2020-03-25 Nr. AB-6095-3-62-3-02285-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1457-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02285-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 118 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2006 m. lapkričio 24 d., nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2011 m. liepos 19 d., nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. lapkričio mėnesio jis buvo laikomas Marijampolės PN sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą, karantino patalpose, kuriose dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius. Karantino patalpa visada buvo užrakinta, nebuvo lango, mechaninė ventiliacijos sistema veikė silpnai, todėl buvo tvanku, trūko šviežio oro, kaupėsi drėgmė, atsirado pelėsis. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, patalpose dirbtinis ir natūralus apšvietimas buvo labai prastas. Iš karantino patalpų jis buvo perkeltas į 2 lokalinio sektoriaus 5 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas buvo apie 40 kv. m ir joje buvo laikoma 18 asmenų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus bei patalpoje esančių baldų jis negalėjo laisvai judėti, dirbtinis ir natūralus apšvietimas buvo netinkamas, nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, pelėsis. Būryje trūko sanitarinių mazgų, todėl tekdavo laukti eilėje, sanitariniai mazgai buvo atskirti sienelėmis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nebuvo užuolaidų ar durų, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti kitų asmenų akivaizdoje. Dušo patalpos buvo nehigieniškos, dušai nebuvo atskirti, todėl maudytis tekdavo kitų nuteistųjų akivaizdoje, nebuvo veidrodžių, lentynėlių, kilimėlių. Pareiškėjo teigimu, jam padaryta neturtinė žala pasireiškė garbės ir orumo pažeminimu, dvasiniu skausmu, depresija, psichologiniais išgyvenimais, nepatogumais, sveikatos sutrikimais, kas sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Pareiškėjo teigimu, Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam draudimui kankinti žmogų jokie senaties terminai netaikomi, be to, tarptautinių teismų aktualūs sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas dėl teisinių žinių stokos į teismą nesikreipė anksčiau, todėl prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir skundą tenkinti.

3. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodė, jo Marijampolės PN teikia melagingus duomenis, nes 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 visu skundžiamu laikotarpiu gyveno virš 20 asmenų, o 5 būrio sanitariniais įrenginiais naudojosi ir 7 būrys.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Marijampolės PN teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad pažeidimų darymo metu jis nesuvokė apie subjektinių teisių pažeidimą, todėl daliai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. spalio 7 d. prašė taikyti ieškinio senatį. Nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio patalpoje Nr. 4, kurios plotas 45,64 kv. m. Kadangi nurodytoje patalpoje buvo laikoma iki 14 nuteistųjų, kiekvienam nuteistajam teko po 3,26 kv. m, taigi gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo užtikrinta. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais ar prašymais nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, jog jo nurodytas neigiamas pasekmes nulėmė netinkamos laikymo sąlygos. Pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas kompetentingų valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas pripažino, jog sanitariniuose mazguose buvo 3 unitazai ir 3 pisuarai, o jais naudojosi apie 60 nuteistųjų, todėl praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičius neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma) nustatyto įrenginių kiekio. Unitazai yra įrengti atskiroje patalpoje, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, Teisės aktai nenustato reikalavimų dušo patalpų įrengimui, sienelių dušo patalpoje. Pareiškėjas dušu naudojosi kartą per savaitę pagal dienotvarkėje nustatytą laiką. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp jų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nekyla prievolė atlyginti žalą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose, kitą skundo dalį atmetė.

7. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. spalio 7 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visu kalinimo laikotarpiu jautė jo nurodytus išgyvenimus ir kančias, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. spalio 8 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, teismas aplinkybių, kad praleistas terminas atnaujintinas, nenustatė, todėl tenkino Marijampolės PN prašymą dėl senaties taikymo ir skundo dalį, kurioje reikalaujama atlyginti neturtinę žalą, kilusią nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2015 m. spalio 7 d., atmetė. Teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. gyveno 5 būrio (52 brigada) patalpoje Nr. 4, kurios plotas 45,64 kv. m, kurioje buvo laikoma iki 14 nuteistųjų. Teismas apskaičiavo, kad vertinamu laikotarpiu minėtoje patalpoje pareiškėjui teko 3,26 kv. m ploto, todėl darė išvadą, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali gyvenamojo ploto riba pažeista nebuvo.

9. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus blogų higienos sąlygų Marijampolės, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas nurodė, kad juose pažeidimų Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, dušinėse nebuvo nustatyta.

11. Teismas pažymėjo, kad Aprūpinimo normoje nustatyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų). Iš byloje esančios pažymos buvo nustatyta, kad 5 būryje 2015 metų IV ketvirčiu buvo iki 61 nuteistojo, taip pat nurodyta, kad 5 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai ir 5 vandens čiaupai. Įvertinęs tai, jog 5 būryje buvo iki 61 nuteistųjų, teismas darė išvadą, jog 2015 m. spalio–lapkričio mėnesiais pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, kadangi atsakovas neaprūpino 5 būrio tinkamu skaičiumi sanitarinių įrenginių.

12. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge ir duše. Įvertinęs aplinkybę, jog unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai tam skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad maudantis duše taip pat nepakako privatumo, nebuvo pertvarų, teismas nurodė, kad pataisos įstaigų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo duše įrengti pertvaras. Teismas pažymėjo, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kadangi skunde buvo nurodytas tik teisės į privatumą pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu, tačiau nepagrįsta, kaip nurodytas pažeidimas sąlygojo skunde nurodytas pasekmes, teismas nenustatė, jog privatumo naudotis dušu neužtikrinimas pažeidė galiojančius teisės aktus.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą, Psichologinę tarnybą nesikreipė.

15. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas nenustatė, kad Marijampolės PN siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, todėl darė išvadą, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (dėl aprūpinimo sanitariniais įrenginiais) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 16. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo skundžiamą laikotarpį, neobjektyviai išnagrinėjo skundą. Pareiškėjas patikslina, kad į teismą su skundu anksčiau nesikreipė, nes į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose pateikiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio aiškinimas. Kadangi pareiškėjas negalėjo suprasti šių svarbių dokumentų (jie buvo anglų, prancūzų kalbomis), todėl nesuvokė, kad jo teisės pažeidinėjamos, tai sužinojo tik 2018 metais ir pradėjo aktyviai ginti savo pažeistas teises. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos vertimą į lietuvių kalbą, tačiau jokia informacija nuteistiesiems neužtikrinama, pataisos įstaigose ji nėra viešai skelbiama. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas kankinimo uždraudimas yra absoliutus, tad jam netaikomi jokie apribojimai.

18. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN pateikė melagingą informaciją apie 5 būrio 4 kambaryje buvusius asmenis, ten gyveno 18–22 asmenys, o bendrai būryje – daugiau kaip 80 nuteistųjų. Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti tai patvirtinančius įrodymus, kiek visu skundžiamu laikotarpiu buvo kalinama nuteistųjų Marijampolės PN. Atsakovo atstovas sąmoningai klaidina teismą, tai įrodo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 metais atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta daug pažeidimų.

19. Teismas pripažino, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nes 5 būryje trūko sanitarinių įrenginių, tačiau tais įrenginiais naudojosi ne 61, o virš 80 asmenų ir dar 7 būrio nuteistieji, ką nutylėjo atsakovo atstovas.

20. Teismas turi išsireikalauti visus įrodymus iš Marijampolės PN apie nežmoniškas kalinimo sąlygas visu skundžiamu laikotarpiu, kiek iš viso nuteistųjų gyveno pataisos namuose ir Seimo kontrolieriaus pažymas apie atliktus patikrinimus Marijampolės PN. Kad atsakovo atstovas elgiasi neteisėtai, teikia sau palankius duomenis, patvirtina ir aplinkybė, jog pareiškėjas laiku negavo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

21. Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Marijampolės PN pažymi, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. lapkričio 24 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas nebuvo aprūpintas reikiamu kiekiu sanitarinių įrenginių), o kitas pareiškėjo pretenzijas (dėl teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto neužtikrinimo, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų atitikimo higienos reikalavimams, privatumo sanitariniame mazge ir duše) atmetė kaip nepagrįstas. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Alytaus PN neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. spalio 7 d. (imtinai), pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

24. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Marijampolės PN sąlygas pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisėtai pritaikė ieškinio senatį, vadovavosi melagingais Marijampolės PN duomenimis dėl gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičiaus, taip pat dėl aplinkybės, kad sanitariniais įrenginiais naudojosi ne tik pareiškėjo, bet ir kitas būrys.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas siejo su teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2006 m. gegužės mėn. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

28. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

29. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

30. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Marijampolės PN pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. spalio 8 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2015 m. spalio 7 d., atlyginimo.

31. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis suvokė.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

34. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galbūt padarytą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Konvencija, EŽTT praktika į lietuvių kalbą nėra išversta, jis neturi pakankamo teisinio išsilavinimo, nepripažintinos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme. Akcentuotina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, pataisos įstaigoms keliamus higienos reikalavimus, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje yra teisėtos ir pagrįstos.

35. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas prašo teismo išsireikalauti papildomus įrodymus, susijusius su nuteistųjų skaičiumi Marijampolės PN, pareiškėjo netenkinusiomis kalinimo sąlygomis, 2015 metais Seimo kontrolieriaus atliktų Marijampolės PN patikrinimų rezultatais. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą, su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Marijampolės PN, be kita ko, atsiliepime į skundą nurodė, kokioje patalpoje gyveno pareiškėjas, kiek buvo nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje ir būryje, pateikė paaiškinimus dėl visų esminių skunde nurodytų kaip netenkinančių kalinimo sąlygų. Marijampolės PN taip pat pateikė turimus įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus ir prašyti apklausti liudytojus pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas taip pat neįvardija konkrečių dokumentų, kuriuos, kaip įrodymus, jis siekia išreikalauti, taip pat nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes prašomais išreikalauti įrodymais jis siekia pagrįsti. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas.

38. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

39. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas skunde apibūdindamas nuo 2015 m. spalio 8 d. susiklosčiusias kalinimo sąlygas nurodė, kad 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 iš viso gyveno 18 asmenų, šios patalpos plotas apie 40 kv. m. Marijampolės PN atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 20 d. ir visu byloje vertintu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 5 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurioje buvo iki 14 nuteistųjų, plotas – 45,64 kv. m. Atsikirtime į Marijampolės PN atsiliepimą, be kita, ko pareiškėjas nurodė, kad visu skundžiamu laikotarpiu 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 gyveno ne 14, o virš 20 asmenų. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi Marijampolės PN nurodytais duomenimis, t. y., kad vertintu laikotarpiu pareiškėjas gyveno 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas buvo 45,64 kv. m ir kurioje buvo laikoma iki 14 nuteistųjų, ir darė išvadą, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m vienam žmogui turinti tekti gyvenamojo ploto riba nebuvo pažeista. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jau nurodo, kad minėtoje patalpoje gyveno 18–22 asmenys, o bendrai būryje daugiau kaip 80 nuteistųjų, nes pataisos įstaiga visada buvo perpildyta.

40. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl Marijampolės pateiktų duomenų melagingumo yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas detaliau nepagrindė, kodėl, jo teigimu, minėti duomenys neatitiko faktinės situacijos būtent byloje vertinu laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.). Be to, pats pareiškėjas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose dėl gyvenusių asmenų skaičiaus 5 būrio patalpoje Nr. 4 nurodo nevienodus duomenis ir nekonkretizuoja, kiek asmenų su juo gyveno nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. Nagrinėjamu atveju, Marijampolės PN su atsiliepimu pateikta Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje nurodyti ir atsakingo asmens parašu patvirtinti duomenys teismui abejonių nekelia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo nesivadovauti Marijampolės PN į bylą pateikta medžiaga, todėl teismo išvada, kad nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui tekęs plotas 5 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 4 atitiko teisės aktų reikalavimus, liko nepaneigta.

41. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu nebuvo aprūpintas nustatytu kiekiu sanitarinių įrenginių, neįvertino, jog šiais įrenginiais naudojosi kur kas didesnis kiekis nuteistųjų, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

42. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

43. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

44. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių (klozetų (unitazų) ir praustuvų) kiekis 5 būryje, atitinkantis Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė pasinaudoti tualetu ir prausykla. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl sanitarinių įrenginių trūkumo jis buvo priverstas ilgai laukti eilėse ir nuolat kentėjo, tačiau byloje nenustatyta, kad su tokiais nusiskundimais pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista skunde nurodyto dydžio (118 000 Eur) neturtinė žala atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

45. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas byloje vertintu laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. ) Marijampolės PN nebuvo aprūpintas reikiamu kiekiu sanitarinių įrenginių būrio prausykloje, sanitariniame mazge), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė