2017-11-22 Nr. AB-21746-3-61-3-01086-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2175-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01086-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1), patikslintą skundą (I t., b. l. 7), kuriuose prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Todėl turėjo valgyti atšalusį maistą, nes trūko vietos visiems sėdėti prie stalo. Kamerose buvo parazitų (tarakonų), nebuvo ventiliacijos, laikėsi drėgmė. Nuolat buvo kilnojamas iš vienos kameros į kitą. Paaiškino, kad yra neįgalus, tačiau kai kreipiasi dėl vaistų paskyrimo, į tai neatsižvelgiama, taip pat reikia ilgai laukti kol pakviečia pas gydytoją. Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamų suėmimo sąlygų, tuo pažeisdamas žmogaus teises.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 11–20) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

2.1. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

2.2. Nurodė, kad negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

2.3. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su bendrove, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

2.4. Taip pat pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

2.5. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

2.6. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra duomenų apie įregistruotus pareiškėjo skundus ar prašymus dėl jo nurodytų aplinkybių.

2.7. Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nepateikti jokie įrodymai dėl žalos dydžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

2.8. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 15,48 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų už bylos dokumentinės medžiagos rengimą atlyginimą.

3. Nesutikdamas su atsakovo atstovo atsiliepimu, pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (II t., b. 1. 105), kur nurodė, kad skundui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareikšti senaties termino nepraleido, nes Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio, o skundą teismui pateikė 2016 m. Pažymėjo, kad būdamas neįgalus turėjo gulėti antrame lovos aukšte, tualetu naudotis kitų asmenų akivaizdoje, nes jis be durų, nėra ventiliacijos. Kamera Nr. 400 neremontuota, nešvari, nėra galimybės atidaryti langų. Netinkamas kalinimo sąlygas teko kęsti ilgą laiką, į prašymus sudaryti sąlygas miegoti pirmame lovos aukšte nei pareigūnai, nei medikai nekreipė dėmesio. Atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų už dokumentų parengimą atlyginimą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu (II t., b. l. 122–130) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Teismas iš nagrinėjamos bylos medžiagos (I t., b. 1. 12–15, 152–157) nustatė laikotarpius ir konkrečias kameras (jų plotus), kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, su kiek asmenų ir koks konkretus plotas teko vienam asmeniui kameroje.

6. Teismas pažymėjo, jog ginčo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpio ir kamerose laikytų asmenų skaičiaus byloje nėra. Teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas šioje byloje ieškinio senaties termino, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, nepraleido.

7. Teismas pripažino, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu (2014 m. gruodžio 23 d. – 2016 m. kovo 14 d.), t. y. 448 dienas, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 376 dienas, kitas 72 dienas gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Iš 376 dienų pareiškėjui minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrintas 18,5 dienų (pareiškėjui teko 1,84 – 2,64 kv. m kameros ploto).

8. Dėl pareiškėjo nusiskundimų parazitais kamerose teismas iš byloje esančių patikrinimo aktų (pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais), nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nustatė, jog kameros Nr. 400 lubų ir sienų paviršiai buvo nelygūs, nutrupėję sienų ir lubų dažai, paviršiai netinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai, kameros sanitariniai mazgai buvo nešvarūs (I t., b. 1. 66–67, 137–138, 144–148, 149–150). Patikrinimo metu buitinių parazitų, pelėsio požymių kameroje Nr. 400 nenustatyta, patalpos vėdinamos pro langą, temperatūros, drėgmės, apšvietimo rodiklių pažeidimų neužfiksuota (I t., b. 1. 66–67, 137–138, 149–150). Kitose kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, patikrinimo metu buvo nustatyta pelėsio požymių (I t., b. 1. 95), vienoje iš kamerų nebuvo sudarytos sąlygos vėdinimui (I t., b. 1. 52–54), taip pat nustatyti sienų ir lubų nelygumai, neužtikrinantys sąlygų lengvam patalpų valymui ir dezinfekavimui (I t., b. 1. 21, 24–33, 50–51, 66–67, 90–91, 93–94, 115, 133–136, 149–150), kamerose buvo nešvaru (I t., b. 1. 42–43, 64–65, 73–75, 113, 137–138, 149–150; dalis pažeidimų grįžtamosios kontrolės metu pašalinti I t., b. 1. 44, 68). Kameroje Nr. 114 nustatytas temperatūros rodiklių pažeidimas, kuris grįžtamosios kontrolės metu pašalintas (I t., b. 1. 34–37). Kitų patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras jokių higienos normų pažeidimų nenustatė (I t., b. 1. 45–49, 62–63, 69–70, 78–83, 86, 112, 116, 126–131, 151). Buitinių parazitų buvimo patikrinimų metu nei vienoje iš kamerų nenustatyta (I t., b. 1. 24–25, 46–47, 66–67, 81, 112, 116, 119–120, 122–123, 124–125, 149–150). Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl buitinių kenkėjų kontrolės ir jų naikinimo paslaugų (II t., b. 1. 88–91), atliekami kenkėjų kontrolės darbai (stebėjimas, prevencija, naikinimas) registruojami žurnale (I t., b. 1. 158–200), todėl teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K imasi reikiamų priemonių, siekiant užtikrinti kenkėjų kontrolę. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjo laikymo sąlygos ne visada atitiko higienos normų reikalavimus (nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26, 24, 28, 54, 56 punktų pažeidimai; Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų neužfiksuota).

9. Dėl tualetų netinkamo įrengimo, naudojimosi jais kitų asmenų akivaizdoje teismas rėmėsi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu bei atsakovo atstovo paaiškinimu, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (I t., b. 1. 17; II t., b. 1. 97–98), ir pažymėjo, kad dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismo vertinimu, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09); 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13) 81, 82, 90 p.).

10. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad kamerose trūksta vietos sėdėti prie stalo, todėl turėjo valgyti atšalusį maistą, teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 14.6–14.8 punktų nuostatomis, atsakovo atstovo teiginiais, pateikta pažyma apie kamerų įrengimą, vertino, kad būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Pagal nustatytą minimalų gyvenamosios kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, kameroje, kurios plotas apie 8 kv. m, galėtų būti laikomi tik du asmenys. Jeigu šis reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims užtektų kietojo inventoriaus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui ginčui aktuliu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, teismas vertino, jog tikėtina, kad tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl sveikatos būklės (neįgalumo) didelius nepatogumus kėlė tai, jog turėjo miegoti antrame lovos aukšte, Lukiškių TI-K administracija ir gydytojai į šias aplinkybes neatsižvelgė, antrame lovos aukšte turėjo miegoti būdamas kameroje Nr. 358, 2016 m. kovo mėnesį, teismas iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo sveikatą (II t., b. 1. 2–87) nustatė, kad jis yra neįgalus dėl psichikos sutrikimų (II t. b. 1. 9, 14–15), fizinė negalia (judėjimo, sutrikimai) jam nėra nustatyta, todėl padarė išvadą, jog turimas neįgalumas pats savaime neturėtų kelti didesnių nepatogumų naudojantis antru lovos (gulto) aukštu. Bylos duomenimis, pareiškėjas kameroje Nr. 358 buvo laikytas nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 28 d. Asmens medicinos knygelėje yra įrašas, kad 2016 m. vasario 27 d. apie 15.30 val. pareiškėjas susižalojo kairės rankos dilbį (paviršutinė pjautinė žaizda, susižalojo pats kameroje, II t., b. 1. 61), 2016 m. vasario 27 d. kameroje buvo laikyti du asmenys (I t., b. 1. 15), todėl tuo atveju, jeigu dėl šio sužalojimo atsirado nepatogumų naudotis antru lovos (gulto) aukštu, pareiškėjas galėjo pasirinkti (užsiimti) laisvą miegamąją vietą pirmame aukšte. Byloje nėra jokių duomenų, kad tokia galimybė jam nebuvo sudaryta. Be to, byloje objektyvių duomenų (II t. b. 1. 93–96), kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo teiginius, jog su prašymais ir / ar skundais ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K prašydamas užtikrinti jam miegamą vietą pirmame lovos (gulto) aukšte kurioje nors iš Lukiškių TI-K esančių kamerų, taip pat nėra. Bylos nagrinėjimu metu nustatytų aplinkybių pagrindu šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad negalėdavo patekti pas gydytojus, kreipiantis dėl vaistų paskyrimo, neatsižvelgiama į jo neįgalumą, 2015 m. gruodžio mėnesį laiku nepaskirti vaistai nuo širdies veiklos sutrikimų, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjama tik Lukiškių TI-K (pareigūnų, darbuotojų) veiksmai, susiję su medicininės pagalbos administravimu ir organizavimu, tačiau sveikatos paslaugų kokybė, gydymo paskyrimo tinkamumas nevertinami. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio mėnesį į Lukiškių TI-K dirbančius gydytojus kreipėsi dėl nerimo, miego sutrikimų, jam taip pat buvo suteiktos klinikinės psichologo konsultacijos (II t., b. l. 55–56). Pareiškėjo sveikatos medicinos knygelėje nėra duomenų, kad jam būtų diagnozuoti kokie nors širdies veiklos sutrikimai ir dėl to būtina vartoti medikamentus. Vertinant Lukiškių TI-K veiksmus organizuojant pareiškėjo sveikatos priežiūrą, pažymėta, kad pareiškėjui nuolat teikiama medicininė pagalba dėl jo turimo neįgalumo, skiriami medikamentai (II t., b. l. 10–11, 13–14, 18–27, 30–31, 34–36, 39–41, 48–49, 52–53, 55), o, esant būtinybei, ir organizuojamas stacionarus gydymas (II t., b. 1. 11–12, 15, 40, 49, 66–87), teikiamos psichologo konsultacijos (II t., b. 1. 56–57) ir operatyvi medicininė pagalba pareiškėjo daugkartinių susižalojimų atvejais (II t., b. 1. 28, 37, 44–46, 54, 61–64). Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl galimai netinkamo (uždelsto) medicininės pagalbos organizavimo, pareiškėjas skundų dėl to Lukiškių TI-K neteikė (I t., b. l. 93–96).

13. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jam prasidėjo depresija, nes pagal sveikatos istorijos duomenis, dar iki atvykimo į Lukiškių TI-K pareiškėjas turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, priklausomybę (duomenys neskelbtini), kas ir lėmė mišraus nerimo ir depresinius sutrikimus (II t., b. 1. 7–9). Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas išgyveno dėl bylos nagrinėjimo, bausmės paskyrimo, asmeninio pobūdžio problemų (II t., b. 1. 56, 62). Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. spalio 15 d. pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydytas aštuonis kartus (apytikriai kartą per mėnesį), nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. kovo 8 d. (maždaug penkis mėnesius) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje hospitalizuotas nebuvo, todėl teismas padarė išvadą, jog pastaruoju metu pareiškėjo sveikatos būklė stabilesnė ir jam vis rečiau prireikia stacionaraus gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl turimos psichikos negalios (I t., b. 1. 12–13).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 376 dienas, iš jų 18,5 dienų jam nebuvo užtikrintinas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, būnant Lukiškių TI-K pareiškėjui teko naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje, nustatyta keletas higienos normų pažeidimų, būnant perpildytose kamerose tikėtinai trūko tam tikro kietojo inventoriaus, teismas vertino, kad vien asmeninės erdvės trūkumas ir aplinkybė, kad pareiškėjas būdamas kameroje su kitais asmenimis turėjo naudotis iš dalies atskirtu tualetu, yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

15. Atsižvelgęs į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinęs pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus kentėjimus, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju atsižvelgęs į pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes, į laikymo nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjo sveikatos būklę (psichikos negalią), kuri galėjo lemti intensyvesnius dvasinius išgyvenimus, teismas padarė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 200 Eur.

16. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas 15,48 Eur dydžio išlaidas už dokumentinės medžiagos rengimą. Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria vadovaujasi atsakovo atstovas, 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių, regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), todėl tokios išlaidos neatlygintinos. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo prašymo priteisti patirtų išlaidų atlyginimą netenkino.

III. 17. Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 135), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Nesutiktina su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir rėmimusi Lietuvos teisės aktuose numatytu 3,6 kv. m minimalaus ploto tardymo izoliatoriuje standartu, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija) (3 str.) ir EŽTT jurisprudencijai, pagal kuriuos minimalus kameros plotas – 3 kv. m, neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo.

17.2. Pareiškėjui sunku įrodyti atsakovo atstovo kaltę, kadangi kartu su juo kalėję asmenys arba laisvėje, arba kitose įkalinimo įstaigose, tačiau pirmosios instancijos teismas patikėjo atsakovo atstovo teiginiais.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 140–143) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Taigi, konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

18.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, būtinus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

19. Atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 147) pareiškėjas be kitų argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde, nurodo, kad kamerose turėjo šalti, nebuvo ventiliacijos, pareigūnai netinkamai su juo elgdavosi, naudojo psichologinį spaudimą, grasindavo, jei skųsdavosi. Prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už visą laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K (15 mėnesių), o ne už tiek, kiek nustatė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliacinės instancijos teismas revizuos pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tose ribose, kuriose pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad nustatant jo teisės - kalėti atitinkamo ploto kameroje, pažeidimo trukmę, buvo neteisingai skaičiuojamas kamerų plotas iš jo neatimant ploto, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šiuos savo teiginius dėl tokios kamerų ploto skaičiavimo tvarkos grindžia EŽTT jurisprudencija.

22. Pažymėtina, kad minimalius standartus dėl minimalaus ploto, kuris turi tekti vienam asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, visų pirma, nustato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei ją įgyvendinanti EŽTT jurisprudencija. Nacionalinės valstybės, atsižvelgdamos į šiuos minimalius standartus, savo teisės aktais gali nustatyti ir didesnius standartus plotui, kuris turi tekti vienam asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę.

23. EŽTT jurisprudencijoje šiuo klausimu yra pasisakyta kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos Teismas taip pat nurodė, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

24. Šiuo atveju pažymėtina, kad tokia minimalaus ploto skaičiavimo tvarka ir sąlygos pagal EŽTT jurisprudenciją nėra vienintelis ir besąlyginis faktorius, kurio pakaktų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, Teismui vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

25. Nacionalinėje teisėje aptariamu klausimu yra įtvirtintas toks reglamentavimas: Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.“ Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

26. Pažymėtina, kad šiuose nacionalinės teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostatų dėl sanitarinių mazgų užimamo ploto įskaitymo/neįskaitymo į bendrą plotą, tenkantį asmeniui, kuris atlieka bausmę tardymo izoliatoriaus kameroje. Tai reiškia, kad pagal nacionalinę teisę nustatytas 3,6 kv. m ploto minimalus standartas apima ir sanitarinio mazgo plotą.

27. Todėl tais atvejais, kai asmeniui atliekančiam bausmę tardymo izoliatoriaus kameroje tenka 3,6 kv. m ar daugiau bendro (įskaitant sanitarinio mazgo plotą) ploto, teisiškai reikšmingą aplinkybę įgyja sanitarinio mazgo užimamas plotas, nes tik jį atėmus iš bendro ploto, galima nustatyti, ar buvo pažeistas minimalus standartas (3 kv. m.), kuris yra nustatytas pagal EŽTT jurisprudenciją, ar ne.

28. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas vertindamas, ar nėra pažeista pareiškėjo aptariama teisė, vadovavosi būtent minėtu nacionalinėje teisėje įtvirtintu standartu dėl 3,6 kv. m bendro ploto bei nustatė, kad šis standartas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 18,5 dienų. Šią teismo išvadą patvirtina byloje surinkti įrodymai, kurių pareiškėjas iš esmės ir neginčija.

29. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos plotas kamerų, kuriose Lukiškių TI-K kalėjo pareiškėjas yra 0,56 kv.m. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija bei apeliaciniame skunde savo teiginius grindžia tokiu pačiu sanitarinio mazgo plotu.

30. Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad tais atvejais, kai pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus ploto standartas pagal nacionalinę teisę, nebuvo pažeistas ir minimalus ploto standartas, kuris yra nustatytas pagal EŽTT jurisprudenciją.

31. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismas neteisingai nustatė padarytų pažeidimų dėl ploto trūkumo trukmę yra neįrodyti, o tuo pačiu nepagrįsti bei neteisingi.

32. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo padaryto pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo mastas bei trukmė padarė pareiškėjui neturtinę žalą, kuri gali būti teisingai atlyginta, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 200 Eur.

33. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys