2013-10-15 Nr. AB-6449-3-61-3-02826-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1600/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02826-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. M., J. M., J. T., I. K., V. K., S. K., J. M., J. M., dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-82;

2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus miesto skyrius) per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendento B. K. (B. K.) vardu, perduodant neatlygintinai 6863 kv. m žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad B. K. (pareiškėjos tėvas) 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0.9375 ha ploto žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kuri po 1995 m. birželio 1 d. priklauso Vilniaus miestui, bei į 1.515 ha žemės, esančios buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. 1,515 ha žemės, esančios buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, B.

K. pageidavo atkurti natūra, o 0.9375 ha ploto žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje pretendavo atkurti ekvivalentine natūra – perduodant lygiavertį žemės sklypą prie turimų pastatų. B. K. (duomenys neskelbtini) mirė. Po jo mirties nuosavybės teisių atkūrimo procesu toliau rūpinosi pareiškėja kaip įstatyminė paveldėtoja. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4742 atkūrė nuosavybės teises mirusio B. K. vardu į 1.52 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d.

įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Pareiškėja, kartu su kitais įstatyminiais paveldėtojais G. M., J. M., J. T., I. K., V. K., S. K., J. M., J. M., S. K. (mirusi (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis paveldėjo po tėvo mirties likusį turtą, taip pat ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav., perduotą B. K. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4742. Pareiškėjai šiuo metu priklauso 4/5 dalys visų minėtų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kuriuos iki mirties nuosavybės teisėmis valdė jos tėvas B.

K.. Tačiau iki šiol B. K. vardu nėra atkurtos nuosavybės teisės į 0.9375 ha ploto žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kuri po 1995 m. birželio 1 d. priklauso Vilniaus miestui. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 1002V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto patvirtinimo“ buvo patvirtintos (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)) individualios namų valdos žemės sklypo ribos, bei šio sklypo naudojimo apribojimai ir sąlygos. 2001 m. atliktas žemės sklypo įvertinimas. 2005 m. kovo 9 d. priimta išvada Nr. 2-12-53 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria nustatyta teisė B.

K. atkurti nuosavybės teises į 0.9375 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste. Atsakovas ilgą laiką vilkino nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant lygiavertį žemės sklypą prie B. K. priklausiusių statinių, esantį (duomenys neskelbtini) (dabar - (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m. Dar 2003 m. visi dokumentai buvo pateikti ir parengtas sprendimo projektas, tačiau atkūrimo procesas buvo sustabdytas motyvuojant, kad nuosavybės teisių atkurti negali dėl prasidėjusių teisminių ginčų tarp paveldėtojų dėl paveldimo turto dalių.

Pasibaigus teisminiams ginčams, nuosavybės teisės taip pat nebuvo atkurtos, nurodyta, kad reikalingas visų mirusiojo turto paveldėtojų kreipimasis, buvo reikalaujama dokumentų, kurie jau buvo pateikti atsakovui. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2011 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-4100 buvo suformuotas 6863 kv. m žemės sklypo plotas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei įregistruotas viešajame registre. Atsakovas 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3638 pranešė įpėdiniams apie galimybę už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę gauti atlyginimą pinigais ir nustatė terminą šia teise pasinaudoti.

Papildomai žodžiu informavo, kad atsižvelgiant į NŽT išaiškinimą bei teisminę praktiką paveldėtojai nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jų naudojami namų valdos žemės sklypai gali būti tik parduodami arba išnuomojami. Pareiškėja 2012 m. birželio 1 d. su skundu kreipėsi į NŽT direktorių, kuris 2012 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)82 reikalavimą atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą prie pretendento turėtų pastatų, atmetė. Šiame sprendime visiškai nepasisakyta dėl atsakingos institucijos vilkinimo priimti sprendimą iki pretendento mirties, arba bent 2003 m., kai buvo parengtas sprendimo atkurti nuosavybės teises projektas.

Atsakovas be jokio teisinio pagrindo ilgą laiko vilkino sprendimo priėmimą, nors visi dokumentai buvo pateikti dar 1995 m., apie galimybę už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę gauti atlyginimą pinigais ir nustatė terminą šia teise pasinaudoti informavo tik 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3638, nors jokio rašytinio atsisakymo atkurti nuosavybės teises pretendento (B. K.) pasirinktu būdu nepateikė. Atsakovo siūlymas paimti 2-3 tūkstančių litų dydžio piniginę kompensaciją už mieste turėtą žemę, o po to išsipirkti pretendento valdytą žemės sklypą prie iš pretendento paveldėtų pastatų už 50 000 Lt prasilenkia ne tik su teisingumu ir protingumu, bet pažeidžia ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus.

Atsakovas visiškai nepagrįstai tvirtina, kad atkuriant nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą, pretendentas privalo būti gyvas, t. y. realiai valdyti pastatus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu. Šiuo atveju būtent dėl paties atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procesas neleistinai užsitęsė, pretendentas nebesulaukė nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos, tačiau įstatymų leidėjas tam ir įtvirtino Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje galimybę atkurti nuosavybės teises mirusiojo vardu, jeigu bus išpildytos kitos įstatymo nuostatos.

Taip pat pažymėjo, kad valstybė šiuo metu negali pasiūlyti perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, kur ir buvo turėtoji žemė, nes pagal viešai deklaruojamus duomenis Vilniaus mieste jau nebėra laisvos valstybinės žemės. Valstybė taip pat negali priverstinai nurodyti, kokia forma turi būti kompensuojama už valstybės išperkamą turtą - tai yra pretendento (įskaitant jo įpėdinius) prerogatyva. Pagal ankstesnius teisinius reikalavimus nebuvo jokių teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises pretendentui dar iki jo mirties, tačiau to nebuvo padaryta.

Atkūrimo byloje esančių atsakovo ar kitų atsakingų institucijų priimtų dokumentų pagrindu B. K., o vėliau ir pareiškėja turėjo teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pretendento pasirinktu būdu. Iki pat 2012 metų atsakovas jokia forma net neužsiminė, kad pretendento pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkūrimas yra negalimas dėl pretendento mirties. Mano, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (I tomas, b. l. 1-6).

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, taip pat atstovaujantis trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 163-167) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad B. K. 1991 m. lapkričio 11 d. Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. turėtą žemę. Vilniaus rajono ekspertų komisija dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti 1995 m. spalio 25 d. nutarė, kad nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises į A. K. turėtą žemę. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-547/1996 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A.

K., P. K., A. K., B. K. asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 9.81 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Lentvaryje (šiuo metu 3.75 ha - (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., 6.06 ha – (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r.). B. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0.9375 ha ploto žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste. Pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) tvarkymo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad B.

K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1.52 ha ploto žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4742 B. K. vardu atkurtos nuosavybės teisės į 1.52 ha ploto žemės sklypą Nr. 254, todėl nuosavybės teisės į B. K. priklausančią 1.52 ha ploto žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, yra visiškai atkurtos. Pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) tvarkymo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad Vilniaus miesto 2001 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 1002V patvirtintos (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 7130 kv. m ploto žemės sklypo ribos.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A15-4011(1.2-SEN-10) gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suteiktas adresas Vilnius, (duomenys neskelbtini). Tuometinio NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-4100 žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre. G. M. 2012 m. rugpjūčio 22 d., J. M. 2012 m. rugpjūčio 27 d., J.

T. 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymais kreipėsi į Vilniaus miesto skyrių, prašydami parduoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 49VĮ-( 14.49.2.)-1780 numatyta 137 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį parduoti G. M.. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1909 numatyta J. T. ir J. M. parduoti po 137 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis.

Pareiškėja dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalies pardavimo į Vilniaus miesto skyrių nesikreipė. Pagal 1999 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą mirusio B. K. turtą paveldėjo mirusiojo sutuoktinė S. K. ir mirusiojo duktė pareiškėja J. D.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107-67/2005 minėtas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas pripažintas iš dalies negaliojančiu ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad be pareiškėjos ir sutuoktinės S. K. mirusiajam B.

K. priklausiusį turtą paveldėjo G. M., J. M., J. T., I. K., V. K., S. K.. Šį teismo sprendimą paliko nepakeistą ir aukštesnių instancijų teismai.

Atsakovas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. lapkričio 27 d. išrašą nustatyta, kad valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), statiniai nuosavybės teise priklauso: B. K. (miręs) bei jo turto įpėdiniams – pareiškėjai, I. K., V. K., S. K., G. M., J. M., J. T., taip pat A. K., J. M., J. M.. Valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d.

Vilniaus miesto savivaldybei priskirtoje teritorijoje. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo perdavimas galimas tik prie nuosavybės teise turimų pastatų, taigi, nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentas privalo valdyti nuosavybės teise pastatą (-us). Nors B. K. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į savo paties iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose, tačiau jam mirus šiuo metu jis fiziškai negali valdyti (turėti) nuosavybės teise jokio turto.

Aplinkybė, kad pagal išrašą iš Nekilnojamojo turto registro šiuo metu B. K. nuosavybės teise valdo 1/25 pastatų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), neturi reikšmės, kadangi miręs asmuo, kaip minėta, negali valdyti turto. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Tačiau atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo specialią nuostatą kad perduoti neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypą galima tik prie pretendento nuosavybės teise turimų (valdomų) pastatų, nagrinėjamoje situacijoje priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises mirusiojo B. K. vardu reikalaujamu būdu (perduodant nuosavybėn naudojamą žemės sklypą) nėra teisinio pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-1192/2007 konstatavo, kad naudojami namų valdų žemės sklypai (žemės sklypų dalys) jų naudotojams gali būti grąžinami natūra ar perduodami nuosavybėn neatlygintinai tik tuo atveju, jei namų valdos žemės sklypų (žemės sklypų dalių) naudotojai yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į B. K. turėtą žemę, todėl sprendimo atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 6863 kv. m ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėmimas yra negalimas.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. M. ir J. M. pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 160) į pareiškėjos skundą, nurodė, kad visiškai sutinka su pareiškėjos skundu, jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad visų B. K. įpėdinių pagal įstatymą teisės ir teisėti interesai yra pažeisti tais pačiais pagrindais ir apimti kaip nurodyta pareiškėjos skunde.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu (II t., b. l. 116-121) pareiškėjos J. D. skundą atmetė.

Iš byloje esančios medžiagos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja J. D. yra B. K., mirusio (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 186), dukra, kuri kartu su trečiaisiais asmenimis paveldėjo B. K. nuosavybės teise priklausiusių statinių dalį, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje (I tomas, b. l. 87-91, 93-97; II tomas, b. l. 83-103). 1991 m. lapkričio 11 d. B. K. Vilniaus rajono Trakų, Vokės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 11 ha A. K. valdytos žemės Trakų apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, pagal 1991 m. administracinį-teritorinį suskirstymą buvusios Vilniaus rajone, Trakų Vokės apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime (I tomas, b. l. 158).

Aiškinantis dėl šios žemės valdymo, Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 24-547/1996, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. K. ir dar 3 asmenys asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 9,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Lentvaryje (dabartiniu metu 3,75 ha yra (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, 6,06 – (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone) lygiomis dalimis (I tomas, b. l. 63). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4742 B.

K. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 1,52 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus mieste (I tomas, b. l.169-185). Į likusią B. K. valdytos žemės dalį – 0,9375 ha, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime – nuosavybės teisės nėra atkurtos, pareiškėja J. D. ir jos motina S. K. 2002 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 28 d., 2004 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateikusios prašymus nuosavybės teises į B. K. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), grąžinti natūra prie namo (duomenys neskelbtini), perkelti iš (duomenys neskelbtini) kaimo prie namo (duomenys neskelbtini) ( I tomas, b. l. 116, 118, 124), o 2005 m. kovo 9 d.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje pareiškėjos J. D. prašymu buvo parengta išvada Nr. 2.12-53 Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, patvirtinanti, kad B. K., miręs (duomenys neskelbtini), turi teisę atkurti nuosavybės teises į valstybės išperkamai priskiriamos 0,9375 ha žemės, ši išvada buvo persiųsta į Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūniją, kur pareiškėja pageidavo gauti žemės sklypą (I tomas, b. l. 114). Pareiškėjos teigimu, nors 2011 m. spalio 7 d. atsakovui NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui galiausiai suformavus ir įregistravus 6863 kv. m ploto žemės sklypą, esantį prie pareiškėjai ir tretiesiems asmenims priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini), (buvęs (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (II tomas, b. l. 7-10, 13-18, 49-62) ir nebelikus formalių kliūčių atkurti B.

K. vardu nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai šį žemės sklypą, esantį prie pretendentui priklausiusių pastatų, atsakovas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, 2012 m. vasario 17 d. raštu informavęs apie galimybę už žemę gauti kompensaciją pinigais, kartu žodžiu informavo, kad atsižvelgiant į NŽT išaiškinimą ir teisminę praktiką, paveldėtojai nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jų naudojami namų valdos sklypai gali būti tik parduodami arba išnuomojami.

Pareiškėjai J. D. ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka apskundus NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vilkinimą priimti sprendimą atkurti B. K. vardu nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai šį žemės sklypą, esantį prie pretendentui B. K. priklausiusių pastatų (duomenys neskelbtini), (buvęs (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, NŽT skundo netenkino motyvuodamas tuo, kad Atkūrimo įstatymas nedviprasmiškai reikalauja, kad perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą galima tik prie nuosavybės teise turimų pastatų, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentas privalo valdyti nuosavybės teise pastatus. Kadangi B. K. mirė (duomenys neskelbtini), jis fiziškai negali valdyti (turėti) nuosavybės teise jokio turto, dėl šios priežasties nesvarbi aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis B. K. vardu registruotos nuosavybės teisės į 1/25 dalį pastatų – ūkio pastatą, kurio užstatytas plotas 9 kv. m, ir viralinę, kurios užstatytas plotas 27 kv. m, esančių (duomenys neskelbtini) (I tomas, b. l. 9-13).

Teismas nustatė, kad bylos ginčo dalykas yra NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus veika, t. y. neveikimas, susijusi su sprendimo atkurti mirusio B. K. vardu nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai šį žemės sklypą, esantį prie pretendentui B. K. nuosavybės teise priklausiusių, o šiuo metu pareiškėjai ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepriėmimu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys apie tai, ar 0,9375 ha iš 3,75 ha žemės, B. K. nuosavybės teise valdytos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirti po 1995 m. birželio 1 d., kaip nurodoma ginčijamame NŽT sprendime (I tomas, b. l. 11), ar iki šios datos, kaip nurodoma Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. vasario 13 d. rašte Nr. S22-218 (I tomas, b. l. 104), yra prieštaringi, tačiau konstatavo, kad šiam ginčui tai nėra esminė aplinkybė, nes tiek pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą sąlygas ir tvarką, tiek pagal 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, kuri taikoma, kaip numato Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, ir atkuriant nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisės į žemę natūra nėra atkuriamos, jeigu ji pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra priskiriama valstybės išperkamai. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurių buvimas apsprendžia žemės priskyrimą valstybės išperkamai, atitinkamai – ir negalimumą jos grąžinti natūra viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, t. y. iš esmės, pirmosios instancijos teismo nuomone, nėra svarbu, kad jų nebuvo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo metu. Atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visus B. K. nuosavybės teise priklausiusius statinius, be 1/25 dalių ūkio pastato, kurio užstatytas plotas 9 kv. m, ir viralinės, kurios užstatytas plotas 27 kv. m (II tomas, b. l. 85-87), paveldėjo ir nuosavybės teises į juos įregistravo pareiškėja J. D. ir tretieji suinteresuoti asmenys, žemė šiame sklype pagrįstai priskirta valstybės išperkamai.

Aptaręs Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytus būdus, kuriais yra atlyginama už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, teismas padarė išvadą, kad, dėl tos priežasties, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo metu iš esmės yra užimtas ne B. K. priklausančiais statiniais, už valstybės išperkamą žemę negali būti atlyginama perduodant B. K. nuosavybėn šį žemės sklypą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dalis trečiųjų suinteresuotų asmenų, kurie taip pat yra ir B. K. turto paveldėtojai, išsipirko/šiuo metu perka jiems pagal turimas statinių dalis tenkančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį (II tomas, b. l. 1-6, 19-20, 83-109), todėl tuo atveju, jei šis žemės sklypas būtų neatlygintinai perduotas mirusiam B. K., jie savo ruožtu dar ir paveldėtų atitinkamas žemės sklypo dalis, kas, teismo vertinimu, pažeistų teisės išsipirkti nerealizavusių asmenų interesus.

III. Pareiškėja J. D. padavė apeliacinį skundą (II t. b. l. 126-132), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimo procesus, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

Teigia, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) yra sukūręs tokią teisinę situaciją, kurios nei Atkūrimo įstatymo, nei poįstatyminio akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas) – nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja. Teismo pareiga yra ne tik tinkamai taikyti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, bet ir šalinti teisės spragas, kurių tiesiogiai nereglamentuoja teisės aktai.

Teigia, kad skundą grindė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punkto nuostatomis, kurios numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininkams. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyyje yra įtvirtinti už valstybės išperkamą žemę atlyginimo būdai, iš kurių paminėtinas 4 punkte įtvirtintas atlyginimo būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės sklypui prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos).

Skundu buvo teigiama, kad norint atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą, nėra teisiškai reikšminga, ar nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentas gyvas ar miręs. Svarbu, kad jis laiku padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad aptariamas žemės sklypas pagrįstai priskirtas prie valstybės išperkamų, o Atkūrimo įstatymo 9 dalies 4 punkte numatytas atlyginimo būdas negali būti taikomas, nes žemės sklypas užimtas ne B. K. priklausančiais statiniais.

Mano, kad ginčui išspręsti yra svarbi ir teisiškai reikšminga aplinkybė, ar 0,9375 ha iš 3,75 ha žemės B. K. nuosavybės teise valdytos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai yra priskirti po ar iki 1995 m. birželio 1 d. Remdamasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto, taip pat Nutarimo 70 punkto 4 pastraipos nuostatomis, nurodo, kad jeigu žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas iki 1995 m. birželio 1 d., tuomet norint priskirti jį prie valstybės išperkamų, būtina nustatyta tvarka atlikti teritorijos detalųjį planavimą, patvirtinti detalųjį planą, iš kurio aiškiai matytųsi ne tik, ar konkretus žemės sklypas yra užimtas pastatais, statiniais ar įrenginiais (statomais ar pastatytais), bet ir kiek planuojamos teritorijos yra būtina (reikalinga), norint eksploatuoti šiuos statinius. Aptariamas žemės sklypas nėra ir niekuomet nebuvo detaliai suplanuotas, kas reiškia, kad jis negalėjo būti priskirtas prie valstybės išperkamų, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatomis. Teigia, kad Nutarimo 70 punkto 4 pastraipoje nustatyta išlyga, kad žemės sklypas negali būti priskirtas prie valstybės išperkamų, jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn. Teigia, kad jeigu žemės sklypas miesto teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., tuomet norint priskirti jį prie valstybės išperkamų, turi būti kitiems asmenims (ne pretendentui) suformuota namų valda. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje 64 psl. yra Namų valdos techninės apskaitos kortelė, išduota B. K. vardu. Tai yra svarbus rašytinis įrodymas, kad žemės sklypas, kurį siekiama susigrąžinti, kaip namų valda priklausė ne kam kitam, o pretendentui B. K., ir kad jokiems kitiems tretiesiems asmenims namų valda nebuvo ir nėra iki šiol suformuota ginčo teritorijoje. Tegia, kad ir po siekiamo susigrąžinti žemės sklypo nacionalizavimo, B. K. valdė ir naudojosi sklypu, iki tol priklausiusiu nuosavybės teise, nes jame stovėjo jam priklausantys statiniai, kurie po B. K. mirties perėjo įpėdinių nuosavybėn. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad norimas susigrąžinti žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamiems.

Teigia, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas sudaro teisines prielaidas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą prie pretendento turimų pastatų, ir nedraudžia atkurti nuosavybės teises ir į turėtą iki nacionalizacijos žemės sklypą, jei jis, kaip šiuo atveju, priskirtas prie valstybės išperkamų (dėl tokio priskyrimo teisėtumo pasisakyta aukščiau), jei išpildytos visos kitos sąlygos – pastatai priklauso pretendentui, o jei šis miręs, įpėdiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Teiginiai, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentas privalo realiai valdyti statinius (t. y. būti gyvas) – tėra nepagrįsta ir neteisinga teisės akto interpretacija, paneigianti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo valią kad mirus pretendentui, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pažymi, kad dėl žemės sklypų rėžiniame kaime išdėstymo ypatybių, kai dirbama kaimo gyventojų žemė buvo sutelkta rėžiuose, t. y. toliau nuo kaimo trobų, dirbama vieno savininko žemė buvo ne viename ir greta esančiuose rėžiuose, bet skirtinguose vietose esančiuose rėžiuose, pagal vėlesnį administracinį teritorinį suskirstymą, B. K. priklausantis kiemas (namų valda) po statiniais pateko į (duomenys neskelbtini) kaimą Vilniaus rajone, o dirbama žemė pateko į (duomenys neskelbtini) kaimą Vilniaus rajone. Pretendo mirties faktas nekliudė atkurti nuosavybės teises į žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau, norint atkurti nuosavybės teises į žemę po statiniais B. K. mirtis tapo kliūtimi tai padaryti, nepaisant to, kad nuosavybės teises į statinius paveldėjo įpėdiniai, Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pažymėjo, kad teismui patenkinus pareiškėjos reikalavimus klausimas dėl kelių įpėdinių realizuoto dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., galėtų būti sprendžiami per sandorių nuginčijimo, nepagrįsto praturtėjimo institutus bei kitomis teisėtomis priemonėmis.

Tuo tarpu teismui atsisakius tenkinti skundą, bus padaryta daug didesnė žala tiek pareiškėjos interesams (4/5 visų statinių išpirkimas būtų per didelė našta pareiškėjai), tiek ir lėšų išpirkimui neturinčių nepilnamečių trečiųjų asmenų J. ir J. M. interesams.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus – kol vyks šios bylos nagrinėjimas, uždrausti atsakovui rengti ir sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis ar atlikti bet kokius kitus veiksmus, ko pasėkoje teismo sprendimo įvykdymas pareikštų reikalavimų apimtyje taptų apsunkintas arba neįmanomas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, taip pat atstovaujantis trečiajam suiteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos paeliacinį skundą (II t., b. l. 137-141) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskirtoje teritorijoje. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, 12 straipsnio 2 punkto nuostatomis nurodo, kad tuo atveju, jeigu namų valdos žemės sklype esantys statiniai nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, o ne pretendentui, turinčiam teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, tokia žemė yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama.

Pakartoja argumentą, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostas, neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo perdavimas galimas tik prie nuosavybės teise turimų pastatų, taigi, nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentas privalo valdyti nuosavybės teise pastatą (-us). B. K. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į savo paties iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose, tačiau jis mirė (duomenys neskelbtini), todėl šiuo metu fiziškai negali valdyti (turėti) nuosavybės teise jokio turto. Aplinkybė, kad pagal išrašą iš Nekilnojamojo turto registro šiuo metu B. K. nuosavybės teise valdo 1/25 pastatų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), neturi reikšmės, kadangi miręs asmuo, kaip minėta, negali valdyti turto. Dabartinio valdymo fakto neįrodo ir namų valdos techninės apskaitos kortelės išdavimas pretendento B. K., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu. Neginčija fakto, jog namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausė pretendentui B. K., tačiau šiuo metu šioje namų valdoje esantys pastatai nuosavybės teise pretendentui nepriklauso.

Atsakovo nuomone, nepasiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų, nagrinėjamu atveju taikytina Atkūrimo įstatymo speciali nuostata, kad perduoti neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypą galima tik prie pretendento nuosavybės teise turimų (valdomų) pastatų ir nagrinėjamoje situacijoje priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises mirusiojo B. K. vardu reikalaujamu būdu (perduodant nuosavybėn naudojamą žemės sklypą) nėra teisinio pagrindo.

Remdamasis išdėstytu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į B. K. turėtą žemę bei į tai, kad žemės sklypo dalis valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimis yra parduota žemės sklype esančių pastatų savininkams, atsakovas nurodo, kad sprendimo atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 6863 kv. m ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėmimas yra negalimas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo metu iš esmės yra užimtas ne B. K. priklausančiais statiniais, už valstybės išperkamą žemę negali būti atlyginama perduodant B. K. nuosavybėn šį žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

IV. k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę mirusiojo pretendento vardu, kai ant žemės, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, stovi mirusiojo asmens paveldėtojams nuosavybės teise priklausantys statiniai.

Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad B. K. 1991m. lapkričio 11 d. kompetentingai institucijai yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,9375 ha ploto žemės sklypą, buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996m. balandžio 24d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui.

Pretendentas išreiškė valią nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra – perduodant lygiavertį žemės sklypą prie turimų pastatų. B. K. (duomenys neskelbtini) mirė, iki jo mirties nuosavybės teisės atkurtos nebuvo. Po pretendento mirties bei vėlesnių teisminių procesų dėl palikimo apimties, nuosavybės teisės į statinius, kurie yra žemės sklype, į kurį pretendentas pageidavo atkurti nuosavybės teises, atiteko pareiškėjai J. D. bei tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims G. M., J. M., J. T., I. K., V. K., S. K., J. M., J. M..

Pareiškėja, kaip viena iš mirusiojo B. K. teisių paveldėtoja, pageidauja, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra paveldėti statiniai, būtų atkurtos mirusiojo buvusio savininko B. K. vardu ir perduotos paveldėtojams. Pažymėtina, kad pareiškėja turi teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises mirusiojo vardu, nes Lietuvos Respublikos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ginčo dėl šios pareiškėjos teisės byloje iš esmės nėra, tačiau ginčas kilęs dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl byloje būtina įvertinti ar yra galimas nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjos pageidaujamu būdu.

Kaip minėta, teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Vilniaus miestui yra perduota po 1995m. birželio 1 dienos, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalimi nuosavybės teisės atkuriamos Įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal Įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal įstatymo 16 straipsnį.

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad žemės sklypas, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises B. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011m. spalio 7d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-4100 buvo suformuotas kaip 6863 kv.m. ploto namų valda, esanti (duomenys neskelbtini) Vilniuje (t. 1 b.l. 19-20), kuria pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis naudojasi šiame žemės sklype esančių statinių savininkai – pareiškėja J. D. bei kiti tretieji suinteresuotieji asmenys (t. 1 b.l. 21-27).

Įvertinus šias faktines aplinkybes bei vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, konstatuotina, jog žemės sklypas, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises mirusysis B. K., šiuo metu priskirtinas valstybės išperkamai žemei, nes jis užimtas ne pretendento naudojama namų valda, todėl už šią žemę turi būti atlyginama Įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas numato, kad už valstybės išperkamą žemę [...] valstybė piliečiams atlygina [...] perduodama neatlygintinai nuosavybėn [...] lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Taigi Įstatymas numato galimybę perduoti asmenims nuosavybėn lygiavertę turėtam žemės sklypui namų valdą, tačiau kartu nustato, jog tokia valda gali būti perduota tik prie nuosavybės teise turimų pastatų.

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nuosavybės teisės būtų atkuriamos mirusiojo B. K. vardu. Tačiau atkurti B. K. vardu nuosavybės teises į žemės sklypą (ginčo namų valdą), kuriame yra pareiškėjos J. D. ir kitų asmenų nuosavybės teise turimi pastatai atsakovas neturi pagrindo, nes statiniai yra būtent pareiškėjos ir kitų asmenų nuosavybė. Pareiškėjos J. D. vardu nuosavybės teisės į ginčo namų valdą taip pat negali būti atkurtos, nes ji nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėja J. D. turi teisę tik paveldėti nuosavybės teises į atitinkamą turtą, kuris ateityje bus atkurtas mirusiojo B. K. vardu.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą naudojami namų valdos žemės sklypai (žemės sklypų dalys) jų naudotojams gali būti grąžinami natūra bei perduodami nuosavybėn neatlygintinai, jeigu namų valdų žemės sklypų (žemės sklypų dalių) naudotojai yra pretendentai į nuosavybės teisų atkūrimą.

Kadangi pareiškėjos pageidaujamu būdų nuosavybės teisės mirusiojo B. K. vardu negali būti atkuriamos, pareiškėja turėtų pasirinkti kitą Įstatymo 16 straipsnyje numatytą ir galimą realizuoti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai vertino byloje nustatytus faktus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą.palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė