2022-03-23 Nr. AB-6787-3-62-3-02964-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1670-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02964-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. E. E. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. E. E. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. E. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34391 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-oios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1605 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų. Atsakovas vadovavosi EPPB ataskaita, tačiau ji yra rekomendacinio pobūdžio. Apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Skundžiamu Sprendimu atsakovas, nutarė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti. Sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

3. Pareiškėjas teigė, jog savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam Komisijoje nebuvo užtikrinta galimybė būti tiesiogiai ir betarpiškai išklausytam. Nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Departamento išvadas. Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį bei paties pareiškėjo pasakojimą neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo gyvenimas buvo paveiktas kovų su (duomenys neskelbtini) valstybe, todėl jis buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, asmuo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste nurodė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

8. Atsakovas akcentavo, kad tyrimo metu nenustatyta ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Tuo tarpu 2021 m. EPPB gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė. Be to, (duomenys neskelbtini) yra teritorijų, kur jokie kariniai konfliktai nevyksta, todėl pareiškėjas, būdamas jaunas, darbingo amžiaus vyras, turi galimybę persikelti gyventi ir į saugesnę vietą (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų patvirtinančių, kad kilmės valstybėje dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių jis yra persekiojamas ar yra diskriminuojamas. Pareiškėjas savo prašymą grindė iš esmės bendra kilmės valstybės informaciją. Be to, pats nurodė, kad jis nebuvo persekiojamas ir jam nebuvo grasinta, taip pat, kaip ir pats nurodė, jei grįžtų į kilmės valstybę, jam niekas negrėstų, tiesiog jis nori geresnio gyvenimo, nes (duomenys neskelbtini) neturi pragyvenimo šaltinio. Siekis susirasti darbą yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad pareiškėjas yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių neleidžiama įsidarbinti ar kt.

10. Atsakovas pabrėžė, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo, tačiau nagrinėjamu atveju Departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojus ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

11. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir jam nekyla grėsmė dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Atsakovas nurodė, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui T. E. E. E. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui T. E. E. E. 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), ir kaip dauguma (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl savo tikėjimo. Į Lietuvą atvyko per Baltarusiją.

16. Teismas, apžvelgęs Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, Tvarkos aprašo 99 punkte įtvirtintą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus prieglobsčio bylose, įvertinęs pareiškėjo Departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, darė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas nėra detalus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Baltarusija nėra pareiškėjo kilmės valstybė, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, ar suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), o ne dėl grėsmės Baltarusijoje. Sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės, jo teiginiai grindžiami tik jo subjektyvia nuomone.

17. Teismas pareiškėjo aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

18. Teismas nurodė, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui (pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, todėl informacija surinkta apie jo nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta vidaus konfliktai, nenustatyta, kad šiame regione vyktų beatodairiškas smurtas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjas taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Pareiškėjo skundo argumentai neleidžia suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

19. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

20. Teismas pažymėjo, kad Komisija Tvarkos aprašo 222 punkto kontekste turi teisę nerengti žodinio posėdžio. Pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

21. Teismas sprendė, kad Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę yra pagrįstas. Yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpis yra neproporcingas, todėl jis trumpinamas iki 2 metų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metus.

22. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Akcentuoja, kad nesuteikdamas asmeniui papildomos apsaugos atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, buvo būtina rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

26. Pareiškėjas pažymi, kad nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Departamento išvadas. Pareiškėjas nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes. Pajutęs grėsmę savo gyvybei, nusprendė išvykti iš šalies. Bėgdamas nuo persekiojimų išvyko į Lietuvą. Todėl jei bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam galimai gresia mirtis ir susidorojimas.

27. Pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai nustatyta, kad jam kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

28. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nesurinkta būtina informacija apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Duomenys, kuriais buvo remtasi priimant sprendimą, buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių. Surinkta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime Departamentas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

35. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

36. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

39. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus 2021 m. spalio 20 d. apklausos metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtam, kankinamam dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei.

42. Pareiškėjo Departamento apklausos metu pateiktas pasakojimas yra daugiau bendro pobūdžio, nesusietas su jo asmeniu. Iš pareiškėjo pateikto apklausos metu pasakojimo matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjas paliko savo kilmės šalį, buvo ekonominis motyvas. Pareiškėjas nurodė, kad bėga iš kilmės šalies, nes (duomenys neskelbtini) nėra darbo ir ateities, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad tokio pobūdžio priežastys (ekonominės, socialinės), kaip teisingai nurodė Departamentas, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

43. Taip pat pareiškėjas patvirtino, kad kilmės šalyje jam kaip asmeniui niekas negrasino ir jokios tiesioginės grėsmės jis nejaučia, sugrįžus į (duomenys neskelbtini) jam nekiltų jokia asmeninė grėsmė. Tokie pareiškėjo prašymo motyvai patvirtina, kad pareiškėjas su persekiojimu, pavojumi jo sveikatai ir gyvybei kilmės valstybėje nebuvo susidūręs.

44. Pareiškėjas savo pasakojimą iš esmės grindė bendra (duomenys neskelbtini) nesaugia ir sunkia padėtimi kilmės šalyje. Tačiau, kaip minėta, bendra saugumo padėtis kilmės šalyje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Persekiojimo grėsmę paneigia ir pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės šalies aplinkybės, t. y. jo sprendimas išvykti iš šalies nebuvo spontaniškas, jis ilgai galvojo apie išvykimą, tačiau tam neturėjo lėšų, o tokiai galimybei atsiradus, atskrido į Baltarusijos Respubliką ir po to atvyko į Lietuvos Respublikos pasienį.

45. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių.

46. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) miestas) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Europos prieglobsčio paramos biuro, kuris buvo įsteigtas skaidriu ir nešališku būdu rinkti svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, 2021 m. duomenimis šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Departamento padarytas išvadas.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. E. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė