2017-01-10 Nr. AB-799-3-61-3-00973-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2049-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00973-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. teisių perėmėjos K. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) atnaujinti skundo padavimo terminą;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-510(11);

3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1759,33 Eur (6074,60 Lt) už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam paskirta 1 103 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Iki 2012 m. birželio 13 d. buvo mokamas ir 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, o nuo 2012 m. birželio 13 d. ir valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimu paskirta netekto darbingumo pensija. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) mokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais teigia, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Dėl termino skundui paduoti paaiškino, kad yra įsitikinęs, jog trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. dienos, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Būdamas lojaliu savo valstybei piliečiu, buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus. Gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tuo pačiu buvo tikras, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti kartu ir praradimai dėl mažinimo. Be to, manė, kad įstatymai, kuriais buvo sumažintos pensijos, atitiko konstitucinius reikalavimus. Šalyje jau yra buvusi panaši teisinė situacija, kai praėjus kriziniam laikotarpiui, praradimus valstybė kompensavo. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijų sumažinimą įstatymų leidėjas padarė, pažeisdamas konstitucinius principus. Nurodė, jog tikisi, kad teismas pripažins, kad kreipimosi į teismą termino nepraleido. Jei vis dėlto reikalingas prašymas praleistam terminui atstatyti, nurodo, kad prašo praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti dėl objektyvių ir svarbių aplinkybių (Konstitucinio Teismo sprendimas ir jo paskelbimas).

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 23) paaiškino, kad pareiškėjo valstybinei pensijai buvo taikoma tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata. Šiai normai atitikus Konstituciją (preziumuojama), Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją yra teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą netenkino, nutraukė bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo ir mokėjimo pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio nuostatas nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad A. Č. nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Vidaus reikalų ministerija 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1D-510(11) paaiškindama pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodydama, kad nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, atsisakė A. Č. išmokėti pensijos nepriemoką.

Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėjo, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija A. Č. buvo išmokėta 2011 m. rugsėjo mėnesį. Skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateiktas 2015 m. vasario 5 d., t. y. praleidus procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl praleisto termino atnaujinimo, pažymėjo, kad jie nėra objektyvūs ir sudarantys pagrindą terminą atnaujinti. Šiuo atveju A. Č. į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą paskelbimo; po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl argumentas, jog tik po šio nutarimo paskelbimo suprato, kad įstatymų leidėjas pensijas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus, negali būti pagrįstas termino atnaujinimo aspektu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad skunde nenurodyta jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą, todėl terminas skundui paduoti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, netenkinamas ir bylos dalis dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p.).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį už 2012–2013 m. teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo termino pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pensija 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2012–2013 m. laikotarpį. Tuo pačiu pagrindu netenkintinas ir skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-15 sprendimą Nr. 1D-510(11) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjo teisių perėmėja K. Č. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 57–65).

Pažymi, kad atsižvelgiant į konstitucinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir tai, jog ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat į A. Č. pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, terminas skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleistas dėl svarbių priežasčių ir turėtų būti atnaujintas.

Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Seimas reglamentavo kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010–2011 metais. Tačiau įstatyme nėra numatytas senatvės pensijų kompensavimas dirbusiems asmenims ir sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, tik pasiūlyta Vyriausybei kasmet, pradedant 2015 metais, atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir valstybės biudžeto galimybes, įvertinti šių pensijų kompensavimo galimybes. Taip pat pažymi, kad tiek Konstitucinis Teismas, 2010 m. vasario 6 d. nutarime analizuodamas sumažintų pensijų teisėtumo klausimus, tiek ir kituose savo nutarimuose bei sprendimuose dėl paminėto nutarimo įgyvendinimo, tiek Seimas, priimdamas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XIIP-1772(2), pasisakydami apie pareigūnų sumažintų pensijų kompensavimą (taikant 0,8 koeficientą), vartoja sąvoką „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“. Konstitucinis Teismas, išaiškindamas, kad nurodytu pagrindu, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją, mažindamas pensijas (tiek senatvės, tiek valstybines) Seimas nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės principų, kartu pabrėždamas, kad sumažintos šiuo pagrindu senatvės pensijos, o taip pat ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos privalo būti kompensuotos, tai numatant kompensavimo įstatyme. Tokiu būdu, tiek Konstitucinis Teismas, tiek vėliau Seimas (priimdamas paminėtą kompensavimo įstatymą) pripažino, kad pareigūnams dideliu mastu sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos kaip ir senatvės (invalidumo) pensijos. Apelianto įsitikinimu, pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūno pensijos, pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą turėjo didelio masto požymį, tuo labiau, kad daugumos pareigūnų pensijos dydžiai yra panašūs į senatvės pensijas gaunančių asmenų pensijų dydžius.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, todėl sprendimas dėl pensijos perskaičiavimo pareiškėjui buvo teisėtas, o valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. birželio 30 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėdama pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių, apelianto teigimu, praleistas skundo padavimo terminas turėjo būti atnaujintas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime detaliai įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas termino praleidimo priežastis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką praleisto termino (ne)atnaujinimo aspektu, konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde nurodo iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusias aplinkybes (teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą), dėl kurių jis praleido terminą skundui paduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju neatnaujindamas praleisto skundo padavimo termino dėl šių bendro pobūdžio priežasčių, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos dėl praleisto termino (ne)atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1156-502/2015). Pensijų kompensavimo mechanizmo nustatyto data taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių praleistas skundo padavimo terminas pareiškėjui turėjo (turi) būti atnaujintas, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria dalis bylos nutraukta, paliekama nepakeista.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti jo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Pažymėtina, kad 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-510(11), kuriuo atsisakyta išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui paskirtos pensijos ribojimas buvo teisėtas, todėl Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Kadangi pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą sprendimą nėra, ši pareiškėjo skundo dalis atmesta pagrįstai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. teisių perėmėjos K. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė