d7ddec1e-554d-46d2-b781-8ee8b7a77bc9 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. I-5574-331/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03460-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3; 20.2.3.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gruodžio 14 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo T. A. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

1. PareiÅ¡kėjas T. A. kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l. 1–2, 61–62) ir praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ . PaaiÅ¡kino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) jis buvo kalinamas nežmoniÅ¡komis sÄ lygomis. PareiÅ¡kėjui tenkantis gyvenamosios kameros plotas neatitiko reikalavimų. Jis turi bÅ«ti skaičiuojamas atmetus sanitariniam mazgui tenkantį plotÄ ir baldų užimamÄ plotÄ . Jis patyrė psichologinę traumÄ , sutriko jo visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Dėl to jis nuolat kreipdavosi į Vilniaus PN psichiatrę, kuri paskirdavo vaistus, kuriuos jis vartojo ilgÄ laikÄ .

2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai nesutinka su pareiÅ¡kėjo skundu, praÅ¡o skundÄ atmesti. Atsiliepime (b. l. 7–11) paaiÅ¡kino, kad kamerų tipo patalpose Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 16K, Nr. 18K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 4D, Nr. 5D, Nr. 6D pareiÅ¡kėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, Å¡iose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytÄ normatyvÄ (3,6 kv. m).

Sanitarinis mazgas, esantis minėtose patalpose, neturėtų bÅ«ti teismo įvertintas kaip atskira patalpa. skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiÅ¡kėjui sukelti intensyviÄ ir ilgai trunkančiÄ slogiÄ emocinę bÅ«senÄ , sukeliančiÄ papildomus nepatogumus ir neigiamus iÅ¡gyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos iÅ¡gyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotÄ nusikaltimÄ , tam skirtose pataisos įstaigose. PareiÅ¡kėjas su skundais (praÅ¡ymais) dėl netinkamu kalinimo sÄ lygų, dėl per mažo kamerų tipo patalpų ploto i Vilniaus PN administracijÄ nesikreipė.

Skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. PareiÅ¡kėjas nepagrindžia, kokiais skaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumÄ . PareiÅ¡kėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatÄ . Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiÅ¡kėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas nesutinka su pareiÅ¡kėjo skundu, praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime (b. l. 50–52) nurodė, kad pareiÅ¡kėjas skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sÄ lygų Vilniaus PN į Kalėjimų departamentÄ nesikreipė. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistÄ teisių gynimo bÅ«das. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali bÅ«ti savarankiÅ¡kas pažeistų asmens teisių gynimo bÅ«das.

PareiÅ¡kėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryÅ¡io tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius Å¡ių bÅ«tinų civilinės atsakomybės sÄ lygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimÄ . PareiÅ¡kėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas.

4. Teismo posėdyje proceso Å¡alys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.). S k u n d a s a t m e s t i n a s.

5. Å ioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiÅ¡kėjui neturtinę žalÄ , kuriÄ jis patyrė, pasak pareiÅ¡kėjo, laikomas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. spalio 12 d.

6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, todėl jai atsirasti bÅ«tina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygų visumÄ , nurodytÄ Â CK 6.246 – 6.249 straipsniuose:

žalÄ , neteisėtÄ veikÄ , priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Å io straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

7. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi bÅ«ti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi bÅ«ti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sÄ Å¾iningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sÄ lygomis, patiria neturtinę žalÄ , kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieÅ¡ LietuvÄ Â (pareiÅ¡kimo Nr. 871/02)).

8. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

9. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas. Pagal  Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotÄ praktikÄ tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Å io minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos bÅ«klė.

Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumÄ , teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu bÅ«du (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimÄ Â Peers prieÅ¡ GraikijÄ ). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartÄ nurodęs, jog kameros erdvės trÅ«kumas yra labai reikÅ¡mingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sÄ lygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiÅ«riu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali bÅ«ti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimÄ (žr.

EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimÄ Â Karalevičius prieÅ¡ LietuvÄ , 2008 m. vasario 14 d. sprendimÄ Â Dorokhov prieÅ¡ RusijÄ , 2012 m. sausio 10 d. sprendimÄ Â Ananyev ir kiti prieÅ¡ RusijÄ ). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sÄ lygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiÅ¡kino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijÄ , pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų bÅ«ti įskaičiuojami į bendrÄ kameros plotÄ , nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimÄ byloje MurÅ¡ić prieÅ¡ KroatijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 7334/13)).

MurÅ¡ič prieÅ¡ KroatijÄ byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m2 bendroje kameroje, ploto trÅ«kumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimÄ . Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m2 iki 4 m2 gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sÄ lygų tinkamumÄ . Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali bÅ«ti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sÄ lygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankÅ¡tintis lauke, natÅ«ralaus apÅ¡vietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trÅ«kumu, netinkama vidaus temperatÅ«ra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu.

Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m2, ploto trÅ«kumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sÄ lygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbÅ«s kiti fizinių kalinimo sÄ lygų aspektai.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN pareiÅ¡kėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 16K, Nr. 18K ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 4D, Nr. 5D, Nr. 6D. Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį patalpų plotÄ , pareiÅ¡kėjui kamerų tipo patalpose Nr. 11K, 16K, 18K teko minimalus plotas didesnis nei 4 m2, kamerų tipo patalpoje 4K pareiÅ¡kėjui teko 3,9 m2, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose 4D ir 6 D pareiÅ¡kėjui teko 3,26 m2, drausmės grupės patalpoje Nr. 5D pareiÅ¡kėjui teko 3,23 m2. Teismas, įvertinęs tai, daro iÅ¡vadÄ , kad, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį patalpų plotÄ , pareiÅ¡kėjui visÄ ginčo laikotarpį teko gyvenamasis plotas didesnis nei 3 m2. Taigi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nenustatytinas. Todėl toliau teismas vertins, ar buvo pažeisti nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

11. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto atėmimo iÅ¡ patalpų ploto. Todėl vertinant pareiÅ¡kėjo kalinimo sÄ lygų atitiktį nacionalinės teisės aktų reikalavimams, sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas nebus atimamas iÅ¡ patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiÅ¡kėjas, ploto. Tokia teismo iÅ¡vada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (žr. pvz., 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017).

Ä®vertinus atsakovės pateiktus duomenis (b. l. 7–11), matyti, kad visÄ ginčo laikotarpį pareiÅ¡kėjui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus.

12. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į Å¡ių įstaigų pobÅ«dį, gali bÅ«ti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimÄ byloje Hirst prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiÅ¡kimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sÄ lygos ir su tuo susiję apribojimai yra bÅ«dingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimÄ byloje K.H.C. prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, pareiÅ¡kimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakÄ asmens įprastam gyvenimui ir neiÅ¡vengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ byloje Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, pareiÅ¡kimo Nr. 44362/04).

13. Ä®vertinus tai, kad tam tikros kalinimo sÄ lygos ir su tuo susiję apribojimai yra bÅ«dingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, tai, kad pareiÅ¡kėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sÄ lygomis, kaip ir visi kiti asmenys, tai, kad pareiÅ¡kėjas skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sÄ lygų Vilniaus PN į Kalėjimų departamentÄ nesikreipė, laikytina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN nebuvo pažeista pareiÅ¡kėjo teisė į minimalų gyvenamÄ jį plotÄ .

14. Pagal LVAT praktikÄ , nenustačius bent vienos iÅ¡ minimų trijų vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalÄ (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015). Nagrinėjamu atveju teismui nenustačius pareiÅ¡kėjo nurodytų Vilniaus PN neteisėtų veiksmų fakto, teismas kitų Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sÄ lygų nenustatinės (žalos, priežastinio ryÅ¡io). Ä®vertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimÄ , LVAT praktikÄ , teismas sprendžia, kad nėra pagrindo Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti ir pareiÅ¡kėjo skundo reikalavimams atlyginti žalÄ , tenkinti.

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo T. A. skundÄ atmesti. Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjas Henrikas Sadauskas