2021-06-09 Nr. AB-12647-3-64-3-03485-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-489-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03485-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Pareiškėjo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos.

2.2. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, buvo prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, pasivaikščiojimai gryname ore tik po 1 valandą vietoj 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, duše maudydavosi tik vieną kartą per savaitę, tik po 15 minučių, dušuose grindų danga buvo slidi, kartais nebūdavo karšto vandens, tiekiamas maistas buvo atšalęs, nekaloringas, tik apie 1 300-1 500 kcal.

2.3. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, t. y. neturtinę žalą. Pareiškėjas prašė už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. spalio 21 d. priteisti 2 500 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. spalio 21 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 4,41 kv. m. iki 17,62 kv. m, todėl kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kad byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

3.2. Šiaulių TI pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).

3.3. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

3.4. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

3.5. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

3.6. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.

3.7. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kameroje ir tik vieno karto maudytis į dušus nuvedimo nepagrįstos.

3.8. Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, atsakovo atstovas neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė, atsakovui dėl netinkamo maitinimo nebuvo pateikęs jokių skundų. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo K. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

6. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes apie kamerų plotą, kuriose buvo pareiškėjas, taip pat kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad minimalus gyvenamasis kameros plotas, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte (3,6 kv. m), pareiškėjui buvo užtikrintas (pareiškėjui teko nuo 4,41 kv. m iki 17,62 kv. m).

7. Teismas nurodė, kad, nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su higienos normų pažeidimais, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė.

9. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu, nurodė, kad, kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

10. Įvertinęs į bylą pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir Departamentas) patikrinimo aktus, teismas konstatavo, kad Departamento 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-4414 nustatyta, jog Šiaulių TI darbuotojai, turintys tiesioginį kontaktą su laisvės atėmimo vietoje laikomais asmenimis, galintys daryti tiesioginę įtaką šių asmenų sveikatai, nėra išklausę privalomųjų higienos įgūdžių ir pirmosios pagalbos mokymo kursų.

11. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 4, 5 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumo pažeidimu, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino sanitarinio mazgo įrengimą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

13. Įvertinęs HN 134:2015 18 punkto nuostatas, teismas konstatavo, kad karšto vandens privalomas tiekimas į apgyvendinimo kameras HN 134:2015 ar kituose teisės aktuose nėra numatytas.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengto iškvietimo mygtuko, teismas vadovavosi Taisyklių 2 punktu ir 14.4 punktu, taip pat apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija, teismas apžvelgė bylos medžiagą (Departamento patikrinimo aktus, Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos parengtus patalpų higienos-dezinfekcijos planus) ir konstatavo, kad pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

16. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo suteikta teisė kasdien nusiprausti po dušu, teismas apžvelgė teisinį reguliavimą (HN 134:2015 28.1 p., 28.2 p.), bylos faktines aplinkybes (Departamento patikrinimo aktus, dušo ragelių skaičių) ir konstatavo, kad pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 28 punkte numatytus reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė praustis duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl teismas nurodė, jog negalima teigti, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, teismas apžvelgė teisinį reguliavimą (Taisyklių 21 p.), įvertino bylos medžiagą (Departamento patikrinimo aktus) ir konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

18. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą (pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė.), atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo netinkamo maitinimo Šiaulių TI.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad, nustačius, jog pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmesti.

III. 20. Pareiškėjas K. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma:

21.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik Šiaulių TI pateikta medžiaga, taip pat neteisingai konstatavo, kad iš kameros ploto nereikia išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

21.2. Pareiškėjo skunde išsamiai išdėstyta, kad kameroje Nr. 28 minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista šiais laikotarpiais – nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. kovo 19 d., nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 29 d. ir nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 17 d.

21.3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo unitazų (kameroje Nr. 35 – 6 paras, kameroje Nr. 23 – 10 parų).

21.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje Nr. 28 visą laikotarpį buvo tik viena sėdima vieta, nors joje visą laikotarpį buvo laikomas daugiau nei 1 asmuo.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

22.1. Pirmosios instancijos teismas apibendrino pareiškėjo argumentus dėl galimo tualeto neatitikimo standartams bei keliamiems reikalavimams, tačiau nurodė, kad pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatyta. Nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai apie tupimus tualetus nepasisakė, tačiau nėra pagrindo teigi, kad vertinant sanitarinių mazgų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, šis aspektas liko neįvertintas.

22.2. Pareiškėjas neteisingai skaičiuoja jam tekusi gyvenamąjį plotą kameroje Nr. 28. Atsakovo atstovas pabrėžia, jog pareiškėjui teko mažiausiai 4,41 kv. m (kameros plotą (17,62 kv. m padalinus iš joje buvusių asmenų skaičiaus (4)).

22.3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė aplinkybių, susijusių su kėdžių skaičiumi (tik nurodė, kad kėdės nepatogios).

22.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tiek teisės aktais, tiek teismų praktika, tiek teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, teisingo žalos atlyginimo koncepcija, remiasi įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, o bylos šalių pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma, todėl abstraktūs pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo K. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik Šiaulių TI pateikta medžiaga, taip pat neteisingai konstatavo, kad iš kameros ploto nereikia išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo unitazų, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje Nr. 28 visą laikotarpį buvo tik viena sėdima vieta, nors joje visą laikotarpį buvo laikomas daugiau nei 1 asmuo.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo naują aplinkybę, kad kameroje Nr. 28 jam trūko inventoriaus (nebuvo pakankamai kėdžių). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui šio nusiskundimo nereiškė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde (b. l. 5) buvo nurodęs, jog kameroje buvo nepatogios, sėdėjimui nepritaikytos kėdės, t. y. toks pareiškėjo teiginys suponuoja išvadą, jog kėdės kamerose buvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų dėl inventoriaus trūkumo.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų ir padarytų išvadų nebekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

29. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

30. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

31. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. spalio 21 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas periodiškai buvo apgyvendintas kamerose Nr. 3, 23, 28, 35, 39, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų ir jam teko nuo 4,41 kv. m iki 17,62 kv. kv. m kameros ploto (b. l. 25–29). Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

33. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino sanitarinis mazgas ir baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui iš esmės buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

34. Atsakydama į pareiškėjo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumento, jog kamerose Nr. 23 ir Nr. 35 nebuvo unitazų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant pareiškėjų argumentus, susijusius su tupimo tualeto buvimu (įrengimu) sanitariniuose mazguose, pažymima, kad teisinis reguliavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo įrengti sėdimą unitazą, be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog sanitariniuose mazguose įrengti klozetai gali būti ir tupiami (7.6 p., 9.1 p., 10.4 p.). Todėl sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2245-502/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021 ir kt.). Vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-662/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-29-822/2021; ir kt.).

35. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija sudarytų nepatogumus juo naudotis, nėra pagrindo aptariamu aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

36. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo nustatyti šie pažeidimai – pareiškėjo kalinimo metu buvo pažeisti HN 134:2015 4, 5 ir 12 punktai.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau nesant kitų pažeidimų, pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju kitų pareiškėjo teisių pažeidimų, išskyrus nustatytus pirmosios instancijos teismo, šioje byloje nėra.

39. Teisėjų kolegija nurodo, jog bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos ir buities sąlygų (pažeisti HN 134:2015 4, 5 ir 12 punktų reikalavimai) neužtikrinimo pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Atsižvelgdama į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas pažeidimas nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

40. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė