2013-07-04 Nr. AB-3319-3-61-3-02260-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -983/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02260-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. N. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - ir VSDFV) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 4-ojo Pensijų skyriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-84678 bei VSDFV 2012-08-20 sprendimą Nr. (6.5) 1-5041, kuriais atsisakyta pareiškėjai išmokėti viso dydžio valstybinio socialinio draudimo pensiją ir įpareigoti atsakovą grąžinti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. liepos 31 d.; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. liepos 31 d. laikotarpiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jai neteisėtai buvo išskaičiuojama pensijos dalis. Minėto įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei nedirbantiems pensininkams, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą grąžinti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už aukščiau nurodytą laikotarpį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 17-19) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajame pensijų skyriuje nuo 2008 m. gruodžio 30 d. yra paskirta ir mokama senatvės pensija - nuo 2010 m. sausio 1 d. – 978,72 Lt dydžio, o nuo 2011 m. sausio 9 d. – 1000,47 Lt dydžio. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010-2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 str. 1 d. nustatytą ribinį 650 Lt dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta tvarka. Visą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, mokant senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. teisėtai, taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, buvo mokama pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijai, tačiau šis nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Kadangi teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 84 str., VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, tinkamai taikant Laikinąjį įstatymą, laikytini teisėtais, atsakovas neturėjo teisės nevykdyti galiojančio įstatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 25-27) su pareiškėjos skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, šiuo periodu jai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl iki šios datos jis buvo teisėtas ir privalėjo būti taikomas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 121-27) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. liepos mėn. išmokėti pareiškėjai 8 978,48 Lt neišmokėtos pensijos dalį, o kitus reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 6 d. VSDFV pateikė prašymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. išmokėti Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu išskaičiuotos ir negautos pensijos dalį (b. l. 10). VSDFV 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5041 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydamas, kad jai paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota teisėtai ir pagrįstai.

Nurodė, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai remiantis šio įstatymo 8 str. 1 d., taip pat buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija, atsižvelgiant į jos gautas draudžiamąsias pajamas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 str. 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pabrėžė, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. Teismas pasisakė, kad nors tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau tai nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, sprendė, kad pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį buvo ribojama neteisėtai, todėl ši jos pažeista teisė turi būti ginama. Iš byloje pateiktos VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos (b. l. 20-21) matyti, kad pareiškėjai apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. liepos mėn. sudaro 8 978,48 Lt (17 570,57 - 8 592,089), todėl konstatavo, kad ši neišmokėtos pensijos dalis priteisiama pareiškėjai iš atsakovo.

Teismas vertindamas pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5041 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4–ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-84678, pasisakė, kad ginčijamais sprendimais atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsakė į pareiškėjos prašymą išmokėti sumažintą pensiją ir jo netenkino, be to tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV priimdami ginčijamus sprendimus vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo tuomet dar nebuvo. Kadangi ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl teismas padarė išvadą, kad jie yra teisėti ir naikinti jų nėra teisinio pagrindo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52-55), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, papildomai nurodęs, kad teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjos negautą 8 978,48 Lt senatvės pensijos dalį yra nepagrįsta ir prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Šiuo atveju pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jai yra įvykdyti, todėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies taikymo.

Apeliantas mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį ir be pagrindo teisinius santykius laikė tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo.

Pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012-08-31 (b. l. 1), jos gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010-01-01, todėl darytina išvada, kad pareiškėja nėra praleidusi termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjos teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 8 978,48 lito pensijos, kuri pagrįstai priteista iš atsakovo.

Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius