2016-05-18 Nr. AB-10916-3-61-3-00935-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-432-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00935-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui ir Peticijų komisijai dėl žalos atlyginimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. F. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. kovo 6 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (jį pavadino ieškiniu) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) generalinio prokuroro padėjėjo Žydrūno Radišausko.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, 2016 m. kovo 8 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2016 m. kovo 23 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y.: 1) skundo reikalavimus formuluoti tokiu būdu, kad jie atitiktų ABTĮ 88 straipsnio reikalavimus; 2) patikslinti skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos patirta turtine ir neturtine žala, nurodant: dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų pareiškėjai atsirado žala; išdėstant kokios konkrečias aplinkybės sukėlė turtinę ir neturtinę žalą; pateikti įrodymus, pagrindžiančius turtinės žalos dydį; apibūdinti, kuo konkrečiai pasireiškė padaryta neturtinė žala ir, esant galimybei, pateikti žalą pagrindžiančius įrodymus; nurodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą 2016 m. kovo 14 d. skundą, kuriame prašė: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro padėjėjo Žydrūno Radišausko, pareiškėjai nusikalstama veika padarytos 500 000 eurų turtinei ir 500 000 eurų neturtinei žalai atlyginti; 2) įpareigoti Seimo Peticijų komitetą patiems paruošti ir per mėnesį pateikti Seimui peticiją, kad iš visų prokuratūros veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir aprašų išbrauktų sąvoką, jog prokuroras sprendimus priima vienvaldiškai ir savarankiškai, ir kad nuo šiol visi sprendimai turi būti priimami pagal įstatymą ir skundžiami pagal jį, ir kad laikydamasis „nekaltumo prezumpcijos“ prokuroras privalo tą „nekaltumo prezumpciją“ patikrinti pagal BPK 20 straipsnį, o tikrindamas privalo vadovautis sąžine. Patikslindama skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su turtine ir neturtine žala, pareiškėja 2016 m. kovo 14 d. patikslintame skunde paaiškino, kad minėtų skundo reikalavimų pagrįstumą patvirtinantys įrodymai yra išdėstyti paties Ž. Radišausko laiške, kuriame nurodoma, kad jis žino apie skundus, bet jų netiria <...>, t. y. tokiu būdu savavališkai suponuoja turto prievartautojams „nekaltumo prezumpciją“, todėl prokuratūrai netiriant kaip buvo pasisavintas pareiškėjos 500 000 eurų vertės turtas, pareiškėjai buvo padaryta reali turtinė žala, taip pat ir neturtinė žala, kuri pasireiškė patirtu moraliniu šoku, kad XXI amžiuje, atgavus nepriklausomybę Lietuvoje ir integravusis į ES, prokurorai gali turėti tokias privilegijas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos V. F. skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje.

Iš pareiškėjos skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėja prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš, pasak jos, Generalinės prokuratūros prokuroro neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti pareiškėją nukentėjusiąja Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Pareiškėja taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti Seimo Peticijų komitetą atlikti pareiškėjos nurodytus veiksmus. Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – ir Statutas) 25 straipsnio 1 dalyje (Statuto redakcija nuo 1999 m. vasario 1 d.) nustato, kad Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Seime sudaromos nuolatinės Etikos ir procedūrų komisija, Peticijų komisija, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija, Migracijos komisija ir kitos komisijos (Seimo 25 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodyto Seimo Teisės bei Peticijų Komiteto nėra (šiuo metu Seime veikia Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir Peticijų komisija). Vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas priėjo prie išvadų, kad Generalinės prokuratūros prokurorų procesiniai veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu ar bylų tyrimu, taip pat Seimo veikla nėra teismingi Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš Generalinės prokuratūros prokuroro procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylų tyrimu, atlyginimo nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai. Teismas negali įpareigoti tam tikrus Lietuvos Respublikos Seimo struktūrinius padalinius atlikti kokius nors veiksmus.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas atsisakė priimti skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas išaiškino pareiškėjai, kad skundą dėl žalos, kildinamos iš Generalinės prokuratūros prokuroro procesinių veiksmų, ji gali paduoti CK 6.272 straipsnio nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismui.

III. Pareiškėja V. F. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjos teigimu Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos skundą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėja žalos atsiradimą sieja su Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kurią taikydamas prokuroras netiria pareiškėjos skundų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pareiškėja nurodo, kad jos reikalavimų dėl žalos atlyginimą pagrįstumą įrodo tai, kad ji prokuratūrai yra pateikusi virš 50 pareiškimų dėl veikų, numatytų BK 181, 300, 164, 182, 154, 146, 111, 189(1), 214, 216, 155, 228, 235, 167, 120, 119, 210, 189, 252, 249 straipsniuose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis grindžiama motyvais, kad pareiškėja savo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos kildina iš prokuroro procesinių veiksmų, susijusių su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti pareiškėją nukentėjusiąja BPK nustatyta tvarka, nes šie veiksmai pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš prokuroro procesinės veiklos, nėra teismingas administraciniam teismui. Be to, teismas nustatė, kad vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme pareiškėjos reikalavimas dėl Seimo komitetų ar komisijų įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėja savo atskirajame skunde teisingai pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnyje, taip pat ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje kiekvienam suinteresuotam subjektui laiduojama teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji privalo būti realizuojama įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Jei tokia aplinkybė paaiškėja teismui priėmus skundą, teismas skundą palieka nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnis) arba nutraukia bylą (ABTĮ 101 straipsnis).

Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas įstatymų normas, 2016 m. kovo 15 d. nutartyje pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjos skundo reikalavimai negali būti administracinės bylos dalyku.

Pagal ABTĮ nustatytą teisinį reguliavimą, administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1, 16 dalys, 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis), tačiau nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš tų teisinių santykių, kurie nepatenka į viešojo administravimo sritį.

Bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, nurodytos ABTĮ 16 straipsnyje. Pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Pareiškėja atskirajame skunde išvardijo dėl kokių asmenų veikų, kvalifikuotinų pagal atitinkamus BK straipsnius, ji yra pateikusi pareiškimus prokuratūrai. Šie pareiškėjos argumentai patvirtina, kad pareiškėja teikė prokuratūrai pareiškimus, kurių sprendimui taikomos BPK normos. Tai, kad pareiškėja remiasi ir Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, minėtų aplinkybių vertinimui įtakos neturi. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priimtinumą nagrinėti administraciniame teisme, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš prokurorų procesinės veiklos, kuriai taikytinos BPK normos.

Pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje taip pat yra nustatyta, kad gautą skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo nagrinėja aukštesnysis prokuroras, o 6 dalyje nustatyta, kad proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad skundai dėl pareigūnų veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą, atsisakant jį atlikti ar vilkinant nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-362/2008). Administraciniai teismai jokių klausimų, susijusių su ikiteisminiais tyrimais, nesprendžia (ABTĮ 3 str. 1 d., 16 str. 2 d.), todėl pareiškėjo paduotas skundas administraciniame teisme negali būti priimtas nagrinėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-520/2011).

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai priskirta nagrinėti ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie byla dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Prokuroro veikla vadovaujant ikiteisminiam tyrimui ar jį atliekant (atsisakant atlikti) yra procesinė veikla, kurią reglamentuoja BPK normos, ji nepatenka į viešojo administravimo sritį.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, numato specialioji teisės norma – Civilinio kodekso 6.272 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas teisės normas, 2016 m. kovo 15 d. nutartyje teisingai nurodė, kad bylos pagal CK 6.272 straipsnį dėl žalos atlyginimo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams, o ne administraciniams teismams. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri siejama su prokuroro procesine veikla, kurią reglamentuoja BPK normos, negali būti nagrinėjamas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d., 15 str., 16 str. 1 d., 2 d., 37 str. 2 d. 1 p.).

Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) įtvirtintas valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Pareiškėja savo skundo antruoju reikalavimu iš esmės siekia, kad teismas, nustatydamas atitinkamą įpareigojimą Peticijų komisijai, tokiu būdu priimtų privalomo pobūdžio patvarkymus įstatymų leidžiamajai valdžiai dėl įstatymų pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, 2016 m. kovo 15 d. nutartyje pagrįstai ir teisingai nurodė, kad šis skundo reikalavimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą ir naikinti šią nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė