2013-04-25 Nr. AB-1353-3-61-3-01859-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-45/203

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01859-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Rasai Betingytei-Jasaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. A. (S. A.) įstatyminės atstovės N. U. (N. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. įstatyminės atstovės N. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos S. A. įstatyminė atstovė N. U. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-55 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos pilietei S. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti sprendimą suteikti jai prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Skunde (b. l. 1–2) pareiškėjos atstovė paaiškino, kad apklausos metų ji nurodė visas svarias priežastis, kodėl buvo priversta išvykti su savo šeima iš Kirgizijos Respublikos ir prašytis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Kirgizijoje įvykus politiniam perversmui, ją pradėjo persekioti, nes jos vyras A. A. (A. A.) buvo karininkas ir neramumų metu slėpė uzbekus bei jiems savigynai parūpino šaunamuosius ginklus. 2010 m. birželio 10 d. Ošo mieste prasidėjus masiniams etniniams neramumams, ji 2010 m. birželio 14 d. išvyko į Biškeką, o jos vyras liko Ošo mieste.

Su vyru bendravo tik telefonu. Iš Biškeko jos vyro brolis ją nuvežė į Takmoką pas uošvę. Vyrą nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio pradėjo persekioti NVD, tiksliau – Ošo miesto meras M. M.. N. U. vyrą reketavo uniformuoti asmenys, jis buvo dingęs savaitei, tačiau jam pavyko pabėgti. Paskambinęs įspėjo, kad ji būtų atsargi, todėl ji pradėjo slapstytis. Po vyro perspėjimo N. U. pradėjo persekioti, prie jos namų, kur tuo metu gyveno, šešias dienas stovėjo automobilis tamsintais langais, pasišalindamas tik labai trumpam laikui (kelioms valandoms).

N. U. tėvas, buvęs policininkas, išsiaiškino, kad tiems asmenims reikia informacijos apie jos vyro buvimo vietą. Jie apie vyrą klausinėjo kaimynų. 2010 m. rugpjūčio mėnesį jos vyras A. A. atvyko pas ją ir jie toliau slapstėsi pas giminaičius, Isikul mieste. Jiems paskambino vyro draugai ir pasakė, kad jo ieško, tada jie nutarė išvykti iš Kirgizijos. Savo šalyje jie pagalbos nesikreipė, nes nebūtų sulaukę. Pagal jos šalies papročius vyrai moterims apie savo reikalus nieko nepasakoja, todėl ji pateikia tik abstrakčią informaciją.

Bijo, kad jei ji su šeima grįš į Kirgiziją, jos vyrą suims ir nužudys, su ja taip pat bus susidorota. N. U. manymu, atsakovas prieglobsčio prašymą išnagrinėjo aplaidžiai ir skubotai, išsamiai nesusipažinęs su jos pateikta informacija. Sprendime atsakovas net nenurodė tos aplinkybės, kad dėl nuolatinio streso dėl vyro persekiojimo, slapstymosi, ji patyrė persileidimą, todėl akivaizdu, jog jos prašymas buvo atmestas deklaratyviai, turint išankstinį nusistatymą dėl kitų valstybių piliečių, kurie prašo prieglobsčio Lietuvoje.

Atsakovas priėmė Sprendimą, neatsižvelgęs į tai, kad Kirgizijoje N. U. ir jos dukros, pareiškėjos S. A., teisės bus pažeistos. Todėl atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 130 straipsnio 1 dalį. Taip pat, Sprendimas pažeidžia Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 22 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 7–9) paaiškino, kad tarptautinės apsaugos poreikį Įstatymo 86 ar 87 straipsnių reikalavimais sąlygoja visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga. Ši baimė turi egzistuoti realiai. Nurodo, kad N. U. niekada nebuvo persekiojama, yra uzbekų tautybės, niekada nepriklausė jokioms politinėms partijoms ar religinėms organizacijoms ir niekada nedalyvavo partinių, politinių ar religinių organizacijų veikloje, išpažįsta musulmonų tikėjimą, prieglobsčio prašymą grindžia vyro A. A. persekiojimu. A.

A. teiginiai, kad jį persekiojo Kirgizijos pasienio tarnybos Centrinio štabo vadovybė, nes jis etninių riaušių metu, 2010 m. birželio 11–12 d., Štabo teritorijoje slėpė uzbekų šeimas bei tai, kad jis turi kompromituojančios informacijos apie padėtį Pasienio tarnyboje šių riaušių metu, laikytini nepagrįstais. Departamentas 2012 m. gegužės 17 d. nusiuntė Austrijos informacijos apie kilmės šalis ir prieglobstį tyrimo ir dokumentacijos centrui (ACCORD) paklausimą apie Kirgizijos pasienio apsaugos tarnybos Centrinį aparatą ir jo dalyvavimą 2010 m.

Ošo įvykiuose. ACCORD 2012 m. gegužės 29 d. pateiktame atsakyme pacitavo tokius šaltinius kaip Erasia.net ir Vesti.kg, kurie leidžia susidaryti vaizdą apie Kirgizijos pasienio apsaugos tarnybos kadrus. Nevyriausybinė organizacija „K. S.“, bendradarbiaudama su Kirgizijos valdžios atstovais, tyrė, kaip ir kodėl 2010 m. Ošo įvykių metu buvo užpuolami kariniai daliniai ir grobiama ginkluotė. Šios organizacijos ataskaitoje yra nurodyti visi tokie incidentai, tačiau nerasta informacijos apie ginklų grobimą Pasienio tarnybos Centriniame aparate.

Duomenų apie tai, kad Kirgizijos pasieniečiai per 2010 m. šalies pietuose vykusius neramumus savo daliniuose slėpė uzbekų tautybės asmenis, nebuvo rasta. Tokių faktų nenustatė ir Nepriklausoma tarptautinė tyrimo komisija. Atvirkščiai, savo ataskaitoje komisija kalba apie saugumo struktūrų smurtą arba nusikalstamą neveikimą tuo metu, kai reikėjo apsaugoti uzbekus. Pasak komisijos, saugumo pajėgos (tai reiškia – ir pasieniečiai) reagavo skirtingai į smurtinius veiksmus, priklausomai nuo to, kokios tautybės asmenys juos vykdo.

A. A. paaiškinimai nėra patikimi ir nuoseklūs, jie prieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai informacijai, susijusiai su N. U. atveju, todėl, remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentiniais įrodymais.

Tačiau A. A. pateikti dokumentiniai įrodymai nėra patikimi, atvirkščiai – prieštarauja jo apklausos metu pateiktiems faktams (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-3644/2011). Remiantis surinkta informacija, Departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. A. pateikta individualaus pobūdžio informacija yra nenuosekli, nepatikima, prieštarauja jo paties pateiktai individualaus pobūdžio bei Departamento turimai bendro pobūdžio informacijai, susijusiai su jo atveju.

Dokumentiniai įrodymai, turėję pagrįsti jo pasakojimą, yra prieštaringi bei keliantys abejonių dėl jų patikimumo. Todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad jo atžvilgiu netaikytina abejonės privilegijos nuostata, įtvirtinta Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. N. U. pasakojimas akivaizdžiai painus ir abejotinas, jame trūksta išsamumo ir nuoseklumo. Vertinant N. U. pateiktas individualaus pobūdžio aplinkybes, nustatyti esminiai prieštaravimai, turintys lemiamos reikšmės nagrinėjant jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Atlikus tyrimą ir palyginus jos pasakojimą su sutuoktinio A. A. pasakojimu, taip pat buvo nustatyti prieštaravimai. N. U. nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jai asmeniškai reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, kaip tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 66.1 punkte, ar smurto, kaip tai yra apibrėžta Aprašo 66.5 punkte.

Departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad N. U. prieglobsčio motyvai, neatitinka Įstatymo 86 ar 87 straipsnių reikalavimų. N. U. klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, manydama, jog vien prieglobsčio prašymo pateikimas ES valstybėje narėje, šiuo atveju, paaiškinimas, kad jos vyras kilmės valstybėje yra persekiojamas, dėl ko ji patyrė stresą, savaime pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą.

Skundo argumentai dėl Departamento išankstinio nusistatymo prieglobsčio besikreipiančių asmenų atžvilgiu, nelogiški. Departamentas yra vienintele institucija Lietuvoje, kurios funkcija nagrinėti bei įvertinti prieglobsčio besikreipiančių asmenų prašymus. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba (JTVPK), kuri, remiantis 1951 m. Ženevos konvencijos 35 straipsnio 1 dalimi ir JTVPK statuto 8 straipsnio a punktu, turi pareigą prižiūrėti konvencijos nuostatų taikymą šią konvenciją pasirašiusiose valstybėse, nėra pateikusi jokio paaiškinimo apie netinkamą 1951 m. Ženevos konvencijos nuostatų taikymą Lietuvoje. N. U. sąmoningai klaidina teismą, bandydama sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietė norėjo atskleisti Lietuvos pareigūnams, buvo įvertinta tinkamai, nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų.

