2013-03-21 Nr. AB-668-3-61-3-01361-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-261/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. ir atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-626 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo; 2) įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos palūkanas.

Skunde (b. l. 1-16) pareiškėjas paaiškino, kad jo pareigūnų ir karių valstybinė pensija nepagrįstai bei neteisėtai sumažėjo nuo 2 547,66 Lt iki 2 038,13 Lt per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 16 d. ir nuo 2 187,66 Lt iki 1 674,10 Lt per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 16 d. iki šiol. V. P. nuomone, jo, kaip pensininko, konstitucinės teisės ir interesai buvo pažeisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d.

Nr. XI-1821, toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas) nuostatas, kuriomis buvo pratęstas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) galiojimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatų galiojimo pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. diskriminavo vieną socialinę grupę, t. y. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjus, sumažindamas jų pensijas dar vieneriems metams ir nenumatydamas kompensavimo mechanizmo, įstatymų leidėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30 ir 52 straipsnius.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė, kad pareiškėjas iki šiol patiria nuostolius, kurie lygūs negautoms pajamoms – neišmokėtai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos daliai. Dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas nurodė, kad yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės institucijų veiksmai buvo ir yra itin intensyvus ir ilgalaikiai, dalis V. P. pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo paimta ir iki šiol negrąžinta, tarp pareiškėjui patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

Dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo jis patyrė šoką, dvasiškai išgyveno, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, negali įsidarbinti pagal turimą specialybę, nes tai yra nuostolinga, juntama dvasinė skriauda nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Patirtą žalą pareiškėjas kildino iš valstybės, kurią atstovauja Krašto apsaugos ministerija, veiksmų.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 27-29) paaiškino, kad pareiškėjui išėjus iš profesinės tarnybos į atsargą, Krašto apsaugos viceministro 1999 m. gegužės 31 d. sprendimu jam buvo paskirta ir mokama kario valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota pritaikius atitinkamą koeficientą. Be to, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjas po išleidimo į atsargą, t. y. po kario valstybinės pensijos paskyrimo dienos draudžiamųjų pajamų neturėjo ir iki šiol tokių pajamų neturi, todėl jo kario pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo teisėtas. Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovai pažymėjo, kad nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, nes galiojančių įstatymų vykdymas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais, atitinkamai negali būti keliamas klausimas ir dėl žalos priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, 5 123,51 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d.; įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją nuo 2012 m. lapkričio 1 d. V. P. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo; priteisė pareiškėjui iš Krašto apsaugos ministerijos 417 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 135-143).

Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pratęstas Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas inter alia sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, kas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (paskelbtas 2012 m. rugsėjo 29 d.) buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2012 m. sausio iki 2012 m. spalio mėnesio neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 5123,51 Lt, priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos. Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punkte nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Krašto apsaugos ministerija įpareigota pareiškėjui apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Teismas pažymėjo, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar panašiai, todėl jos negali būti priteisiamos. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimų ir atsakovų veiksmų taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjo patirti nepatogumai iš esmės panaikinami šiuo teismo sprendimu priteisiant turtinę žalą, pasireiškusią negautų pajamų (pensijos) forma. Kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta visų būtinų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų (priežastinio ryšio), pareiškėjo reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas. Skundžiamas Krašto apsaugos ministerijos sprendimas buvo priimtas remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. teisėtas, todėl naikinti jį remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nagrinėjamoje byloje teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą jis atmetė.

III. Pareiškėjas V. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą dalyje, kurioje atmestas jo skundas.

Apeliacinis skundas (b. l. 159-177) grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuojama, kad:

1. Apskųstoji teismo sprendimo dalis nėra tinkamai motyvuota bei teisiškai argumentuota, yra nesuprantama, ja klaidingai aiškinamos teisės normos.

2. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) išliko nuostata, kad paskirtų socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. redakcija) buvo pakeistas Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d., ir kuriame daromos išimtys tik vienai pensijų gavėjų grupei. Tokie veiksmai diskriminuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus, nors pagal Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas visi asmenys lygus prieš įstatymą ir Konstituciją, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3. Laikinąjį įstatymą ir jo galiojimo pratęsimą rengė bei teikė atsakovai. Šie neteisėti veiksmai bei toliau vykdoma diskriminavimo politika sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, nes jaučiasi jos priimtų įstatymų auka.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino skundo reikalavimo priteisti 267,75 Lt delspinigių už neišmokėtą pensiją nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. ir palūkanas – 267,50 Lt. Esant teisės spragai ir nesant normų dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo, būtina tiesiogiai taikyti Konstituciją.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 150-153) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė įstatymų ir įrodymų, kuriais vadovavosi darydamas savo išvadas bei priteisdamas pareiškėjui 5 123,51 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį ir įpareigodamas atsakovą nuo 2012 m. lapkričio 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo. Teismas nebuvo aktyvus, neišsiaiškino pareiškėjui mokamų bei mokėtinų valstybinės pensijos dydžių pagrįstumo, todėl padarė klaidingas, teisės aktams prieštaraujančias išvadas.

2. Po išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą pareiškėjui vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1999 m. gegužės 31 d. redakcija) nuostatomis buvo paskirta ir mokama kario valstybinė pensija už tarnybą (2 187 Lt.). Be to, pagal šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies reikalavimus, pareiškėjui papildomai buvo mokamas bazinės pensijos dydžio priedas (kaip neturinčiam draudžiamųjų pajamų bei negaunančiam socialinės draudimo pensijos). Šis priedas pareiškėjui buvo mokamas iki 2012 m. kovo 16 d.

3. Teismas sprendime cituodamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pažymi, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos (kurios nėra panaikintos ir galioja iki šiol, ir pagal kurias pareiškėjui iki šiol sumažinta valstybinė pensija) Konstitucijai neprieštarauja. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės dydis per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo nepagrįstai sumažintas, neatsižvelgė į tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., atitinkamai pareiškėjui mokamos sumažintos pensijos dydis ginčo laikotarpiu yra pagrįstas.

4. Ginčo dėl pensijos pareiškėjui mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra, nes pareiškėjas po išleidimo į atsargą, t. y. po kario valstybinės pensijos jam paskyrimo dienos, nedirbo, draudžiamųjų pajamų neturėjo ir iki šiol tokių pajamų neturi, todėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos jam negalėjo būti ir nebuvo taikomos.

5. 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies reglamentavimas, pagal kurį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU), taikant koeficientą 1,5 (iki to laiko buvo numatytas VDU koeficientas 1,3, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai). Taigi pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pensija yra mokama atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą.

6. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo nustatytas valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas taikant VDU koeficientą 1,5. Taigi šiai bylai aktualus laikotarpis, kurį turėjo svarstyti teismas, yra nuo 2012 m. kovo 16 d. (kai pareiškėjas įgijo teisę į socialinio draudimo pensiją ir jam buvo pradėtas taikyti VDU koeficientas 1,3) iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo atstatytas 1,5 VDU koeficientas). Todėl teismas galėjo svarstyti klausimą dėl pareiškėjui valstybinės pensijos dalies, kurią sudaro skirtumas tarp taikomų VDU koeficientų (1,3 ir 1,5) per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., įskaitant šių pensijos dydžių sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (iš viso šis skirtumas siekia 457,11 Lt).

Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti (b. l. 187-203).

Atsakovai atsiliepime nesutinka su V. P. apeliaciniu skundu ir prašo jo netenkinti (b. l. 204-206).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, kuris yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Paduodamas skundą teismui dėl savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo, pareiškėjas pats pasirenka savo teisių gynimo būdus bei šių teisių gynimo apimtį. Todėl jam kyla pareiga tiksliai suformuluoti skundo dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato tikimasi, nes būtent skundo dalyko ir pagrindo kvalifikuotas nurodymas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu bei pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 82 straipsnio 7 dalies, 72 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2007 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-217/2007 pažymėjo, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 1 (11), 2007 m.).

Įvertinusi skundo dalyką ir pagrindą, kuriuos kreipdamasis į administracinį teismą nurodė pareiškėjas, teisėjų kolegija nustatė, kad prašydamas pašalinti jo įgytos teisės į įstatymais nustatytą pensinio aprūpinimo išmoką – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – turtinio aspekto pažeidimus, V. P. atsakovais šioje byloje patrauktoms Krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei nukreipė tokius reikalavimus: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-626 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo; 2) įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo datos; 4) priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos palūkanas.

Atsižvelgdamas į tai, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus, ir į draudimą šiomis priemonėmis naudotis vien formaliam bylinėjimuisi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad vadovaujantis aptartais skundo reikalavimais negalima griežtai apibrėžti, kokių teisinių pasekmių pareiškėjas siekia administracinės bylos išsprendimu, t. y.: kaip valstybė (jos institucijos) turėtų būti įpareigota ateityje vykdyti įstatymu prisiimtus įsipareigojimus mokėti pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją už atliktą tarnybą; kokio konkretaus dydžio valstybinės pensijos nepriemoką prašoma priteisti už ginčui aktualų laikotarpį; kokia minėtos nepriemokos struktūra ją išskaidant pagal atskirus pensijos dydžio ribojimo (mažinimo) pagrindus (Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. ir kt.) bei periodus (mėnesius); taip pat nėra visiškai suprantama, su kurio teisės subjekto (įstatymų leidžiamosios ir/ar vykdomosios valdžios) neteisėtais veiksmais (aktais) pareiškėjas sieja patirtą dvasinę skriaudą. Pažymėtina, jog ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Teismas turi būti aktyvus ir matydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą bei esant būtinybei pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti (tikrinamu atveju iš Krašto apsaugos ministerijos nebuvo išreikalauta detali valstybinės pensijos nepriemokos apskaičiavimo pažyma).

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, minėto įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, nepašalino byloje iškilusių neaiškumų. Dėl šių proceso teisės normų pažeidimų 2012 m. spalio 18 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikinamas ir byla perduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys