2025-07-30 Nr. AB-12212-3-61-3-10176-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-19-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10176-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., J. R. ir A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai M. B., jos nepilnamečiai vaikai J. R. ir A. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose (toliau – ir Ambasada) 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimus Nr. 148, 149 ir 150 (toliau – ir Sprendimai) ir įpareigoti pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai, kurie yra Sirijos Arabų Respublikos piliečiai, skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti jiems Šengeno vizą šeimos ar draugų lankymo tikslu. Ambasada 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė Sprendimus, kuriais atsisakė išduoti pareiškėjams vizas, remiantis tokioms priežastimis: informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

2.2. Pareiškėjai buvo pateikę Ambasadai visus reikiamus dokumentus, įskaitant dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjų šeimos narys (sutuoktinis / tėvas) A. R. 2021 metais atvyko į Lietuvos Respubliką ir jam buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje. Tiek A. R., tiek pareiškėjai siekia įgyvendinti jiems garantuojamą teisę į šeimos susijungimą. Nepaisant nuoširdžių jų pastangų, Lietuvos Respublikoje egzistuojantis teisinis reguliavimas nėra palankus, siekiant įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą tarptautinę apsaugą gavusiems užsieniečiams.

2.3. Pareiškėjai vadovaujasi Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos, Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) ir su jais susijusių teisės aktų nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Pažymėta ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) yra numatyta galimybė gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, tačiau nuo 2019 metų nebėra galimybės užsienyje kreiptis dėl leidimo gyventi, užsienietis bet kuriuo atveju privalo teisėtai atvykti į Lietuvą.

2.4. Iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 70 punkto matyti, kad atvykimas į Lietuvą šeimos susijungimo tikslu savaime nesudaro pagrindo išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą. Pagal Vizų aprašo 70.11 punktą, be tikslinių atvykimų, susijusių su studijomis, darbu, teisėta veikla ir pan., nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba dėl kurio Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą išduoti tokį leidimą. Tačiau, kaip minėta, šeimos susijungimo atveju atvykstantys užsieniečiai neturi galimybės pateikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo iki atvykimo į Lietuvą (bei, atitinkamai, iki vizos gavimo), taigi, minėti nacionalinės vizos išdavimo pagrindai tokiais atvejais netaikytini. Taip pat Vizų aprašo 70.21 punkte numatyta, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui „kitais atvejais, kai jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje“. Taigi, užsieniečiai, ketinantys atvykti į Lietuvą su tikslu pateikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, neturi galimybės gauti nacionalinės vizos.

2.5. Ambasada, vertindama pareiškėjų prašymą išduoti Šengeno vizą, nesilaikė Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, veikė aplaidžiai ir nelanksčiai, o tai lėmė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimą. Pirmiausia, pareiškėjų situacijoje turėjo būti taikomi standartai, susiję su teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimu. A. R. buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, todėl, kaip matyti iš tarptautinio teisinio reguliavimo, dėl turimo ypatingo jo statuso šeimai susijungti, teisei į šeimą įgyvendinti yra taikomas specialus teisinis reguliavimas. Ambasadai ši situacija buvo žinoma, nes pareiškėja M. B. buvo pasikreipusi į Ambasadą, identifikuodama, kad siekia gauti Šengeno vizą, norėdama įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą, kreipiantis dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja informavo Ambasadą apie savo tikrąjį tikslą, t. y. tikslą pasinaudoti Konvencijoje, Chartijoje bei Įstatyme įtvirtinta teise į šeimos susijungimą, kuri yra pamatinis elementas asmenims, pabėgusiems nuo persekiojimo, siekiant atkurti normalų gyvenimą.

2.6. Atsižvelgiant į tarptautinius ir Europos lygmens susitarimus, pabėgėliai turi poreikį naudotis palankesne šeimos susijungimo procedūra nei ta, kuri yra numatyta kitiems užsieniečiams. Be to, sprendimo priėmėjas prašymus dėl šeimos susijungimo turėtų spręsti palankiai, humaniškai ir greitai, su ypatingu rūpestingumu ir atidumu. Šiuo atveju Ambasada nesivadovavo šiais principais, tinkamai neįvertino pareiškėjų (įskaitant nepilnamečius vaikus) ir A. R. individualios situacijos. Ambasadai buvo žinoma, kad pareiškėjų atvykimo tikslas yra teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimas, tačiau jis nemotyvavo Sprendimų bei netaikė pareiškėjams palankesnės procedūros.

2.7. Ambasada priėmė šabloniškus, nemotyvuotus ir nepagrįstus sprendimus, veikė nelanksčiai, nebendradarbiavo su pareiškėjais, priimant sprendimus dėl jų. Sprendimuose tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikti, nors tam yra skirta vieta, kuri pažymėta – „Papildomos pastabos“. Taigi, belieka spėlioti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remdamasi Ambasada padarė minėtas išvadas. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Sprendimai yra priimti objektyviai įvertinus ginčo aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą, yra teisėti ir pagrįsti.

4.2. Pareiškėjai netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju išdavimo klausimas, bet Šengeno vizos išdavimo klausimas. Tai yra skirtingos procedūros, kurioms įstatymo leidėjas yra numatęs skirtingą teisinį reguliavimą. Vien faktas, kad pareiškėjai prašyme išduoti Šengeno vizą ir kituose pagrindžiamuosiuose dokumentuose deklaravo ketinimą vykti į Lietuvą aplankyti šeimos nario, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje, nesudaro pagrindo tenkinti jų skundą. Skunde teismui deklaruojami šeimos susijungimo principo įgyvendinimo aspektai nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo bei Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), reikalavimų.

4.3. Pareiškėja M. B. 2022 m. lapkričio 23 d. Ambasadai pateikė savo bei dviejų nepilnamečių vaikų prašymą išduoti Šengeno vizą (viso 3 prašymus) ir papildomus dokumentus. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamomis pareiškėjų buvimo Lietuvoje sąlygomis, nustatė, kad pareiškėjai prašymuose išduoti Šengeno vizą nenurodė, kas padengs kelionės ir pragyvenimo išlaidas pareiškėjų buvimo Lietuvoje metu, ir nepateikė jokių kitų dokumentų šiuo klausimu, vadinasi, pareiškėjai nepagrindė, kad turi pakankamai lėšų kelionei į Lietuvą ir grįžti atgal į savo kilmės šalį. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamomis pareiškėjų su vaikais buvimo Lietuvoje sąlygomis, t. y. pareiškėjų apgyvendinimo Lietuvoje sąlygomis, nustatė, kad A. R. tarpininkavimo rašte nurodyta jo paties gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), ir kad pareiškėjai bus apgyvendinti tuo pačiu adresu. Minėtu adresu esantis 3 kambarių butas, kurio gyvenamasis plotas yra 49,07 kv. m., kuriame nuo 2022 m. gegužės 20 d. gyvenamąją vietą deklaravo ir pareiškėjų šeimos narys, nuosavybės teise priklauso N. P., jame gyvenamąją vietą yra deklaravę 14 asmenų. Šios aplinkybės konsului sukėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjų ketinimo išvykti iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos patikimumo. Pareiškėjai nepateikė jokių patvirtinamųjų dokumentų, leidusių konsului įsitikinti, kad pareiškėjai po nurodyto termino (t. y. 2022 m. gruodžio 31 d.) išvyks iš valstybių narių teritorijos.

4.4. Pareiškėjų šeimos narys A. R., kaip kvietėjas, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateiktame tarpininkavimo rašte nurodė, kad jo kviečiamų užsieniečių (pareiškėjų) atvykimo į Lietuvą tikslas yra „šeimos ar draugų lankymas“, niekur nebuvo deklaruojamas pareiškėjų atvykimo į Lietuvą tikslas – „vykimas šeimos susijungimo pagrindu“.

4.5. Pareiškėjai skunde teismui iš esmės pripažino, jog jie, pateikdami Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą, nepateikė ir neketino pateikti jokių patvirtinamųjų dokumentų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjai skunde nurodė kitą (tikrąjį) vykimo į Lietuvą tikslą nei nurodytasis prašyme išduoti Šengeno vizą, t. y. tik skunde nurodė, kad pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, o 2023 m. sausio 26 d. dokumentų originalams pateikti turi nuvykti į Migracijos departamento Šiaulių skyrių. Pareiškėjai konsului nenurodė jokios papildomos informacijos apie ketinimą Lietuvoje pateikti Migracijos departamentui originalius dokumentus dėl leidimo gyventi Lietuvoje nei prašyme, nei kitokia forma. Pareiškėjai neslėpė, kad jie liktų Lietuvoje ir po 2022 m. gruodžio 31 d., nors prašyme išduoti Šengeno vizą įsipareigojo išvykti iš Šengeno valstybių zonos. Taigi, pareiškėja M. B. prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė akivaizdžiai klaidingą (melagingą) vykimo į Lietuvą tikslą, nes skunde teismui nurodė turėjusi kitą kelionės į Lietuvą tikslą – pradėti ir / ar pabaigti Migracijos departamente procedūras dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, o po to pasilikti gyventi Lietuvoje (Šengeno valstybių zonoje).

4.6. Konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų, galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti tokį prašymą.

4.7. Pareiškėjų skundo reikalavimo – įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą – nebus įmanoma įgyvendinti. 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Įstatymo 28 straipsnio teisinis reguliavimas nustato, kad jeigu užsieniečio tikslas yra ilgalaikis buvimas Lietuvoje, tai jam būtina kreiptis į Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją (pastebėtina, kad Migracijos departamento išorės paslaugų teikėjas jau yra ir JAE).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Ambasada, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjusi faktines aplinkybes ir galiojančias teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas palaikė atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

6.2. Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimas nereiškia, kad toks leidimas užsieniečiui bus išduotas. Atlikus užsieniečio apklausą bei įvertinus pateiktus dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti, sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi priimamas, jei užsienietis atitinka vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

6.3. Pagal šiuo metu galiojantį Įstatymo 28 straipsnį, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi galima pateikti ir užsieniečiui esant užsienyje, per užsienio paslaugų teikėją. Taigi, užsieniečiui, siekiančiam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (pvz., šeimos susijungimo pagrindu), nėra būtina atvykti į Lietuvos Respubliką. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi galima pateikti 34 skirtingose užsienio valstybėse, kuriose veikia išorės paslaugų teikėjo biurai (tarp jų – Jungtiniuose Arabų Emyratuose).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendime tenkino pareiškėjų M. B., J. R. ir A. R. skundą, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimus Nr. 148, Nr. 149 ir Nr. 150 „Atsisakymas išduoti vizą / vizos panaikinimas / atšaukimas“ ir įpareigojo Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose pareiškėjų 2022 m. lapkričio 23 d. prašymus dėl Šengeno vizų išdavimo išnagrinėti iš naujo.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu nusprendė suteikti A. R. pabėgėlio statusą ir išduoti jam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 17 d.

8.2. A. R. 2022 m. rugpjūčio 11 d. Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, kad kviečia atvykti pas jį į Lietuvą sutuoktinę M. B. bei nepilnamečius vaikus A. R. ir J. R., atvykimo tikslas – šeimos ir draugų lankymas, numatoma atvykimo data – 2022 m. spalio 1 d., numatoma išvykimo data – 2022 m. gruodžio 31 d.

8.3. Pareiškėja M. B. 2022 m. lapkričio 23 d. Ambasadai pateikė savo bei dviejų nepilnamečių vaikų prašymą išduoti Šengeno vizą (3 prašymai), kuriame, be kita ko, nurodyta: kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (23 p.); papildoma informacija apie buvimo tikslą – (nėra nurodyta) (24 p.); prašoma leisti atvykti daug kartų (27 p.); numatomas atvykimas į Šengeno erdvę – 2022 m. gruodžio 8 d., numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės data – 2022 m. gruodžio 31 d. (27 p.); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – (nėra nurodyta) (32 p.). Kartu su prašymu pateikti dokumentai: pasas, tarpininkavimo raštas, santuokos sudarymo išrašas ir kiti civilinės būklės aktai, A. R. išduoto Lietuvos Respublikos kelionės dokumento ir leidimo nuolat gyventi Lietuvoje kopijos, skrydžio lėktuvu rezervaciją.

8.4. Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą, 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė Sprendimus, kuriais atsisakė tenkinti prašymą ir išduoti vizas pareiškėjams.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Vizų kodekso, Įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką (įskaitant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1374-968, kurioje pažymėta, kad teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai). Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, kad Sprendimuose yra tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, tačiau nepateikti jokie paaiškinimai, nors tam yra skirta vieta, kuri pažymėta – „Papildomos pastabos“, todėl belieka spėlioti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindais remdamasi Ambasada padarė minėtas išvadas. Iš Sprendimų matyti, kad pareiškėjams vizas atsisakyta išduoti, nustačius, kad: 1) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (10 p.); 2) kyla pagrįstų abejonių dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui (13 p.). Sprendimuose ne tik nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjų pateikta informacija laikoma nepatikima, bei argumentai, kurių pagrindu sprendžiama dėl pareiškėjų ketinimo išvykti, bet ir nenurodytas teisinis pagrindas.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018 m. sausio 2 d., Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V636/V214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams (administracinė byla Nr. eI-5-662/2023).

11. Teismas, įvertinęs ginčijamų Sprendimų turinį aptarto reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, padarė išvadą, kad Sprendimai nėra tinkamai motyvuoti, jie nepagrįsti teisės aktų nuostatomis. Teismas akcentavo, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismui pateikė Ambasados 2022 m. gruodžio 7 d. dokumentus Nr. 148, 149, 150 „Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą“, kuriuose yra nurodyti sprendimų priėmimo motyvai. Tačiau šiuose dokumentuose nurodyti sprendimų priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuotų Sprendimų teisėtumui. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimai naikintini vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantys imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

III. 13. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde apžvelgė ginčo aplinkybes, ginčo šalių argumentus ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, ir nurodė, kad:

14.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė proceso teisės normų pažeidimus ir dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str.). Teismas nepaisė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, nes netyrė faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės: teismo sprendime nėra nė vieno iš byloje surinktų įrodymų ir nė vienos iš ginčo šalių nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo. Teismo sprendimo turinys, nepaisant pacituotų Vizų kodekso normų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių atskirų teiginių, demonstruoja tik tai, kad teismas sprendimą pagrindė vieninteliu motyvu, t. y. kad Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų.

14.2. Teismas netaikė teisės normų, kurias turėjo taikyti, ir tokiu būdu ignoravo galiojantį Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą bei konsulinio sprendimo formos / turinio. Atsakovas apžvelgė su ginču susijusias Vizų kodekso, Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovo (Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas – priedas prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo keičiamas Komisijos Sprendimas Nr. K(2010) 1620 galutinis) bei kitų teisės aktų nuostatas ir jas aiškinančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, ir tuo remdamasis teigė, kad konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pirmiausiai turi atitikti specialius standartus ir principus, įtvirtintus Vizų kodekse. Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia plačią diskreciją vertinti faktines aplinkybes, priimant sprendimą išduoti arba neišduoti vizos.

14.3. Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Vizų kodekse ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose nurodyta „didelė valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecija“ reiškia mažesnius reikalavimus valstybių narių nacionalinių teismų atliekamai teisminei kontrolei, nes priešingu atveju „kompetentingų institucijų diskrecijos laisvės“ neliktų ir teisminės valdžios institucijos atliktų vykdomosios valdžios darbą. Nacionalinis teismas negali pakeisti kompetentingų valdžios institucijų, kurios, be kita ko, turi specialią kompetenciją ir priemones, būtinas šiai užduočiai vykdyti. Teismai, vykdydami teisminę kontrolę, turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos ribos, todėl, jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (šiuo atveju – Sprendimuose) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityse. Teismai turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę, nes konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti vizą, pasirenka geriausią / tinkamiausią iš teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia politinio (ir / ar ekonominio) tikslingumo klausimą. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi ir 91 straipsniu, administracinis teismas neturi diskrecijos vertinti konkretų sprendimą ir veiksmus (neveikimą) politinio tikslingumo požiūriu.

14.4. Teismas neturėjo teisinio pagrindo savo sprendimą grįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, kurio motyvuojamąją dalį iš esmės perrašė skundžiamame sprendime, nurodydamas, kad Sprendimai naikintini vien tuo pagrindu, jog jie neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime nepagrįstai nevertino (ir netaikė) apeliaciniame skunde nurodytų teisės normų (Vizų kodekso ir kt.) kaip specialiųjų įstatymų prieš VAĮ, todėl padarė neteisingas išvadas dėl standartinės sprendimo formos (Vizų kodekso 32 str. 2 d., kartu su VI priedu). Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į VAĮ apibrėžtą šio įstatymo paskirtį ir taikymą, taip pat VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu, pranešant apie priimtą administracinį sprendimą. Taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. prejudiciniame sprendime Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, pateikti išaiškinimai dėl Vizų kodekso VI priede nustatytos standartinės formos naudojimo.

14.5. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotus teisės precedentus, įsigaliojus naujai VAĮ redakcijai (pvz., žr., 2023 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1099-629/2023, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartis (numeris nenurodytas), 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-903-552/2022).

14.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas, pateiktas 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023. Šiame teismo sprendime yra pateiktas aiškinimas dėl norminio teisės akto (t. y. Vizų išdavimo tvarkos aprašo 87 p. ir 10 priedo) prieštaravimo įstatymui (t. y. VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), jame nebuvo pasisakyta dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies normų ir šio kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo teisės aktų (t. y. VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.) reikalavimams.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovo apeliaciniu skundu ir pakartojo savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, kad Ambasada išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtus bei pagrįstus Sprendimus, ir kad pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą užsienyje galima pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

17. Pareiškėjai M. B., J. R. ir A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

18. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo skunde teismui išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodė, kad:

18.1. Šios bylos esmė yra teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimas (ypatingai pabrėžiant tai, kad sprendžiamos pabėgėlio šeimos narių teisės). Nors Šengeno viza nėra tiesiogiai skirta teisei į šeimos susijungimą įgyvendinti, tačiau Lietuvos teisinė sistema prieglobsčio gavėjų šeimos nariams, gyvenantiems trečiosiose šalyse, nepalieka kitos išeities kaip tik prašyti Šengeno vizos, nes dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo reikia kreiptis į Migracijos departamentą, esantį Lietuvoje. Lietuvoje egzistuojanti sistema pareiškėjų atveju iš esmės lėmė neproporcingą įsikišimą, įgyvendinant jų teisę į šeimos susijungimą, nes nebuvo sudarytos galimybės pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nei Lietuvos diplomatinėje įstaigoje, nei nuotoliniu būdu. Atsakovas ignoruoja šias aplinkybes.

18.2. Atsakovo teiginiai apeliaciniame skunde apie teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus yra deklaratyvūs ir neturintys teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nenurodyta ir nėra aišku, kokių faktinių aplinkybių ar įrodymų neištyrė teismas. Pareiškėjų nuomone, teismas atskleidė bylos esmę ir ištyrė pateiktus įrodymus.

18.3. Atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad teismas neturėjo teisės atlikti teisminę kontrolę, nes konsuliniai pareigūnai turi plačią diskreciją, priimant sprendimus dėl vizų. Tokie teiginiai prieštarauja Vizų kodekso nuostatoms, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kurioje nuosekliai konstatuojama, jog kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Teismų praktika (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023) taip pat paneigia atsakovo poziciją, jog vizų (ne)išdavimo klausimas turi būti nagrinėjamas izoliuotai nuo teisės į šeimos susijungimą klausimo, nes, pasak atsakovo, tai yra skirtingos procedūros, kurioms įstatymų leidėjas yra numatęs skirtingą teisinį reguliavimą.

18.4. Atsakovo argumentai, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 ir 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Šiame kontekste atkreiptas dėmesys ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-662/2023, kurioje, išnagrinėjus panašią situaciją, Ministerijos apeliacinis skundas buvo atmestas.

18.5. Šeimos susijungimo procedūra užtruko, jos reikalavimai yra sunkiai įvykdomi, o atsakovas savo veiksmais sukėlė pareiškėjams neigiamas pasekmes. A. R. užtruko beveik metus, vien siekdamas pateikti tarpininkavimo raštą (dokumentų rinkimas, rezervacijos ir kt.). Pareiškėjų kelionė iš Irako Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus bei pragyvenimas ten daug kainavo, bet, priėmus Sprendimus, jiems teko vėl grįžti į Iraką. Jei šios bylos baigtis bus sėkminga pareiškėjams, jiems teks pakartotinai vykti į Jungtinius Arabų Emyratus, išsinuomoti būstą.

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 (toliau – ir LVAT nutartis) atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytus pažeidimus. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimai privalo atitikti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintus reikalavimus administracinio sprendimo formai ir turiniui, tačiau jų neatitinka (nėra tinkamai motyvuoti), ir tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti Sprendimus.

21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai panaikino ginčijamus administracinius sprendimus. Anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė pareiškėjų argumentams, kad Sprendimuose tik formaliai sužymėti atsisakymo tenkinti jų prašymą (3 prašymai) pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikiami, nors tam yra skirta vieta, kuri pažymėta – „Papildomos pastabos“, todėl belieka spėlioti, kokiais teisiniu ir faktiniu pagrindais remdamasi Ambasada padarė išvadas, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, bei kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Toks Sprendimų turinys sudarė kliūtis pareiškėjams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi, nekyla abejonių, kad Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio (atitinkamai, ir gero administravimo principo) reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo, kad Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, bet kvestionuoja šių reikalavimų taikymą nagrinėjamu atveju, pabrėždamas, kad Vizų kodeksas ir su juo susiję teisės aktai yra specialieji įstatymai (teisės normos) prieš VAĮ, o tokio pobūdžio sprendimų standartinė forma yra įtvirtinta Vizų kodekso VI priede ir Sprendimai atitinka šią formą. Atsakovas iš esmės manė, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, netinkamai vadovavosi teismų praktika.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į išaiškinimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, kuriame konstatuota, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018 m. sausio 2 d., Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V636/V214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išdėstyti argumentai, sprendžiant dėl sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą motyvavimo, yra aktualūs kaip teisės aiškinimo šaltinis vertinant sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą motyvavimą, nes aptariami teisiniai santykiai yra labai panašūs ir abejais atvejais yra taikytinos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatos. Kaip nurodyta minėtame teismo sprendime, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo būtinybę determinuoja, be kita ko, su gero administravimo principu neatsiejamai susijusios asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą efektyvaus užtikrinimo imperatyvas.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, papildomai nurodė, kad ne vienoje generalinio advokato išvadoje pažymimas Europos Sąjungos bendros vizų politikos srityje atliktas dalinis teisės aktų suderinimas (žr., pvz., generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos byloje Minh Khoa Vo, C‑83/12 PPU, EU:C:2012:170, 42 p., taip pat jos išvados, pateiktos byloje Sumanan Vethanayagam ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken, C‑680/17, EU:C:2019:278, 37 p., ir 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S. (C‑225/19) ir K. A. (C‑226/19), EU:C:2020:679, 3 p.). Nagrinėjant atsisakymo išduoti Šengeno vizą (reglamentuojamą Vizų kodekso nuostatomis) motyvavimo problematiką, pastebima, kad Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui. Teigiama, kad nors dabartiniame Sąjungos teisės vystymosi etape valstybės narės neprivalo išsamiai nurodyti motyvų, niekas joms netrukdo į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (minėtos 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados 49, 86 p.).

24. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023. Teismas pažymėjo, kad minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms: ambasada atsisakė išduoti pareiškėjui (toje byloje) Šengeno vizą, konstatavusi, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, kyla pagrįstų abejonių dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog ginčijamame administraciniame sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepagrįstais; ginčijamas administracinis sprendimas nėra tinkamai motyvuotas; nors ambasada įformino ginčijamą sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinę formą, tačiau tai neatleidžia ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis, o atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui, tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą; taigi, ginčijamas sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pateiktus išaiškinimus, nenustatė būtinybės nukrypti nuo suformuotos administracinių teismų praktikos ir nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Ta aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo šios praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra kvestionuojama Vizų kodekso VI priede pateikta standartinė sprendimo forma, o aptariami VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyti reikalavimai, kyla iš gero administravimo principo, kuris yra bendrasis Europos Sąjungos principas, todėl atsakovas nepagrįstai kelia ginčą dėl šių reikalavimų specialiųjų teisės normų taikymo aspektu.

V. 26. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais. Atsakovas prašyme prašo atnaujinti procesą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

27. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

27.1. Nagrinėjamoje byloje teismai, neištyrę faktinių bylos aplinkybių, neatskleidę bylos esmės, padarė esminį teisės pažeidimą, kuris turėjo įtakos neteisėtos LVAT nutarties priėmimui. Teismai neatliko individualių administracinių teisės aktų – konsulo 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimų Nr. 148, 149 ir 150 teisėtumo ir pagrįstumo patikros, o VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų normas pritaikė informacinio pobūdžio raštams – konsulo pranešimams apie jo priimtus 2024 m. gruodžio 7 d. sprendimus dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizas (N. VIS informacinėje sistemoje priimtus Sprendimus bei pastarųjų pagrindu laisva forma surašytus Sprendimus Nr. 148, 149 ir 150).

Teismai nepagrįstai netaikė tiesioginio taikymo Europos Sąjungos Vizų kodekso. Minėto kodekso 32 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsisakymo išduoti Šengeno vizas pagrindus. Sutinkamai su Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalimi, apie sprendimą dėl atsisakymo ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Teismas negali Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies normos teksto reikšmei esant aiškiai, suteikti reikšmės, kurios jis negali turėti. Nagrinėjant bylas dėl konsulų sprendimų atsisakius užsieniečiams išduoti Šengeno vizas, teismas neturi pareiškėjų skundžiamų pranešimų (standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą formas), kuriuose specialiu žymėjimu „v“ pažymėtos Sprendimo atsisakyti išduoti vizas priežastys / pagrindai, prilyginti konsulo Sprendimui atsisakyti išduoti vizą ir pranešimą (standartinę pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą formą) vertinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų normų turinio aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismai padarė esminę materialinės teisės normos taikymo klaidą – nepagrįstai LVAT nutartyje išaiškino, kad konsulas, informuodamas pareiškėją apie konsulo priimtą Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą, besąlygiškai privalo taikyti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sukūrė naują teisės normą, kuri prieštarauja Vizų kodekso 32 straipsnio 2 daliai, Šengeno vizų išdavimo tvarkos aprašui, patvirtintam Lietuvos Respublikos užsienių reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d.

įsakymu Nr. V-227 bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotai praktikai dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies taikymo. Nagrinėjamoje byloje Ambasados konsulas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo valią dėl pareiškėjų pateiktų prašymų išduoti Šengeno vizas ir patvirtinamųjų dokumentų išreiškė priimdamas ir surašydamas 2022 m. gruodžio 7 d. informacinėje sistemoje N.VIS tris sprendimus bei surašydamas tris laisvos formos sprendimus Nr. 148, 149 ir 150, visuose sprendimuose nurodęs paties konsulo ištirtas aplinkybes bei sprendimų atsisakyti išduoti Šengeno vizas pareiškėjams išsamius motyvus.

Taigi 2022 m. gruodžio 7 d. pranešimai (šioje byloje ginčyti Sprendimai), t. y. standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizas, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formos, nėra laikytini administraciniais sprendimais, todėl pareiškėjų skundas dėl šių pranešimų panaikinimo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes minėti pranešimai yra informacinio, konstatuojamojo pobūdžio aktai, kurie negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, taigi byla turėjo būti nutraukta.

27.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką vizų neišdavimo klausimais (pvz., žr., 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-536-815/2024, 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024, 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-770-442/2024), kuri aktuali nagrinėjamoje byloje, tačiau LVAT buvo ignoruota ši teismo praktika. Minėtose bylose pripažinta, kad atsakovo sprendimai buvo pakankamai motyvuoti ir suprantami, asmuo galėjo sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, ES teisei neprieštarauja tokia situacija, kai asmeniui ir vėliau pranešami dėl jo priimto sprendimo motyvai. Tai, kad konsulo Sprendimų atsisakyti išduoti pareiškėjams Šengeno vizas išsamūs motyvai pareiškėjai tapo žinomi atsakovui pateikus teismui atsiliepimą į skundą kartu su Sprendimais N.VIS sistemoje bei Sprendimais Nr. 148, 149 ir 150 tebevykstant teisminiam pareiškėjų skundo nagrinėjimui, toks motyvų išviešinimas teisme nepažeidė pareiškėjų teisių.

27.3. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ir nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus sprendimus (pvz., žr., 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5662/2023, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-624/2022, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016), tačiau tam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Kadangi konsulas nagrinėjamoje byloje sprendimą priėmė 2022 m. gruodžio 7 d., tai po to priimtos LVAT išvadomis negalėjo būti vadovaujamasi, nes jos būtų taikomos atgaline data. Cituojamos bylos negali būti laikomos precedentais, kadangi jos nėra nei tapačios, nei labai panašios.

27.4. LVAT nutartyje nepagrįstai nurodė, kad konsulas nesivadovavo gero administravimo principu, kadangi standartiniuose pranešimuose apie atsisakymą išduoti vizą formos laukelyje „Papildomos pastabos“ jokių atžymų neatliko, nors turėjo pareigą / galimybę šioje grafoje nurodyti priimtų Sprendimų teisinį ir faktinį pagrindą arba išaiškinti, kaip ir kokiais būdais suinteresuotas asmuo galėtų susipažinti su priimtais jo atžvilgiu sprendimo motyvais ir argumentais, iškraipė teisinį reglamentavimą.

27.5. Regionų administracinis teismas yra priėmęs įsiteisėjusius sprendimus be peržiūros apeliacine tvarka dėl konsulų Sprendimų atsisakyti išduoti Šengeno vizas, nes pareiškėjai neteikė apeliacinių skundų. Minėtuose sprendimuose teismas priėmė sprendimus palikti galioti konsulų Sprendimus dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 28. Nagrinėjamoje byloje atsakovas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-415/2024).

31. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz., 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 5623/09)). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 22251/08)).

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

32. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

33. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taikant šį pagrindą privalu atsižvelgti į pažeidimo akivaizdumą – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pvz., 2022 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-95-629/2022).

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis aiški ir teismas negali jai suteikti reikšmės, kurios ji negali turėti, t. y. teismas neturi pareiškėjų teisme skundžiamus pranešimus (standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą formas), kuriuose specialiu žymėjimu „v“ pažymėtos Sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir juos vertinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų normų turinio aiškinimo ir taikymo aspektu. Pareiškėjams įteikti konsulo surašyti 2022 m. gruodžio 7 d. pranešimai apie atsisakymą išduoti Šengeno vizas, t. y. standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formos, nėra laikyti administraciniais sprendimais, todėl pareiškėjų skundas dėl šių pranešimų panaikinimo nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, negali būti administracinės bylos dalyku ir administracinė byla turėjo būti nutraukta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundžiami pranešimai laikytini informacinio, konstatuojamo pobūdžio aktai ir pareiškėjams apibrėžtų tiesioginių teisinių pasekmių sukelti negali, taigi procesas iš esmės yra beprasmis.

35. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pažymi, kad atsakovas argumentus, kad skundžiami Sprendimai teisinių pasekmių nesukelia ir administracinė byla nutrauktina pirmą kartą suformuluoja tik prašyme dėl proceso atnaujinimo, be kita ko, šie argumentai iš esmės susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu (ar ginčijami Sprendimai yra informacinio, konstatuojamojo pobūdžio aktai ir nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių). Akcentuotina, kad administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis ir akivaizdus materialiosios teisės normų pažeidimas, todėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu bylos nagrinėjimas nėra atnaujintinas.

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

36. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

37. Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, kuris lėmė tai, kad teismas priėjo prie išvados, jog atsakovo priimti Sprendimai nėra tinkamai motyvuoti, yra naikinti kaip neatitinkantys imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

38. Kaip matyti iš LVAT nutarties apeliacinės instancijos teismas pritarė, jog nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 išplėstinės teisėjų kolegijos išdėstytais argumentais kaip teisės aiškinimo šaltiniu, vertinant sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą motyvavimą, nes aptariami teisiniai santykiai yra labai panašūs ir abejais atvejais yra taikytinos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatos. Kaip nurodyta minėtame teismo sprendime, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo būtinybę determinuoja, be kita ko, su gero administravimo principu neatsiejamai susijusios asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą efektyvaus užtikrinimo imperatyvas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. eA-1374-968/2023 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis) faktines aplinkybes, konstatavo, kad minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, todėl rėmėsi minėtomis išvadomis.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 152 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, kad buvo padarytos esminės ir akivaizdžios klaidos.

40. Be kita ko, kaip minėta, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi atsakovo nurodomi Regionų administracinio teismo įsiteisėję sprendimai ir juose padarytos išvados nėra pagrindas atnaujinti procesą minėtu pagrindu.

41. Įvertinusi atsakovo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, grįsdamas prašymą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą dėl to, jog jis nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prigimčiai ir tikslams bei res judicata principui.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., J. R. ir A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė