2017-11-02 Nr. AB-19974-3-61-3-02217-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-5017-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02217-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjų A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau –Departamentas) 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-5)10K-23743 „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą persvarstyti pareiškėjų pateiktą 2017 m. gegužės 17 d. prašymą (toliau – ir prašymas); 3) priteisti pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad savo ir nepilnametės dukters vardu kreipėsi į Departamentą, prašydami išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje patvirtinančius dokumentus, t. y. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad, siekiant užtikrinti nepilnametės dukters geriausių interesų apsaugą ir teisę į asmeninį gyvenimą, pareiškėjų grąžinimas (išsiuntimas) iš Lietuvos nėra galimas. Prašyme buvo nurodytos aplinkybės, kurios lemia, kad pagal Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus (t. y. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (toliau – ir JT vaiko teisių konvencija)) ir tarptautinių institucijų bei Lietuvos teismų praktiką pareiškėjai negali būti išsiųsti iš Lietuvos, o tai reiškia, kad pareiškėjų buvimas turi būti legalizuotas, tačiau Departamentas Sprendime dėl pareiškėjų nurodytų argumentų nepasisakė. Sprendime tik nurodoma, jog pareiškėjams leidimai Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nebus išduoti, nes pareiškėjai nenurodė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse numatytų aplinkybių.

3. Pareiškėjai susituokė (duomenys neskelbtini) 1993 m., vėliau, 2004 m., nusprendė išvykti gyventi į Lietuvą, todėl pardavė visą (duomenys neskelbtini) turimą turtą, gavo vizas ir 2004 m. lapkričio mėn. atvyko į Lietuvą, 2006 m. gimė dukra. Pareiškėjams gyvenimas Lietuvoje patiko, tačiau dėl pasibaigusių vizų jų buvimas tapo neteisėtas, jie bandė įteisinti savo padėtį, tačiau niekaip nepavykdavo, nes jie neatitikdavo teisinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad niekaip nepavyksta įteisinti savo padėties, pareiškėjų šeimai gresia išsiuntimas į (duomenys neskelbtini), su kuria jie seniai neturi jokių ryšių. Pareiškėjų dukra gimė ir augo Lietuvoje, ji čia gyvena daugiau kaip 10 metų, Lietuva yra jos kilmės valstybė, Lietuvoje lankė lopšelį-darželį, mokosi mokykloje nuo pirmos klasės, ji puikiai integravosi į Lietuvos visuomenę, kalba tik lietuvių ir (duomenys neskelbtini) kalbomis, ji jaučiasi Lietuvos visuomenės dalimi ir sieja savo ateitį su Lietuva. Pareiškėjų dukra nėra buvusi (duomenys neskelbtini), nieko ten nepažįsta, (duomenys neskelbtini) kalbos nemoka, neturi jokių ryšių su (duomenys neskelbtini), todėl vienintele valstybė, su kuria ją sieja socialiniai, ekonominiai ryšiai, yra Lietuva. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos pažeistų geriausius nepilnamečio vaiko interesus, teisę į šeimą ir asmeninį gyvenimą.

4. Pareiškėjų nuomone, jų dukros gyvenimas (duomenys neskelbtini), nežinant kalbos, tradicijų, kultūrinės aplinkos, būtų traumuojanti patirtis ir neproporcinga priemonė siekiamam tikslui. Dėl šios priežasties išsiuntimas (grąžinimas) iš Lietuvos visiškai neatitiktų geriausių vaiko interesų, neatitiktų JT vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkto nuostatų. Be to, remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto bendruoju komentaru Nr. 6, teisės, kurios įtvirtintos JT vaiko teisių konvencijoje, jeigu nenurodyta kitaip, taikomos visiems vaikams, neatsižvelgiant į jų statusą, taigi, nepaisant to, kad vaikas valstybėje yra neteisėtai, priimant sprendimus turi būti užtikrinami geriausi vaiko interesai. Visa tai patvirtina, kad, priimant sprendimą dėl tolimesnės pareiškėjų dukros padėties Lietuvos Respublikoje, turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais. Tai, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika bei buvimo laikotarpį Lietuvoje, nustatyta ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje. Valstybių pareigą atsižvelgti į asmens ryšį su valstybe, jo socialinius ir ekonominius ryšius įtvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Pareigą atsižvelgti į geriausius vaiko interesus patvirtinta ir Lietuvos administracinių teismų praktikoje.

5. Atsižvelgiant į tai, kai pareiškėjų dukters grąžinimas (išsiuntimas) dėl nurodytų aplinkybių nėra galimas, pareiškėjai, kaip jos tėvai, taip pat negali būti išsiųsti iš Lietuvos, nes taip būtų pažeistas šeimos vientisumo principas, kurį Lietuva įsipareigojusi užtikrinti pagal Konvenciją. Pareiškėjai, pagrįsdami savo poziciją, vadovavosi ir Konvencijos 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, EŽTT praktika.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Departamente 2017 m. gegužės 17 d. gautas pareiškėjų prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Departamentas, išnagrinėjęs prašymą, Sprendime informavo pareiškėjus, kad nenustatė Įstatyme numatytų aplinkybių, kurioms esant leidimas galėtų būti išduotas pareiškėjams.

8. Departamentas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2 straipsnio 71 dalimi, 1301 straipsniu, 130 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis, 132 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ir nurodė, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas buvo pakeistas 2014 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-1396 (įsigaliojo 2015 m. kovo 1 d.), įsigaliojus šiam pakeitimui, atsisakyta neapibrėžtos formuluotės „negalima išsiųsti įstatymo nustatyta tvarka“, t. y. įstatymų leidėjas konkrečiai reglamentavo, kokiais atvejais užsieniečiui gali būti išduotas leidimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėjai nenurodė ir nepagrindė dokumentais nė vieno iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytų atvejų. Įstatymo 40 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, o Departamentas, kaip viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis įstatymų nuostatomis.

9. Departamento teigimu, ginčijamu Sprendimu nespręstas pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Atsakovas nurodė, kad į pareiškėjų ryšius turėtų būti atsižvelgiama, sprendžiant pareiškėjų grąžinimo į užsienio valstybę klausimą (grąžinimo klausimas Sprendime nespręstas). Departamentas laikėsi pozicijos, kad Konvencijos 8 straipsnis nenustato absoliutaus teisinio pagrindo valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimuisi. EŽTT yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės lems 8 straipsnio pažeidimą.

10. Pareiškėjų atveju nė vienas iš šeimos narių nėra Lietuvos Respublikos pilietis, migracijos institucijoms iki 2017 m. nebuvo žinoma apie pareiškėjų neteisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreiptasi į migracijos institucijas dėl jų teisinės padėties. Atsakovo teigimu, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmė savaime negali būti pagrindas leidimui išduoti. Nagrinėjamu atveju šią trukmę lėmė pareiškėjų sąmoningas vengimas kreiptis į atsakingas institucijas, o pareiškėjams visada turėjo būti žinoma, kad klausimas dėl jų imigracinės padėties nėra išspręstas. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjams neužkertamas kelias, gavus dokumentus, suteikiančius teisę atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į Lietuvą ir joje būti ar gyventi teisėtai, nenutraukiant socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, numatytos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse, 132 straipsnio 1 dalyje. Todėl pareiškėjams pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, taip pat įpareigoti Departamentą persvarstyti pareiškėjų pateiktą 2017 m. gegužės 17 d. prašymą.

13. Nors pareiškėjai, kvestionuodami ginčijamą Sprendimą, skunde remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau Sprendime nespręstas pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo šioje byloje neturi reikšmės.

14. Teismas konstatavo, kad, netenkinus pareiškėjų skundo, prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas.

III. 15. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad kol nėra sprendžiamas klausimas dėl jų gražinimo (išsiuntimo), tarptautinių konvencijų nuostatos dėl geriausių vaiko interesų apsaugos, privataus gyvenimo apsaugos ir EŽTT praktika neturi teisinės reikšmės, yra nepagrįsti ir prieštarauja protingumo, proporcingumo ir gero viešojo administravimo principams. Jei yra nustatomos aplinkybės, kad asmuo negali būti išsiųstas (grąžintas), nes taip būtų pažeisti tarptautiniai įsipareigojimai, yra neprotinga ir neproporcinga reikalauti, kad asmuo visų pirma lauktų, kol bus pradedama procedūra dėl jo išsiuntimo (grąžinimo) ir tik tada pradėti spręsti klausimą dėl statuso legalizavimo, t. y. leidimo išdavimo, kai jau yra akivaizdu, kad asmuo negalės būti išsiųstas (grąžintas). Šiuos argumentus patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taigi, nepaisant to, kad procedūra dėl asmens išsiuntimo (grąžinimo) nėra pradėta, jei yra nustatomos aplinkybės, sąlygojančios, kad asmuo negali būti išsiųstas (grąžintas), vadovaujantis tarptautiniais įsipareigojimais, šios aplinkybės turi būti įvertintos ir tai yra pagrindas išduoti asmeniui leidimą gyventi.

17. Pareiškėjų tvirtinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas priimdami ginčijamus sprendimus privalėjo vadovautis Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, t. y. Konvencija bei JT vaiko teisių konvencija, kurios sąlygoja, kad pareiškėjų išsiuntimas (grąžinimas) nėra galimas ir atitinkamai jiems turi būti išduoti dokumentai legalizuojantys jų statusą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų dukra nuo pat gimimo jau daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvoje, čia lankė darželį ir mokyklą, yra puikiai integravusis Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) niekada nėra buvusi, jos grąžinimas (išsiuntimas) iš Lietuvos sukeltų jai neigimas pasekmes ir dėl to nėra galimas. Atitinkamai ir pareiškėjai, kaip jos tėvai, negali būti išsiųsti iš Lietuvos, nes taip būtų pažeistas šeimos vientisumo principas, kurį Lietuva įsipareigojusi užtikrinti pagal Konvenciją. Kai asmens negalima grąžinti ar išsiųsti iš Lietuvos, jam turi būti išduotas teisėtą buvimą patvirtinantis dokumentas – tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2681/2012).

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas ir įvertinęs skundo argumentus, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų atžvilgiu nėra nustatytos aplinkybės, numatytos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o panaikinti ginčijamą Migracijos departamento sprendimą nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

21. A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindžia Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

22. Skundą ir apeliacinį skundą pareiškėjai argumentuoja ta aplinkybe, kad jų nepilnametei dukrai E. S. ir atitinkamai jiems, kaip jos tėvams, turi būti išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Teigia, kad dukra gimė jiems būnant Lietuvoje, čia gyvena daugiau kaip 10 metų, lankė darželį, o šiuo metu mokosi mokykloje bei kalba lietuviškai. Taip pat nurodė, jog dukra yra integravusis į Lietuvos visuomenę, jaučiasi jos dalimi ir ateitį sieja su Lietuva.

23. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, kurių buvimas lemia elgesio taisyklės taikymą, t. y. leidimo laikinai gyventi išdavimą. Taigi pagal šį punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas, jeigu nustatoma bent viena jame nurodyta taikymo sąlyga. Kaip matyti iš byloje skundžiamo atsakovo sprendimo, prašymą atsisakyta tenkinti tuo pagrindu, jog nenustatyta nė viena elgesio taisyklės taikymą suponuojanti sąlyga (hipotezė).

24. A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., prašyme išdėstytos aplinkybės (dukros gimimas Lietuvoje ir jos socialiniai ryšiai su Lietuva) nelaikytinos sąlygomis, lemiančiomis leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme. Tai reiškia, kad pareiškėjai nenurodė aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurioms esant prašomas leidimas gyventi galėtų būti išduodamas minėto Įstatymo pagrindu.

25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, t. y. būtina atsižvelgti į asmens ryšį su valstybe, jo socialinius bei ekonominius ryšius. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas šiuo aspektu teisingai pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu nesprendžiamas pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, dėl ko ji ginčo išsprendimui nereikšminga. Tai atskiros administracinės procedūros metu vertintinos aplinkybės, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog tokie atsakovo veiksmai prieštarauja protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principams.

26. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jų naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė