A-602-2418-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2418/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00925-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI; atsakovas), atlikęs pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Targirė“) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei pelno mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2011 m. birželio 23 d. patikrinimo akte Nr. 35-49 nurodė, kad UAB „Targirė“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus – V. V. IĮ, su kuria ji prekiavo mediena, vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriomis buvo įformintas medienos pirkimas už 1393090,15 Lt ir PVM 250756,17 Lt, iš viso – 1643846,32 Lt, bei šių duomenų pagrindu bendrovė apskaičiavo ir Šiaulių AVMI pateiktose PVM deklaracijose nepagrįstai deklaravo 250756 Lt pirkimo PVM, t. y. V. V. IĮ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras neteisėtai į PVM atskaitą įtraukė 250756 Lt pirkimo PVM ir šia suma sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Be to, 2011 m. birželio 23 d. Šiaulių AVMI patikrinimo akte nurodyta, kad tokiais savo veiksmais įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymų reikalavimus, todėl mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo PVM ir pelno mokestį (250756 Lt PVM ir 208964 Lt pelno mokesčio).

Pareiškėjas, nesutikdamas su papildomai apskaičiuotais mokesčiais, pateikė pastabas dėl patikrinimo akto išvadų.

Mokesčių administratorius 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 14.4-45-33 dėl patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų 250756 Lt PVM ir 208964 Lt pelno mokesčio pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą (toliau – ir Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas).

II. Pareiškėjas UAB „Targirė“ su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtąjį Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą.

Nurodė, jog mokesčių administratoriui 2011 m. liepos 10 d. pateikė pastabas, kuriose išdėstyti motyvai įrodo, jog patikrinimo aktas yra netvirtintinas, kadangi nenustatytos aplinkybės, leidžiančios mokesčių administratoriui konstatuoti tam tikrų mokestinių prievolių pažeidimą, taip pat nurodyta, kad dalis patikrinimo iš viso nebuvo galima dėl senaties termino, t. y. mokesčių administratorius neturėjo teisės papildomai apskaičiuoti PVM ir pelno mokesčių už 2005 m., o kita dalis – nesumokėti mokesčiai, inkriminuoti UAB „Targirė“, iš tiesų turėtų būti priskirti V. V. IĮ, kuri, pareiškėjo įsitikinimu, buvo sąžiningas kontrahentas, tačiau vėliau paaiškėjo, jog ji veikė neteisėtai, dėl ko buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Taip pat nurodė, jog pastabose buvo išreiškęs poziciją, kad tuo atveju, jei mokesčių administratorius nematytų galimybės panaikinti patikrinimo akto, jis linkęs derėtis dėl mokesčių sumų, kadangi neturi pakankamai įrodymų pagrįsti mokestinėms prievolėms, tačiau mokesčių administratorius nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė inicijuoti mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo procedūrą. Tikino ir tai, jog yra sąžiningas mokesčių mokėtojas, todėl išsaugo tiek teisę į PVM atskaitą, tiek teisę faktiškai patirtomis išlaidomis sumažinti apmokestinamąsias pajamas.

Atsakovas Šiaulių AVMI su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pakartotinis patikrinimas, kurį iš esmės ginčija pareiškėjas, yra pirminis patikrinimas, atliktas ne iki galo, t. y. nenustatytos visos aplinkybės dėl mokesčių nustatymo, ir todėl buvo nutarta atlikti pakartotinį patikrinimą. Teigė, jog pakartotinis patikrinimas daromas todėl, kad reikia nustatyti papildomas aplinkybes, be kita ko – su V. V. IĮ medienos prekyba ir galimu sukčiavimu PVM srityje susijusias aplinkybes. Manė, kad Šiaulių AVMI savo veiksmais nepažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 ir 132 straipsnių nuostatų. Taip pat pažymėjo, jog taikos sutarties su pareiškėju nėra įmanoma sudaryti tol, kol nėra iki galo atliktas pakartotinis patikrinimas ir nesurašytas patikrinimo aktas.

III. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išdėstė faktines bylos aplinkybes bei pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, kuriuo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėją dėl patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotų 250756 Lt PVM ir 208964 Lt pelno mokesčio. Rėmėsi MAĮ 118 ir 132 straipsniais bei konstatavo, jog Šiaulių AVMI ginčijamu sprendimu nepatvirtino patikrinimo aktu papildomai priskaičiuotų 250756 Lt PVM ir 208964 Lt pelno mokesčio, todėl turėjo teisę priimti sprendimą pavesti atlikti pakartotinį tikrinimą.

Taip pat rėmėsi Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 129 punktu bei atkreipė dėmesį, jog ginčijamame sprendime konstatuota, kad patikrinimo akte apie pardavėjo PVM mokestinių prievolių vykdymą nėra pasisakyta, o be šios aplinkybės yra negalimas ir kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į PVM atskaitą nagrinėjimas, todėl sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo negali būti priimtas neatlikus pakartotinio patikrinimo. Išdėstė, jog pelno mokesčio apskaičiavimas šiuo atveju yra tiesiogiai susijęs su mokesčių mokėtojo teise į PVM atskaitą, o mokestinio patikrinimo metu negalima nustatyti faktiškai patirtų išlaidų, mokesčių mokėtojas nepateikė kitų dokumentų, nes pateikti dokumentai neatspindi tikrųjų ūkinių operacijų.

Taip pat nurodė, jog vadovaujantis MAĮ 72 straipsnio 3 dalimi, tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius gali pats šio įstatymo nustatyta tvarka patikrinti, ar mokestis apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai. Akcentavo, jog atsakovas ginčijamu sprendimu pavedimą pakartotinai patikrinti mokėtoją aiškiai motyvavo, įvertinęs surinktus faktus bei trūkstamų duomenų svarbą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-335/2004 bei pažymėjo, jog mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu.

Be to, turi būti ištirtos aplinkybės, leidžiančios spręsti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie galimą jo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, surenkami įrodymai, paneigiantys ūkinės operacijos realumą ir mokesčių mokėtojo (prekių pirkėjo) sąžiningumą. Apibendrino, jog atsakovas, tvirtindamas UAB „Targirė“ patikrinimo aktą, nusprendė, kad patikrinimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių ar patvirtinančių pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, todėl pavedė atlikti pakartotinį tikrinimą, t. y. surinkti ūkinių operacijų, vykusių su V.

V. IĮ, įrodymus, todėl vertintina, kad Šiaulių AVMI ginčijamu sprendimu pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Pridūrė ir tai, jog mokestinių patikrinimų rezultatų tvirtinimas įstatymu pavestas mokesčių administratoriui, todėl teismas neturi įgaliojimų vykdyti viešąjį administravimą ir patvirtinti patikrinimo akto sprendinius dėl priskaičiuotų mokestinių įmokų dydžių taip, kaip skunde juos dėsto pareiškėjas.

IV. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107 – 110), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat – priteisti iš atsakovo Šiaulių AVMI sumokėtą žyminį mokestį bei visas kitas išlaidas, susijusias su skundo parengimu, bylos nagrinėjimu bei UAB „Targirė“ atstovavimu teisme.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog sprendimas pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją negali būti grindžiamas formaliu požiūriu, nes tokiu būdu sudaromos prielaidos vilkinti procesą bei juo piktnaudžiauti. Mano, jog pavedimas pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją gali būti priimamas tik tuomet, jei juo būtų siekiama nustatyti esmines aplinkybes, reikšmingas mokestiniams santykiams kvalifikuoti. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus sprendimas pavesti pakartotinai patikrinti pareiškėją yra paremtas vienu argumentu – esą nėra nustatyta aplinkybės, kad PVM sumokėjo pardavėjas. Mano, jog toks mokesčių administratoriaus teiginys gali būti susijęs su tik su dalimi jo atžvilgiu surašyto patikrinimo akto, inter alia, UAB „Targirė“ mokestinėmis pareigomis mokant už 2006-uosius metus papildomai priskaičiuotus PVM ir pelno mokestį. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinti mokesčių apskaičiavimo senaties terminai uždraudė mokesčių administratoriui skaičiuoti PVM ir pelno mokestį už 2005-uosius metus, šis mokesčių administratoriaus sprendimo teiginys iš viso negali būti susietas su UAB „Targirė“ mokestinėmis pareigomis už 2005-uosius metus, be to, šiam (senaties taikymo) klausimui išspręsti apskritai nebūtinas pakartotinis patikrinimas (remiasi LVAT 2011 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2714/2011 ir 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2764/2011). Priduria, jog iš teismo sprendimo neįmanoma suvokti, kodėl teismas pateisina mokesčių administratoriaus poziciją netaikyti senaties instituto. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai neatsakė nė į vieną esminį skundo argumentą (inter alia – nepasisakė dėl mokesčių apskaičiavimo senaties taikymo galimybės), bet priešingai – į jo pateiktus argumentus atsakinėjo pasirinktinai, tokiu būdu pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatą, įpareigojančią teismą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Atsakovas Šiaulių AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 120 – 121) prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime paaiškina, jog pirminį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, atliko remdamasis MAĮ 72 straipsniu ir vadovaudamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialisto išvada bei pačios bendrovės pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais. Pažymi, jog LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vienintelis absoliučios teisės į PVM atskaitą pagrindas yra aplinkybė, kad PVM sumokėjo pardavėjas. Atkreipia dėmesį, jog nesant šios aplinkybės, spendžiant dėl asmens teisės į PVM atskaitą, nagrinėjamas tiek ūkinės operacijos realumas, tiek ūkio subjekto sąžiningumas, tačiau patikrinimo akte apie pardavėjo PVM mokestinių prievolių vykdymą nėra pasisakyta. Teigia, jog be šios aplinkybės yra negalimas ir kitų nurodytų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėjimo teise į PVM atskaitą nagrinėjimas, todėl sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo negali būti priimtas, neatlikus pakartotinio patikrinimo. Apibendrina, jog Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 132 straipsniu, ginčijamu sprendimu atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą pavedė teisėtai, o minėtas sprendimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir yra priimtas nepažeidžiant sprendimo priėmimo procesinių normų, ką visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas; Šiaulių AVMI) 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 14.4-45-33 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo UAB „Targirė“ (toliau – ir pareiškėjas) patikrinimą dėl patikrinimo aktu papildomai priskaičiuotų 250756 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 208964 Lt pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog 2011 m. birželio 23 d. Šiaulių AVMI, remdamasi pareiškėjo pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. 5-1/3, surašė patikrinimo aktą Nr. 35-49 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui buvo papildomai priskaičiuoti PVM ir pelno mokesčiai už nurodytą laikotarpį. Patikrinimo akte buvo konstatuota, jog pareiškėjas V. V. IĮ, su kuria jis prekiavo mediena, vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras neteisėtai į PVM atskaitą įtraukė 250756 Lt pirkimo PVM ir šia suma sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtuoju patikrinimo aktu, mokesčių administratoriui 2011 m. liepos 29 d. pateikė pastabas, kuriose, be kita ko, nurodė, jog su papildomai jo atžvilgiu paskaičiuotais mokesčiais nesutinka bei tai, kad yra sąžiningas PVM mokėtojas, o jo kontrahentas sumokėjo visą nupirktos medienos kainą, įskaitant ir PVM. Šiaulių AVMI ginčijamame 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendime, atsižvelgdama į pareiškėjo pastabas bei motyvuodama pavedimą atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, nurodė, jog Patikrinimo akte nėra pasisakyta apie pardavėjo mokestinių prievolių vykdymą, kas sudaro esminę aplinkybę, nagrinėjant aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojo teise į PVM atskaitą bei turi tiesioginės reikšmės skaičiuojant ir pelno mokestį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, jog ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes buvo paremtas teisės normomis, be to, minėtas sprendimas buvo motyvuotas, jį sąlygojo būtinybė surinkti ūkinių operacijų, vykusių su pareiškėjo kontrahentu V. V. IĮ, įrodymus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, argumentuoja, jog jis grindžiamas formaliu požiūriu, o mokesčių administratorius nepagrįstai netaikė senaties instituto už jo 2005 m. mokestines prievoles, kurio taikymui, be kita ko, pakartotinis patikrinimas nebuvo reikalingas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateikė tinkamą jų teisinę kvalifikaciją.

Ginčo santykiams aktualios Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio ir 132 straipsnių nuostatos.

MAĮ 118 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog iš šios teisės normos matyti, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas arba, kitais žodžiais tariant, tik turintis teisinę galią mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto (pažymos) patvirtinimo užkerta kelią pakartotiniam mokesčio mokėtojo patikrinimui už tą patį mokestinį laikotarpį (žr. administracines bylas Nr. A438-245/2009, A11-624/2007).

Pažymėtina, jog, kaip matyti iš faktinių byloje nustatytų aplinkybių eigos, galutinio mokesčio administratoriaus sprendimo, kuriuo būtų naujai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai, nebuvo, t. y. Patikrinimo akte nurodyti mokestinio patikrinimo rezultatai nebuvo patvirtinti patikrinimo pažyma ar sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, todėl konstatuotina, jog įstatyminiai ribojimai pavesti atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą neegzistavo.

MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 4 punktas savo ruožtu numato, jog mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją. Atkreiptinas dėmesys, jog MAĮ ar poįstatyminiuose teisės aktuose nenumatyti konkretūs atvejai, kada sprendžiant dėl patikrinimo akto tvirtinimo gali būti pavesta pakartotinai patikrinti mokesčio mokėtoją, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčio mokėtoją nėra absoliuti. Šios teisės realizavimas siejamas su tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl mokestinio patikrinimo rezultatų, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.) (žr. administracines bylas Nr. A438-563/2009, A438-596/2009). Be to, mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pavedama iš naujo patikrinti mokesčio mokėtoją, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (žr. administracinę bylą Nr. A502-1305/2008).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog mokesčių administratorius, remdamasis cituotu MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 4 punktu, būtinybę atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą grindė tuo, jog Patikrinimo akte nėra pasisakyta apie pardavėjo mokestinių prievolių vykdymą, be to, būtina surinkti ūkinių operacijų, vykusių su pareiškėjo kontrahentu V. V. IĮ, įrodymus. Akcentuotina, jog visų šių aplinkybių išaiškinimas neabejotinai siejasi su pareiškėjo teise į PVM atskaitą bei pareiškėjo sąžiningumo, kurį jis, beje, įrodinėjo savo mokesčių administratoriui pateiktose pastabose, kriterijaus nustatymu, kaip prielaida pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Taigi, akivaizdu, jog ginčijamas Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas, kuriuo buvo pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, buvo grįstas teisės normomis bei sąlygotas objektyvių faktorių – būtinybe išaiškinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra prielaidų teigti, jog mokesčių administratorius pakartotinį patikrinimą pavedė atlikti neteisėtai ar peržengdamas savo kompetencijos ribas, t. y. veikdamas ultra vires.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nėra pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinti mokesčių apskaičiavimo senaties terminai uždraudė mokesčių administratoriui skaičiuoti PVM ir pelno mokestį už 2005 m. Šiuo bylos aspektu pažymėtina, jog MAĮ 68 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nurodytina, jog atsižvelgus į šios nuostatos lingvistinę ir loginę konstrukciją matyti, kad mokesčių apskaičiavimo senaties klausimas nagrinėjamu atveju turėtų būti sprendžiamas ne ex ante (lot. – prieš įvykį), bet priėmus galutinį sprendimą dėl mokestinio patikrinimo, t. y. pabaigus mokesčių administravimo procedūrą ir atitinkamai apskaičiavus mokesčius už vienokį ar kitokį mokestinį laikotarpį, tokiu būdu sukeliant jam teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik tuomet, bet ne tarpinėje procedūros grandyje, būtų galima objektyviai spręsti dėl minėtojo senaties instituto taikymo, juo labiau, kad kaip matyti iš bylos duomenų (b. l. 38) mokesčių administratorius ikiteisminio tyrimo institucijai nėra pranešęs, kad atsisako nuo civilinio ieškinio, kuris gali būti tikslinamas, todėl nėra aišku, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta lex specialis nuostata, pratęsiančia to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo terminą.

Tuo pačiu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (administracinės bylos Nr. A442-2714/2011; A438-2764/2011) nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui, nes skiriasi šios ir minėtų bylų aplinkybės, t. y. minėtose bylose mokestinis patikrinimas jau buvo baigtas, o papildomi mokesčiai bei su jais susijusios sumos – paskaičiuoti, o mokestiniai ginčai – inicijuoti, ko, kaip minėta, nebuvo nagrinėjamoje byloje.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė byloje kilusį ginčą, be to, teisingai aiškino ir taikė Mokesčių administravimo įstatymo normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius