2016-05-05 Nr. AB-9934-3-65-3-00283-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-570-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00283-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamam Utenos skyriaus, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Utenos skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. Ž41-476 „Dėl Utenos rajono Užpalio seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781); 2) įpareigoti NŽT Utenos skyrių vykdyti žemės grąžinimą pareiškėjui pagal 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Ž41-476 patvirtintą projektą.

Nurodė, kad jam, remiantis Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. spalio 5 d. patvirtinta išvada Nr. 71-0102 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. 71-0102), buvo suprojektuotas 0,68 ha ploto miško sklypas Nr. 3/793, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas). Šio sklypo ribos ir plotas buvo patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Ž41-476 „Dėl Utenos rajono Užpalio seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“. Pareiškėjas teigė, kad 2010 metais Utenos rajono Užpalio seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė D. G. teisingai apskaičiavo sklypo Nr. 3/793 vertę, suprojektavo tinkamą žemės sklypą ir tai aiškiai nurodė 2012 m. birželio 1 d. pranešime.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovas Utenos skyrius prašė pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

NŽT Utenos skyrius nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas J. P. vyko pagal Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. spalio 5 d. patvirtintą Išvadą Nr. 71-0102. Pagal šios išvados duomenis, pareiškėjui buvo likę atkurti nuosavybės teises į 0,69 ha žemės plotą, kurio vertė buvo 929 Lt. Vykdant 2010 metais Utenos rajono Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus, J. P. 9-os eilės pretendentų susirinkime pasirinko laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypą Nr. 133-1, kuriame buvo suprojektuotas lygiavertis turėtajam 0,68 ha ploto miško sklypas Nr. 3/793, kurio ribos ir plotas buvo patvirtintos NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 12 d.

įsakymu Nr. Ž41-476. Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo (toliau – ir VŽF) Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininkui M. B. 2014 m. balandžio 27 d. vykdant suprojektuoto žemės sklypo Nr. 3/793 ribų ženklinimą, šio sklypo plotas buvo sumažintas iki 0,3052 ha. Tokį sklypo ploto sumažėjimą lėmė pasikeitusi sklype augančių medynų vertė. Šiuos pasikeitimus specialistas nustatė, remdamasis Valstybinės miškų tarnybos pateiktais atnaujintais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Miškų valstybės kadastras) duomenimis.

NŽT Utenos skyriaus vedėjas, remdamasis Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus pateiktu 2014 m. birželio 27 d. paaiškinimu dėl J. P. suprojektuoto 0,68 ha ploto miško sklypo Nr. 3/793 vertės ir ploto, 2014 m. liepos 3 d. priėmė įsakymą Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781, kuriuo pakeitė 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Ž41-476 „Dėl Utenos rajono Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtino žemės sklypo Nr. 3/793 plotą, nustatant, kad šio sklypo plotas yra 0,3052 ha, bei patvirtino pakeistas jo ribas.

NŽT Utenos skyrius nurodė, kad tokie atsakovo veiksmai nepažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punkto, Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 104 ir 113 punktų, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.6.1 punkto, Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklių 11 punkto reikalavimų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio įsakymo pakeisti žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto perduoti neatlygintinai nuosavybėn sklypo ribas ir plotą teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas analizavo ginčo teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus: Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnį, 16 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d. 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai), Tvarkos 105 punktą, Metodikos 10.14 punktą.

Taip pat nustatė, kad pareiškėjas J. P. siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. P. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą 6,31 ha ploto, 8 443 Lt vertės žemės sklypą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, užimtai asmeninio ūkio žeme. Tuo reikalu pareiškėjui buvo parengta Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. spalio 5 d. išvada Nr. 71-0102 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir 1998 m. spalio 15 d. pateikta tuometiniam Utenos rajono žemėtvarkos skyriui. Nurodytos išvados duomenimis pareiškėjui buvo likę atkurti nuosavybės teises į 0,69 ha buvusio savininko žemės, kurios vertė – 929 Lt. Bylos proceso dalyviai dėl šios aplinkybės ginčo nekėlė. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad J. P. ginčo laikotarpiu turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,69 ha ploto, 929 Lt vertės buvusio savininko žemės. Pareiškėjo pasirinkimu, nuosavybėn perduodamas lygiavertis turėtajam sklypas buvo projektuojamas Utenos rajono Užpalių seniūnijos Užpalių kadastro vietovėje. Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tvarkos 28 punktas nurodo, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę.

Remdamasis Metodikos 94 punktu, 104 punktu, 113 punktu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsniu, teismas nustatė, kad buvusi Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė D. G. pareiškėją kvietė 2012 m. birželio 1 d., 13 val. atvykti į jam suprojektuoto sklypo Nr. 793 ribų paženklinimą vietovėje, tačiau šie žemėtvarkos projekto darbai nebuvo įgyvendinti. Pareiškėjas patvirtino, kad jis nenuvyko į sklypo ribų paženklinimą vietovėje, kadangi telefoninio pokalbio metu išsiaiškino, jog D. G. ketina paženklinti mažesnio nei 0,68 ha ploto sklypą. NŽT Utenos skyriaus atstovas L. K. nurodė, kad D. G., rengdama Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemės sklypo Nr. 3/793 vertės apskaičiavimo nebuvo atlikusi. L. K. pažymėjo, kad net apskaičiavus šio sklypo vertę naudojant 2010 metų Miškų valstybės kadastro duomenis, suprojektuoto 0,68 ha ploto sklypo vertė ženkliai skiriasi nuo Išvadoje Nr. 71-0102 nurodytos sklypo vertės. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas VŽF Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus specialistas M. B. nurodė, kad jis, vykdydamas Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto įgyvendinimo darbus, atsižvelgęs į Išvados Nr. 71-0102 duomenis ir remdamasis naujausiais Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatė, kad J. P. suprojektuoto nuosavybėn perduodamo lygiaverčio sklypo Nr. 3/793 plotas yra 0,3052 ha, o ne 0,68 ha, kaip buvo suprojektuota patvirtintame kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Liudytojas parengė Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, aiškinamąjį raštą ir pateikė juos NŽT Utenos skyriui. Liudytojas nurodė, kad, apskaičiuodamas miško žemės vertę, jis naudojosi naujausiais Miškų valstybės kadastro duomenimis, kadangi tokią sklypo vertės apskaičiavimo tvarką nustato žemės reformos projektų rengimą reglamentuojantys teisės aktai. Liudytojas patvirtino, kad J. P. buvo kviečiamas atvykti į sklypo ribų ženklinimo vietovėje darbus, tačiau į juos neatvyko. Pareiškėjui paženklinto vietovėje sklypo planas, žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto kopija pareiškėjui buvo įteikti paštu.

Išanalizavęs pateiktos žemės sklypo Nr. 3/793 byloje esančius rašytinius dokumentus ir byloje pateiktą kitą rašytinę medžiagą, teismas darė išvadą, kad VŽF Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus specialisto M. B. veiksmai, atliekant Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto sklypo Nr. 3/793 kadastro duomenų surinkimą ir šio sklypo ribų patikslinimą, atitinka Metodikos reikalavimus. Be to, teismas sprendė, kad bylos duomenys leidžia teigti, kad VŽF Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus specialistas sklypo Nr. 3/793 vertę apskaičiavo vadovaudamasis Miškų valstybės kadastre registruotų taksacinių miško sklypų duomenis, kuriais Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos disponavo pagal 2011 m. kovo 21 d. duomenų teikimo ir naudojimo sutartį Nr. DT-11-04/1DPS-60(4.27)-63 ir Duomenų perdavimo priėmimo aktą, sudarytais su Valstybine miškų tarnyba. Atsakovas NŽT 2014 m. liepos 29 d. atsakyme Nr. ISS-(10.5)-1962 ir atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog, atlikus apskaičiavimus pagal 2000 metų Miškų valstybės kadastro duomenis, NŽT Utenos žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. Ž41-476 suprojektuoto 0,68 ha ploto sklypo Nr. 3/793 vertė apie 600 Lt skiriasi nuo Išvadoje Nr. 71-0102 nurodytos likusio buvusio savininko 0,69 ha žemės ploto 929 Lt vertės, o, remiantis šiais duomenimis, apskaičiavus 2014 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781 patvirtinto 0,3052 ha ploto miško sklypo Nr. 3/793 vertę – ji nuo šioje išvadoje nurodytos vertės skiriasi apie 20 Lt. Teismas neturėjo pagrindo abejoti NŽT Utenos skyriaus pateiktais duomenimis apie sklypo Nr. 3/793 vertę, kadangi juos parengė specialistas, turintis specialių žinių geodezijos ir kartografijos srityje. Pareiškėjas teismui sklypo Nr. 3/397 vertės apskaičiavimo, kurį būtų atlikęs jo pasirinktas žemėtvarkos ir geodezijos srityje specialių žinių turintis specialistas, nepateikė. Be to, teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog, apskaičiuojant perduodamo nuosavybėn neatlygintinai sklypo vertę, buvo remiamasi Miškų valstybės kadastro duomenimis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalimi, darė išvadą, kad Miškų valstybės kadastro duomenų, panaudotų apskaičiuojant sklypo Nr. 3/397 vertę, teisingumas abejonių nekelia.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad NŽT Utenos žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. Ž41-476 patvirtintas 0,68 ha ploto sklypas Nr. 3/793 neatitiko Išvadoje Nr. 71-0102 nurodytos likusios buvusio savininko turėtos žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises turėjo J. P., vertės. Dėl nurodytos priežasties tokio sklypo plotas ir ribos privalėjo būti patikslintos.

Teismas sprendė, jog NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. Ž41-476, kuriuo buvo patvirtintas J. P. suprojektuotas miškų ūkio paskirties 0,68 ha ploto sklypas Nr. 3/793, priimtas nuosavybės teisių atkūrimo procese, yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio dokumentas. Šiuo administraciniu aktu suprojektuotas neatlygintinai nuosavybėn perduodamas sklypas buvo tik priskirtas pareiškėjui, tačiau juo subjektyvinė teisė asmeniui nebuvo sukurta. Teismas akcentavo, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas asmens teises. Taigi, teismo vertinimu, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, jog asmuo teises turi būti įgijęs teisėtai ir pagal galiojančius teisės aktus. Nagrinėjamoje byloje ši sąlyga nenustatyta – sprendimas atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į miškų ūkio paskirties 0,68 ha ploto sklypą Nr. 3/793 nėra priimtas, todėl J. P. nuosavybės teisių į nurodytą sklypą nebuvo įgijęs. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog NŽT Utenos skyrius, 2014 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781 pakeisdamas sklypo Nr. 3/793 ploto duomenis, pažeidė pareiškėjo J. P. teisėtus lūkesčius atkurti nuosavybės teises į 0,68 ha ploto miško sklypą.

Remdamasis aukščiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinęs juos patvirtinančius įrodymus, teismas konstatavo, kad NŽT Utenos skyrius, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, pakeisdamas J. P. suprojektuoto sklypo Nr. 3/793 ribas bei plotą ir šiuos pakeitimus patvirtindamas 2014 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

III. Pareiškėjas J. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės aktus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, teisės aktų galiojimą laike, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Žemės ūkio ministro 2011 gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 3D-928 patvirtintos Metodikos 2 punktu. Tvirtina, kad miško medyno vertės duomenų naudojimas atgaline data prieštarauja Metodikos 81 punkto nuostatoms bei minėtu įsakymu patvirtintos Metodikos 2 punktui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo išaiškinimams.

