2017-10-31 Nr. AB-19872-3-61-3-06084-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2076-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06084-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. gruodžio 28 d. skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti neturtinės žalos, kuri kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimo – po 100 Eur už kiekvieną parą (taip pat nurodoma ir visa suma – 37 900 Eur).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Pasak pareiškėjo, jam pagal Lukiškių TI-K vidaus tvarką buvo suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 13 d. prašyme prašė leisti dažniau naudytis duše, kad galėtų palaikyti kūno higieną (švarą) ir savo fiziologinius poreikius, nes 15 min. yra per mažai, tai sudaro nepatogumų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K atsakymą skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), kuris 2015 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 28-5910 taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 258 punktą, nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

2.2. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 2 d. gavo ir pasirašė registracijos žurnale, jog susipažino su Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. liepos 27 d. įsakyme Nr. 1-177 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į reabilitacijos kambarį tvarkos aprašu, kurio 26 punkte įtvirtinta būtinybė užtikrinti suimtojo / nuteistojo teisę pasinaudoti dušu. Pasak pareiškėjo, jam teko lankytis reabilitacijos kambaryje 1–2 kartus per mėnesį, baigus sportuoti pareigūnų visada buvo prašoma pasinaudoti dušu, tačiau pareigūnai atsakydavo, jog dušas po fizinės treniruotės nepriklauso.

2.3. Pasak pareiškėjo, kalinant nepriimtinomis ir kankinimo sąlygomis, buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Neteisėtomis valstybės institucijų (Lukiškių TI-K), nepriklausomai nuo jų kaltės, veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, pareiškėjui buvo padaryta žala; ši žala padaryta ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmens teisei jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Žala pareiškėjui padaryta tyčia. Taigi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, yra sugniuždytas psichologiškai, pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis jaučia emocinę depresiją, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, buvo pažemintas jo orumas, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai.

2.4. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir JTO konvencija), jos 1, 2, 14 straipsniais, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsniu, Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu, jo 7 straipsniu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. 2006(2) „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. A756-913/2011, Nr. A502-177/2011, A502-913/2011, A147-1699/2012), taip pat sąžiningumo, teisingumo principais, nurodė, kad adekvatus patirtos neturtinės žalos atlyginimas yra 100 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašė skundo netenkinti.

4. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

5. Dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktu ir pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus (HN 76:2010).

6. Dėl išvedimo į dušą tvarkos teismas rėmėsi HN 76:2010 68 punktu, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais šio dalyko nepažeidžia.

7. Dėl fizinės reabilitacijos kambarių teismas pažymėjo, kad šie kambariai yra įrengti Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų patalpose. Atsakovas pabrėžė, kad įrengti šiuolaikines sporto sales nėra galimybės. Pažymėjo, kad prieš einant į fizinės reabilitacijos kambarį persirengti ir pasinaudoti tualetu galima gyvenamojoje kameroje. Pabrėžė, kad eiti į fizinės reabilitacijos kambarį nėra pareiga, tai yra kiekvieno asmens pasirinkimo teisė.

8. Pareiškėjo skundžiamu jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu dalis šio laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėjo, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Manė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad jam buvo tik vieną kartą per savaitę suteikiama teisė pasinaudoti šiltu dušu, taip pat yra nepatenkintas tuo, kad, esą, jam nebuvo suteikiama galimybė praustis išėjus iš fizinės reabilitacijos kambarių.

11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, ir pabrėžė, kad pagal PĮ taisyklių 258 punktą nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, o vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 1-23 patvirtintu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašu, pareiškėjui suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Vaikščioti į fizinės reabilitacijos kambarį (skunde nurodyta sporto salė) nėra pareiškėjo pareiga, tai jo pasirinkimo teisė.

12. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra nustatyti Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai. Nesant vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas.

III. 13. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjas rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų. Be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas.

13.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų leista dažniau maudytis duše, kad galėtų palaikyti kūno higieną (švarą) ir patenkinti savo fiziologinius poreikius. Europos Taryba nustatė reikalavimą leisti išsimaudyti duše bent du kartus per savaitę, kuris laikomas minimaliu.

13.3. Teismas nenurodė, kodėl atsisako vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 53–54), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsiliepime pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad nusiprausti po dušu jis galėjo tik 1 kartą per savaitę.

20. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 1-23 patvirtintu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašu, pareiškėjui suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta ir įvertinus tai, kad nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Lukiškių TI-K buvo pažeista.

21. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

22. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl senaties termino taikymo ir neturtinės žalos dydžio nagrinėjamu atveju, nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neaktualūs.

23. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė