d7c208e2-5e70-4b4f-a6d2-e3373fce7855 · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėjas Z                                                                                                                                    Nuorašas                                                                                                         Pranešėja L.Gurevičienė                                                                               Byla Nr. 1A-524-149/2016Teisėja A.Katinienė                                                        Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00943-2015-0                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.1;2.4.7.                                                                                                                                                                                                                             (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS2016 m. spalio 17 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,teisėjų Vlasdislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės, sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorui Viliui Paulauskui,išteisintųjų advokatams Jonui Jasiulevičiui, Arūnui Aleknai, Agatai Aganauskienei,išteisintiesiems L.

Č., Ž. L., A. M., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios O. S. M. apeliacinį skundÄ dėl Å irvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendžio, kuriuo L. Č., Ž. L. ir A. M. iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. ieÅ¡kinys atmestas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė:

Ž. L. buvo kaltinama tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su A. M., L. Č. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimÄ turtÄ â€“ pinigus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui telefonu nurodė savo AB DNB banko sÄ skaitos numerį (duomenys neskelbtini), kad į jos banko sÄ skaitÄ bÅ«tų pervesti sukčiavimo bÅ«du gauti pinigai, 2013-05-31 į jos banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ nukentėjusiosios O.

S. M. banko sÄ skaitos (duomenys neskelbtini) pačiai nukentėjusiajai pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule iÅ¡viliotus 3551,22 Eur (12261,64 Lt), perdavė savo AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis A. M., o pati 2013-06-02 Vilniaus g. 38, Å irvintose, esančiame AB DNB banko skyriuje iÅ¡grynino 637,16 Eur (2200 Lt) ir perdavė pinigus L. Č.. Tokiu bÅ«du padėjo apgaule įgyti svetimÄ â€“ nukentėjusiajai O. S. Matulytei priklausantį turtÄ â€“ 637,16 Eur (2200 Lt), padarydama nukentėjusiajai 637,16 Eur (2200 Lt) turtinę žalÄ .

Å ioje Ž. L. veikoje yra nusikaltimų, numatytų LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai.A. M. buvo kaltinama tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su Ž. L., L. Č. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimÄ turtÄ â€“ pinigus, po to kai Ž. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui telefonu nurodė savo AB DNB banko sÄ skaitos numerį (duomenys neskelbtini), kad į jos banko sÄ skaitÄ bÅ«tų pervesti sukčiavimo bÅ«du gauti pinigai, 2013-05-31 į Ž.

L. banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ nukentėjusiosios O. S. M. banko sÄ skaitos (duomenys neskelbtini), pačiai nukentėjusiajai pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule iÅ¡viliotus 3551,22 Eur (12261,64 Lt), paėmė Ž. L. priklausančiÄ AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis ir 2013-05-31 – 2013-06-01 kartu su L. Č., Vilniaus g. 54, Å irvintose, esančiame AB DNB bankomate per du kartus iÅ¡grynino 2896,20 Eur (10000 Lt), kuriuos perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, 100 Lt pasilikdama sau kaip atlygį, o 200 Lt perduodama L.

Č.. Tokiu bÅ«du padėjo apgaule įgyti svetimÄ â€“ nukentėjusiajai O. S. Matulytei priklausantį turtÄ â€“ 2896,20 Eur (10000 Lt), tokiu bÅ«du jai padarydama 2896,20 Eur (10000 Lt) turtinę žalÄ . Å ioje A. M. veikoje yra nusikaltimų numatytų LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai.L. Č. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su Ž. L., A. M. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdamas padėti apgaule įgyti svetimÄ turtÄ â€“ pinigus, po to kai Ž.

L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui telefonu nurodė savo AB DNB banko sÄ skaitos numerį (duomenys neskelbtini), kad į jos banko sÄ skaitÄ bÅ«tų pervesti sukčiavimo bÅ«du gauti pinigai, 2013-05-31 į Ž. L., banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ nukentėjusiosios O. S. M. banko sÄ skaitos (duomenys neskelbtini), pačiai nukentėjusiajai pervedus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų apgaule iÅ¡viliotus 3551,22 Eur (12261,64 Lt), A. M. paėmus Ž. L. AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis, 2013-05-31 – 2013-06-01, kartu su A.

M., Vilniaus g. 54, Å irvintose, esančiame AB DNB bankomate, per du kartus iÅ¡grynino 2896,20 Eur (10000 Lt), kuriuos perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, 57,92 Eur (200 Lt) pasilikdamas sau, kaip atlygį ir 2013-06-02 Ž. L., Vilniaus g. 38, Å irvintose, esančiame AB DNB banko skyriuje iÅ¡gryninus 637,16 Eur (2200 Lt), paėmė juos ir perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tokiu bÅ«du padėjo apgaule įgyti svetimÄ â€“ nukentėjusiajai O. S. Matulytei priklausantį turtÄ â€“ 3533,36 Eur (12200 Lt), padarydamas 3533,36 Eur (12 200 Lt) turtinę žalÄ .

Å ioje L. Č. veikoje yra nusikaltimų, numatytų LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai.Å irvintų rajono apylinkės teismas 2016-04-21 nuosprendžiu iÅ¡teisino L. Č., Ž. L. ir A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. civilinį ieÅ¡kinį atmetė. Savo sprendimÄ pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad 2013-05-31 nukentėjusioji O.

S. Matulytė, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įtikinta, iÅ¡ savo banko sÄ skaitos (duomenys neskelbtini) į Ž. L. banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB DNB banke, pervedė 3551,22 Eur (12261,64 Lt). Ž. L., praÅ¡oma vyriÅ¡kio, prisistačiusio Romu (Tomu), su kuriuo bendravo tik telefonu, pasakė jam savo banko sÄ skaitos numerį neva tam, kad jo draugas ar draugo žmona galėtų jam pervesti pinigus buto remontui. Vėliau to paties vyro nurodymais dėl pinigų jam ar kitiems asmenims perdavimo, perdavė savo AB DNB banko kortelę su prisijungimo duomenimis A.

M., kuri 2013-05-31 – 2013-06-01 kartu su L. Č. Vilniaus g. 54, Å irvintose, esančiame AB DNB bankomate per du kartus iÅ¡grynino 2896,20 Eur (10000 Lt), kuriuos perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Dar 637,16 Eur (2200 Lt) 2013-06-02 Vilniaus g. 38, Å irvintose, esančiame AB DNB banko skyriuje iÅ¡grynino pati Ž. L. ir perdavė pinigus L. Č., kuriuos jis taip pat perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad kuris nors iÅ¡ kaltinamųjų bÅ«tų bendravęs su nukentėjusiÄ ja O.

S. Matulyte ar atlikęs kokius nors veiksmus, įtakojusius nukentėjusiosios apsisprendimÄ pervesti pinigus į Ž. L. sÄ skaitÄ . Nei vienas iÅ¡ kaltinamųjų nei teisiamojo posėdžio metu, nei apklausti ikiteisminio tyrimo metu nenurodė žinoję pinigų kilmę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad buvo prieÅ¡ingai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje nėra nustatytas subjektyvusis sukčiavimo požymis – apgaulės faktas.

Kadangi nei vienas iÅ¡ kaltinamųjų nežinojo pinigų kilmės, tai yra nesuvokė, kad pinigai, kuriuos jie išėmė iÅ¡ Ž. L. banko sÄ skaitos ir perdavė nepažįstamiems asmenims įgyti nusikalstamu bÅ«du, nesuvokė turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingo pobÅ«džio ir nesiekė panaudodami apgaulę tokiÄ turtinę naudÄ gauti, todėl nėra pagrindo konstatuoti kaltinamųjų tyčios. Kadangi kaltinamieji nesuvokė padedantys kitiems asmenims daryti nusikalstamÄ veikÄ , tarp jų nebuvo bendro susitarimo daryti nusikalstamÄ veikÄ , todėl negali bÅ«ti konstatuojamas ir kaltinamųjų bendrininkavimas, pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji praÅ¡o panaikinti Å irvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-984/2016 ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį bei patenkinti O.

S. M. civilinį ieškinį.Skunde nurodo, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, jog, priimdamas nuosprendį, teismas visiškai ignoravo ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodomus, t.y. svarbiausiai neįrodžius kaltinamųjų asmenų nurodytos svarbios aplinkybes, pinigų perdavimo fakto tariamam neegzistuojančiam asmeniui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai, neobjektyviai bei prieštaringai vertino pačių kaltinamųjų parodymus.

Apeliantės teigimu, kaltinamieji asmenys, ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir teisme duodami parodymus ir teigdami, jog išgryninti pinigai buvo perduodami kitiems asmenims, neįrodė pinigų perdavimo fakto. Juo labiau, jog, apeliantės manymu, išgalvoti asmenys kaltinamųjų apibūdinami skirtingai, tai Tomas, o vėliau Romas. Nurodo, jog A. M. parodė, kad pinigus atėjo paimti vyras 25-26 metų amžiaus, šviesių plaukų, neaukštas, liekno kūno sudėjimo vyras, o L. Č. parodė, kad atėjo vyras, vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų, apie 40 metų amžiaus.

Teigia, jog teismas neįžvelgė ir tai, jog A. Č. pirmuoju A. M. praÅ¡ymu nuo pat pradžių žinojo, kad reikia iÅ¡gryninti 12 000 Lt sumÄ , nors kaip pati kaltinamoji A. M. teigė, kad tariamas asmuo prašė iÅ¡gryninti tik 5000 Lt. Apeliantė mano, jog tai reiÅ¡kia, kad kaltinamieji asmenys iÅ¡kart žinojo, kad O.S. M. pervesti pinigai turi bÅ«ti iÅ¡gryninti visi, o ne palaipsniui, kaip melagingai buvo teigiama, jog tariamai buvo vykdomi iÅ¡galvoto asmens nurodymai – pinigus iÅ¡gryninti palaipsniui tik tariamo asmens paliepimu sulaukus jo skambučio.

Taip pat nukentėjusioji nurodo, jog iÅ¡ L. Č. 2015-11-06 apklausos protokolo matyti, prieÅ¡ingai nei konstatuota pirmos instancijos teismo, kad jam pinigai, tariamai už degalus, buvo perduoti ne du kartus, o keturis kartus (l00 Lt, 200 Lt, 40 Lt ir 50 Lt). Pažymėjo, jog L. Č. minėtame apklausos protokole aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai parodė, kad „Astos mama Žana tÄ tariamÄ asmenį, kuris viskÄ organizavo, tikrai žinojo, jis atvykdavo į jos namus atsigerti kavos“. Visa tai nustatyta įrodymais (pradiniais kaltinamųjų apklausos protokolais), kas, apeliantės manymu, neabejotinai leidžia konstatuoti, kad kaltinamieji asmenys teismÄ suklaidino savo parodytomis, iÅ¡galvotomis aplinkybėmis, todėl kaltinamųjų parodymai yra laikytini nenuoseklÅ«s ir nepatikimi.

Apeliantė taip pat mano, jog kaltinamieji, atlikdami veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobÅ«dį, Å¡iuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, vadovavosi nenuosekliais ir prieÅ¡taringais kaltinamųjų asmenų parodymais, apsiribodamas iÅ¡galvotu asmeniu, kuriam tariamai buvo perduoti pinigai. Teigia, jog, neįrodžius pinigų perdavimo fakto, pirmos instancijos teismas minėtus kaltinamųjų nenuoseklius ir prieÅ¡taringus parodymus vertino palankiai gynybai, o ne kaltinimui.

Apeliantės vertinimu, kaltinamųjų objektyvÅ«s veiksmai (pinigų iÅ¡gryninimas (kaltinamųjų apibÅ«dinamas elgesys prie bankomato), siekis iÅ¡gryninti iÅ¡kart visus pinigus (neiÅ¡grynino vienu kartu tik dėl banko nustatyto limito) yra nustatytas nusikalstamos veikos mechanizmas, operatyvus ir greitas nusikalstamų veiksmų atlikimas laiko atžvilgiu), patvirtina, kad asmenys suprato, jog veikia bendrai ir norėjo taip veikti. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos ir jų tarpusavio sÄ sajų, pažeidė BPK 20 str.5 d. reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, iÅ¡teisintieji ir jų gynėjai praÅ¡o O.S. M. apeliacinį skundÄ atmesti. O. S. M. apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė turtinės prievolės arba jÄ panaikino.Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, yra bÅ«ti visi Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Nesant nors vieno iÅ¡ jų, baudžiamoji atsakomybė – negalima.Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo bÅ«das. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiÅ¡kiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, praneÅ¡ant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtÄ perleidimo aplinkybes ir pan.

Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamÄ Ä¯takÄ Å¡io asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali bÅ«ti laikoma nusikalstama. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sÄ vokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimÄ nuo civilinės teisės pažeidimo.

Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtÄ ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851–2001, 2K-387–2009, 2K-538–2010, 2K-587/2013).Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktÄ , bet ir apgaulės subjektyvų suvokimÄ bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimÄ .

Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininkÄ praneÅ¡damas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iÅ¡kraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento.

Kaltininko susiformavusiÄ tyčiÄ apgaule užvaldyti svetimÄ turtÄ , jo ketinimus turi patvirtinti vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tirti ir įvertinti įrodymai.             Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys).

Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindÄ , t. y. jis turi bÅ«ti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ir ta, kad turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Jokie įrodymai neturi teismui iÅ¡ anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranaÅ¡esni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Taip pat pažymėtina, jog tik teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartÄ akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva.

Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Tai, kad pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iÅ¡ proceso dalyvių, savaime nereiÅ¡kia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės iÅ¡nagrinėtos neiÅ¡samiai ir Å¡aliÅ¡kai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015).              Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog teisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).             Kolegijos nuomone įrodymų, neginčijamai patvirtinančių L.

Č., Ž. L., A. M. kaltę, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tyręs ir vertinęs byloje esančius įrodymus, sutiko su prokuroro pozicija ir motyvuota nutartimi pagrįstai iÅ¡teisino L. Č., Ž. L. ir A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios O. S. M. ieÅ¡kinį atmetė. Apeliantė, gi, pateikdama tik subjektyviÄ nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų ir įrodymų vertinimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iÅ¡ jo iÅ¡plaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiÅ¡kumai, kurie negali bÅ«ti paÅ¡alinti, aiÅ¡kintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieÅ¡ NorvegijÄ Â§ 37/3, Condron prieÅ¡ Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.), Å irvintų rajono apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendis, kuriuo L.

Č., Ž. L. ir A. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šį nuosprendį.             2016-09-20 ir 2016-09-21 Vilniaus apygardos teisme, jau po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste – Tarnyba) trys pažymos, kuriomis prašoma priteisti iš kaltinamojo L.

Č. valstybės naudai 48,29 Eur, iš kaltinamosios Ž. L. – 46,32 Eur ir iš kaltinamosios A. M. – 81,06 Eur dydžio išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo.              Nagrinėjamo prašymo kontekste pirmiausia pažymėtina, jog Tarnyba klaidingai nurodo L. Č., A. M. ir Ž. L. procesinę padėtį – jie yra ne kaltinamieji, o išteisintieji. Kadangi, įstatymas nenumato, kad turėtos proceso išlaidos būtų priteistos iš išteisintojo, įvertinus, kad prašymo priteisti atstovavimo išlaidas iš apeliantės nukentėjusiosios O.

S. M. Tarnyba nepateikė, Tarnybos praÅ¡ymas priteisti iÅ¡ iÅ¡teisintųjų L. Č., A. M. ir Ž. L. iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tinojo gynėjo dalyvavimo, atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iÅ¡dėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė: Nukentėjusiosios O. S. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė (paraÅ¡as)                                                        Leonarda Gurevičienė Teisėjai (paraÅ¡ai)                                                                               Virginija Liudvinavičienė                                                                                                                                        Vladislavas LenčikasNuoraÅ¡as tikras:Kolegijos pirmininkė                                                                        Leonarda Gurevičienė