Nuo etninių riaušių Kirgizijoje, įvykusių 2010 m. balandžio–birželio mėnesiais, kurių metu nukentėjo ir uzbekai, ir kirgizai, praėjo daugiau nei dveji metai. Remiantis Departamento duomenimis, Kirgizijos valdžia valstybės ekonomines, politines ir socialines priemones skiria konsoliduoti visuomenei, atlyginti žalą riaušių metu nukentėjusiems asmenims, neišskiriant jų tautybės, bei nuosekliai vykdo tarptautinės komisijos, sudarytos Skandinavijos šalių iniciatyva 2010 m. etninėms riaušėms Kirgizijoje ištirti, pateiktas rekomendacijas. Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 str. c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Remiantis turima informacija apie Kirgizijos Respubliką, konstatuotina, kad saugumo padėtis Kirgizijoje nėra tokia bloga, kad asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo jos teritorijoje. Įvertinęs tai, Departamentas konstatavo, kad N. U. baimė grįžti į kilmės valstybę dėl bendro pobūdžio situacijos šalyje yra visiškai nepagrįsta jokiomis realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos S. A., kaip ir jos motinos, įstatyminės atstovės N. U., prašymai suteikti joms prieglobstį ir (ar) papildomą apsaugą šiuo atveju yra sąlygoti pareiškėjos įstatyminio atstovo A. A. analogiško prašymo pagrįstumu. Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. III-3790-121/2012, kurioje pareiškėjas A. A. prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-53 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos piliečiui A. A.“ ir priimti sprendimą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, buvo pripažintas nepagrįstu. Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nes prašyme suteikti prieglobstį nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, taip pat, kad atsakovas pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, nes pareiškėjas savo prašymui pagrįsti teismui teikia informaciją apie įvykius kilmės šalyje, kuri prieštarauja oficialiai, nepriklausomų inter alia tarptautinių institucijų surinktai informacijai. Teismas pareiškėjo aiškinimuose įžvelgė esminių prieštaravimų, kolegija suabejojo, ar pareiškėjas 2010 m. birželio mėnesio įvykių Ošo mieste metu iš viso tarnavo Kirgizijos kariuomenėje.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos, kaip ir jos tėvų, kurie yra Kirgizijos etninės daugumos atstovai – kirgizai, negalima priskirti kokiai nors socialinei grupei (Aprašo 66.1 p.), pareiškėja, kaip ir jos tėvai, reikalui esant gali pasinaudoti apsaugos teikėjų, t. y. valstybės, įskaitant tarptautines organizacijas, apsauga (Aprašo 66.2 p.), Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, o saugumo padėtis Kirgizijos Respublikoje nėra tokia bloga, kad (duomenys neskelbtini) šeimai kiltų pavojus, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jos nariai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiamas, jiems grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jų žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai, arba kils grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė teisinių pagrindų suteikti pareiškėjai S. A. pabėgėlio statusą ir (ar) papildomą apsaugą.

III. Pareiškėjos įstatyminė atstovė nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti šį sprendimą ir priimti naują – panaikinti Migracijos departamento 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-55 bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą iš naujo (b. l. 41–47). Pareiškėjos atstovė taip pat prašė sustabdyti apeliacinio skundo nagrinėjimą, iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo A. A. 2012 m. lapkričio 2 d. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. III-3790-121/2012, arba šių dviejų apeliacinių skundų nagrinėjimą sujungti į vieną bylą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė ir motyvavo tik tuo, kad teismas administracinėje byloje Nr. III-3790-121/2012 išnagrinėjęs pareiškėjos tėvo A. A. skundą jį atmetė, pripažinęs nepagrįstu. Tačiau A. A. apskundė minėtą teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kadangi pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį ir (ar) papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje yra sąlygotas būtent jos tėvo A. A. analogiško prašymo pagrįstumo, apeliacinį skundą pareiškėjos įstatyminė atstovė grindžia tais pačiais teisiniais argumentais, kuriais remiantis skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas minėtoje administracinėje byloje Nr. III-3790-121/2012.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 71–73) rėmėsi pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

IV. Pareiškėjos įstatyminė atstovė N. U. 2013 m. balandžio 10 d. teismui pateikė prašymą nenagrinėti jos atstovaujamos S. A. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo (b. l. 95–97). Pabrėžia, jog nori kuo greičiau grįžti į Kirgiziją. Pažymi, jog sutinka su Migracijos departamento 2012 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-12PR-55 ir yra supažindinta su atsisakymo nuo skundo pasekmėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš 2013 m. balandžio 10 d. teismui pateikto pareiškimo matyti, jog pareiškėja minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjai apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjos S. A. įstatyminės atstovės N. U. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjos S. A. įstatyminės atstovės N. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė