2021-02-10 Nr. AB-3018-3-61-3-03952-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-93-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03952-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo sodininkų bendrijos „Vilnelė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Vilnelė“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas sodininkų bendrija „Vilnelė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI, Inspekcija) 2020 m. spalio 29 d sprendimą Nr. 2D-15690 ir įpareigoti VTPSI išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atsisakyti vykdyti griovimo darbus (registracijos Nr. 1D-11150).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti vykdymo veiksmus pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-7969-779/2013 iki bylos išnagrinėjimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog VTPSI atsisakė nagrinėti jo prašymą atsisakyti nugriauti prašyme nurodytus nesudėtingus statinius, nors griovimo darbai nėra suderinami su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 15 straipsnio 4 dalies reikalavimais. Vadovaujantis uždarosios akcinės bendrovės „Projektų ekspertizė“ 2016 m. vasario 22 d. specialisto išvada Nr. 132, nugriovus tris šulinius ir lietaus surinkimo vamzdį atsiras pavojus (duomenys neskelbtini) gatvės konstrukcijai ir tai turės įtakos (duomenys neskelbtini) gatvės esminiams statinio reikalavimams, nuo vandens poveikio bus ardomi sankasų šlaitai ir laikui bėgant jie bus suardyti, taigi atsiras didesnės negu leistina statinio deformacijos.

Pareiškėjas nurodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Paaiškino, kad antstolis I. G. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo leista VTPSI pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti nesudėtingus statinius, esančius valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, bei žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtą lietaus surinkimo vamzdį, lietaus surinkimo šulinius bei sutvarkyti statybvietę. Nugriovus šiuos statinius, kol teismui neišsprendė šios bylos dėl pareiškėjos prašymo VTPSI, būsimas teismo sprendimas neteks reikšmės, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas jau bus įvykdytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių ji turi būti taikoma, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų, neįrodė, jog nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nukreiptas ne į ginčijamą sprendimą, o siekiant sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymą, nors tokio klausimo šioje administracinėje byloje nėra keliama. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas būtent su byloje reiškiamo reikalavimo užtikrinimu. Tuo tarpu, tenkinant pareiškėjo prašymą būtų stabdomas kitoje byloje priimto teismo sprendimo vykdymas, taigi pareiškėjas savo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prašo administracinio teismo įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 627 straipsnyje įtvirtintą antstolio teisę stabdyti vykdomąją bylą. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonėms keliamų tikslų. Be to, pareiškėjo nurodomos galimos kilti neigiamos pasekmės nekonkretizuotos, pareiškėjas nepagrindė, kokia reali žala jam galėtų kilti, kodėl ji gali būti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma, nepateikė jokių nurodytą galimą žalą patvirtinančių objektyvių įrodymų.

III. Pareiškėjas Bendrija atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį pareiškėjo prašymą tenkinti – sustabdyti vykdymo veiksmus pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-7969-779/2013 iki šios administracinės bylos išnagrinėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas; 2) turi egzistuoti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė pirmąja reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti būtina sąlyga. Pareiškėjo įsitikinimu, tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad palankus teismo sprendimas pareiškėjui yra įmanomas.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas pakartoja, kokias aplinkybes dėl negalimumo nugriauti statinius jis nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad su skundu pateikė įrodymus, patvirtinančius skunde nurodytas aplinkybes, bei duomenis, kad antstolio I. G. žinioje yra vykdomoji byla, kurioje antstolis vykdo teismo sprendimą, kuriuo VTPSI leista pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y., nugriauti nurodytus statinius. Inspekcijai atsisakius nagrinėti prašymą, pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas, kad VTPSI būtų įpareigota išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir nustatytų, ar griovimo darbai atitiks Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taigi, skunde pirmosios instancijos teismui ir jo prieduose yra pakankamai duomenų, kurie pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nugriovus skunde nurodytus statinius, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytos turtinės žalos ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį.

Pareiškėjas pažymi, kad priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nukreiptas į ginčijamą sprendimą. Ginčijamu sprendimu, pareiškėjo teigimu, VTPSI neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą atsisakyti griauti statinius. Tuo atveju, jeigu VTPSI išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą nustatytų, kad statinių griovimas nėra suderinamas su Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies imperatyviais reikalavimais, VTPSI įgytų pareigą atsisakyti išieškojimo ir nutraukti vykdomąją bylą (CPK 629 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą praši jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodomos galimos kilti neigiamos pasekmės nekonkretizuotos, pareiškėjas nenurodė jokių galimos atsirasti žalos aspektų, o savo prašymą grindė tik bendro pobūdžio teiginiais. Taikant reikalavimo užtikrinimo priemones būtų nepagrįstai nukeliamas neapibrėžtam laikui teismo sprendimo įvykdymas. Dar 2013 m. priimtas sprendimas yra neįvykdytas iki šiol. Nors Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-37-661/2016 pareiškėjui buvo suteiktas papildomas 6 mėnesių terminas teismo sprendimui įvykdyti, pareiškėjas turėjo galimybę teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą teismo sprendime nurodytiems statiniams įteisinti, tačiau dėl nežinomų priežasčių pareiškėjas statybą leidžiančio dokumento iki šiol nėra pateikęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia akcentuoja, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012;2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7969-779/2013 Bendrija buvo įpareigota savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, šalia žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtą 50 m ilgio ir 0,60 m skersmens lietaus vandens surinkimo vamzdį, taip pat šalia žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tris lietaus vandens surinkimo šulinius bei sutvarkyti statybvietę. Teismas taip pat nusprendė, Bendrijai neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, leisti Inspekcijai pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant patirtas išlaidas ir Bendrijos. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-327-661/2014 pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir įpareigojo Bendriją per 9 mėnesius pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nurodytą terminą – savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius. Teismas nusprendė, Bendrijai neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, leisti Inspekcijai pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant patirtas išlaidas iš Bendrijos. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 17 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-7969-779/2013. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 taikė minėtuose sprendimuose nurodytas pasekmes – leido Inspekcijai nugriauti minėtus statinius, išlaidas išieškant iš Bendrijos. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi atidėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7969-779/2013, pakeisto Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-337-661/2014, vykdymą šešiems mėnesiams.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas skunde prašo panaikinti Inspekcijos 2020 m. spalio 29 d sprendimą Nr. 2D-15690 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atsisakyti vykdyti griovimo darbus, ir įpareigoti VTPSI šį prašymą išnagrinėti. Pareiškėjo prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – vykdymo veiksmų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-7969-779/2013 sustabdymas iki administracinės bylos išnagrinėjimo. Taigi pareiškėjas iš esmės prašo sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 str.), jų vykdymas gali būti sustabdytas įstatymo numatytais atvejais (CPK 363 str., 372 str. 2 d.). Akcentuotina ir tai, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-474-525/2018).

Nagrinėjamu atveju prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su administracinėje byloje pareikštu reikalavimu (t. y. panaikinti Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti atsakovą šį prašymą išnagrinėti). Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, administraciniame teisme keliamo ginčo pobūdį ir teisinę situaciją, konstatuotą įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, darytina išvada, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra adekvati siekiamam tikslui ir neproporcinga, vertinant administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį. Nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su šioje administracinėje byloje pareikštais reikalavimais.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo sodininkų bendrijos „Vilnelė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė