2016-09-12 Nr. AB-17385-3-61-3-02014-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2233-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02014-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Šiaulių apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2009 m. liepos 10 d. – 2013 m. rugsėjo 9 d. laikotarpiu neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį – 20 546,49 Eur (70 942,93 Lt).

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. jai buvo mokamas neteisėtai sumažintas teisėjo atlyginimas pagal 2009 m. balandžio 23 d. pakeistame Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytus koeficientus. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, jog dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės teisėjams pareiginių algų koeficientai buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio ir vėlesnių šio priedėlio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis buvo pratęstas sumažintų koeficientų galiojimo terminas. Pareiškėjos manymu, atsakovas nesilaikė konstitucinių proporcingumo, asmenų lygybės principų, todėl privalo išmokėti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, t. y. sumažintą teisėjo atlyginimo koeficiento dydį. Priteistinas teisėjo atlyginimo skirtumas, susidaręs tarp faktiškai priskaičiuoto teisėjo atlyginimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir teisėjo atlyginimo, kurį darbdavys privalėjo priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintus pareiginės algos dydžio koeficientus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Teismui nusprendus skundą tenkinti, atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti. Atsakovas nurodė, kad pagal Konstituciją yra leistinas darbo užmokesčių mažinimas, jeigu valstybėje susiklosto sunki ekonominė, finansinė būklė. Tokia padėtis buvo susidariusi ginčo laikotarpiu, todėl pareiškėjai buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimas. Darbo užmokestis teisėjams ir kitiems valstybės tarnautojams buvo mažinamas neišskiriant teisėjų, mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas rėmėsi 2009 m. balandžio 23 d. priimto Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 priedėlio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą (leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.), nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Teismas pažymėjo, kad šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

Teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Grąžinimo įstatymo įgyvendinimas.

Teismas pažymėjo, kad dėl Grąžinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo atitikties Konstitucijai pareiškėja byloje abejonių nepareiškė, o teismui sprendžiamoje byloje taip pat nesusidarė pagrindas manyti, kad šie teisės aktai prieštarautų Konstitucijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašoma priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuota kaip skirtumas tarp faktiškai išmokėto teisėjo atlyginimo ir atlyginimo, apskaičiuoto vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios galiojo iki Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų įstatymų nuostatų priėmimo. Teismas darė išvadą, kad iš Grąžinimo įstatymo nuostatų matyti, jog pagal šį įstatymą numatoma grąžinti neišmokėtą teisėjo atlyginimą, apskaičiuotą kitu būdu, pagal šiame įstatyme nurodytą formulę pareiškėjos nurodyta neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis skiriasi nuo numatytos individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja byloje prašo priteisti kitokią sumą, negu yra numatyta individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą.

Vertindamas šio skirtumo priteisimo klausimą, teismas nurodė, kad yra reikšmingas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo jurisprudencija reiškia, kad įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjai nustatyti mažesnį mokėtiną teisėjo atlyginimą Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad tai atlikdamas įstatymų leidėjas atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai teisėjų atlyginimai galėjo būti mažinami, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto teisėjo atlyginimo ir atlyginimo, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą teisėjo atlyginimą, jog ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Teismas nurodė, kad toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturėjo pagrindo jo priteisti. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėja galės ginti savo teises kreipdamasi į teismą.

III. Pareiškėja E. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti jai iš atsakovo 20 546,50 Eur dydžio neišmokėto atlyginimo dalį.

Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė nagrinėjamą bylą iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą dėl Darbo kodekso 298 ir 301 straipsnių konstitucingumo. Pareiškėja nurodo, kad šioje byloje procesas vyksta nuo 2013 m. birželio mėnesio, nors byloje keliami reikalavimai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, o tokio pobūdžio reikalavimams numatyti kuo trumpesni bylos išnagrinėjimo terminai. Pareiškėja daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 65 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas netyrė, ar pareiškėjos skundo reikalavimai yra pagrįsti, nepasisakė dėl jos reikalavimų teisėtumo, neatsakė į visus jos pareikštus reikalavimus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė teismo nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, todėl darė išvadą, kad teismas pažeidė ABTĮ 86, 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, teismas, per daugiau nei du metus neišsprendęs jos reikalavimų, susijusių su darbo užmokesčiu, pažeidė jos teisėtus lūkesčius per protingą terminą atgauti neišmokėto atlyginimo dalį, gauti nuo darbo užmokesčio sumos priklausančias didesnes senatvės ir teisėjo pensijas.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad skundą padavė pagal teisinių santykių atsiradimo metu galiojančius teisės aktus, todėl skundžiamame teismo sprendime nurodytas Grąžinimo įstatymas nėra ir negali būti pagrindu atmesti jos skundą. Pareiškėja pabrėžia, kad joks įstatymas, reguliuojantis administracinius, civilinius, darbo santykius, neturi atgalinės galios. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir teigia, kad jame pateiktas išaiškinimas taikytinas asmenims, kurie iki 2015 m. birželio 30 d.

Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo priėmimo nesikreipė teisminės gynybos. Pareiškėja pabrėžia, kad skunde nurodė realią, rašytiniais įrodymais pagrįstą priteistiną sumą. Pareiškėja pažymi, kad negalėjo pareikšti abejonių dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, nes nežinojo, jog teismas šį įstatymą taikys. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatė, jog jos skundas yra nepagrįstas, todėl teismas galėjo teisingai išspręsti ginčą tik tenkindamas jos skundą arba, atsakovui prašant, byla galėjo baigtis taikos sutartimi.

Atsakovas Šiaulių apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Atsakovas nurodo, kad teisėjų atlyginimai finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šiaulių apylinkės teismas apskaičiuodamas ir išmokėdamas E. K. teisėjos atlyginimą, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Teismas, kaip asignavimų valdytojas, nurodė nekvestionuojantis Seimo priimtų įstatymų pakeitimų dėl atlyginimų teisėjams nustatymo, taip pat dėl Seimo įsipareigojimų kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai, kaip Šiaulių apylinkės teismo teisėjai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjų pareiginės algos dydžio koeficiento.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai 2009-2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos patirti praradimai turi būti kompensuojami Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, o ne priteisiant skirtumą tarp faktiškai išmokėto ir apskaičiuoto pagal iki tol galiojusius teisės aktus darbo užmokesčio sumą, todėl skundą atmetė.

Apeliacinis pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buvo sustabdęs nagrinėjamą bylą, padarė kitus proceso pažeidimus, realiai neapgynė apeliantės pažeistų teisių ir tuo pažeidė jos teisėtus lūkesčius, neįsigilino į jos skundo dalyką ir nepagrįstai sutapatino jį su Grąžinimo įstatyme numatytų sumų išmokėjimu, be to, netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atskirai pažymėtina, kad Konstitucinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus teisėjų, prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai teisėjams, prokurorams ar kitiems valstybės tarnautojams pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama visa darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šiaulių apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, liečiantys tai, jog Grąžinimo įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, o kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas pagal teisinių santykių atsiradimo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vilkino bylos nagrinėjimą bei padarė kitus administracinio proceso teisės pažeidimus, tačiau procesinės teisės normų pažeidimai pagal ABTĮ 142 straipsnį gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, kai dėl tokios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas