d7cc7db4-e0b6-4481-909e-bca34c4d97a1 · Lietuvos apeliacinis teismas

     Baudžiamoji byla Nr. 1A-274-307/2018     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57067-2016-7     Procesinio sprendimo kategorijos:     1.2.3.1.1, 1.1.8.1.1, 2.1.7.4.1, 2.4.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 18 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,nuteistajai D.

B.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aÅ¡tuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas D. D., tačiau jo apeliacinis skundas negautas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžiu D. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. gruodžio 7 d. apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio apleisto gyvenamojo namo viduje, veikdami bendrininkų grupe kartu su D. D., bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su E. M., bendrais veiksmais tyčia sudavė nukentėjusiajam E. M. ne mažiau kaip penkiasdeÅ¡imt smÅ«gių kumščiais, kojomis ir metaliniu strypu į galvÄ , krÅ«tinę, rankas bei kojas ir padarė E. M. dvideÅ¡imt tris muÅ¡tines žaizdas kaktoje, abiejuose momenyse, pakauÅ¡yje, kairiame skruoste, smakre, virÅ¡utinėje lÅ«poje, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje ir abiejose blauzdose, keturias muÅ¡tines plėštines žaizdas abiejuose žastuose ir deÅ¡inėje blauzdoje, deÅ¡imt poodinių kraujosruvų deÅ¡inės akies virÅ¡utiniame voke, deÅ¡iniame petyje, deÅ¡iniame dilbyje, kairėje alkÅ«nėje, abiejuose rieÅ¡uose, abiejose plaÅ¡takose ir abiejose Å¡launyse, septynis odos nubrozdinimus deÅ¡iniame momenyje, kairiame rieÅ¡e, kairėje plaÅ¡takoje, deÅ¡iniame klube, deÅ¡inėje Å¡launyje ir deÅ¡inėje blauzdoje, daugybinius odos nubrozdinimus nugaroje ir krÅ«tinės deÅ¡inės pusės VIII, IX ir kairės pusės V, VI, VII, tai yra penkių Å¡onkaulių lūžimus su kraujosruvomis tarpÅ¡onkauliniuose raumenyse, krÅ«tinės kairės pusės II, III ir IV Å¡onkaulių lūžimus, kraujosruvas tarpÅ¡onkauliniuose raumenyse ir Å¡irdiplėvėje, Å¡irdies sumuÅ¡imÄ , tai komplikavosi Å«miu refleksogeniniu Å¡irdies veiklos sutrikimu, dėl kurio E. M. mirė, Å¡iais veiksmais bendrininkų grupėje nužudė E. M..Apeliaciniame skunde nuteistoji D.

B. praÅ¡o iÅ¡teisinti jÄ pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Apeliantė nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta laisvės atėmimo bausme aÅ¡tuoneriems metams. Nuteistosios teigimu, apygardos teismas netinkamai įvertino jos parodymus, eksperto iÅ¡vadas ir apkaltinamÄ jį nuosprendį priėmė remdamasis vien tik kito nuteistojo D. D. parodymais bei skyrė neteisingÄ bausmę. Tikėti D. D. parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo.

Pasak apeliantės, 2015 metais jis patyrė sunkiÄ galvos traumÄ , dėl kurios pradėjo maiÅ¡yti įvykius, datas. Apeliantės vertinimu, dauguma nuteistojo D. D. parodymų tėra jo pasÄ monės vaizdiniai. Juo labiau kad Å¡is nuteistasis, apklausiamas teisme, pripažino, kad įvykio aplinkybių tiksliai neprisimena, dalies jų negali paaiÅ¡kinti. Nuteistosios vertinimu, D. D. nepagrįstai teigė, kad ir ji buvo priėjusi prie E. M. bei mušė pastarÄ jį metaliniu strypu. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir dar nežinodamas tikslios E. M. mirties priežasties, nuteistasis D.

D. kategoriÅ¡kai teigė, kad smÅ«giais į galvÄ metaliniu strypu pastarÄ jį nužudė D. B.. Taigi, nuteistasis D. D. aiÅ¡kiai siekė iÅ¡vengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Apeliantė pažymi, kad jokio metalinio strypo įvykio metu ji neturėjo, Å¡io strypo nematė, juo nukentėjusiojo nemušė. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir tai, kad ant įvykio vietoje rasto metalinio strypo jos pirÅ¡tų atspaudų nerasta. Liudytojas J. J. taip pat patvirtino, kad D. B. rankose strypo nematė.

Aplinkybę, kad nukentėjusįjį mušė metaliniu strypu pripažino tik D. D..Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nusikaltimo vakarÄ vykusių įvykių eigÄ . Apeliantė pripažįsta, kad smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį E. M. – kelis kartus sudavė jam ranka ir įspyrė. Dėl Å¡ių veiksmų ji nuoÅ¡irdžiai gailisi, tačiau nuteistoji atkreipia dėmesį, kad tÄ vakarÄ pats nukentėjusysis elgėsi agresyviai, grasino jÄ nužudyti.

Apeliantės teigimu, ji pirmoji pasitiko į patalpÄ Ä¯einantį E. M. ir sudavė jam ranka į veidÄ . Kai pastarasis neiÅ¡laikęs pusiausvyros nugriuvo, ji dar kelis kartus ranka sudavė jam į veidÄ ir vienÄ kartÄ Ä¯spyrė. Apeliantė nurodo, jog E. M. ji smÅ«giavo dėl to, kad pastarojo rankose pamatė peilį ir tai suvokė kaip realiÄ grėsmę gyvybei, nes E. M. anksčiau buvo kelis kartus jÄ sumušęs ir grasinęs peiliu. Be to, tÄ vakarÄ ji neturėjo galimybės pabėgti ar pasislėpti nuo nukentėjusiojo, todėl, vedama baimės, ji nukentėjusiajam sudavė pirmoji.

Tai padarė norėdama, jog pastarasis nusiramintų ir nebesiÅ¡vaistytų peiliu. Jos suduoti smÅ«giai nebuvo stiprÅ«s, ji nesiekė nukentėjusiojo sužaloti. Atlikusi pirmiau nurodytus veiksmus, ji pasitraukė nuo E. M. ir daugiau jo nemušė. Nuteistosios teigimu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jos, liudytojo J. J. ir nuteistojo D. D. iÅ¡sidėstymÄ patalpoje, kurioje buvo nužudytas nukentėjusysis. Apeliantės teigimu, prieÅ¡ingai nei parodė liudytojas J. J., nukentėjusiajam įėjus į patalpÄ , nuteistasis D.

D. ir J. J. gulėjo, o ji sėdėjo arčiausiai įėjimo, todėl pirmoji sudavė smūgius nukentėjusiajam. D. D. prieš nukentėjusįjį smurtauti pradėjo po apeliantės atliktų veiksmų. Tuo metu, kai D. D. mušė nukentėjusįjį, apeliantė ieškojo savo drabužių ir batų, nes norėjo pasišalinti iš konflikto vietos. Nuteistosios teigimu, ji negali atsakyti už D. D. veiksmus, nes nesitikėjo, kad pastarasis taip stipriai sumuš nukentėjusįjį. Ji nematė, kad D.

D. nukentėjusįjį mušė ir metaliniu strypu.Nuteistoji atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad ekspertas Leonas Gogelis nustatė tiksliÄ E. M. mirties priežastį – jis mirė nuo itin stipraus smÅ«gio į krÅ«tinės lÄ stÄ . SmÅ«gis suduotas ranka arba koja, apauta batu. Apeliantė nurodo, kad tÄ vakarÄ ji avėjo gumines Å¡lepetes, be to, ji yra moteris, taigi, fiziÅ¡kai negalėjo suduoti tokio smÅ«gio, nuo kurio žmogui bÅ«tų lūžę kaulai ir sustojusi Å¡irdis.

Apeliantės teigimu, neteisinga teisti jÄ už nusikaltimÄ , kurio ji nepadarė. Nuteistoji gailisi dėl savo veiksmų, atliktų prieÅ¡ E. M., tačiau atkreipia dėmesį, kad ji nukentėjusiojo mirties nesukėlė. E. M. mirė nuo vienintelio smÅ«gio į krÅ«tinę, suduoto vėliausiai. Tačiau į Å¡iÄ kÅ«no vietÄ apeliantė nė karto nesmÅ«giavo. E. M. mirties ji nenorėjo ir nesiekė, o dėl jo nužudymo kaltę pripažino nuteistasis D. D.. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė šį apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmetamas.Skundžiamu nuosprendžiu D. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su D. D., bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, kilus konfliktui su E. M., bendrais veiksmais jį nužudė, t. y. tyčia sudavė nukentėjusiajam E. M. ne mažiau kaip penkiasdeÅ¡imt smÅ«gių kumščiais, kojomis ir metaliniu strypu į galvÄ , krÅ«tinę, rankas bei kojas ir padarė E. M. dvideÅ¡imt tris muÅ¡tines žaizdas kaktoje, abiejuose momenyse, pakauÅ¡yje, kairiame skruoste, smakre, virÅ¡utinėje lÅ«poje, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje ir abiejose blauzdose, keturias muÅ¡tines plėštines žaizdas abiejuose žastuose ir deÅ¡inėje blauzdoje, deÅ¡imt poodinių kraujosruvų deÅ¡inės akies virÅ¡utiniame voke, deÅ¡iniame petyje, deÅ¡iniame dilbyje, kairėje alkÅ«nėje, abiejuose rieÅ¡uose, abiejose plaÅ¡takose ir abiejose Å¡launyse, septynis odos nubrozdinimus deÅ¡iniame momenyje, kairiame rieÅ¡e, kairėje plaÅ¡takoje, deÅ¡iniame klube, deÅ¡inėje Å¡launyje ir deÅ¡inėje blauzdoje, daugybinius odos nubrozdinimus nugaroje ir krÅ«tinės deÅ¡inės pusės VIII, IX ir kairės pusės V, VI, VII, tai yra penkių Å¡onkaulių lūžimus su kraujosruvomis tarpÅ¡onkauliniuose raumenyse, krÅ«tinės kairės pusės II, III ir IV Å¡onkaulių lūžimus, kraujosruvas tarpÅ¡onkauliniuose raumenyse ir Å¡irdiplėvėje, Å¡irdies sumuÅ¡imÄ , kas komplikavosi Å«miu refleksogeniniu Å¡irdies veiklos sutrikimu, dėl kurio E. M. mirė.Apeliaciniame skunde nuteistoji D.

B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jos nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė vien tik nepatikimais kito nuteistojo D. D. parodymais, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neįsigilino į nusikaltimo vakarÄ vykusių įvykių eigÄ , nukentėjusiojo elgesį ir paskyrė jai neteisingÄ bausmę, nors ji nesudavė ir negalėjo suduoti nukentėjusiajam E. M. jo mirtį sukėlusio smÅ«gio.

Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino neiÅ¡samiai, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. D. B. ir D. D. inkriminuoto nusikaltimo – nužudymo – požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Visos esminės bylos aplinkybės, reikÅ¡mingos sprendžiant dėl nuteistosios D. B. ir D. D. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, iÅ¡vada dėl nuteistųjų kaltumo veikiant bendrininkų grupe padarius Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma, taip pat laikytasi teismų praktikos iÅ¡aiÅ¡kinimų. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad D.

B. pripažinimÄ kalta dėl E. M. nužudymo lėmė vien tik kito nuteistojo D. D. nepatikimi parodymai. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir iÅ¡tirtų įrodymų analizės nuosprendyje aiÅ¡ku, kad apeliantės kaltė nustatyta remiantis ne vien tik jos ar Å¡io nuteistojo parodymais, bet kartu vertinant liudytojų J. J., K. N., I. T., A. M., V. K., eksperto Leono Gogelio parodymus, specialistų iÅ¡vadų, ekspertizės aktų rezultatus, proceso veiksmų protokolus ir kitus byloje surinktus įrodymus.

D. D. parodymais apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas tik tiek, kiek tie parodymai sutampa su kitais bylos įrodymais. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vertinant įrodymus Å¡ioje byloje bÅ«tų iÅ¡ esmės pažeistos BPK 20 straipsnio ar kitų BPK straipsnių nuostatos.Apeliantės teigimu, nuteistojo D. D. parodymais tikėti nebuvo jokio pagrindo, nes 2015 metais jis patyrė galvos traumÄ , dėl kurios sutriko jo atmintis. Tačiau iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam D.

D. ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno 1-ojo teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. gegužės 24 d. – birželio 9 d. ekspertizės akte Nr. 83TPK-168/2017 konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu – 2016 m. gruodžio 7 d. – D. D. konstatuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas (F06.7), tačiau jis gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu D.

D. nebuvo laikinoje liguistoje psichinės veiklos sutrikimo bÅ«senoje. Å iuo metu D. D. konstatuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas (F06.7), jis gali suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. D. D. gali bÅ«ti apklausiamas, duoti teisingus parodymus, stoti prieÅ¡ ikiteisminį tyrimÄ ir teismÄ , gali atlikti bausmę (t. 4, b. l. 36-38). Taigi, netikėti nuteistojo D. D. parodymais dėl to, kad jis davė nuteistajai nepalankius parodymus bei praeityje yra patyręs galvos traumÄ , nėra teisinio pagrindo. Juo labiau kad dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. kad nusikaltimo metu prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtavo jis ir D.

B., nuteistojo D. D. parodymai buvo pakankamai nuoseklÅ«s viso proceso metu. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. D. parodė, kad įvykio vakarÄ Ä¯ apleisto namo kambarį, kuriame ruošėsi miegoti jis, D. B. ir liudytojas J. J., atėjo E. M., rėkaudamas, kad jį ir D. B. užmuÅ¡, papjaus. Ä® kambario vidų įėjęs nukentėjusysis iÅ¡sitraukė peilį. Tada D. D. atsikėlė, pakėlė ant grindų gulintį metalinį vamzdį ir sudavė juo E. M. per nugarÄ . E. M. užsimojo peiliu, tačiau D.

D. nuo jo smÅ«gio iÅ¡sisuko ir užsimojo vamzdžiu trenkti nukentėjusiajam antrÄ kartÄ . Tačiau pastarasis vamzdį sugavo ir pasikiÅ¡o jo galÄ po pažastimi, tačiau neiÅ¡laikęs pusiausvyros nukrito ant grindų. D. D. vamzdį iÅ¡traukė ir ėmė juo daužyti E. M. per kojas, rankas, Å¡onus. Kiek sudavė smÅ«gių, pasakyti negali. Vėliau D. D. vamzdį numetė ant žemės. Tada jau D. B. juo ėmė muÅ¡ti nukentėjusįjį, tačiau D. D. teigė nematęs, kiek kartų ir į kurias kÅ«no vietas ji smÅ«giavo.

Po Å¡ių veiksmų E. M. vėl ėmė rėkti. Dėl to gali bÅ«ti, kad jis nukentėjusiajam įspyrė. Taip pat pamena, kad jis, D. D., atsisėdo ant E. M. ir daužė jam delnais per veidÄ . Dar vėliau jis atsigulė miegoti, o D. B. nuėjo prie E. M. ir sudavė jam smÅ«gį, galimai į galvÄ arba į kelį, ir E. M. nurimo. PrieÅ¡ingai nei nurodo apeliantė, apklausiamas kaip įtariamasis 2016 m. gruodžio 8 d. nuteistasis D. D. jÄ kaltinančių parodymų nedavė ir parodė tik apie savo atliktus smurtinius veiksmus, t. y. kad E. M. pagrasinus peiliu, jis paėmė kambaryje buvusį metalinį strypÄ ir pirmasis juo pastarajam vienÄ kartÄ trenkė į nugarÄ , apie tris kartus į rankas ir kojas bei deÅ¡inės rankos delnu tris – keturis kartus, o kas metaliniu strypu jam trenkė į galvÄ nurodė nesakysiantis (t. 4, b. l. 51-55).

Papildomai apklausiamas kaip įtariamasis 2016 m. gruodžio 16 d. D. D. taip pat parodė, kad pirmasis trenkė peiliu grasinančiam E. M. metaliniu strypu per nugarÄ . Tada norėjo tvoti jam metaliniu strypu antrÄ kartÄ , tačiau E. M. laisva ranka sugavo strypÄ , o kitoje laikė peilį. D. D. pavyko iÅ¡ jo strypÄ atimti ir jis E. M. Å¡iuo strypu mažiausiai keturis – penkis kartus sudavė per rankas, kojas ir kairį Å¡onÄ . Tuomet strypÄ iÅ¡ jo perėmė D. B. ir pradėjo juo muÅ¡ti E. M., tačiau jis nematė, kiek tiksliai smÅ«gių ir į kurias kÅ«no vietas ji sudavė.

E. M. dar rėkavo, todėl D. D. delnu jam sudavė tris – penkis kartus į veidÄ . E. M. kurį laikÄ buvo tylus, tačiau vėl kažkÄ pasakė, todėl D. B. pastarajam sudavė vienÄ kartÄ metaliniu strypu į galvÄ ir pastarasis nutilo (t. 4, b. l. 57-59). Taigi, iÅ¡ nuteistojo D. D. parodymų visumos matyti, jog nusikaltimo padarymo metu prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtavo jis ir nuteistoji D. B., kuri paskutinė sudavė E. M. smÅ«gį, po kurio pastarasis nutilo.Tačiau apklausiama teisme nuteistoji D.

B. parodė skirtingas įvykio aplinkybes. Ji teigė, kad įvykio vakarÄ negyvenamo namo, kuriame nakvodavo ji, D. D., liudytojai J. J. ir K. N. kieme iÅ¡girdo Å¡Å«ksnius, suprato, kad ateina E. M.. Jis rėkavo, kad užmuÅ¡, papjaus. Atėjęs į jų gyvenamÄ jÄ patalpÄ jis pasakė, kad čia miegos, ji tam neprieÅ¡taravo. Po to pamatė, kad E. M. iÅ¡ kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė peilį. Tada ji sudavė jam ranka į veidÄ ir jis nugriuvo. Po to D. B. jam gulinčiam dar kelis kartus sudavė ranka į veidÄ , spyrė į kojas.

Ji nematė, kaip D. D. priėjo prie nukentėjusiojo, tačiau suprato, kad ir jis E. M. muÅ¡a, tačiau negali pasakyti į kurias kÅ«no vietas ir kiek smÅ«gių D. D. jam sudavė. Vėliau, pastebėjusi, kad E. M. tyli, priėjo prie jo ir paÅ¡vietė žiebtuvėliu. Jis buvo kruvinas, kažkÄ Å¡vokÅ¡tė, gargaliavo. Tuo metu į namÄ grįžo K. N., o J. J. jau buvo išėjęs. D. B., pamačiusi E. M. sveikatos bÅ«klę, sugalvojo iÅ¡kviesti greitÄ jÄ pagalbÄ . Buvo nutarta E. M. iÅ¡ apleisto namo iÅ¡neÅ¡ti į laukÄ .

Jį nešė ji kartu su D. D.. IÅ¡nešę E. M. paguldė jį Å¡alia gatvės. D. B. liepė D. D. ir K. N. grįžti į namÄ , o pati liko laukti medikų. Atvykę medikai konstatavo E. M. mirtį. Ji labai iÅ¡sigando, todėl atvykusiems policijos pareigÅ«nams pasakė, kad ji E. M. rado gatvėje. Kai kvietė greitÄ jÄ pagalbÄ taip pat prisistatė kita pavarde, nes tuo metu turėjo daug administracinių baudų, bijojo bÅ«ti areÅ¡tuota. Tačiau baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis iÅ¡ negyvenamo namo buvo ne iÅ¡neÅ¡tas, o iÅ¡vilktas.

Tai patvirtina nukentėjusiojo nugaroje nustatyti nubrozdinimai bei kÅ«no padėtis jo suradimo vietoje taip pat liudytojo policijos pareigÅ«no V. K. parodymai, jog įvykio vieta buvo aptikta einant kÅ«no vilkimo pėdsakais (t. 1, b. l. 17-27). IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kviesdama greitÄ jÄ pagalbÄ Ä¯ gatvę iÅ¡temptam jau mirusiam nukentėjusiajam, D. B. iÅ¡ tiesų prisistatė svetimu vardu ir pavarde, be to, Bendrojo pagalbos centro darbuotojams ir kitų specialiųjų tarnybų darbuotojams nurodė, jog nukentėjusįjį atsitiktinai surado gulintį gatvėje ir apie jo sužalojimo aplinkybes nieko nežino (t. 1, b. l. 65-69).

Apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. gruodžio 8 d. ji taip pat parodė, kad nukentėjusiojo nemušė, o rado jį jau sumuÅ¡tÄ gulintį gatvėje (t. 3, b. l. 67-69). Papildomai apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. gruodžio 15 d. nuteistoji laikėsi ankstesnių parodymų (t. 3, b. l. 71). Tik papildomai apklausiama kaip įtariamoji 2017 m. birželio 23 d. D. B. parodymus pakeitė teigdama, kad įvykio vakarÄ ji iÅ¡girdo, kaip grasindamas papjauti ir užmuÅ¡ti į jų gyvenamÄ jÄ patalpÄ ateina E. M..

Įėjęs į kambarį, kuriame ruošėsi nakvoti D. B., D. D. ir J. J., E. M. priėjo prie D. B. ir išsitraukė peilį. Dėl to ji sudavė jam dešinės rankos kumščiu. Kur pataikė ji nematė, tačiau nuo smūgio E. M. nukrito. D. B. pradėjo E. M. mušti – penkis – dešimt kartų smūgiavo kumščiu ir tris – penkis kartus įspyrė, tačiau kur pataikė, nematė. Tada šalia jos atsirado D. D., kuris taip pat ėmė rankomis ir kojomis mušti nukentėjusįjį, tačiau ji nematė į kurias kūno vietas jis jam pataikė.

Nepamena, kad ji ar D. D. bÅ«tų mušę E. M. metaliniu strypu (t. 3, b. l. 74-77).Ä®vertinus nuteistosios D. B. parodymų kaitÄ , nėra pagrindo besÄ lygiÅ¡kai konstatuoti, jog proceso metu D. B. davė nuoseklius parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes, kad Å¡ie jos parodymai yra patikimi, o D. D. parodymai neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiÅ¡kinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, ir pan., taip pat tiesioginius ir netiesioginius nusikaltimo įrodymus.

Nagrinėjamu atveju iÅ¡ aptartų nuteistojo D. D. ir D. B. parodymų matyti, kad jie vieni kitiems prieÅ¡tarauja. D. D. teigė, kad jis pirmasis pradėjo muÅ¡ti nukentėjusįjį, o vėliau prie jo prisijungė D. B., kuri paskutinė nukentėjusiajam sudavė smÅ«gį, po kurio pastarasis nutilo. D. B. tvirtino prieÅ¡ingai, t. y. kad ji pirmoji pradėjo muÅ¡ti nukentėjusįjį, jam įspyrė nestipriai, metaliniu strypu jo nemušė. Tuomet nukentėjusįjį pradėjo muÅ¡ti D. D., kuris ir padarė pastarajam mirtinÄ sužalojimÄ .

Tačiau Å¡ie nuteistosios parodymai apie įvykių sekÄ nusikaltimo metu paneigiami kita baudžiamosios bylos medžiaga.Liudytojas J. J. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad įvykio vakarÄ jis, D. D. ir D. B. nakvoti grįžo į apleisto namo kambarį, kuriame kartu kurį laikÄ glaudėsi, ir pradėjo gerti atsineÅ¡tÄ vynÄ . Vėliau į minėtÄ kambarį atėjo E. M.. Jis paprašė ir jam įpilti vyno. IÅ¡gėręs jis ėmė žiÅ«rėti į D. B., po to iÅ¡sitraukė iÅ¡ kiÅ¡enės peilį, ėmė jį sukti tarp pirÅ¡tų ir pagrasino jÄ sužaloti.

D. D. jam liepė liautis. Tada E. M. ėmė D. D. stumti, jie susikibo ir užvirto ant liudytojo. Liudytojas liepė jiems liautis, tačiau pastarieji nurodė jam nesikiÅ¡ti. Supykęs liudytojas juos paliko ir išėjo rinkti stiklinės taros, o kas įvyko toliau, jis nežino. KitÄ dienÄ iÅ¡ draugo sužinojo, kad E. M. buvo nužudytas. Taigi, liudytojo J. J. parodymai patvirtina, kad įvykio vakarÄ E. M. iÅ¡ tiesų atėjo į apleisto namo kambarį, kuriame glaudėsi abu nuteistieji ir minėtas liudytojas.

Tačiau pastarasis nepuolė grasinti peiliu, o pirmiausia kartu su visais vartojo alkoholį. Tik po to jis iÅ¡ striukės kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė peilį ir sukiodamas jį tarp pirÅ¡tų pagrasino juo sužaloti nuteistÄ jÄ D. B.. Po Å¡ių žodžių pirmasis su E. M. susigrÅ«mė D. D., o ne D. B.. Netikėti Å¡iais liudytojo parodymais nėra teisinio pagrindo, nes viso proceso metu jie buvo nuoseklÅ«s, logiÅ¡ki ir neprieÅ¡taringi. Be to, Å¡is liudytojas, skirtingai nei abu nuteistieji, neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Liudytojo J. J. parodymai taip pat patvirtina, kad nuteistoji Daiva B. E. M. pradėjo muÅ¡ti po to, kai liudytojas jau buvo pasiÅ¡alinęs iÅ¡ įvykio vietos. Apeliaciniame skunde nuteistoji neneigia, kad smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, tačiau nurodo, kad metaliniu strypu jo nemušė, o tik kelis kartus sudavė ranka ir įspyrė. Po to nukentėjusįjį mušė tik D. D.. Nukentėjusiojo mirtį sukėlusio sužalojimo ji negalėjo padaryti dar ir todėl, kad į krÅ«tinę nukentėjusiajam nespyrė ir nesmÅ«giavo, įvykio vakarÄ avėjo Å¡lepetėmis, o ne batais, be to, ji yra moteris, todėl fiziÅ¡kai negalėjo suduoti tokio stipraus smÅ«gio, nuo kurio nukentėjusysis bÅ«tų miręs. Å ie apeliacinio skundo argumentai prieÅ¡tarauja byloje surinktiems įrodymams.

Kaip jau buvo minėta, liudytojo J. J. parodymais nustatyta, kad pirmasis nukentėjusįjį muÅ¡ti pradėjo D. D.. Taigi, tvirtindama, jog nukentėjusįjį pradėjo muÅ¡ti pirmoji, kad sudavė keletÄ nestiprių ir nukentėjusiojo sužaloti negalėjusių smÅ«gių, ir daugiau jo nemušė, apeliantė duoda neteisingus parodymus, taip siekdama iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto 2017 m. birželio 20 d. iÅ¡vada Nr. M 1239/2016(02) patvirtina, kad įvykio metu prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo smurtaujama itin intensyviai.

Išvadoje kosntatuota, kad E. M. mirė nuo krūtinės sumušimo, pasireiškusio krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimais, kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse ir širdiplėvėje bei širdies sumušimu. Tai komplikavosi ūmiu refleksogeniniu širdies veiklos sutrikimu. Jam nustatyti šie sužalojimai: krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimai, kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse ir širdiplėvėje, širdies sumušimas; dvidešimt trys muštinės žaizdos kaktoje, abiejuose momenyse, pakaušyje, kairiame skruoste, smakre, viršutinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje ir abiejose blauzdose; keturios muštinės–plėštines žaizdos abiejuose žastuose ir dešinėje blauzdoje; dešimt poodinių kraujosruvų dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame petyje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje, abiejuose riešuose, abiejose plaštakose ir abiejose šlaunyse; septyni odos nubrozdinimai dešiniame momenyje, kairiame rieše, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje; daugybiniai odos nubrozdinimai nugaroje; krūtinės dešinės pusės VIII – IX ir kairės pusės V, VI ir VII (5) šonkaulių lūžimai su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse.

Minėtoje specialisto iÅ¡vadoje taip pat konstatuota, kad mirtį sukėlęs krÅ«tinės sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, turinčiu ribotÄ pavirÅ¡ių ir gana didele jėga, galimai suduodant rankos kumščiu, spiriant koja ar kitu masyviu daiktu, minėtas sužalojimas padarytas labai greitai, kelių minučių laikotarpyje prieÅ¡ mirtį ir tapo tiesiogine E. M. mirties priežastimi. Po krÅ«tinės sumuÅ¡imo su krÅ«tinės kairės pusės II, III ir IV Å¡onkaulių lūžimais ir Å¡irdies sumuÅ¡imo E. M. mirė kelių minučių laikotarpyje.

Sužalojimai E. M. padaryti ne mažiau kaip penkiasdeÅ¡imčia trauminių poveikių, skirtingais daiktais ar įrankiais. Anksčiausiai padaryti sužalojimai deÅ¡iniame smilkininiame raumenyje, o vėliausiai padaryti sužalojimai krÅ«tinės kairėje pusėje II – III – V Å¡onkaulių projekcijoje ir Å¡irdiplėvėje (t. 2, b. l. 41-51 ). Apklausiamas teisme ekspertas Leonas Gogelis patvirtino pirmiau aptartÄ specialisto iÅ¡vadÄ ir parodė, jog refleksogeninis Å¡irdies veiklos sustojimas – tai situacija, kai paveikus krÅ«tinės lÄ stÄ , ypač kairę pusę, kietu buku daiktu ir didele jėga, įvyksta Å¡irdies sumuÅ¡imas ir sustoja Å¡irdis bei dėl to įvyksta mirtis.

Tokio pobūdžio sužalojimas negalėjo būti padarytas vamzdžio galu, kadangi nėra sužalojimų, kurie būtų panašūs į tokius sužalojimus, kurie galėtų būti padaryti vamzdžio galu. Sužalojimas nebuvo padarytas naudojant vamzdį. Sužalojimas buvo padarytas kietu buku daiktu – kumščiu, koja apauta batu, ar panašiu daiktu. Širdies sumušimui padaryti ir širdies veiklai sustoti, užtenka vieno trauminio poveikio. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo širdis sustojo dėl vieno trauminio poveikio.

Nebuvo matyti kitų požymių, kad būtų atliktas dar vienas trauminis poveikis. Tiesioginio poveikio į širdį nebuvo, tačiau buvo padaryti krūtinės kairės pusės šonkaulio lūžimai, dėl ko įvyko tokios pasekmės. Šonkaulių lūžimai buvo padaryti dėl tiesioginio smūgio, jie nebuvo padaryti dėl spaudimo. Per šonkaulių lūžius buvo paveiktas širdies plotas ir dėl to sustojo širdis. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nepaisant intensyvaus smurto ir sužalojimų gausos, nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienintelis smūgis.

Tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas, bylÄ apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi galimybės nustatyti, kuris iÅ¡ nuteistųjų sudavė minėtÄ smÅ«gį, nes tiek D. B., tiek D. D. duoda prieÅ¡taringus parodymus. Kita vertus, aplinkybę, jog abu nuteistieji intensyviai smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį patvirtina objektyvÅ«s bylos duomenys. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. kovo 14 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11-247 (17), 11-310 (17), 11-311 (17) konstatuota, kad ant tirti pateiktų D.

B. šlepečių rasta juodos spalvos vilnos pluoštų, vienodų su E. M. striukės audeklo trikotažo, K. N. batų pamušalo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateikto D. D. kairiojo bato rastas pilkas (netolygiai dažytas) vilnos pluoštas, vienodas su E. M. striukės audeklo, K. N. batų pamušalo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateiktų D. D. batų, D. B. šlepečių, K. N. batų rasta juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su E. M. džinsinių kelnių audeklo pluoštais (t. 2, b. l. 58-70).

Šios specialisto išvados duomenys patvirtina aplinkybę, kad tiek nuteistoji D. B., tiek nuteistasis D. D. kojomis kontaktavo su viršutine ir apatine nukentėjusiojo kūno dalimi, nes ant jų avalynės rasti nukentėjusiojo striukės ir džinsų medžiagos pluoštų pėdsakai. Aplinkybę, kad sužalotas ir jau kraujuojantis nukentėjusysis buvo mušamas tiek rankomis, tiek kojomis, ir kad tai darė abu nuteistieji, patvirtina Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. gegužės 5 d. specialisto išvada Nr. 140-(705)-IS1-2576, kurioje konstatuota, kad ant D.

B. kelnių, kojinės, šlepečių, striukės rastas žmogaus kraujas, kurio genotipas sutampa su E. M. genotipu, o ant D. D. džemperio, striukės, kelnių, kojinės, batų poros rastas žmogaus kraujas, kurio genotipas sutampa su E. M. genotipu. Be to, ant tampono su nuoplova nuo D. B. dešinės rankos (pažymėta mėg. Nr.

41) rasta susimaišiusių daugiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Ant tampono su nuoplova nuo D. B. kairės rankos (pažymėta mėg. Nr.

42) rasta susimaišiusių vyro ir moters biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti, bet negalima atsakyti, kuriam asmeniui priklauso (mėg. Nr.

42) rastas žmogaus kraujas. Vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su E. M. genotipu. Moters biologinių pėdsakų genotipas sutampa su D. B. genotipu. Ant D. D. kairės rankos nagų nuokarpų (pažymėta mėg. Nr.

48) rasta susimaišiusių dviejų vyrų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų vyrų tapatybei nustatyti tiriant DNR, bet negalima atsakyti, kuriam iš vyrų priklauso (mėg. Nr.

48) rastas žmogaus kraujas. Vieno vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su D. D. genotipu, kito vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su E. M. genotipu (t. 2, b. l. 93-104). Aplinkybę, jog nukentėjusiajam nuteistieji smūgius sudavė rankomis taip pat patvirtina 2016 m. gruodžio 9 d. VTMT Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G3184/2016(02) ir Nr. G3183/2016(02), kuriose D. B. ir D. D. dešiniųjų rankų delnuose konstatuotos poodinės kraujosruvos (t. 2, b. l. 133, 135).Faktas, jog ant įvykio vietoje paimto metalinio strypo, ant kurio aptiktas E. M. kraujas, nerasti D.

B. pirÅ¡tų antspaudai, taip pat nei patvirtina, nei paneigia iÅ¡vados, kad ji Å¡iuo įrankiu nukentėjusiojo nemušė. Aplinkybės, jog D. B. nemušė nukentėjusiojo metaliniu strypu, nei patvirtina, nei paneigia ir liudytojo J. J. parodymai, kad įvykio vakarÄ jis apeliantės rankose minėto strypo nematė. Kaip matyti iÅ¡ Å¡io liudytojo parodymų, iÅ¡ įvykio vietos jis pasiÅ¡alino vos prasidėjus konfliktui, todėl visos jo eigos nematė ir negalėjo matyti. Apeliaciniame skunde nuteistoji neigia muÅ¡usi nukentėjusįjį metaliniu strypu, tačiau kaip jau buvo minėta, mirtį sukėlęs sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas smÅ«giuojant ne metaliniu strypu, o smÅ«giuojant kumščiu arba spiriant koja.

Kita vertus, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. gegužės 29 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11-246 (17) konstatuota, kad ant D. B. kelnių yra kraujo dėmės, kurių susidarymo mechanizmas yra miÅ¡rus: dalis dėmių yra atspaudai ir sutepimai, susidarę kontaktuojant su kraujuotu pavirÅ¡iumi, dvi smulkios dėmės susidarė kraujo laÅ¡ams užtiÅ¡kus ant kelnių audeklo. Ant D. B. Å¡lepečių taip pat rastos kraujo dėmės. Å ie kraujo pėdsakai susidarė užlaÅ¡ant kraujui ant Å¡epečių pavirÅ¡iaus ir dalinai nubraukiant kraujÄ nuo Å¡lepečių kitu daiktu.

Ant D. B. puskojinės, pažymėtos Nr. 1, yra kraujo dėmė. Nustatyti, koks yra šios kraujo dėmės susidarymo mechanizmas negalima. Ant D. D. kelnių ir puskojinės, pažymėtos Nr. 1, yra kraujo dėmės – atspaudai ir sutepimai, susidariusios kontaktuojant su kraujuotu paviršiumi. Ant D. D. batų yra kraujo dėmės. Šie kraujo pėdsakai antriniai, susidarę pirminius kraujo pėdsakus nuo batų paviršiaus nubraukiant kitu daiktu. Nustatyti, koks pirminių kraujo pėdsakų susidarymo mechanizmas ant šių batų, negalima.

Ant rudos spalvos audeklo striukės, pažymėtos Nr. 1 (bylos duomenimis nustatyta, kad tai D. B. striukė), yra kraujo dėmės. Å ios dėmės susidarė laÅ¡ant kraujui ant striukės pavirÅ¡iaus iÅ¡ kraujuojančio ar kraujuoto Å¡altinio, po to vietomis nubraukiant kraujÄ kitu daiktu. Ant juodos spalvos audeklo striukės, pažymėtos Nr. 2 (bylos duomenimis nustatyta, kad tai D. D. striukė), yra kraujo dėmės. Å ios dėmės susidarė laÅ¡ant ar tekant kraujui ant striukės pavirÅ¡iaus iÅ¡ kraujuojančio Å¡altinio ar kontaktuojant striukės pavirÅ¡iui su kraujo telkiniais (t. 2, b. l. 72-85 ).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtos specialisto iÅ¡vados rezultatus padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog aptiktos tiÅ¡kusio kraujo dėmės ant D. B. drabužių patvirtina, kad ji dalyvavo arba stovėjo labai arti muÅ¡ant ir žalojant E. M., nes ant D. D. drabužių tiÅ¡kusio kraujo dėmės neaptiktos. Ä®vertinęs Å¡iÄ aplinkybę minėto nuteistojo parodymų, kad jis pirmas pradėjo muÅ¡ti E. M. metaliniu strypu, mušė neilgai ir įvairias kÅ«no vietas, kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog D.

D. ėmus mušti E. M., pastarasis dar nekraujavo. Taigi, tiškalų dėmės ant D. B. kelnių galėjo atsirasti tik tuo momentu, kai metaliniu strypu buvo suduoti smūgiai į kraujuojančias nukentėjusiojo kūno vietas.Byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik D. B. ir D. D., nes liudytojas J. J. iš įvykio vietos pasišalino vos prasidėjus konfliktui tarp nukentėjusiojo E. M. ir nuteistojo D. D., o liudytojas K.

N. į nusikaltimo vietÄ grįžo po to, kai nukentėjusysis jau buvo sužalotas. Taigi, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad E. M. galėjo nužudyti tik D. D. ir D. B.. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip penkiasdeÅ¡imt smÅ«gių kumščiais, kojomis ir metaliniu strypu į įvairias kÅ«no vietas. Tačiau nenustatyta, kuris iÅ¡ nuteistųjų ir kuo – rankos kumščiu ar koja – nukentėjusiajam sudavė smÅ«gį į kairę krÅ«tinės pusę, sÄ lygojusį jo mirtį.

Dėl to, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog D. B. ir D. D. veiksmai žalojant ir nužudant nukentėjusįjį E. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai įvertinti kaip padaryti veikiant bendrininkų grupe. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ .

Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamÄ veikÄ ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiÅ¡kiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas įvairiomis formomis: žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali bÅ«ti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Visi bendrininkai atsako pagal tÄ patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad smÅ«gius nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas sudavė abu nuteistieji. Kauno apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad, iÅ¡tyrus visas aplinkybes, nepavyko nustatyti, kuris iÅ¡ bendrininkų sudavė nukentėjusiajam E. M. jo mirtį sÄ lygojusį smÅ«gį.

Tačiau pagal teismų formuojamÄ praktikÄ , kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčiÄ nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra bÅ«tina, kad kiekvienas iÅ¡ tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikÅ¡ti ne tik sutrikdant sveikatÄ , bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis (suriÅ¡ant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2006).

Teismų praktikoje taip pat iÅ¡aiÅ¡kinta, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymÄ kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis mirÅ¡ta nuo bendrininkų suduotų smÅ«gių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis mirÅ¡ta ne nuo visų bendrininkų smÅ«gių ar tik nuo vieno smÅ«gio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčiÄ nužudyti ar neapibrėžtÄ tyčiÄ dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-324/2009, Nr. 2K-313/2011).

Nagrinėjamu atveju susitarimas bendriems veiksmas kilo spontaniÅ¡kai, tai yra nukentėjusiajam E. M. atėjus į kambarį, kuriame buvo apsigyvenę nuteistieji bei liudytojai J. J. ir K. N., D. D. ėmė pastarÄ jį muÅ¡ti, o po to prie jo smurtinių veiksmų prisijungė ir D. B.. Nors nagrinėjamoje byloje konkrečiai nenustatyta, kiek kiekvienas iÅ¡ nuteistųjų sudavė smÅ«gių nukentėjusiajam ir į kurias konkrečiai kÅ«no vietas, tačiau pagrįstai pripažinta, kad jie abu bendrininkavo padarant nužudymÄ ir abu yra nužudymo vykdytojai.

Bylos duomenys leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad bendrininkų susitarimas reiÅ¡kėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. pritariant vienas kito veiksmams ir kartu juos atliekant. Abu nuteistieji suvokė, kad bendrai su kitu asmeniu dalyvauja darant nusikalstamÄ veikÄ , suprato, jog savo veika kėsinasi į E. M. gyvybę, numatė, kad gyvybę gali atimti, ir nors nenorėjo atimti E. M. gyvybės, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nusikaltimÄ padarė veikdami netiesiogine tyčia. Dėl to jų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiojo E. M. elgesį, nepagrįstas.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusiojo E. M. elgesys įvykio metu buvo provokuojantis ir rizikingas bei konstatavo nuteistųjų atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, nustatytÄ BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Spręsti, jog nusikaltimas buvo padarytas susiklosčius bÅ«tinosios ginties situacijai nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ pagal apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamas įvykis galėtų bÅ«ti vertinamas kaip veikimas bÅ«tinosios ginties situacijoje.

Faktines bylos aplinkybes ir įvykio situacija, nukentėjusiojo E. M. elgesys, t. y. peilio laikymas rankoje ir ketinimo sužaloti D. B. išsakymas konflikto pradžioje, atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Šis nukentėjusiojo elgesys pripažintas nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau iš bylos duomenų bei abiejų nuteistųjų parodymų matyti, jog nukentėjusysis su pertraukomis buvo mušamas ir tada, kai sužalotas gulėjo ant grindų, o tai patvirtina, kad tuo metu, kai nukentėjusiajam buvo suduotas mirtinas smūgis, kėsinimasis buvo pasibaigęs, tai yra jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į D.

B. ar D. D., nuo kurio Å¡ie turėtų gintis, nebebuvo, ir teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį jau buvo iÅ¡nykusi. Taigi D. B. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už kito žmogaus nužudymÄ .Pagal bylos aplinkybes ir lakoniÅ¡kus apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės skyrimo nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir D. B. paskyrė akivaizdžiai per griežtÄ bausmę. Ä®vertinęs bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ D.

B. paskyrė aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri vieneriais metais virÅ¡ija Å¡io straipsnio sankcijoje nustatytÄ laisvės atėmimo bausmės minimumÄ ir yra gerokai mažesnė už Å¡io straipsnio sankcijos vidurkį, kuris yra vienuolika metų. D. B. padarė labai sunkų nusikaltimÄ , kurio pasekmės negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Be to, ji praeityje teista, tačiau teistumas iÅ¡nykęs, administracine tvarka bausta, turi galiojančių nuobaudų, niekur nedirba, neturi pastovios gyvenamosios vietos, nustatytos dvi jos atsakomybę lengvinančios ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Dėl to darytina iÅ¡vada, kad nuteistajai D. B. bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai individualizuota ir teisinga. Ä®vertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios D. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : atmesti nuteistosios D.

B. apeliacinį skundÄ . Teisėjai                                                                                                        Albinas Bielskis                                                                                                                     Daiva Pranytė-Zalieckienė                                                                                                                     Linas Žukauskas