Pažymi, kad sukomplektuota žemėtvarkos projekto dokumentacijos byla nebuvo visa pateikta teismui.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-781 teisėtumo. Šiuo įsakymu buvo pakeistas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. Ž41-476 „Dėl Utenos rajono Užpalio seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, tokiu būdu pakeičiant žemės reformos žemėtvarkos projekte pareiškėjui suprojektuoto žemės sklypo Nr. 3/793 plotą iš 0,68 ha į 0,3052 ha.

Byloje nustatyta, kad atsakovas sprendimą sumažinti pareiškėjui suprojektuoto žemės sklypo plotą grindė tuo, jog projektuojamo 0,68 ha žemės sklypo vertė ir žemės sklypo vertė, į kurį turi teisę pareiškėjas atkurti nuosavybės teises ekvivalentinės natūros būdu, neatitinka viena kitos, o būtent, kad projektuojamo žemės sklypo vertė yra ženkliai didesnė nei žemės sklypo į kurį turi teisę pareiškėjas atkurti nuosavybės teises.

Pareiškėjas nesutikimą su šiuo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas netinkamai taikė, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Lietuvos Respublikos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilygintų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-928 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2015-01-24) 2 punkto nuostatas, nes jam pradėtas 0,68 ha žemės sklypo projektavimo procedūras turėjo užbaigti pagal prieš tai galiojusios Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos nuostatas bei suprojektuoti 0,68 ha dydžio, o ne 0,3052 ha dydžio žemės sklypą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises vietoje turėto 0,69 ha žemės sklypo (929 Lt. vertės), perduodant jam nuosavybėn lygiavertį 0,68 ha dydžio žemės sklypą, t. y., ginčo žemės sklypą.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo.“ O to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. <...>“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad juo yra įtvirtintos dvi taisyklės nustatančios: 1. jog negrąžinamo (išperkamo) turto ir vietoj jo perduodamo turto vertės turi būti lygios, 2. be to, šių turtų vertės turi atitikti viena kitą jų atlyginimo metu, t. y., tuo metu, kai vietoje negrąžinamo turto, nuosavybėn yra perduodamas jam lygiavertis turtas.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio nuostatas, asmeniui už jam negrąžinamą (išperkamą) turtą yra atlyginama, kai kompetentinga institucija priima sprendimą asmeniui atkurti nuosavybės teises.

Tai reiškia, kad negrąžinamo (išperkamo) turto ir vietoj jo perduodamo turto vertės, turi atitikti viena kitą, sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, kuriais teigiama, jog jam perduodamo žemės sklypo vertė turėjo būti skaičiuojama pagal tą žemės sklypo vertę, kuri buvo nustatyta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjui priėmus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. Ž41-476 „Dėl Utenos rajono Užpalio seniūnijos Užpalių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, yra nepagrįsti ir neteisingi. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo nurodomos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos nuostatos, nes tai yra žemesnės galios teisės aktas ir juo negali būti pakeičiamos įstatymu nustatytos taisyklės.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ginčijamo žemės sklypo vertė buvo neteisingai nustatyta jau priimant minėtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymą. Šią aplinkybę iš dalies pripažįsta ir pats pareiškėjas, pripažindamas, kad dar 2012 m. buvo kviečiamas žemės reformos žemėtvarkos projekto autorės D. G. į ginčo žemės sklypo ribų suderinimą ir nustatymą, bei kad tuo metu jam jau buvo pranešta apie tai, jog negrąžinamo (išperkamo) žemės sklypo ir vietoj jo perduodamo ginčo žemės sklypo vertės neatitinka ir kad yra būtina mažinti ginčo žemės sklypo plotą.

Iš bylos taip pat matyti, kad atsakovas ginčijamo žemės sklypo vertę grindžia leistinais ir tinkamais duomenimis, o būtent, Miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie yra surenkami bei nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje duomenų, kad atsakovas nustatydamas ginčo žemės sklypo vertę netinkamai panaudojo šiuos duomenis, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas ginčijamu įsakymu koreguodamas ginčo žemės sklypo plotą, priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko naikinti šį įsakymą, o tuo pačiu ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė