2019-04-03 Nr. AB-8519-3-61-3-00248-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2004-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00248-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. buvo etapuotas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) į Lukiškių TI-K. Apgyvendintas kameroje Nr. 109 iš karto parašė prašymą leisti paskambinti žmonai į Vokietiją 2017 m. gruodžio 9 ir 10 d. Pažymėjo, jog jam priklauso du skambučiai per savaitę ir jų Pravieniškių PN-AK jis dar nebuvo išnaudojęs. Pareiškėjas tą pačią dieną buvo perkeltas į kamerą Nr. 268, todėl perspėjo pareigūnus, jog yra parašęs prašymą iš kameros Nr. 109, tačiau nei gruodžio 9 d., nei 10 d. skambučiai pareiškėjui nebuvo suteikti. Nurodė, kad paskambinti buvo išvestas tik 2017 m. gruodžio 11 ir 13 d. pagal naujus prašymus. Pareiškėjas pabrėžė, jog jo žmona ir vaikai gyvena Vokietijoje ir į pasimatymus atvažiuoja retai, todėl telefoniniai skambučiai yra vienintelis būdas palaikyti socialinius ryšius, tačiau Lukiškių TI-K savo veiksmais tokius ryšius silpnina. Pareiškėjo teigimu, dėl negalėjimo paskambinti šeimai jis patyrė moralinę skriaudą, kurią vertino 500 Eur.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8–15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 268 antisanitarinėmis sąlygomis. Paaiškino, jog kamera buvo labai maža, dalį jos ploto užėmė sanitarinis mazgas, todėl nebuvo vietos pavaikščioti. Be to, nors, pasak pareiškėjo, jam priklauso 3 val. pasivaikščiojimas, tačiau buvo išvedamas pasivaikščioti tik 1 val. Kameroje Nr. 268 buvo per didelė santykinė oro drėgmė, ant sienų matėsi pelėsis. Dėl šių netinkamų sąlygų patirtą žalą pareiškėjas vertino 700 Eur.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–15).

5. Atsakovas nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas nurodė, jog, priešingai nei teigiama skunde, pareiškėjas į administraciją su prašymais suteikti telefono skambučius skunde nurodytu laikotarpiu nesikreipė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia žala, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 5 punkto norma dėl teisės į pasivaikščiojimus yra taikoma nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausme kalėjime, yra taikomas BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pagal kurį šie nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadas) – dvi valandas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė R. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 91–95).

7. Teismas iš pateiktų duomenų apie kamerą, kurioje buvo laikomas pareiškėjas (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), nustatė, kad ginčo laikotarpiu ploto norma nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teismas nustatė, kad plotas, tenkantis vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Teismas konstatavo, kad Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad kameroje tvyrojo didelė drėgmė, dėl to pelijo jo drabužiai, be to, ant sienų buvo matomas pelėsis. Lukiškių TI-K nurodytų pareiškėjo teiginių nepaneigė. Teismo vertinimu, pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai nepaneigė pareiškėjo nurodomų pažeidimų, nes juose pateikti duomenys apie ginčui neaktualias kameras arba laikotarpius. Todėl teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 ir 39 punktų pažeidimas nagrinėjamu atveju nustatytas.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas yra nuteistasis ir jam bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, taigi, nors pareiškėjas ir buvo laikinai atvežtas į Lukiškių TI-K, tačiau jam taikytinos BVK 73 straipsnyje įtvirtintos laikymo sąlygos. Pagal BVK 73 straipsnio 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu, o pagal 5 punktą – kasdien pasivaikščioti tris valandas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į 1 val. pasivaikščiojimą, taigi Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimus.

10. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad prašymą paskambinti sutuoktinei pateikė vos tik atvykęs į Lukiškių TI-K, t. y. 2017 m. gruodžio 8 d., tačiau iš Lukiškių TI-K pateikto skambučių registro matyti, kad pareiškėjo prašymas registruotas tik 2017 m. gruodžio 13 d. ir tik tą dieną pareiškėjui buvo leista pasinaudoti teise į telefoninį skambutį. Atkreiptas dėmesys, jog Lukiškių TI-K pozicija šiuo atveju yra prieštaringa, nes atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K buvo nurodęs, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skambučių apskritai nesikreipė, nors vėliau pateikti duomenys iš skambučių registro paneigia šiuos teiginius. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. prašymas buvo užregistruotas tik 2017 m. gruodžio 13 d., ar minėtas prašymas išvis nebuvo registruotas, o nurodytas skambutis suteiktas pagal kitą prašymą. Be to, iš skambučių registro duomenų nebuvo aišku, kam 2017 m. gruodžio 13 d. skambino pareiškėjas. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui BVK 73 straipsnio 4 punkte įtvirtintos teisės du kartus per savaitę paskambinti telefonu, todėl pažeidimas šiuo atveju taip pat nustatytas.

11. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakako pažeistai teisei apginti. Nors teismas pripažino, kad kai kurių higienos normų nesilaikymas kamerose, per trumpi pasivaikščiojimai bei teisės į skambučius pažeidimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį, konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, ir nustatė 100 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydį.

III. 12. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priteisti jam 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 103).

13. Pareiškėjas nesutinka su jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti, nes skunde jis buvo nurodęs didesnę sumą. Mano, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į valstybės ekonomines sąlygas, kadangi ekonominė situacija Lietuvoje vis gerėja.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą nepakeistą (b. l. 106–109).

15. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, nesuteiktos galimybės paskambinti bei per trumpos pasivaikščiojimų trukmės Lukiškių TI-K, atlyginimo.

17. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko kai kurių higienos normų (drėgmė, pelėsis), taip pat pareiškėjui buvo suteikiami per trumpi pasivaikščiojimai bei pažeidžiama jo teisė du kartus per savaitę paskambinti telefonu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

18. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, ir juos įvertino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus teisės pažeidimus, suponavusius pareiškėjui teisę į jais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.).

21. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

22. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir neilgą trukmę (8 paros), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą didinti jam priteistą neturtinės žalos sumą.

24. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys