2019-09-25 Nr. AB-18355-3-61-3-00961-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1944-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00961-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. rugsėjo 20 d. 1.05 val. Vilniaus PN kameroje Nr. 3 buvo sužalotas kito nuteistojo. Pareiškėjui teko laukti kol jam bus suteikta pagalba. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teigė, jeigu pareigūnai būtų tuo metu nemiegoję ir vaikščioję, šis įvykis nebūtų įvykęs, nes būtų buvęs užtikrintas saugumas nuteistųjų miego metu. Vilniaus PN pareigūnai neužtikrino pareiškėjo saugumo. Pareiškėjas dėl šio įvykio negali ramiai miegoti, vartoja raminamuosius vaistus, jaučia galvos skausmus, nesaugumo jausmą. Teigė, kad patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad dėl pareiškėjo skunde nurodyto įvykio Vilniaus PN buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir surašyta tarnybinio tyrimo išvada, kurioje išdėstytos nustatytos įvykio faktinės aplinkybės. Tyrimo metu nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 20 d. apie 01.05 val., kamerų tipo patalpoje Nr. 3 nuteistasis A. L. tyčia, dėl tyrimo metu tiksliai nenustatytų priežasčių, ne mažiau kaip vieną kartą sudavė tualeto bakelio dangčiu nuteistajam A. J. per galvą, padarydamas jam kūno sužalojimus (kaktos kairės pusės srityje muštinę apie 2 cm ilgio žaizdą, pakaušio srityje kirstinę žaizdą apie 3 cm. kairės plaštakos III-ojo piršto dorzalinę apie 2 cm kirstinę žaizdą, po kairiąja ausimi apie 0,5 cm žaizdą).

5. Nurodė, kad nuteistuosius į konkrečias kamerų tipo patalpas nuobaudoms atlikti, paskirsto įstaigos Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie įvertina visus turimus duomenis dėl galimybės nuteistiesiems kartu atlikti paskirtas nuobaudas vienoje kamerų tipo patalpoje. Tik įvertinus visas rizikas, priimamas sprendimas dėl nuteistųjų paskirstymo į tam tikras kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas ir A. L. nuobaudas kamerų tipo patalpoje Nr. 3 kartu atliko laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., ir šiuo laikotarpiu nebuvo kilę jokių neigiamų konfliktinių situacijų. Pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais, prašymais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir A. L., galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei bei jo izoliavimo, nesikreipė, todėl Vilniaus PN pareigūnams nebuvo jokio pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus. Pareiškėjas nepateikė jokių aplinkybių ar argumentų, kad Vilniaus PN pareigūnai žinojo ar turėjo žinoti apie grėsmes pareiškėjui ir kad turėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamą veiką pareiškėjo atžvilgiu. Šiuo atveju konfliktas kilo spontaniškai, jo nebuvo įmanoma prognozuoti ir prevenciškai užkardyti.

6. Pažymėjo, kad Vilniaus PN pareigūnų, budėjusių 2017 m. rugsėjo 20 d., kamerų tipo patalpose piktybiško veikimo ar neveikimo požymių nebuvo nustatyta. Priešingai, įvykus įvykiui tarp nuteistųjų, pareigūnai susidariusios situacijos metu reagavo operatyviai, suteikė pirminę medicininę pagalbą pareiškėjui, ėmėsi būtinų veiksmų esant tokiam įvykiui. Vilniaus PN jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui kiltų neturtinė žala, neatliko.

7. Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nurodė, kad nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pareiga įrodyti patirtą žalą, tenka pareiškėjui, kuris privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti žalos ir jos dydžio, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 28-599(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui buvo skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu kameroje buvo laikomas su kitu nuteistuoju, taip pat atliekančiu jam skirtą nuobaudą, A. L.. Vilniaus PN 2017 m. spalio 18 d. buvo surašyta Tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo A. J. kūno sužalojimo išvada, kurioje nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. 01.05 val. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas E. S., budėjęs kamerų tipo patalpose, Vilniaus PN direktoriaus budinčiam padėjėjui D. D. pranešė, kad jis, kartu su Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniuoju specialistu V. P. pro kamerų tipo patalpos Nr. 3 durų stebėjimo langelį pastebėjo pareiškėją sužalotu (kruvinu) veidu. D. D. nedelsiant nuėjo į įvykio vietą. Pareiškėjas paaiškino, kad jį sužalojo A. L.. Teigė, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. apie 1 val. nakties jau miegojo, kai pajuto kaip jam trenkė su dangčiu per galvą ir tuomet pajuto skausmą ir pabudo. Nurodė, kad su A. L. nesipyko, A. L. jam pasakė, jog jam sumokėta, kad jis jį sužalotų. Sveikatos priežiūros tarnybos bendrosios praktikos slaugytoja S. R. 01.10 val. apžiūrėjo pareiškėją, suteikė jam medicininę pagalbą. Po to pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, vėliau į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Pareigūnams apžiūrėjus kamerą buvo rastos keturios tualeto bakelio dangčio dalys, kurių vienos dalies kraštas buvo kruvinas. Sveikatos priežiūros bendrosios praktikos slaugytojos surašytoje pareiškėjo medicininės apžiūros pažymoje nurodyta, kad pareiškėjui buvo nustatyta kaktos kairės pusės srityje muštinė, apie 2 cm ilgio žaizda, pakaušio srityje kirstinė apie 3 cm žaizda, kairės plaštakos III–ojo piršto dorzalinė apie 2 cm kirstinė žaizda, po kairiąja ausimi 0,5 cm žaizda. Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 39-460(2) „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (medicinos izoliatorių).

10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalį, pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtino Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukciją (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 7.1 papunktyje įtvirtina, kad asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose. Pagal 2013 m. balandžio 9 d. Vilniaus PN priežiūros postų plano Nr. 14-712 21.18 papunktį, prižiūrėtojas kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje privalo nustatyta tvarka stebėti kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje laikomus nuteistuosius pro kamerų durų stebėjimo langelius (dienos metu – ne rečiau kaip kas 2 val., nakties metu – ne rečiau kaip kas 1 val.).

11. Teismas, atsižvelgdamas į pateiktą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad Vilniaus PN, užtikrindami nuteistųjų, laikomų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, saugumą naktimis, turi vykdyti šių asmenų elgesio kontrolę ir ne rečiau kaip kas 1 val. atlikti patikrinimus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų. Vilniaus PN pareigūnai ėmėsi visų būtinų veiksmų išsiaiškinant konflikto priežastis, pareiškėjas nedelsiant po įvykio buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos bendrosios praktikos slaugytojos bei konvojuotas į ligoninę. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl nesutarimų su nuteistuoju A. L., be to, pats pareiškėjas patvirtino, jog dėl minėto nuteistojo elgesio į pataisos įstaigos administraciją raštu nesikreipė, todėl Vilniaus PN nebuvo žinoma apie įvyksiantį konfliktą tarp pareiškėjo bei A. L..

12. Teismas pažymėjo, kad dėl tarp pareiškėjo ir A. L. kilusio konflikto Vilniaus apylinkės miesto teisme buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-811-1011/2018 (teisminio proceso Nr. 1-07-0-00015-2017-4). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, 2018 m. balandžio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje priėmė nuosprendį, kuriuo A. L. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir skyrė jam už tai 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

13. Teismas, nenustatęs Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN neužtikrino jo saugumo, kadangi tarnybos metu miegojo. Kai pareiškėjas buvo sužalotas, jis pats beldė į duris, tačiau pareigūnai atėjo ne iš kart, jis turėjo laukti 2-3 minutes, po to turėjo aiškinti, kas įvyko. Pareiškėjo teigimu, per tą laiką jis galėjo numirti. Dėl to, kad pareigūnai neužtikrino jo saugumo, jam sutriko sveikata, vartoja raminamuosius vaistus, yra neįgalus. Pareiškėjas teigia dėl to patyręs neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, jį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, neužtikrinant jam saugumo, atlyginimo.

19. Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad kameroje 2017 m. rugsėjo 20 d. apie 01.05 val. jis buvo sužalotas kito, kartu su juo kalinčio, asmens, t. y. Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjo saugumo jo miego metu.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad Vilniaus PN pareigūnai neužtikrino pareiškėjo saugumo miego metu, jį sužalojus, jam nebuvo operatyviai suteikta pagalba, dėl to patyrė neturtinę žalą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

23. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, papildomai motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

27. Pirmosios instancijos nagrinėjamu atveju nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) (vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos), t. y. nenustatė, kad pareiškėjui atliekant nuobaudą kameroje kartu su kitu asmeniu, jam būtų kilusi kokia nors grėsmė.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad pareiškėjui po įvykio operatyviai nebuvo suteikta medicininė pagalba, kadangi įvykis įvyko 2017 m. rugsėjo 20 d. apie 01.05 val., o Sveikatos priežiūros tarnybos bendrosios praktikos slaugytoja pareiškėją apžiūrėjo ir suteikė būtinąją pagalbą, kaip nurodyta atsakovo atstovo pateiktuose dokumentuose (atsiliepime į skundą, Tarnybinio tyrimo išvadoje), apie 01.10 val., todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą, kaip galima suprasti iš jo turinio, iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, šių įrodymų visumą, nurodė motyvus, dėl kurių išvados yra grindžiamos tam tikrais įrodymais ir pareiškėjo paaiškinimai pripažintini neįrodytais.

30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

31. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus, paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas neįrodytas ir dėl to netenkintinas.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl, nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė