2018-10-10 Nr. AB-18352-3-64-3-02393-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-668-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02393-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui V. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau tekste – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. 37,85 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių mieste iki 2006 m. gruodžio 31 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą ir buvo mokamas po paslaugos suteikimo, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties. Nemaža dalis šių atliekų turėtojų, piktnaudžiaudami šia sistema, nesudarė sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, nemokėjo už jų tvarkymą, o šias atliekas dėjo į kolektyvinio naudojimo konteinerius arba išmesdavo jas draudžiamose vietose, dėl šios priežasties nuo 2007 m. sausio 1 d. Šiaulių mieste pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų sistema, kurioje minėtas mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nebenaudinga slėpti savo atliekų, t. y. teršti aplinką, kuri priklauso visiems. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau tekste – ir rinkliava), kuri yra įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų jie visi. Pareiškėjas paaiškino, kad rinkliava turi būti mokama ne vėliau kaip iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o rinkliavos lėšomis tvarkomos komunalinės atliekos, kur ir kiek jų bebūtų.

4. Atsakovas V. K. atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad jis įsigijo bendrabučio tipo kambarį, tačiau nežinojo, jog jame buvo deklaruoti kiti asmenys. Mano, kad jis negali būti atsakingas už tai, jog buvęs savininkas laiku neišsideklaravo, todėl jam neturėtų kilti prievolė mokėti vietinę rinkliavą už kitus asmenis.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai.

6. Teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kuriame numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

7. Atkreipė dėmesį, jog 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 Šiaulių miesto savivaldybės taryba nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punkte nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 punkte – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Nustatė, jog rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), pakeistais 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, 2010 m. lapkričio 25 sprendimu Nr. T-344, o galiojanti redakcija patvirtinta 2014-09-25 sprendimu Nr. T-268.

8. Teismas nustatė, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. yra 37,85 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui.

III. 9. Atsakovas V. K. nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

10. Atsakovo teigimu pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas įsigijo bendrabučio tipo butą ir jame savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę kiti asmenys, dėl ko pareiškėjui kilo prievolė už du asmenis mokėti vietinę rinkliavą, nors jie ten, pasak atsakovo, faktiškai negyveno.

11. Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Nuostatų 17 punktu, vietinė rinkliava imama iš gyvenamosios paskirties patalpų savininkų ir savivaldybės gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkų, apskaičiuojama Nuostatų 9.1 punkte nustatytą dydį dauginant iš toje gyvenamojoje patalpoje deklaravusių savo gyvenamąją vietą gyventojų skaičiaus.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 10 dalies straipsnio 1 dalies reikalavimus, asmenys, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti naują gyvenamąją, taigi, įstatymas nenumato pareigos „išsideklaruoti“ dėl būsto pardavimo, tačiau naujam būsto savininkui suteikia galimybę jo būste kitų asmenų deklaravimo duomenis pripažinti negaliojančiais, kuria atsakovas nesinaudojo. Pareiškėjo įsitikinimu atsakovo atsiliepimo argumentai nepaneigia jo prievolės sumokėti susidariusią skolą už vietinę rinkliavą.

14. Pareiškėjas 2017 m. kovo 20 d. apeliaciniam teismui pateikė pranešimą, kuriame nurodo, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-159-621/2017 buvo priimtas sprendimas, kuriame buvo pripažinta, kad pareiškėjui nekyla prievolė mokėti vietinės rinkliavos už asmenis kurie buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą atsakovo naujai įsigytame būste, tačiau realiai jame negyveno.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 37,85 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

16. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai.

17. Atsakovas apeliaciniu skundu siekia, kad pirmosios instancijos sprendimas būtų panaikintas ir byla gražinta nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai ją išnagrinėjo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai aptarė bylai aktualų teisinį reguliavimą, reglamentuojantį vietinių rinkliavų mokėjimą, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu iš naujo nepasisako, tik akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr.,pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.

19. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

20. Šiuo atveju vietinė rinkliava buvo skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, kurie buvo pakeisti 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344, o galiojanti redakcija buvo patvirtinta 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T-268. Nuostatų 17 punkte yra numatyta, kad vietinė rinkliava, imama iš gyvenamosios paskirties patalpų savininkų ir savivaldybės gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkų, apskaičiuojama 9.1 papunktyje nustatytą dydį (Eur metams) dauginant iš toje gyvenamojoje patalpoje deklaravusių savo gyvenamąją vietą gyventojų skaičiaus, o gyventojų, kurie yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Šiaulių miesto savivaldybėje, – dauginant iš visų jo šeimos narių, įtrauktų į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Šiaulių miesto savivaldybėje, skaičiaus.

21. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas vadovaudamasis gyventojų registro duomenimis nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame būste esančiame adresu Žuvininkų g. 2-210, Šiauliai, savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę du asmenys. Todėl, pareiškėjas vykdydamas Nuostatuose numatytą rinkliavos apskaičiavimo ir išieškojimo tvarką, kreipėsi į atsakovą (b. l. 6), kad jis padengtų susidariusią skolą.

22. Atsakovas tvirtina, kad jis neturi mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi tuo metu, kai jis nuosavybės teise turėjo būstą, gyvenamąją vietą deklaravę asmenys iš tiesų ten negyveno ir turėjo pareigą iš naujo deklaruoti savo gyvenamąją vietą.

23. Deklaravimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija: 2010 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu numatyta, kad Gyvenamąją vietą privalo deklaruoti: Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. To paties įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad asmenys, privalantys deklaruoti gyvenamąją vietą, ją deklaruoja per 7 darbo dienas nuo pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą atsiradimo. Šiuo atveju, pareiškėjas teigia, kad asmenys liko deklaruoti jo įsigytame bute ir tinkamai neatliko savo pareigos per 7 darbo dienas deklaruoti savo pasikeitusią gyvenamąją vietą.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės įsigijimas ir gyvenamosios vietos deklaravimas yra du skirtingi procesai, kadangi nuosavybės teisės gali pasikeisti, tačiau gyventojai išlikti tie patys (pvz: nuomos atveju). Todėl, atsakovas įsigijęs nekilnojamąjį turtą, turėjo Deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę iš deklaravimo įstaigos gauti visą informaciją apie jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis ir nustatęs, kad jo būste gyvenamąją vietą yra deklaravę asmenys, kurie jame negyvena, Deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais kreiptis į deklaravimo įstaigą prašydamas taisyti, keisti ar naikinti deklaravimo duomenis susijusius su jo nekilnojamuoju turtu. Tačiau atsakovas šia savo teise nepasinaudojo, be to, atsakovo argumentas, kad liko deklaruoti prieš tai nuosavybes teise butą turėję asmenys nepasitvirtino – iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 8-10) matyti, kad asmenys kurie ginčo laikotarpiu buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą ginčo adresu (b. l. 7), buto nuosavybes teise prieš tai nevaldė.

25. Atsakovas nesutinka mokėti vietinės rinkliavos, tačiau nei pareiškėjui, nei šiuo atveju teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo adresu atliekos negalėjo susikaupti. Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apskaičiavimo tvarko aprašo IV skyriuje yra numatytos sąlygos kuomet asmuo yra atleidžiamas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl atsakovas siekdamas, kad jam nebūtų skaičiuojama skola už vietinės rinkliavos nesumokėjimą, turėjo visas galimybes susipažinti su viešai prieinama tvarka ir joje numatytomis sąlygomis kreiptis pareiškėją dėl lengvatų taikymo ar atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jis nelaikytinas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, todėl jis, kaip vietinės rinkliavos mokėtojas, turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį.

26. Atsakovo pateiktas žemesnės instancijos teismo priimtas sprendimas bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme neturi reikšmės, nes priimtas dėl kitų faktų (kito buto), teisėjų kolegija jo nevertina.

27. Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo nurodytais pagrindais, todėl atsakovo apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė