2016-10-04 Nr. AB-18841-3-62-3-01527-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1974-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01527-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 86 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo už 868 dienas, t. y. už laikotarpį nuo patalpinimo į Kauno TI, 2012 m. birželio 4 d., iki skundo pateikimo teismui dienos, 2014 m. spalio 20 d., bei priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykęs į Kauno TI informavo jį apžiūrėjusius gydytojus apie tai, jog kenčia nuo miego apnėjos, ir prašė leisti jam turėti slėgio palaikymo aparatą. Pareiškėjui tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos tik po to, kai 2013 m. rugpjūčio 8 d. jis buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje buvo rekomenduota leisti naudotis slėgio palaikymo aparatu miego metu. Šios rekomendacijos Kauno TI administracija nevykdė net ir esant pareiškėjo prašymams. Kauno TI administracija atsisakymą leisti pareiškėjui įsigyti ir naudotis slėgio matavimo aparatu miego metu grindė tuo, kad tokią įrangą perduoti nėra faktinio pagrindo, t. y. pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje nėra nurodytos medicininės indikacijos naudoti slėgio palaikymo aparatą ir toks gydymas nereikalingas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė ir šiuo metu patiria didelių nepatogumų, nuolatinę blogą savijautą, ženkliai sumažėjo adekvatus aplinkos suvokimas, jaučia nuolatinį spaudimą (skausmą) galvoje, atminties ir koncentracijos praradimą, socialinių ir bendravimo įgūdžių dalinį praradimą, ženkliai padidėjo rizika numirti nuo infarkto ar susirgti išemine širdies liga, insultu, impotencija ir kt. Pablogėjus ir nuolat toliau blogėjant pareiškėjo būklei, jam tapo sunku gintis nuo pareikštų kaltinimų vis dar nagrinėjamose baudžiamosiose bylose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo pat atvykimo į Kauno TI skundų dėl miego apnėjos pareiškęs nebuvo, išrašą iš medicininių dokumentų pateikė tik po 2012 m. lapkričio 26 d. šeimos gydytojo konsultacijos, t. y. po penkerių mėnesių nuo atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių dienos. Laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Epikrizėje įrašyta obstrukcinės miego apnėjos diagnozė, nurodyta, kad pareiškėjas skundėsi miego sutrikimu, kvėpavimo sustojimu daug metų. Gydytojo rekomenduota leisti naudotis pastovaus teigiamo slėgio kvėpavimo takuose palaikymo aparatu. Pareiškėjas 2014 m. kovo 17 d. kreipėsi į šeimos gydytoją, skųsdamasis, kad blogai miega. 2014 m. balandžio 4 d. planine tvarka pareiškėjas etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; epikrizėje įrašyta, kad pareiškėjas skundėsi apsunkintu kvėpavimu nakties metu, objektyviai žymesnių sveikatos pakitimų nediagnozuota, jis buvo apžiūrėtas ir konsultuotas LOR gydytojų, konstatuota, jog indikacijų operaciniam gydymui ir gydymui stacionare šiuo metu nėra. Epikrizės grafa „gydymas“ palikta tuščia. Rekomendacijos gydymui ir darbui: stebėjimas dinamikoje, reikalui esant – gydymas terapijos skyriuje. Atsakovo teigimu, faktai, patvirtinti dokumentais, rodo, kad griežtų medicininių indikacijų pareiškėjui naudoti pastovaus teigiamo slėgio palaikymo kvėpavimo takuose aparatą nėra. Visą buvimo Kauno TI laikotarpiu pareiškėjas nurodė tik nusiskundimus sutrikusiu miegu, kitų nusiskundimų, susijusių su knarkimu ir miego apnėja, pareiškėjas nereiškė. Atsakovo vertinimu, objektyviai nėra konstatuoti sveikatos sutrikimai, kuriuos būtų galima sieti su knarkimu ir miego apnėja, o pareiškėjo teiginys, kad jo būklė pablogėjo ir toliau blogėja, taip pat nėra patvirtintas objektyviais duomenimis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui D. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatoriaus arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 (toliau – ir Aprašas), kurio 42 punkte nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys už asmeninėse sąskaitose turimas lėšas įsigyti ar iš laisvėje esančių asmenų gauti gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, turi raštu kreiptis su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui atvykus į Kauno TI jo pirminės gydytojų apžiūros metu nusiskundimų dėl knarkimo pareiškėjas nenurodė. 2012 m. lapkričio 26 d. gydytojo konsultacijos metu pareiškėjas nurodė, kad serga miego apnėja, pageidavo slėgio palaikymo aparato; remdamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. rugsėjo 17 d. epikrize Nr. 2606-1240, teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo rekomenduota leisti naudotis pastovaus teigiamo slėgio kvėpavimo takuose palaikymo aparatu. Pareiškėjas raštu 2013 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Kauno TI administraciją, prašydamas leidimo plaučių vedinimo aparatui, kuris reikalingas jo ligos gydymui. Į šį prašymą atsakyta 2013 m. spalio 3 d. raštu nurodant, kad aparato perduoti sutuoktinė ar kiti artimi giminaičiai neturi teisės, nes į sąrašą daiktų, kuriuos gali perduoti artimieji toks aparatas neįrašytas. Pareiškėjui pakartotinai kreipusis į atsakovą, 2013 m. spalio 29 d. pateiktas atsakymas, kuriame pripažinta galimybė, remiantis Aprašo nuostatomis, gauti iš laisvėje esančių asmenų gydytojo jam rekomenduotus vaistus ar medicinines prekes; tačiau administracija nurodė, kad tokią įrangą perduoti nėra faktinio pagrindo, nes pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje nėra nurodytos medicininės indikacijos naudoti slėgio palaikymo aparatą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo atžvilgiu tokios pat kokybės ir lygio gydymo paslaugų teikimo kaip ir laisvėje esantiems asmenims, nepagrįstai neleisdamas pareiškėjui įsigyti ir miego metu naudotis medicinine įranga – slėgio palaikymo aparatu. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Aprašo 42–44 punktų nuostatos įpareigoja atsakovą sudaryti galimybę Aprašo nustatyta tvarka suimtajam gauti iš laisvėje esančių asmenų ar pirkti už suimtojo ar nuteistojo asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas gydytojo jam rekomenduotus vaistus ar medicinines prekes. Teismas kaip nepagrįstą vertino atsakovo teiginį, jog nurodytos įrangos perduoti naudotis pareiškėjui nebuvo faktinio pagrindo, nes Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. rugsėjo 17 d. epikrizės įrašas Nr. 2606-1240 patvirtina gydytojo rekomendaciją leisti pareiškėjui naudotis teigiamo slėgio kvėpavimo takuose palaikymo aparatu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamą poveikį asmens fizinei, emocinei ir psichinei būklei, todėl yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, teismas sprendė, kad nenustatyta, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl neturėjimo galimybės naudotis nurodytu aparatu, ir jog dėl to pareiškėjas patyrė didesnių neigiamų išgyvenimų ar sunkumų, negu įprastai sergant šia liga.

Atsižvelgęs į tai, kad duomenų, jog gydytojai pareiškėjui būtų anksčiau rekomendavę leisti naudoti slėgio palaikymo aparatą, nėra, o pareiškėjas prašymą Kauno TI administracijai dėl tokio aparato įsigijimo pateikė 2013 m. rugsėjo 19 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui neturtinė žala atsirado nuo 2013 m. spalio 3 d., kai toks prašymas buvo netenkintas. Atsižvelgęs į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 1 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, taip pat priteisė pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2014 m. spalio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Pareiškėjas D. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų pareiškėjo pateiktų faktų bei dokumentų ir visiškai nepasisakė dėl teismo išlaidų priteisimo, be to, pareiškėjas nesutinka su laikotarpiu, už kurį priteista žala, bei žalos dydžiu. Pareiškėjas paaiškino, kad apie savo ligą Kauno TI medikus informavo ir slėgio palaikymo aparatą prašė leisti turėti 2012 m. birželio 5 d., todėl nuo šios datos atsakovui kilo prievolė užtikrinti, jog pareiškėjas gaus tinkamą gydymą. Pareiškėjo teigimu, nenaudojant aparato, buvo daroma įtaka jo gyvenimo trukmei, pareiškėjas galėjo numirti, pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, kiti suimtieji jį nuolat žadindavo, miego trūkumas sukėlė pastovų nuovargį, dėl to negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą, be to, iki šiol patiria nepatogumų, galvos skausmą, atminties ir koncentracijos praradimą. Pareiškėjo nuomone, jo prašoma atlyginti neturtinė žala nėra per didelė, todėl neturėtų būti mažinama. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, iš viso – 3 188 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų, neleidžiant pareiškėjui įsigyti ir miego metu naudotis slėgio palaikymo aparatu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. spalio 20 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka, kad neturtinė žala atsirado nuo 2013 m. spalio 3 d., kai Kauno TI administracija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl slėgio palaikymo aparato įsigijimo, teigdamas, jog laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. birželio 5 d., kai pareiškėjas apie savo ligą informavo Kauno TI darbuotojus. Be to, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino neturtinės žalos dydį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija, atsisakydama leisti įsigyti pareiškėjui teigiamo slėgio kvėpavimo takuose palaikymo aparatą, veikė neteisėtai, todėl pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 42 punkte nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys už asmeninėse sąskaitose turimas lėšas įsigyti ar iš laisvėje esančių asmenų gauti gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, turi raštu kreiptis su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka. Įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas įsigyti gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis yra mokus ir jo gydantis gydytojas patvirtina, kad prašomi vaistai ar medicinos prekės yra paskirti ar rekomenduojami (Aprašo 43 p.). Įstaigos vadovas gali leisti suimtajam ar nuteistajam iš laisvėje esančių asmenų gauti gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus ir medicinos prekes, jei suimtasis ar nuteistasis raštu kreipėsi su prašymu įstaigoje nustatyta tvarka (Aprašo 44 p.). Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, siekiant gauti leidimą įsigyti atitinkamą vaistinį preparatą, pirmiausia būtina įstaigoje nustatyta tvarka raštu pateikti prašymą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos rašytiniais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2012 m. birželio 4 d., jo pirminė gydytojų apžiūra buvo atlikta 2012 m. birželio 5 d. Pirminės apžiūros metu pareiškėjas nurodė, kad jam buvo atlikta nosies ir gerklės korekcinė operacija dėl knarkimo, tačiau nusiskundimų dėl knarkimo nenurodė. Į Kauno TI administraciją su prašymu leisti įsigyti plaučių vėdinimo aparatą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugsėjo 19 d.; šį prašymą išnagrinėjus, 2013 m. spalio 3 d. pateiktas neigiamas atsakymas. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atitinkamą prašymą pareiškėjas raštu pateikė tik 2013 m. rugsėjo 19 d., bet ne 2012 m. birželio 5 d., kaip teigiama apeliaciniame skunde. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pirminės apžiūros metu gydytojus informavo apie jam atliktą nosies ir gerklės korekcinę operaciją dėl knarkimo, nesuponuoja išvados, jog atsakovui kilo prievolė užtikrinti pareiškėjo teisę į jam reikalingo aparato įsigijimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė neturtinės žalos atsiradimo laikotarpį nuo 2013 m. spalio 3 d.

Vertinant pareiškėjo nurodytą jam padarytos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, mastą ir aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata realiai pablogėjo, į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad teismo priteista suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė jo skunde pareikšto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo abstrakčiai suformulavęs atitinkamą prašymą, nenurodant nei patirtų išlaidų dydžio bei jų nepagrindžiant. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šis klausimas pirmosios instancijos teismo sprendimu nespręstas pagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašymą priteisti 3 188 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjas taip pat pateikė kartu su apeliaciniu skundu; pagrįsdamas šį prašymą pareiškėjas pridėjo 2014 m. sausio 23 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 489 bei ataskaitą apie suteiktas paslaugas. Teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, jog, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima spręsti, kokias realias išlaidas patyrė pareiškėjas šioje administracinėje byloje, t. y. nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys prašomų atlyginti išlaidų sumą bei faktą, jog pareiškėjas su jo interesams atstovavusiu advokatu Linu Šarkiu atsiskaitė. Pareiškėjui nepagrindus savo prašymo jokiais įrodymais, jo tenkinti nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė