A-858-1304-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1304/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00868-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 36. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus atstovei R. Š.,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. P. A. ir R. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui (tretieji suinteresuoti asmenys – V. P. A., R. Š., L. G.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tele-3“) kreipėsi į teismą patikslintu skundu (t. I, b. l. 29-40), prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. SPR-30 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl ?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) paskelbtos informacijos“, kuriuo atsakovas nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimų, padarytų laidoje „Kodėl?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog jo įsteigtu televizijos kanalu „TV3“ 2010 m. rugsėjo 20 d. buvo rodoma diskusijų laida „Kodėl?“, kurios pagrindinė tema buvo „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga“. Po šios laidos transliacijos televizijoje trys laidos dalyviai, t. y. V. P. A., R. Š., L. G., kreipėsi į atsakovą su skundu dėl galimų pažeidimų. Atsakovas skyrė pareiškėjui įspėjimą dėl dviejų pažeidimų padarymo, t. y. kad laidoje Seimo narys S. S. kai kurių laidos dalyvių, kaip viešųjų asmenų, atžvilgiu išsakė savo neigiamą nuomonę – kad jie yra, tam tikra prasme, nusikaltėliai, o taip pat, kad laida nebuvo tiesioginė ir UAB „Tele-3“ galėjo tai pašalinti iš laidos ir kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo nurodytos skirtingos laidos temos ir jie nebuvo išsamiai ir tiksliai supažindinti su galimais laidos dalyviais. 2010 m. rugsėjo 20 d. laidoje buvo suteikiama galimybė pasisakyti visiems dalyviams, įskaitant ir V.

P. A., R. Š., L. G.. Salėje buvusiam laidos žiūrovui – S. S., išsakius griežtą kritiką vienai iš laidos dalyvių grupių, kiekvienas iš šių dalyvių galėjo laisvai ir netrukdomai atsikirsti į šią kritiką, kas ir buvo padaryta. Tretieji suinteresuoti asmenys dalyvavo laidoje kaip vieši asmenys, nes V. P. A. buvo kviestas ir laidoje dalyvavo kaip Seimo narys, L. G. – kaip teisėja ir Teisėjų tarybos pirmininkė, o R. Š. – kaip buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Viešieji asmenys gali būti labiau ir griežčiau kritikuojami nei privatūs asmenys, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo.

S. S., kurio neigiamos nuomonės išsakymas lėmė įspėjimo skyrimą, yra viešasis asmuo, kurio nuomonės rodymas televizijos laidoje reikšmingas dėl visuomenės informavimo principų įgyvendinimo. Seimo nario pasisakymas buvo jo asmeninis vertinimas, nuomonė, kurios tikrumas negali būti patikrinamas įrodinėjimo priemonėmis. Kadangi S. S. pasisakymas buvo tik subjektyvi nuomonė, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nebuvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina asmens garbę ir orumą, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, ar šis pasisakymas buvo įžeidžiančio pobūdžio ir ar dėl jo rodymo televizijos laidoje buvo pažeistas įstatymas.

Tretieji suinteresuoti asmenys neužsimena apie S. S. pasisakymo įžeidų pobūdį.

Manė, jog atsakovas neturėjo teisės skirti pareiškėjui įspėjimą neįrodęs konkretaus įstatymo draudimo pažeidimo, o remdamasis tik bendru pagarbos žmogui principu. Administracinė atsakomybė negali kilti vien tik remiantis abstrakčiu principu. Pareiškėjas, cenzūruodamas S. S. pasisakymą ir pašalindamas jį iš transliuojamos laidos, būtų pažeidęs VIĮ ir jo principus. VIĮ 16 straipsnis garantuoja nuomonių įvairovę, o pagal VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punktą viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Pareiškėjas laidoje parodydamas S. S. išsakytą nuomonę taip pat parodė laidos dalyvių reakciją ir atsikirtimus į šį pasisakymą, įskaitant V. P. A. pasišalinimą iš laidos. Nuslėpus nuo žiūrovų šiuos įvykius, žiūrovams būtų tapę visiškai neaišku, kodėl laidoje neliko vieno iš jos dalyvių, taip būtų iškreipta laidos eiga. Be to, laida yra diskusinio pobūdžio, jos esmę sudaro aštrių oponuojančių nuomonių ir kritikų išsakymas, atsikirtimų į juos pateikimas. Viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką, kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas.

Nurodė, jog visi klausimai, kuriais pasisakyti laidoje buvo kviečiami dalyviai, yra susiję su pagrindine laidos tema – „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga“. Laidos metu laidos dalyviai galėjo kalbėti ir kalbėjo jiems pageidaujamais klausimais, dalyvavo diskusijose ir niekas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nevertė jų kalbėti ir diskutuoti jiems nepageidaujamais klausimais. Nei vienas iš laidos dalyvių transliuojamoje laidoje nereiškė jokių pastabų ar užuominų, kad laida būtų vedama neteisinga tema. Nors dalyvauti laidoje buvo kviečiami daugiau nei dvidešimt asmenų, tačiau laidos rengėjai negali kitiems laidos dalyviams užtikrinti laidos galutinės dalyvių sudėties, nes tai ne laidos rengėjų valioje. Kiekvienam į laidą kviečiamam asmeniui yra paaiškinama, kad pradinis numatomų pašnekovų ratas gali keistis. Tretieji suinteresuoti asmenys atsakovui konkrečiai nenurodė, kuo oponuojančių laidos dalyvių sudėtis ar bet kurio iš tų asmenų dalyvavimas laidoje pakenkė. Visi laidos dalyviai dar prieš laidos pradžią matė, kas dalyvauja laidoje ir kokie žiūrovai yra studijoje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad kurie nors laidos dalyviai priėmė galutinį sprendimą dalyvauti laidoje, nežinodami kitų laidos dalyvių sudėties.

Pabrėžė, jog atsakovas Sprendime tik formaliai pateikia kaltinimus dėl laidos temos pranešimo bei laidos dalyvių sudėties, nebandydamas argumentuoti, kad šie veiksmai padarė laidos dalyviams žalą ar neigiamą poveikį. Vienintelis pasisakymas Sprendime – tai užuomina, kad laidos dalyvė teisėja L. G. būtų nedalyvavusi laidoje, jeigu būtų žinojusi, jog kalba eina apie konkrečias baudžiamąsias bylas. Kadangi L. G. laidos metu nurodė, kad ji dėl savo užimamų pareigų negali komentuoti konkrečios bylos tyrimo ir nagrinėjimo aplinkybių, jos pozicija laidoje buvo gerbiama. Tačiau laidos tema neapsiribojo tik konkrečių baudžiamųjų bylų klausimais ir L. G. laidoje galėjo pasisakyti visais kitais visuomenės nepasitikėjimo teisėsauga temos klausimais, įskaitant tuos, apie kuriuos buvo kalbama, kviečiant ją dalyvauti laidoje. VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad žurnalistai turi informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais. Šiuo atveju tokie veiksmai, kaip informavimas apie būsimos laidos temą ir būsimą laidos dalyvių sudėtį, siūlant dalyvauti laidoje, nėra informacijos rinkimas ir todėl tokiems veiksmams netaikytinas minėtas VIĮ punktas. Be to, atsakovas įspėjimą pareiškėjui paskyrė kaip viešosios informacijos skleidėjui, nors įstatyme viešosios informacijos skleidėjo ir viešosios informacijos rengėjo sąvokos yra atskirtos (VIĮ 2 str. 75 ir 76 d.), o veiksmai, kuriais kaltinamas pareiškėjas, t. y. laidos temos ir dalyvių sudėties nurodymas potencialiems laidos dalyviams, patenka ne į viešosios informacijos skleidėjo, o į viešosios informacijos rengėjo veiklos sritį. Jokia VIĮ norma nenumato, kad asmenys gali pateikti skundus žurnalistų etikos inspektoriui dėl kitų VIĮ pažeidimų, negu tie, kurie išvardinti VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, nes inspektorius gali vertinti ir nagrinėtini tik VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytus pažeidimus, o ne kitų įstatymo pažeidimų klausimus. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde nebuvo kaltinimų nei VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatytais, nei jokiais kitais VIĮ pažeidimais, todėl atsakovas neturėjo teisės šio skundo pagrindu pradėti tyrimą ir priimti ginčijamą Sprendimą.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 46-54) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VIĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Jo kompetencijos ribas nustato VIĮ 50 straipsnio 1 dalis. Atsakovas, išnagrinėjęs trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir nustatęs VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimus, apimančius pagarbos žmogui principo pažeidimą, neperžengė VIĮ 50 straipsnio dalyje nustatytų kompetencijos ribų ir tinkamai atliko VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą funkciją.

Tretieji suinteresuoti asmenys savo teisių pažeidimus grindė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir ŽLEK) normų pažeidimais, kurių dispozicijos atitinka daugelį VIĮ normų. Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalis dėl ŽLEK pažeidimų buvo persiųsta nagrinėti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (toliau – ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija), o skundo dalį dėl VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimų bei kitų įstatymo nuostatų, atitinkančių skunde nurodytas ŽLEK normas, išnagrinėjo ir sprendimą priėmė atsakovas.

Rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, jog teisė reikšti mintis ir skleisti informaciją nėra absoliuti ir ji gali būti apribota tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų garbę bei orumą ir šių asmenų teises. S. S. pasisakyme buvo paskelbta trečiuosius suinteresuotus asmenis, kaip viešuosius asmenis, įžeidžianti nuomonė, kurioje pateikiamas subjektyvus vertinimas, kad šie asmenys atliko teisei, moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančias veikas.

Toks asmenų apibūdinimas visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai neigiamai ir diskredituoja trečiuosius suinteresuotus asmenis, nors jų kritikos ribos ir yra platesnės nei privačių asmenų. Pareiškėjas, televizijos laidos filmavimo metu užfiksavęs tokią S. S. išsakytą nuomonę, privalėjo racionaliai įvertinti poreikį ir būtinybę ją paskelbti ir neabejotinai pirmiausiai turėjo siekti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir interesų apsaugos, bet ne televizijos laidos intrigos kūrimo ar visuomenės smalsumo tenkinimo.

Bet kurio viešojo asmens nuomonės išsakymas negali būti galimybe ar pareiga viešosios informacijos skleidėjui viešai skelbti tokią kitus asmenis įžeidžiančią ar žeminančią nuomonę šiuos veiksmus grindžiant kitų visuomenės informavimo principų įgyvendinimu. Pareiškėjas privalėjo atsisakyti skelbti kitus asmenis įžeidžiančią nuomonę ir apsaugoti jų teises ir interesus net ir tuo atveju, kai tretieji suinteresuoti asmenys prieš televizijos paskelbimą tokio pobūdžio apsaugos neprašė. Atsakovui nustačius, kad S. S. teiginyje yra paskelbta ne žinia, bet nuomonė, šios informacijos tikrumas ir žeminantis pobūdis negalėjo būti nustatinėjami.

Tačiau, siekdamas išsamiai išnagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir efektyviai apginti jų teises, atsakovas privalėjo įvertinti televizijos laidoje pateiktos nuomonės paskelbimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl atsakovas išsamiai išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir tinkamai atliko VIĮ nustatytą funkciją.

Pabrėžė, jog atsakovas nagrinėdamas skundą sprendė VIĮ pažeidimų buvimo ar nebuvimo nustatymo klausimą, bet ne pažeidimais padarytos žalos atlyginimo klausimą, kurį spręsti yra įgaliotas tik teismas, todėl VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas negalėjo būti taikomas nagrinėjant minėtą skundą. Be to, ginčo objektu esantis teiginys yra nuomonė, kurios neatitikimo tikrovei faktas nebuvo ir negalėjo būti nustatinėjamas, nes nuomonės, kitaip nei žinios, tikrumo patikrinimas yra neįmanomas. Pareiškėjas yra neteisus teigdamas, kad jo atliktiems informacijos rinkimo veiksmams VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas netaikytinas, kadangi jis, rengdamas televizijos laidą ir neabejotinai turėdamas tikslą gauti reikalingų faktinių duomenų, ieškojo ir pasirinko konkrečius televizijos laidos dalyvius, kurie jam perdavė tam tikros informacijos. Kadangi surinkta informacija perėjo pareiškėjo žinion ir tik nuo pareiškėjo valios priklausė, kokia jos apimtis ir kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei, todėl neabejotina, kad pareiškėjas atliko informacijos rinkimo veiksmus, todėl buvo už juos atsakingas. Kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas, prieš viešai skelbdamas informaciją, turi įsitikinti, ar informacija buvo surinkta etiškai, teisėtai nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ir tik teisėtai surinktos informacijos pateikimas garantuoja teisėtą ir etišką jos paskelbimą. Viešosios informacijos skleidėjas, skelbdamas viešosios informacijos rengėjo surinktą informaciją, garantuoja, kad ji buvo surinkta naudojant teisėtas ir etiškas priemones ir metodus, todėl tam tikra prasme iš viešosios informacijos rengėjo perima atsakomybę dėl informacijos rinkimo etiškumo ir teisėtumo ir šiuo pagrindu viešosios informacijos skleidėjui gali būti taikoma atsakomybė dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo.

Pažymėjo, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims nurodyti klausimai, pagrindinė televizijos laidos tema ir parodytų diskusijų objektai buvo skirtingi ir jie tiksliai ir aiškiai nežinojo, koks klausimas bus aptariamas televizijos laidoje, todėl viešosios informacijos rengėjas elgėsi nesąžiningai, nesuteikdamas tretiesiems suinteresuotiems asmenims galimybės tinkamai pasinaudoti apsisprendimo laisve.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (t. I, b. l. 120-128) nutarė atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo, vadovaujantis VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalies 1 punktu, pareiškėjas už VIĮ 3 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimus buvo įspėtas. Pabrėžė, jog ginče taip pat yra iškilęs klausimas dėl to, ar atsakovas įspėjo tinkamą subjektą (ar tyrimą atliko tinkamo subjekto atžvilgiu). Nurodė, jog VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punktu žurnalistų etikos inspektoriui yra pavesta vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose įstatymuose nustatytų visuomenės informavimo principų. Atlikdamas šią funkciją žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (VIĮ 50 str. 2 d. 1 p.). Be to, vadovaujantis VIĮ 51 straipsnio 1 dalimi, už VIĮ ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių viešosios informacijos rengimą, pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas. Teismas pabrėžė, jog iš šių nuostatų yra aiškiai matyti, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę atsakovui įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad veiksmai, kuriais kaltinamas pareiškėjas, patenka ne į viešosios informacijos skleidėjo, o į viešosios informacijos rengėjo veiklos sritį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pamatinių reikalavimų nesilaikė, nes trečiųjų suinteresuotų asmenų įvardijimas nusikaltėliais nėra suderinamas su pagarbos žmogui principu. Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti informaciją. EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Nurodyta laisvė nėra absoliuti. VIĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuomenės informavimo laisvės principas, tačiau kartu pažymėta, kad ši laisvė gali būti saistoma tam tikrų ribojimų, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini apsaugoti žmonių teises ir orumą. Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos ribas nustato VIĮ 50 straipsnio 1 dalis. Tarp įtvirtintų inspektoriaus funkcijų yra ir VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta funkcija, apimanti visuomenės informavimo principų laikymosi vertinimą.

Šios nuostatos pagrindu atsakovas, gavęs suinteresuotų asmenų skundą dėl visuomenės informavimo principų, numatytų VIĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, pažeidimo, privalo išnagrinėti tokį skundą ir dėl jo priimti atitinkamą sprendimą. Tretieji suinteresuoti asmenys atsakovui pateiktame skunde nurodė, kad pareiškėjas pažeidė žurnalistų profesinės etikos normas, numatytas ŽLEK, bei VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalis. Atsakovas, išnagrinėjęs tokį skundą ir nustatęs VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimus, apimančius pagarbos žmogui principo pažeidimą, neperžengė VIĮ 50 straipsnio dalyje nustatytų kompetencijos ribų ir tinkamai atliko VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą funkciją.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalis dėl ŽLEK pažeidimų buvo persiųsta nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o skundo dalį dėl VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimų bei kitų VIĮ nuostatų inspektorius pagrįstai išnagrinėjo ir priėmė Sprendimą. Teismas pabrėžė, jog atsakovas pagrįstai teigia, kad teiginyje „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai“ ir šį teiginį paaiškinančiuose teiginiuose buvo paskelbta trečiuosius suinteresuotus asmenis, kaip viešuosius asmenis, įžeidžianti nuomonė, kurioje pateikiamas subjektyvus vertinimas, kad šie asmenys atliko teisei, moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančias veikas.

Toks asmenų apibūdinimas visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai neigiamai ir diskredituoja trečiuosius suinteresuotus asmenis, nors jų kritikos ribos ir yra platesnės nei privačių asmenų. Tokio turinio informacija, nesant pagrįstų faktų ir argumentų dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų netinkamo ir nepriimtino elgesio visuomenėje, pažeidžia moralės ir dorovės normas ir turi tiesioginės įtakos neigiamos visuomenės nuomonės formavimuisi, todėl pagrįstai buvo konstatuota, kad minėta nuomonė yra neetiška. Televizijos laida nebuvo transliuojama tiesiogiai, todėl pareiškėjas turėjo vertinti ketinamą skleisti informaciją ir nepažeisti VIĮ principų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad tretieji suinteresuoti asmenys atsakovui skundėsi dėl teiginyje „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai <...> sistemos sraigteliai“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios ir garbę ir orumą žeminančios informacijos. Atsakovui nustačius, kad minėtame teiginyje yra paskelbta ne žinia, bet nuomonė, šios informacijos tikrumas ir žeminantis pobūdis negalėjo būti nustatinėjami, tačiau, siekiant išsamiai išnagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir efektyviai apginti jų teises, atsakovas privalėjo įvertinti televizijos laidoje pateiktos nuomonės paskelbimo teisėtumą ir pagrįstumą. VIĮ 3 straipsnio 2 dalis įtvirtina pagrindinius visuomenės informavimo principus, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos yra bendrojo pobūdžio atsakingų už viešosios informacijos skleidimą asmenų elgesio taisyklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-637/2011). Tai reiškia, kad minėti principai yra išreikšti teisės normomis ir atlieka reglamentavimo funkciją, todėl juose nustatytų elgesio taisyklių laikymasis yra privalomas konkretiems asmenims, o už jų nesilaikymą taikytina atsakomybė. Pažymėjo, kad taikant ir aiškinant šių elgesio taisyklių turinį yra vadovaujamasi ne subjektyviu įsitikinimu, bet visuomenėje vyraujančiu šių taisyklių turinio suvokimu, neprieštaraujančiu teisės aktams ir geros moralės bei dorovės nuostatoms. Pagarbos žmogui principas apima žmogaus turimų teisių ir laisvių gerbimą jo savybių, ypatybių, teisėto elgesio toleravimą ir pan., todėl konkrečiu atveju nustačius, jog ginčo objektu esančiame teiginyje buvo paskelbta trečiuosius suinteresuotus asmenis įžeidžianti nuomonė, buvo konstatuotas pagarbos žmogui principo pažeidimas, jį siejant su trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės į gerą vardą pažeidimu. Tokio pobūdžio pažeidimo konstatavimas nepažeidė VIĮ 11 straipsnio 2 dalies, nes buvo konstatuotas konkrečioje teisės normoje, t. y. VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinto principo, įgijusio privalomos elgesio taisyklės pobūdį, pažeidimas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam teisinė atsakomybė negalėjo kilti dėl VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytos aplinkybės. Pabrėžė, kad konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi televizijos laidos paskelbimo metu galiojusia VIĮ redakcija, kurios 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustatė, jog viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo paskelbta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Minėta nuostata reglamentavo viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo atleidimo nuo žalos atlyginimo atvejus, o VIĮ 53 straipsnis nustatė, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo pažeidimų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Konkrečiu atveju atsakovas, nagrinėdamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, sprendė VIĮ pažeidimų buvimo ar nebuvimo nustatymo klausimą, bet ne pažeidimais padarytos žalos atlyginimo klausimą, kurį spręsti yra įgaliotas tik teismas, todėl VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas negalėjo būti taikomas nagrinėjant minėtą skundą. Teismas atmetė teiginį, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes pagal naują VIĮ 54 straipsnio redakciją pareiškėjui, kaip informacijos skleidėjui, negalėjo kilti atsakomybė. Nurodė, jog įstatymas atgal negalioja, kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus.

Dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo teismas nurodė, kad žurnalistai turi informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais. Atsakomybės už šios nuostatos pažeidimą taikymui yra būtinas dviejų veiksmų, t. y. informacijos rinkimo ir jos skelbimo, buvimas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo atliktiems veiksmams VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas netaikytinas. Iš pareiškėjo 2010 m. gruodžio 7 d. paaiškinimo atsakovui (t. I, b. l. 60-62) matyti, kad į minėtą diskusijų laidą „Kodėl“ pašnekovus kvietė pats pareiškėjas, kad visiems pašnekovams skirtingai buvo pristatyta laidos tema, atsižvelgiant į jų veiklos aspektus. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto dispozicijos turinį, atsakomybės subjektais dėl šios normos pažeidimo gali būti viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas arba tik viešosios informacijos skleidėjas. Akcentavo, kad viešosios informacijos skleidėjas, skelbdamas viešosios informacijos rengėjo surinktą informaciją, garantuoja, jog ji buvo surinkta naudojant teisėtas ir etiškas priemones ir metodus, todėl tam tikra prasme iš viešosios informacijos rengėjo perima atsakomybę dėl informacijos rinkimo etiškumo ir teisėtumo, todėl šiuo pagrindu viešosios informacijos skleidėjui gali būti taikoma atsakomybė dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo. Nurodė, jog pareiškėjas tiek pateiktuose paaiškinimuose, tiek skunde teismui pateikė išsamią informaciją apie tai, kaip buvo renkama informacija televizijos laidai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo visas televizijos laidoje paskelbtos informacijos rinkimo aplinkybes ir aktyviai dalyvavo tiek renkant informaciją, tiek ją viešai skelbiant. Ši aplinkybė teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas privalėjo laikytis VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

Pabrėžė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas Sprendime privalėjo argumentuoti, kokią žalą ar neigiamą poveikį tretiesiems suintegruotiems asmenims sukėlė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimas. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad kviesdamas trečiuosius suinteresuotus asmenis dalyvauti televizijos laidoje nuo jų nenuslėpė televizijos laidoje ketinamų nagrinėti klausimų ir dalyvių sudėties. Atsakovas, atsižvelgdamas į ginčo situacijos aplinkybes, Sprendime nustatė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo nurodytos skirtingos televizijos laidos temos, t. y. V. P. A. buvo informuotas, kad laidoje bus nagrinėjamas Lietuvos teisėsaugos institucijų susikalbėjimo su visuomene klausimas; L. G. buvo pakviesta diskutuoti dėl žemo pasitikėjimo teisėsauga, korupcijos teismuose, tarėjų instituto teismuose, I. R. bylos, jaunų mamų, gaunančių išmokas; R. Š. buvo informuota, kad bus diskutuojama dėl D. K. ir E. K. bylų bei Marijampolės policijos konflikto. Nei vienas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų nebuvo informuotas ir nežinojo, kad tikroji televizijos laidos tema yra apie konkrečias priežastis, veiksmus bei neveikimą lėmusį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga, o paskelbtoje televizijos laidoje buvo kalbama tik apie visuomenės pasitikėjimą teisėsauga, D. K. ir E. K. bylas bei A. V. veiksmus. Pažymėjo, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nurodyti klausimai bei pagrindinė televizijos laidos tema ir parodytų diskusijų objektai yra skirtingi ir tretieji suinteresuoti asmenys tiksliai ir aiškiai nežinojo, koks klausimas bus aptariamas televizijos laidoje. Be to, tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo tinkamai informuoti ir apie kitus televizijos laidos dalyvius, kurių dalyvavimas laidoje lėmė visai kitų klausimų nagrinėjimą. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai nuslėpdamas informaciją apie televizijos laidos temą ir nesuteikdamas pakankamos informacijos tretiesiems suinteresuotiems asmenims nesudarė galimybės tinkamai pasinaudoti apsisprendimo laisve, todėl pažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors pareiškėjas teigia, kad už pažeidimą yra atsakingas laidos rengėjas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad laidos rengėjų suteikta informacija perėjo pareiškėjo žinion ir tik nuo pareiškėjo valios priklausė, kokia jos apimtis ir kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei. Televizijos laida nebuvo transliuojama tiesiogiai, todėl neabejotina, kad pareiškėjas atliko informacijos skleidimo veiksmus ir buvo už juos atsakingas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo įspėtas atsakovo ginčijamu Sprendimu.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 134-148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, t. y. panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. SPR-30 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) paskelbtos informacijos”.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti patikslintame skunde. Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovas Sprendime nepripažino, kad nagrinėjamas Seimo nario S. S. pasisakymas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemintų asmens garbę ir orumą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad toks pasisakymas buvo įžeidžiančio pobūdžio ir dėl jo rodymo televizijos laidoje buvo pažeistas įstatymas. Sąvoka „įžeidžiantis pobūdis” yra subjektyvaus turinio. Tik asmuo, kurio atžvilgiu buvo pasisakyta, gali tvirtini apie įžeidimą ar teiginių įžeidų pobūdį. Tuo tarpu asmenys, kurie kreipėsi į atsakovą, savo skunde neužsimena apie S. S. pasisakymo įžeidų pobūdį. Be to, įžeidimas yra kriminalizuota veikla, sudaranti konkretaus nusikaltimo sudėtį, o asmens nusikaltimo padarymo faktą gali nustatyti tik teismas baudžiamojo proceso tvarka.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neturėjo teisės skirti pareiškėjui įspėjimo neįrodęs konkretaus įstatymo draudimo pažeidimo, o remdamasis tik bendru pagarbos žmogui principu. Administracinio pobūdžio teisinė atsakomybė negali kilti vien tik remiantis pavieniu abstrakčiu principu, nes tokiu atveju akivaizdžiai būtų pažeidžiamas teisinio tikrumo bendrasis teisės principas. Tokia pozicija atitinka ir VIĮ 11 straipsnio 2 dalis. Ši teisės norma rodo, kad pareiškėjas gali būti baudžiamas tik už teisės pažeidimo sudėtį sudarančių konkrečių įstatymais draudžiamų veikų atlikimą, bet ne remiantis tik bendruoju principu. VIĮ III skyrius apibrėžia konkrečias draudžiamas veikas visuomenės informavimo srityje, konkrečiai drausdamas pažeisti asmens garbę ir orumą (13 str.), asmens privatų gyvenimą (14 str.), nepilnamečių interesus (17 str.), skelbti neskelbtiną informaciją (19 str.). Tai, kad tik tokių konkrečių draudimų pažeidimas gali kelti teisinę atsakomybę visuomenės informavimo srityje, įrodo tas faktas, jog bet koks viešosios informacijos ribojimas turi būti pateisinamas tik konkrečiomis ir svarbiomis vertybėmis, kurių apsauga tiesiogiai sureguliuota įstatymais. Nepagrįsta ir nepateisinama tokią svarbią vertybę kaip informacijos ir saviraiškos laisvė riboti ne tik konkrečiais įstatymų draudimais, bet ir bendro pobūdžio kategorijomis, kaip pagarba žmogui, valstybės pažanga ir t. t. Teigia, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas pats turėjo teisinę pareigą teikti neigiamą vertinimą S. S. pasisakymo atžvilgiu ir jį cenzūruoti, pašalinant iš transliuojamos laidos. Tokiu savo elgesiu pareiškėjas būtų pažeidęs VIĮ bei jo principus ir dėl to taip pat būtų nubaustas. Nurodo, jog skundą atsakovui pateikę laidos dalyviai nesikreipė į pareiškėją ir neprašė, kad nebūtų rodomi laidos epizodai su S. S. pasisakymais.

Pareiškėjas mano, jog atsakomybė jam negali kilti ir pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nurodo, jog Sprendime pripažįstama, kad nagrinėjamas S. S. pasisakymas yra kaip nuomonė, asmeninis vertinimas. Šios nuomonės autorius (šaltinis) yra žinomas, todėl vien šiuo pagrindu pareiškėjo atsakomybės klausimas negalėjo būti keliamas. Mano, pagal administracinės atsakomybės fundamentalius teisės principus, teisės normos, kurio panaikina ar sumažina atsakomybę, taikomos ir iki šių teisės normų atliktiems veiksmams. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 8 straipsnio 2 dalis, todėl ir šiuo atveju turi būti taikoma nuobaudos taikymo metu galiojusi VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto redakcija. Pabrėžia, jog net ir pagal televizijos laidos transliacijos metu galiojusią VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto redakciją, pareiškėjui nekyla atsakomybė už Seimo nario nuomonės ar komentaro parodymą laidos metu. Televizijos laidos metu galiojusi VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto redakcija numatė, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Taigi ši nuostata panaikina atsakomybę už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą. Normos dispozicija nesusiaurina atsakomybės panaikinimo iki tam tikrų atsakomybės rūšių, todėl ši nuostata panaikina tiek civilinę, tiek ir administracinę atsakomybę. Ginčijamame Sprendime atsakovas įvardina kaip nepagarbą žmogui būtent dėl tai, kad nusikaltėliais nesantys asmenys buvo išvadinti nusikaltėliais, t. y. apie asmenis paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Atsižvelgiant į tai, kad televizijos laidos transliacijos metu galiojusi VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto norma panaikina atsakomybę už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, atsakovas neturėjo pagrindo bausti pareiškėją.

Pareiškėjas teigia, kad visiems laidos dalyviams buvo atskleista laidos tema. Laidos rengėjai nebuvo suinteresuoti, kad laidos metu būtų pasisakoma klausimais, nesusijusiais su bendra laidos tema. Kita vertus, laidos rengėjai ir laidos vedėja neriboja laidos dalyvių pasisakymų jiems pasiūlytais klausimais ir palankiai vertina laidos dalyvių pasisakymus bet kuriais klausimais, kurie vienaip ar kitaip gali būti siejami su bendra laidos tema. Paaiškina, kad laidos dalyvius pradėta kviesti prieš dvi savaites iki laidos. Už pašnekovų pakvietimą į studiją yra atsakingi net keli laidos redaktoriai, kurie apskambino ir kvietė laidoje dalyvauti ne mažiau nei dvi dešimtis asmenų. Laidos dalyviai, kurie kreipėsi į atsakovą, nurodo, kad jiems buvo nurodomi skirtingi laidos temos aspektai, skirtingi klausimai, kuriais siūlyta kalbėti laidos metu. Visi klausimai, kuriais pasisakyti laidoje buvo kviečiami dalyviai, yra neabejotinai susiję su pagrindine laidos tema – „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga?”. Atsakovas Sprendime nepagrįstai priešpastato dvi galimas laidos temas, bendro pobūdžio temą apie visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga ir temą apie konkrečias bylas, kaip dvi visiškai skirtingas ir nesuderinamas temas.

Nurodo, jog laidos rengėjai neslėpė laidos dalyvių ir neturėjo jokio intereso to daryti. Dalyvauti laidoje buvo kviečiami daugiau nei dvidešimt asmenų. Laidos rengėjai patys nėra garantuoti ir negali kitiems laidos dalyviams užtikrinti laidos dalyvių galutinės sudėties, nes tai ne laidos rengėjų valioje. Kiekvienam į laidą kviečiamam asmeniui yra paaiškinama, kad pradinis numatomų pašnekovų ratas yra platus ir artėjant laidos dienai ar net tą pačią dieną jis gali keistis. Pabrėžia, kad atsakovą pasikreipę laidos dalyviai savo skunde nenurodė konkrečiai, kuo oponuojančių laidos dalyvių sudėtis ar bet kurio iš tų asmenų dalyvavimas laidoje pakenkė. Skundu besikreipę laidos dalyviai teigia, kad jiems buvo nurodyta, kad laidoje taip pat dalyvaus Seimo nariai S. S., G. S. bei Žmogaus teisių instituto vadovas H. M., tačiau tuo pačiu pripažįstama, kad šie asmenys dalyvavo laidoje ir turėjo galimybę pasisakyti kaip žiūrovai. Skundą pateikę laidos dalyviai nurodo vienintelį potencialų dalyvį Seimo narį J. S., kuris, iš tiesų, laidoje nedalyvavo, tačiau nieko nepagrindžiama, kuo tai pažeidė kitų dalyvių teises ar jų interesus ar yra kuo nors neteisėta. Į laidą kviesti asmenys, laisva valia prieš laidą galėjo nuspręsti nedalyvauti laidoje. Pabrėžia, jog atsakovas Sprendime tik formaliai pateikia kaltinimus pareiškėjo atžvilgiu dėl laidos temos pranešimo bei laidos dalyvių sudėties, net nebandydamas argumentuoti, kad šie kaltinami veiksmai padarė laidos dalyviams ar visuomenei, kokią nors žalą ar neigiamą poveikį, kaip nors pažeidė jų įstatymais ginamas teises. Vienintelis pasisakymas atsakovo Sprendime šia linkme – tai užuomina, kad laidos dalyvė teisėja L. G. būtų nedalyvavusi laidoje, jeigu būtų žinojusi, kad kalba eina apie konkrečias baudžiamąsias bylas. Laidoje niekas nieko nevertė kalbėti, pasisakyti ar diskutuoti tais klausimais, kurie buvo nepageidaujami konkrečiam dalyviui. Mano, jog tokie veiksmai, kaip informavimas apie būsimos laidos temą ir būsimą laidos dalyvių sudėtį, siūlant dalyvauti laidoje, nėra informacijos rinkimas ir todėl tokiems veiksmams netaikytinas VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punktui.

Atkreipia dėmesį, jog kaltinimai dėl televizijos laidos temos bei laidos dalyvių sudėties nurodymo gali būti adresuoti tik tokius veiksmus atlikusiam asmeniui (jo darbdaviui). Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Televizijos laidos sukūrimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „TV PRO media” (toliau – ir Sutartis). Sutartis (3.1.1 punkto (i) ir (ii) papunkčiai) įrodo, kad ginčo objektu esanti televizijos laida „Kodėl?” buvo sukurta ir parengta UAB „TV PRO media”, bet ne pareiškėjo. Ne pareiškėjas, o UAB „TV PRO media” atlieka tokius techninius-organizacinius darbus, kaip laidos dalyvių pakvietimas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino į šią aplinkybę, apsiribodamas pasvarstymu, kad šios bylos nagrinėjimo procese pareiškėjas teikė paaiškinimus, kurie rodo, kad jis žinojo apie dalyvių kvietimo aplinkybes. Tačiau žinojimas vienų ar kitų aplinkybių visiškai neįrodo, kad pareiškėjas atliko atitinkamus veiksmus. Pareiškėjas niekada nenurodė, kad jis kvietė dalyvius į laidą. Atsakovas ex officio turėjo išsiaiškinti atitinkamus veiksmus atlikusius asmenis arba pasidomėti šiuo klausimu. Pareiškėjas yra televizijos kanalo „TV3” valdytojas (VIĮ 2 str. 17 p.), į jo funkcijas neįeina kitų asmenų televizijos laidų dalyvių kvietimas. Pareiškėjas perka laidas ir jas transliuoja, todėl niekaip nėra susijęs su laidos dalyvių kvietimu. Kadangi pareiškėjas nekvietė laidos dalyvių, jis ir negalėjo būti kaltinamas netinkamu laidos temos bei kitų dalyvių nurodymu kviečiamiems dalyvauti asmenims. Bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme buvo užduotas klausimas atsakovo atstovei apie tai, ar atsakovas aiškinosi, kas atliko kvietimo į laidą veiksmus. Atsakovo atstovė atsakė, kad tai nebuvo aiškinamasi. Pareiškėjas pabrėžia, jog jokia VIĮ norma nenumato, kad asmenys gali pateikti skundus žurnalistų etikos inspektoriui dėl kitų VIĮ pažeidimų, negu tie, kurie išvardinti VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, todėl atsakovas neturėjo teisės šio skundo pagrindu pradėti tyrimą ir priimti ginčijamą Sprendimą. Mano, jog, persiuntus skundą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai nagrinėti jį dėl ŽLEK pažeidimų, atsakovas neturėjo pats jokio pagrindo nagrinėti šį skundą, nes jame apie VIĮ pažeidimus nebuvo pranešama.

Pažymi, jog šios bylos nagrinėjimas, t. y. išsiaiškinimas, ar nagrinėjama laida, jos turiniu bei dalyvių kvietimu, pažeidė įstatymus, daro tiesioginę įtaką UAB „TV PRO media” teisėms ir pareigoms. Būtent todėl šią bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme pareiškėjo atstovas prašė teismo įtraukti į bylą UAB „TV PRO media” trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė ir tuo buvo pažeistos UAB „TV PRO media” teisės, o teismo sprendimas, kuriuo daroma įtaka į bylą neįtrauktų asmenų teisėms ir pareigoms, yra naikintinas.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. I, b. l. 157-165) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į skundą. Pažymima, kad tretieji suinteresuoti asmenys savo teisių pažeidimus grindė ŽLEK normų pažeidimais, kurių dispozicijos atitinka daugelį VIĮ normų dispozicijų. Atsižvelgiant į pagrindinį atsakovo veiklos tikslą, garantuojantį visuomenės informavimo priemonių veiksmais ar neveikimu pažeistų asmenų teisių apsaugą ir gynybą, atsakovas neturėjo teisės trečiųjų suinteresuotų asmenų skunde nurodytų pažeidimų vertinti siaurinamai, skundą tiriant tik dėl nurodytų VIĮ pažeidimų, ir neatsižvelgti į visą skundo turinį ir jame nurodytus pareiškėjo veiksmus, galimai pažeidžiančius ne tik ŽLEK normas, bet ir analogiškas VIĮ normas. Vadovaujantis šia nuostata, trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas dalyje dėl ŽLEK pažeidimų buvo persiųstas nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o skundo dalį dėl VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimų bei kitų VIĮ nuostatų, atitinkančių skunde nurodytas ŽLEK normas, atsakovas išnagrinėjo ir priėmė Sprendimą. Atsakovas negalėjo viso trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo persiųsti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ir tokiu būdu atsisakyti pradėti administracinę procedūrą, tačiau minėtą skundą privalėjo išnagrinėti dėl VIĮ pažeidimų, dėl kurių pažeidimo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neturi kompetencijos spręsti.

Atsakovas nurodo, jog nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Konkrečiu atveju teiginyje „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai” ir šį teiginį paaiškinančiuose teiginiuose „Jūs esate tie sraigteliai, kurie viską stabdo”, „Jūs, gerbiama ponia Garneliene, atstovaujate visą šitą teisėjų bendruomenę. Ar ne jūsų būtų pareiga, jeigu jūs galvotumėte apie gerą mūsų visų ateitį, žiūrėti, kad tokių dalykų nebūtų, kai viena teisėja, kuri išdrįso pasakyti teisybę ir pasakyti, kas vyksta pas jus, padarėte ją vos ne balta varna ir tuoj bus išmesta jinai iš jūsų bendruomenės”, „Ponia R., <...> Jūs nusikaltote mergaitei ir visuomenei! <...> Jūs esate nusikaltėlė!” buvo paskelbta trečiuosius suinteresuotus asmenis, kaip viešuosius asmenis, įžeidžianti nuomonė, kurioje pateiktas subjektyvus vertinimas, kad šie asmenys atliko teisei, moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančias veikas.

Toks asmenų apibūdinimas visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai neigiamai ir diskredituoja trečiuosius suinteresuotus asmenis, nors jų kritikos ribos ir yra platesnės nei privačių asmenų. Tokio turinio informacija, nesant pagrįstų faktų ir argumentų dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų netinkamo ir nepriimtino elgesio visuomenėje, pažeidžia moralės ir dorovės normas ir turi tiesioginės įtakos neigiamos visuomenės nuomonės formavimuisi, todėl atsakovas ir teismas pagrįstai konstatavo, kad minėta nuomonė yra nesąžininga ir neetiška.

Be to, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo teisme metu, pareiškėjas televizijos laidoje trečiuosius suinteresuotus asmenis įžeidžiančią nuomonę paskelbė ne vieną kartą, bet ją taip pat pateikė televizijos laidos pradžioje kaip trumpą įžanginį laidos apibendrinimą. Minėtas apibendrinimas buvo pateiktas tokiu būdu, jog trečiuosius suinteresuotus asmenis įžeidžianti nuomonė buvo pateikta ir pristatyta kaip visos laidos kulminacija, pagrindinis akcentas. Tokiu būdu buvo siekiama dar labiau sudominti žiūrovus, įgyti dar didesnę televizijos laidą stebinčių žmonių auditoriją ir padaryti dar didesnį neigiamą poveikį trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.

Tokie pareiškėjo veiksmai suponuoja aiškų jo nesąžiningumą ir pagarbos žmogui principo ignoravimą. Pažymi, kad pareiškėjas, televizijos laidos filmavimo metu užfiksavęs tokią S. S. išsakytą nuomonę ir rengdamas televizijos laidą viešam paskelbimui, privalėjo racionaliai įvertinti poreikį ir būtinybę paskelbti S. S. nuomonę ir neabejotinai pirmiausiai turėjo siekti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir interesų apsaugos, bet ne televizijos laidos intrigos kūrimo ar visuomenės smalsumo tenkinimo, juo labiau, kad, kaip nurodė V.

P. A. teismo posėdžio metu, televizijos laidos filmavimo metu buvo pateikta ir užfiksuota daug informacijos visuomenei aktualiomis temomis ir būtent šių temų pateikimas turėjo būti pareiškėjo siekiamybė ir tinkamas teisės skleisti informaciją įgyvendinimas. Konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo teikti pirmenybę trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir interesų apsaugai. Pabrėžia, jog tretieji suinteresuoti asmenys atsakovui skundėsi dėl teiginyje „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai <...> sistemos sraigteliai” paskelbtos tikrovės neatitinkančios ir jų garbę ir orumą žeminančios informacijos.

Atsakovui nustačius, kad minėtame teiginyje yra paskelbta ne žinia, bet nuomonė šios informacijos tikrumas ir žeminantis pobūdis negalėjo būti nustatinėjami. Būtent dėl šios priežasties, bet ne dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų statuso, kaip klaidingai teigia pareiškėjas, ir, siekiant išsamiai išnagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir efektyviai apginti jų teises, atsakovas privalėjo įvertinti televizijos laidoje pateiktos nuomonės paskelbimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu būdu atsakovas išsamiai išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir tinkamai atliko VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą funkciją.

Pažymi, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad tik VIĮ III skyrius apibrėžia konkrečias draudžiamas veikas visuomenės informavimo srityje ir tik už šių veikų, bet ne bendro pobūdžio kategorijų, atlikimą viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui gali būti taikoma atsakomybė. Atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis VIĮ 51 straipsniu, atsakomybė viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui taikoma už VIĮ pažeidimus, neišskiriant šio įstatymo III ar kurio kito skyriaus, be to, minėta atsakomybė taikytina ir už viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, žurnalistų teisinį statusą ir veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimą. Konkrečiu atveju pareiškėjas buvo įspėtas dėl pareigos savo veikloje vadovautis pagarbos žmogui principu pažeidimo ir būtent tai apėmė vieno iš jo veiklai keliamų reikalavimų pažeidimą, pasireiškusį konkrečiais ir aiškiais veiksmais bei padariusį neigiamą poveikį trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.

Atsakovas nurodo, jog konkretiems visuomeniniams santykiams turi būti taikoma ta materialiosios teisės normos redakcija, kuri galiojo minėtų santykių atsiradimo metu. Televizijos laidoje VIĮ pažeidimai buvo padaryti jos paskelbimo metu, t. y. 2010 m. rugsėjo 20 d., todėl šioje laidoje padarytų pažeidimų vertinimui turi būti taikoma iki 2010 m. rugsėjo 20 d. galiojusi VIĮ redakcija, bet ne atsakovo Sprendimo priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija. Konkrečiu atveju atsakovas, nagrinėdamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, sprendė VIĮ pažeidimų buvimo ar nebuvimo nustatymo klausimą, bet ne pažeidimais padarytos žalos atlyginimo klausimą, kurį spręsti yra įgaliotas tik teismas, todėl VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas negalėjo būti taikomas nagrinėjant minėtą skundą. Akcentuoja, kad atsakovas nenagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylos, neįgyvendino administracinių teisės pažeidimų teisenos, pareiškėjui skyrė ne ATPK numatytą administracinę nuobaudą, bet VIĮ nustatytą etinio pobūdžio poveikio priemonę, todėl konstatuodamas pažeidimus ir skirdamas atitinkamą sankciją neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ATPK nuostatomis.

Dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo ir atsakomybės už šį pažeidimą taikymo atsakovas pažymi, kad atsakomybės už šios nuostatos pažeidimą taikymui yra būtinas dviejų veiksmų, t. y. informacijos rinkimo ir jos skelbimo, buvimas. Informacijos rinkimas yra suprantamas kaip konkrečios informacijos ir jos šaltinių paieška, pasirinkimas ir tam tikrų faktinių duomenų įgijimas savo žinion, tuo tarpu, informacijos skelbimą apima jos pateikimas visuomenei ir galimybės su ja susipažinti visiems suinteresuotiems asmenims sudarymas.

Pareiškėjas yra neteisus teigdamas, kad jo atliktiems informacijos rinkimo veiksmams VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas netaikytinas, kadangi jis rengdamas televizijos laidą ir neabejotinai turėdamas tikslą gauti jam reikalingų faktinių duomenų, ieškojo ir pasirinko konkrečius televizijos laidos dalyvius. Tokiu būdu šių asmenų suteikta informacija perėjo pareiškėjo žinion ir tik nuo pareiškėjo valios priklausė, kokia apimtimi ir kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei, todėl neabejotina, kad pareiškėjas atliko informacijos rinkimo veiksmus ir buvo už juos atsakingas.

Viešosios informacijos skleidėjas atsakingas ne tik už informacijos techninę informacijos sklaidą, bet ir už informacijos, skleidžiamos per visuomenės informavimo priemonę, turinį, todėl atsakomybė už informacijos teisėtumą turėtų būti suprantama kaip atsakomybė už informacijos atitikimą VIĮ nustatytiems reikalavimams. Kadangi VIĮ 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki jos paskelbimo, todėl sprendimo (kontrolės) teisė dėl informacijos skleidimo priklauso tik viešosios informacijos skleidėjui.

Be to, tik viešai paskleidus informaciją tampa žinoma, koks buvo surinktos (parengtos) informacijos turinys. Nepaskelbta informacija negali būti objektyviai įvertinta, todėl VIĮ nustatytomis sąlygomis negali būti ir skundo objektas (dalykas) atsakovui. Atsižvelgiant į VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto dispozicijos turinį, atsakomybės subjektais dėl šios normos pažeidimo gali būti viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas arba tik viešosios informacijos skleidėjas. Akcentuoja, kad viešosios informacijos skleidėjas prieš viešai skelbdamas informaciją turi įsitikinti, ar informacija buvo surinkta etiškai, teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ir tik teisėtai surinktos informacijos pateikimas garantuoja teisėtą ir etišką jos paskelbimą.

Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra viešosios informacijos skleidėjas, kurio žinioje buvo parengta ir paskelbimui paruošta informacija. Tik nuo pareiškėjo valios priklausė, kokia bus skleidžiamos informacijos apimtis, kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei ir, ar iš viso ji bus skleidžiama viešai, nes tik pareiškėjas kontroliuoja visuomenės informavimo priemonės turinį – būtent pareiškėjas turi TV3 televizijos programos transliavimo licenciją, kurios dėl tam tikrų pažeidimų gali ir netekti pagal VIĮ 48 straipsnio 1 dalies 13 punktą.

Turėdamas atitinkamą leidimą (licenciją) pareiškėjas yra ne tik viešosios informacijos skleidėjas, bet ir televizijos programų transliuotojas. Tai reiškia, kad transliuotojui tenka atsakomybė dėl kontrolės, atliekamos rengiant informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir ją skleidžiant, vykdymo. Pagal atliktas funkcijas paskelbiant televizijos laidą „Kodėl?” pareiškėjas neabejotinai yra taip pat ir viešosios informacijos rengėjas. Be to, nors byloje ir nesant įrodymų, patvirtinančių, jog televizijos laida „Kodėl?” buvo iš tikrųjų parengta Sutarties pagrindu, aplinkybę, kad pareiškėjas dalyvavo minėtos televizijos laidos rengime ir yra vienas iš jos rengėjų, patvirtina Sutarties nuostatos (Sutarties 1.1, 1.3, 3.1.1, 3.2.2 p.).

Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė išsamią informaciją apie tai, kaip ir kokiais būdais buvo renkama informacija televizijos laidai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo visas televizijos laidoje paskelbtos informacijos rinkimo aplinkybes ir aktyviai dalyvavo tiek renkant informaciją, tiek ją viešai skelbiant. Nurodo, jog VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto dispozicija yra formalioji ir viešosios informacijos rengėją ir (ar) skleidėją traukiant atsakomybėn dėl minėtos nuostatos pažeidimo pakanka žinoti, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis pasireiškė jo neetiškas ir neteisėtas elgesys, ir visiškai nereikalinga nustatyti ir įvertinti dėl tokio pobūdžio elgesio kilusių pasekmių konkretiems asmenims.

Pažymi, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims nurodyti klausimai bei pagrindinė televizijos laidos tema ir parodytų diskusijų objektai yra skirtingi ir tretieji suinteresuoti asmenys tiksliai ir aiškiai nežinojo, koks klausimas bus aptariamas televizijos laidoje. Pažymi, kad šią aplinkybę aiškiai patvirtina televizijos laidos pradžioje pateiktame anonse parodytas R. Š. sumišimas, pamačius laidos dalyvių auditoriją, bei laidos vedėjai išsakytas nuogąstavimas dėl galimos laidos eigos.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių, jog televizijos laida „Kodėl?” buvo parengta Sutarties pagrindu, teismui nepateikė, o pareiškėjo atstovas teismo posėdžių metu minėto fakto neįrodė. Akcentuoja, kad UAB „TV PRO media” atsakomybė dėl televizijos laidų rengimo metu padarytų teisės aktų pažeidimų ir pareiškėjo teisė taikyti tam tikras sankcijas, pagal Sutarties 3.2.2 punkto VI papunktį, galima tik iki televizijos laidos transliavimo – paskelbimo. Konkrečiu atveju pareiškėjui paskelbus televizijos laidą „Kodėl?” UAB „TV PRO media” atsakomybė dėl laidos atitikimo teisės aktų reikalavimams pasibaigė ir nei atsakovo, nei teismo sprendimai neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos UAB „TV PRO media” teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. SPR-30 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) paskelbtos informacijos“, kuriuo atsakovas nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Tele-3“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčijamas atsakovo priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius ir su procesinės, ir su materialinės teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako atskirai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo teisinio pagrindo atsakovui nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą. Jo teigimu, atsakovas pradėti tyrimą gali tik tuo atveju, jei skundžiamasi dėl VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytų įstatymų pažeidimų.

Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog VIĮ 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakovas yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio Įstatymo nuostatos, o 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2010 m. rugsėjo 30 d. redakcija, galiojusi skundo pateikimo atsakovui metu ir Sprendimo priėmimo metu) yra expressis verbis nurodyta, jog atsakovas, be kita ko, vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų.

VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, jog atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog Žurnalistų etikos inspektorius yra specialios kompetencijos valstybės pareigūnas, turintis teisę prižiūrėti, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-637/2011).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog skunde atsakovui tretieji suinteresuoti asmenys skundėsi tik dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, bet ne dėl VIĮ pažeidimų, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog pagal VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsakovas turi teisę turėdamas informacijos apie pažeidimus, nenurodytus skunduose (pareiškimuose), šio Įstatymo nustatyta tvarka savo iniciatyva pradėti tyrimą arba perduoti surinktą tyrimo medžiagą ištirti kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms.

Kaip matyti iš šios nuostatos turinio, atsakovas tyrimą gali pradėti ir ex officio, taigi, ta aplinkybė, jog tretieji suinteresuoti asmenys skunde nenurodė konkrečių VIĮ nuostatų, kurias, jų manymu, pažeidė pareiškėjas, savaime nereiškia, kad atsakovas neturėjo teisės tirti pažeidimą. Teisėjų kolegijos manymu, VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, numatanti atsakovo teisę pradėti tyrimą ir tirti pažeidimus ex officio, ją vertinant sistemiškai su VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punktu, reiškia, jog VIĮ nuostatos negali būti aiškinamos apelianto siūlomu būdu, t. y. taip, kad atsakovas turi kompetenciją tirti tik skundus dėl pažeidimų, nurodytų VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas byloje vertinamu atveju neturėjo kompetencijos ar faktinio pagrindo priimti ginčijamą Sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė UAB „TV PRO media“. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakovas Sprendime, taip pat pirmosios instancijos teismas vertino būtent pareiškėjo veiksmų ir neveikimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „TV PRO media“ ir UAB „TELE – 3“ sudaryta sutartis numato UAB „TV PRO media“ atsakomybę tais atvejais, jeigu parengta laida pažeidžia teisės aktų reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pareiškėjo argumentas formalus. Pareiškėjas nepaaiškino, už kokius konkrečiai veiksmus ar neveikimą ir kaip galėtų pasireikšti UAB „TV PRO media“ atsakomybė dėl byloje vertinamų teisės pažeidimų, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas minėto susitarimo pagrindu būtų pradėjęs teisinius procesus, kuriais būtų siekiama realizuoti minėto subjekto atsakomybę. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog atsakovas pagrįstai įspėjo pareiškėją dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir joje nustatytas faktines aplinkybes, tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui nepritaria.

Ginčijamame sprendime nurodyta, jog atsakovas VIĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatą pažeidė tuo, kad nevykdė pareigos įvertinti ketinamos skleisti informacijos, kuri buvo itin įžeidžiančio pobūdžio (konkrečiai S. S. pasisakymo, kad tretieji suinteresuoti asmenys tam tikra prasme yra nusikaltėliai), atitiktį visuomenės informavimo principams, konkrečiai pagarbos žmogui principui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos eliminuoja jo atsakomybę už vertinamoje laidoje S. S. išsakytą nuomonę.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje vertinamu atveju turi būti taikomos būtent laidos transliavimo metu (t. y. 2010 m. rugsėjo 20 d.) galiojusios VIĮ 54 straipsnio nuostatos, o jos tuo metu reglamentavo tik atleidimo nuo žalos atlyginimo klausimus.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Viena vertus VIĮ 54 straipsnio nuostatose, galiojusiose aptariamos laidos transliavimo metu (t. y. 2009 m. liepos 28 d. VIĮ redakcija), tiesiogiai nekalbama apie atleidimą nuo redakcinės atsakomybės.

Kita vertus atsakovo sprendimo priėmimo metu galiojusi VIĮ 54 straipsnio (t. y. 2010 m. spalio 18 d. įsigaliojusi) redakcija buvo pasikeitusi lyginant su laidos transliavimo metu galiojusia VIĮ redakcija. Atsakovo sprendimo priėmimo metu joje buvo įtvirtinta, jog:

„1. Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo:

1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose;

2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims;

3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones;

4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju;

5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas;

6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose;

7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją“.

Kaip matyti iš VIĮ 54 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio, jose kalbama ne tik apie atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, bet ir atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindus. VIĮ 2 straipsnio 53 dalyje redakcinė atsakomybė apibrėžta kaip viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge. Įvertinus VIĮ 54 straipsnio turinį sutiktina su apelianto teiginiu, kad savo pobūdžiu tai materialinės teisės normos, kurios įtvirtina konkrečius atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindus. Taigi šios nuostatos gali būti traktuojamos kaip siaurinančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų atsakomybės ribas. Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis lex retro non agit principu ir netaikyti vėlesnių nei aptariamos laidos metu galiojusių teisės normų, kurios siaurina viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų (taigi, ir pareiškėjo) atsakomybės už padarytus teisės pažeidimus pagrindus. Dėl minėties priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

Pareiškėjo teigimu, viešosios informacijos skleidėjas visais atvejais atleistinas nuo redakcinės atsakomybės, jei ne jis pirmas paskleidė atitinkamą nuomonę. Taigi konstatavus, jog byloje taikytina VIĮ 54 straipsnio redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu, būtina įvertinti VIĮ 54 straipsnio taikymo apimtį ir sąlygas.

Kaip matyti iš šioje byloje kilusio ginčo, taip pat VIĮ 54 straipsnio nuostatų turinio, kyla klausimas, kokia turėtų būti tinkama pusiausvyra tarp kelių teisiškai reikšmingų ir ginamų vertybių – saviraiškos laisvės ir asmenų garbės ir orumo, jų reputacijos apsaugos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Europos žmogaus teisių ir pagrindių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). LVAT savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat nurodo, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų, o ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. EŽTT manymu, tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai (žr., pvz., 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareišk Nr. 5493/72; 1986 m. liepos 8 d. sprendimas Lingens prieš Austriją, pareišk. Nr. 9815/82; 1991 m. lapkričio 26 d. sprendimą Observer & Guardian prieš Jungtinę Karalystę, pareišk. Nr. 13585/88; 1997 m. vasario 24 d. sprendimą De Haes & Gijsels prieš Belgiją, pareišk. Nr. 19983/92).

EŽTT, savo praktikoje pabrėždamas pamatinį žiniasklaidos vaidmenį visuomenėje bei poreikį užtikrinti išskirtinę saviraiškos laisvės apsaugą, nurodo, jog priešingas EŽTK aiškinimas neleistų užtikrinti žiniasklaidos, kaip „viešojo sarginio šuns“ vaidmens (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 24 d. Didžiosios kolegijos sprendimą Jersild prieš Daniją; pareišk. Nr. 15890/89; 2012 m. vasario 7 d. Didžiosios kolegijos sprendimą Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką; pareišk. Nr. 39954/08, ir sprendime nurodytą Teismo praktiką). Šio Teismo nuomone, žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (žr., pvz., 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę; pareišk. Nr. 68416/01).

Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra aboliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš LRKT praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą; 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT, aiškindamas EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą EŽTT pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (angl. pressing social need) (žr., pvz.,1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, pareišk. Nr. 25181/94).

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje žmogaus garbė ir orumas nurodyti kaip vienas iš saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų. Analogiškai EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje trečiųjų asmenų garbė, jų reputacijos ir teisių apsauga nurodyta kaip EŽTK garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas.

Vis dėlto nurodydamas saviraiškos laisvės ribojimo galimybę, LRKT pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (žr., pvz., 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje apibrėžti saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai) (angl. strictly), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi turi būti nustatomas įtikinamai (žr., pvz., sprendimo Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, 78 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką). Šio Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją, pareišk. Nr. 64915/01). Šis Teismas taip pat yra nurodęs, kad kai eina kalba apie politinę kalbą arba diskusijas viešojo intereso klausimais, saviraiškos laisvės ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais, o žiniasklaidai taikoma apsauga turi ypatingą svarbą (žr., pvz., 2010 m. liepos 6 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Tapinas ir partneriai prieš Lietuvos Respubliką, pareišk. Nr. 27930/05, ir jame nurodytą Teismo praktiką).

Pastebėtina, kad poreikį užtikrinti išskirtinę savairaiškos laisvės apsaugą savo praktikoje pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT). Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-193/2009) LAT, spręsdamas klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, pažymėjo, kad kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei.

Apibendrintai pažymėtina, kad Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui (analogiškai žr. 2012 m. gegužės 4 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012). Taip pat teigtina, jog teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmiau minėta teismų praktika reikšminga atskleidžiant VIĮ 54 straipsnio nuostatų turinį ir jų taikymo apimtį.

Lingvistiškai vertinant VIĮ 54 straipsnio turinį visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse expressis verbis kalbama apie „tikrovės neatitinkančios informacijos“ paskleidimą, taigi, nurodyti faktai, „žinia“, kuriems gali būti taikomas tiesos kriterijus. Kita vertus VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodoma, kad „viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo <...> pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas“. Pastarojoje nuostatoje kalbama apie „nuomonę“, taigi asmens subjektyvų tam tikrų faktų supratimą, jo požiūrį ir įsitikinimus, kurių teisingumas nepasiduoda įrodinėjimui.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog kai kuriais atvejais gali būti sunku atskirti faktų priskyrimą ir vertinamuosius teiginius, diskusijų viešojo intereso klausimais metu jų atskyrimas tampa mažiau svarbus (žr., pvz., 2001 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimą Jerusalem prieš Austriją, pareišk. Nr. 26958/95; 2004 m. gruodžio 17 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimą Cumpana ir Mazare prieš Rumuniją, pareišk. Nr. 33348/96; LAT 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009).

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad VIĮ 54 straipsnio nuostatos (esant joje nurodytoms sąlygoms, t. y., be kita ko, tai, kad buvo nurodytas informacijos šaltinis) taikytinos tiek tikrovės neatitinkančios informacijos, tiek ir nuomonės skleidimui.

Vis dėlto teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į pirmiau minėtą teismų praktiką, taip pat kitas VIĮ nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad VIĮ 54 straipsnis įtvirtina absoliutų, besąlyginį atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindą. Sisteminė VIĮ analizė leidžia teigti, jog viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą (VIĮ 2 straipsnio 76 dalis, 43, 44 straipsniai). Aiškinant VIĮ nuostatas ir sprendžiant klausimą dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigų pabrėžtinas išskirtinis žiniasklaidos priemonių vaidmuo informuojant visuomenę, taip pat audiovizualinių žiniasklaidos priemonių betarpiškas ir itin platus poveikis visuomenės nuomonei (žr., pvz, 1991 m. balandžio 16 d. Europos žmogaus teisių komisijos sprendimą dėl priimtinumo byloje Purcell ir kiti prieš Airiją, pareišk Nr. 15404/89; EŽTT sprendimo Jersild prieš Daniją 31 punktą), o tai savaime suponuoja žiniasklaidos priemonių pareigą visais atvejais vertinti, ar skleidžiama informacija nepažeis trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Kaip matyti iš teismų praktikos, joje tokiais atvejais vertinama ar viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teise (žr., pvz., EŽTT nutarimą Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Tapinas ir partneriai prieš Lietuvos Respubliką; 2001 m. spalio 17 d. LAT nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-988/2001). Teisėjų kolegijos manymu, kitoks VIĮ nuostatų aiškinimas nebūtų optimalus, nes neleistų užtikrinti tinkamos saviraiškos laisvės ir kitų konstituciškai svarbių vertybių pusiausvyros. Pavyzdžiui, aiškinant VIĮ nuostatas kitaip gautųsi, jog nėra pagrindo riboti viešosios informacijos skleidėjo teisę skleisti kito nei skleidėjas asmens išreikštą nuomonę net ir po to, kai kompetentingos institucijos konstatavo, kad tokia nuomonė pagal savo formą ar turinį akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, turi tikslą kitą asmenį pažeminti, o tokios nuomonės skleidimo saviraiškos laisvės užtikrinimo imperatyvai nebepateisina dėl jos neaktualumo. Taigi tokiu atveju skleidžiant atitinkamą nuomonę būtų pažeidinėjami trečiųjų asmenų interesai prisidengiant tuo, jog atitinkamą nuomonę pirmasis paskelbė ne viešosios informacijos skleidėjas.

Teismų praktikoje, vertinant saviraiškos laisvės ribojimo pagrįstumą, t. y. vertinant, kokia turėtų būti nustatoma saviraiškos laisvės ir kitų teisiškai reikšmingų ir saugomų gėrių pusiausvyra, ir sprendžiant, ar saviraiškos laisvės ribojimą nulėmė demokratinėje visuomenėje buvęs „primygtinis socialinis poreikis“, atsižvelgiama į informacijos (nuomonės) skleidimo formą (būdą), jos turinį, bendrą informacijos ar nuomonės pateikimo kontekstą ir jos skleidimo tikslą (žr., pvz., sprendimo Jersild prieš Daniją 31 punktą).

Taigi atsižvelgiant į pirmiau minėtus teismų praktikoje suformuotus principus būtina įvertinti, ar atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos vertinti ketinamą skleisti informaciją ir nepažeisti visuomenės informavimo principų.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad aptariamos laidos metu Seimo nario S. S. išsakyta nuomonė trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu yra įžeidžianti. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad teiginyje „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai“ ir šį teiginį paaiškinančiuose teiginiuose buvo paskelbta trečiuosius suinteresuotus asmenis, kaip viešuosius asmenis, įžeidžianti nuomonė. Taip pat pritartina pozicijai, jog šioje nuomonėje pateikiamas subjektyvus vertinimas, kad šie asmenys atliko teisei, moralei ir paprotinėms normoms prieštaraujančias veikas, o toks asmenų apibūdinimas visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai neigiamai ir diskredituoja trečiuosius suinteresuotus asmenis. Manytina, kad tokia nuomonė, nesant pagrįstų faktų ir argumentų dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų netinkamo ir nepriimtino elgesio visuomenėje, pažeidžia moralės ir dorovės normas ir turi tiesioginės įtakos neigiamos visuomenės nuomonės formavimuisi.

Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė, jog vien ta faktinė aplinkybė, kad pareikšta įžeidžianti nuomonė, savaime yra besąlyginis saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad byloje aptariamą nuomonę pareiškė ne pareiškėjas, o pirmiau minėtas S. S., todėl vertinant pareiškėjo elgesį atsižvelgtina į VIĮ 54 straipsnio nuostatas. Vertinant byloje aptariamą situaciją pabrėžtinas svarbus pareiškėjo, kaip žiniasklaidos priemonės, vaidmuo informuojant visuomenę, o, kaip minėta pirmiau, žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Kalbant apie pamatinį žiniasklaidos, kaip „viešojo sarginio šuns“ vaidmenį visuomenėje, pažymėtina tai, kad ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. Š. aptariamos laidos metu nurodė, jog dauguma klausimų, kuriuos jai pavyko išspręsti, juos pavyko išspręsti tik žiniasklaidos pagalba.

Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo praktikoje aiškiai išskiria atvejus, kuomet atitinkamas subjektas ne pats yra vertinamų pastebėjimų autorius, o tik padėjo juos paskleisti vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę. Tokiais atvejais, EŽTT manymu, žurnalistų baudimas už pareiškimų, kuriuos padarė kiti asmenys, pavyzdžiui interviu metu, skleidimą, rimtai apribotų žiniasklaidos vaidmenį diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais, todėl toks baudimas negalimas, nebent tam būtų ypatingai svarios priežastys (žr., pvz., sprendimo Jersild prieš Daniją 31, 35 punktus). Šiuo atveju taip pat įvertintinas ir kontekstas, kuriame buvo pateikta aptariama nuomonė. Ši nuomonė buvo išsakyta diskusijų laidoje, kurioje neabejotinai buvo diskutuojama visuomenei svarbiomis temomis. Nuomonę išsakė Seimo narys, taigi viešasis asmuo, ji buvo išreikšta viešųjų asmenų, kurių kritikos ribos platesnės, atžvilgiu. Šie asmenys, matydami būsimus laidos oponentus, patys sutiko dalyvauti laidoje. Nors diskusijos metu išsakyta nuomonė buvo įžeidžianti, tretieji suinteresuoti asmenys turėjo galimybę atsikirsti į pareikštą nuomonę, dalis jų tai ir padarė. Pats vertinamas teiginys „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai ...“, kaip nurodė atsakovas ginčijamame Sprendime, nebuvo pasakytas baudžiamosios teisės prasme, laidos vedėjai pasiūlius, S. S. patikslino, ką konkrečiai turėjo galvoje. Tiesa, šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog, kaip matyti iš į bylą pateikto laidos įrašo, laidos vedėja prieš laidos filmavimo pradžią patikino trečiuosius suinteresuotus asmenis, jog iš jų nebus tyčiojamasi, taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai kurių trečiųjų suinteresuotų asmenų, konkrečiai, teisėjos L. G., galimybės atsikirsti buvo ribotos dėl jos užimamų pareigų ir jai taikomos diskrecijos pareigos.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog byloje nėra įrodymų ir nėra teigiama, jog tretieji suinteresuoti asmenys būtų kreipęsi į pareiškėją su prašymu nerodyti atitinkamos aptariamos laidos dalies. Taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjo darbuotojai kokiu nors būdu būtų skatinę ar išprovokavę S. S. pareikšti tokią nuomonę, kad montuojant laidą būtų iškreipta minėto asmens mintis ar pan. Kaip minėta, S. S. pareiškus, kad „Jūs tam tikra prasme esate nusikaltėliai ...“, laidos vedėja pastarajam pasiūlė motyvuoti savo žodžius, vertinant laidos turinį nėra pagrindo teigti, kad laidos vedėja pritarė S. S. nuomonei.

Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju buvo nesąžiningas ar piktnaudžiavo teise. Todėl manytina, kad už pareikštą nuomonę atsakingas jos autorius, t. y. S. S. (VIĮ 54 straipsnio 2 dalis), o pareiškėjas atleistinas nuo redakcinės atsakomybės.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė VIĮ nuostatas, o atsakovas ginčijamame Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 3 straipsnio 2 dalį.

Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog atsakovas pagrįstai įspėjo pareiškėją dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir joje nustatytas faktines aplinkybes, tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui pritaria.

Ginčijamame sprendime nurodyta, jog atsakovas minėtą VIĮ nuostatą pažeidė tuo, kad siekdamas gauti pareiškėjų sutikimą dalyvauti aptariamoje laidoje, nutylėjo svarbią informaciją apie ketinamas nagrinėti temas bei būsimus oponentus.

Visų pirma pažymėtina, kad VIĮ (2009 m. liepos 28 d. redakcija) 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog žurnalistai turi informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais.

Kaip matyti iš minėtos nuostatos turinio, joje nustatyta pareiga elgtis etiškai ir teisėtai taikoma ir informacijos rinkimui, ir informacijos skelbimui. Pastebėtina ir tai, kad teisinga, aiški ir išsami informacija apie laidos temą ir joje dalyvausiančius oponentus gali būti reikšminga asmeniui apsisprendžiant, ar dalyvauti konkrečioje laidoje, ypač tais atvejais, kuomet kviečiamas asmuo yra viešasis asmuo, kuris, be kita ko, atstovauja tam tikrą valstybės instituciją, o jo teisė reikšti nuomonę gali būti suvaržyta įvairių teisinių ar etinių imperatyvų. Turėdamas neišsamią, neaiškią informaciją apie laidoje nagrinėjamus klausimus, t. y. negalėdamas aiškiai suvokti laidos turinio, ir nežinodamas apie joje dalyvaujančius oponentus, asmuo gali būti pastatytas į keblią padėtį, pavyzdžiui, atvykęs į laidą jis gali suvokti, jog dėl įvairių priežasčių jis negali ar nenori dalyvauti atitinkamos laidos filmavime. Be to, neturėdamas tikslios informacijos apie laidoje aptariamų klausimų turinį jis gali neturėti galimybės tinkamai pasiruošti ir pilnavertiškai, kokybiškai dalyvauti diskusijose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad informacijos rinkimas apima ir jos šaltinių paiešką, taigi asmenų paieška ir jų kvietimas dalyvauti diskusijų laidoje taip pat priskirtini informacijos rinkimui.

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde remdamasis UAB „Tele – 3“ ir UAB „TV PRO media“ sutartimi, teigia, kad būtent „TV PRO media“ atlieka tokius techninius –organizacinius darbus, kaip laidos dalyvių pakvietimas. Vis dėlto pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareiškėjo 2010 m. gruodžio 7 d. pateiktais paaiškinimais, jog būtent pareiškėjo darbuotojai kvietė trečiuosius suinteresuotus asmenis į laidos filmavimą („paaiškiname, kad į minėtą diskusijų laidą „Kodėl“ pašnekovus pradėjome kviesti likus dviems savaitėms iki įrašo“; b.l. 60-62), UAB „Tele – 3“ ir UAB „TV PRO media“ sutarties turinys (be kita ko, jos 1.1, 1.3, 2.1 punktai) patvirtina minėtų subjektų įsipareigojimą glaudžiai bendradarbiauti kuriant laidą „Kodėl?“, įskaitant ir jos turinį, iš byloje pareiškėjo pateiktų paaiškinimų matyti, kad jis aktyviai dalyvavo renkant informaciją apie laidą, be to, laida nebuvo transliuota tiesiogiai. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis VIĮ 51 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai konstatavo, jog atsakovas, būdamas viešosios informacijos skleidėju, šiuo atveju taip pat laikytinas atsakomybės subjektu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal VIĮ 2 straipsnio 63 dalį viešosios informacijos skleidėjas yra atsakingas už skleidžiamos informacijos turinį.

Kiek tai susiję su atsakovo pareiškėjui inkriminuotu teisės pažeidimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo nurodytos skirtingos laidos temos. Iš pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktų paaiškinimų matyti, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo pateikta tokia informacija, kuri jiems būtų leidusi aiškiai suvokti laidos formatą, jos turinį, joje vyksiančių diskusijų pobūdį. Tai, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nurodytos temos bendriausia prasme atitinka pareiškėjo nurodomą temą – „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga?“ - savaime nereiškia, jog tretieji suinteresuoti asmenys iš jiems nurodytų atskirų diskusijų aspektų galėjo suvokti, kokio formato ir turinio laida bus filmuojama. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konkrečiai, aptariamos laidos turinį (įskaitant jos rodymo metu pateiktą klausimą žiūrovams), pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimus (b.l. 115-116) teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nurodyti klausimai ir pagrindinė televizijos laidos tema bei diskusijų objektai buvo skirtingi, o tretieji suinteresuoti asmenys tiksliai ir aiškiai nežinojo, kokie klausimai bus aptariami laidoje.

Kiek tai susiję su laidoje dalyvausiančių asmenų tapatybe ir jos atskleidimu kviečiamiems asmenims teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apelianto teiginį, jog ne laidos rengėjų valioje užtikrinti galutinę laidos sudėtį, nes būtent rengėjai kviečia konkrečius asmenis. Akivaizdu, kad diskusijų laidoje dalyvausiančių oponentų ir kitų jos dalyvių tapatybė taip pat gali būti reikšmingas faktorius apsisprendžiant dėl dalyvavimo laidoje, be to, tokie kviečiami asmenys nemažu mastu gali nulemti ir laidoje vyksiančių diskusijų turinį bei pobūdį ar formą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neneigia trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytų faktinių aplinkybių, kad jiems nebuvo užsiminta apie dalies asmenų, kurie bus jų oponentais, dalyvavimą. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo teiginiu, jog šią faktinę aplinkybę patvirtina ir laidos pradžioje rodomas trečiojo suinteresuoto asmens R. Š. sumišimas pamačius laidos dalyvius ir oponentus ir jos nenoras dalyvauti televizijos laidoje. Atsižvelgiant į aptariamos laidos pobūdį ir turinį manytina, kad informacija apie laidos dalyvius ir oponentus yra pakankamai reikšminga, todėl jos nepateikimas byloje vertinamu atveju taip pat traktuotinas kaip VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad tretieji suinteresuoti asmenys matė, kas dalyvauja laidoje ir galėjo nuspręsti nedalyvauti laidoje, tačiau šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, kad pirmiau minėta VIĮ nuostata numato pareigą rinkti informaciją etiškai. Taigi šiuo atveju svarbus pareiškėjo elgesys būtent informacijos rinkimo metu, o ne vėliau.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas konstatuojant, kad atsakovo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. SPR-30 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl ?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) paskelbtos informacijos“ dalis, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir dėl to buvo įspėtas, yra neteisėta, todėl naikintina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmą punktą ir jį išdėstyti taip: „pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. SPR-30 „Dėl televizijos laidoje „Kodėl ?“ (TV3, 2010 m. rugsėjo 20 d.) paskelbtos informacijos“ dalį, kurioje Žurnalistų etikos inspektorius įspėjo pareiškėją UAB „Tele-3“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo, padaryto televizijos laidoje „Kodėl?“ (TV3, 2010-09-20)“. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė