P-602-107-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-107/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-326-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.10; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Alytaus gelžbetonis“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1460/2011 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Alytaus gelžbetonis“ skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Alytaus gelžbetonis“ (toliau – ir pareiškėjas; AB „Alytaus gelžbetonis) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (2.2.17-2060/06)-39 ir valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 47; 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialą įregistruoti juridinį faktą – viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 36, patvirtintą centrinės privatizavimo komisijos 1993 m. gegužės 10 d. protokolu Nr. 86, pagal kurią parduotos Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos (duomenys neskelbtini) akcijos; 3) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialą atlikti registravimo procedūras, padarant specialų nekilnojamojo daikto registro įrašą ir jo objektu nurodant įmonę – Alytaus valstybinę gelžbetonio gamyklą ((duomenys neskelbtini)), Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos daiktinės nuosavybės teisės turėtoju nurodant AB „Alytaus gelžbetonis“ nuo 1993 m. rugpjūčio 19 d. Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos turto priėmimo–perdavimo akto patvirtinimo; 4) įregistruoti nekilnojamojo daikto – Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo įkurta valstybinė akcinė įmonė „Gelžbetonis“); 5) įregistruoti AB „Alytaus gelžbetonis“ daiktinę užstatymo teisę (superficies), įgytą 1993 m. rugpjūčio 19 d., privatizavimo sandoriu nupirkus Alytaus valstybinę gelžbetonio gamyklą, į pardavėjui Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. 1101-0031-0005, kadastrinis Nr. 1101/0031:5), suteiktą Alytaus valstybinei gelžbetonio gamyklai 1993 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutartimi Nr. 3-4669 (registro Nr. 11/694; tipas: žemės sklypas su statiniais; sudarymo data: 1993 m. rugpjūčio 16 d.; adresas: (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes atsakovai nepagrįstai atsisakė įregistruoti daiktines teises ir juridinius faktus. Atsakovų darbas yra padaryti prašomą įrašą ir įregistruoti prašomus juridinius faktus bei daiktines teises, bet jie savo darbo neatliko.

Atsakovai su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, jog, tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės ar juridiniai faktai. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nuosavybės teise priklauso tik nebaigtas statyti 2004 metų statybos sandėlis. Šis nekilnojamasis daiktas pareiškėjo pateiktų dokumentų sudarymo metu (1993 metais) dar nebuvo sukurtas, todėl jo atžvilgiu prašomi įregistruoti juridiniai faktai negali būti registruojami. Kito pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto minėtu adresu nėra, todėl pareiškėjo prašymas dėl juridinio fakto įregistravimo negali būti tenkinamas. Atsakovai nurodė, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalį, dokumentuose, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti nurodyti su registracija susijusį nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Šiuo atveju pateiktoje 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartyje, 1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole ir 1993 m. rugpjūčio 19 d. gelžbetonio gamyklos turto priėmimo–perdavimo akte nėra paminėtas joks nekilnojamasis daiktas, todėl tokių dokumentų pagrindu juridinių faktų registracija yra negalima. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas kaip užstatymo teisės (superficies) registravimo pagrindą pateikė 1993 m. rugpjūčio 16 d. žemės sklypo nuomos sutartį, tačiau jos pagrindu nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotas juridinis faktas apie nuomos sutarties sudarymą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad 2010 m. vasario 1 d. pareiškėjas valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui pateikė prašymą kaip juridinį faktą įregistruoti 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartį, 1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ir 1993 m. rugpjūčio 19 d. gelžbetonio gamyklos turto priėmimo–perdavimo aktą; taip pat buvo prašoma 1993 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutarties pagrindu įregistruoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), užstatymo teisę (superficies). Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas ginčijamu sprendimu šio pareiškėjo prašymo netenkino, o valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija tokį valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nuosavybės teise priklauso tik nebaigtas statyti 2004 metų statybos sandėlis, t. y. nekilnojamasis daiktas, kuris pareiškėjo pateiktų dokumentų sudarymo metu (1993 metais) dar nebuvo sukurtas. Kito pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto minėtu adresu nėra, todėl pareiškėjo prašymas dėl juridinio fakto įregistravimo negali būti tenkinamas remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad, tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės ar juridiniai faktai.

Taip pat pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, kuri numato, kad dokumentuose, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti nurodyti su registracija susiję nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Šiuo atveju pateiktoje 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartyje, 1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole ir 1993 m. rugpjūčio 19 d. gelžbetonio gamyklos turto priėmimo–perdavimo akte nėra paminėtas joks nekilnojamasis daiktas, todėl tokių dokumentų pagrindu juridinių faktų registracija yra negalima.

Teismas nurodė, kad užstatymo teisės (superficies) registravimui pareiškėjas pateikė 1993 m. rugpjūčio 16 d. žemės sklypo nuomos sutartį, tačiau jos pagrindu nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotas juridinis faktas apie nuomos sutarties sudarymą. Be to, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su užstatymo teise (superficies), įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., todėl 1993 metais sudaryta nuomos sutartis negali būti užstatymo teisės atsiradimo pagrindu.

Teismas nurodė, kad ginčijami atsakovų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, panaikinti juos nėra jokio pagrindo. Nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir kitus jo reikalavimus.

III. Apeliaciniu skundu, paduotu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pareiškėjas prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (2.2.17-2060/06)-39 ir valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 47; 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialą įregistruoti juridinį faktą – viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 36; 3) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialą įregistruoti nekilnojamojo daikto – Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo įkurta valstybinė akcinė įmonė „Gelžbetonis“); 4) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialą įregistruoti AB „Alytaus gelžbetonis“ daiktinę užstatymo teisę (superficies), įgytą 1993 m. rugpjūčio 19 d. į pardavėjui Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. 1101-0031-0005; kadastrinis Nr. 1101/0031:5; registro Nr. 11/694; tipas: žemės sklypas su statiniais; sudarymo data: 1993 m. rugpjūčio 16 d.; adresas: (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas nurodė, kad Civilinio kodekso 4.253 - 4.262 straipsniai jokių suvaržymų daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimui nenumato. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis prieštarauja minėtiems Civilinio kodekso straipsniams, todėl negalioja (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis). Pareiškėjas nurodė, kad prašo įregistruoti įmonės pirkimą ir bendraturčių susitarimą dėl daiktų, susijusių su Alytaus valstybine gelžbetonio gamykla, o ne su 2004 metų statybos sandėliu. Nekilnojamasis turtas, su kuriuo susiję jo prašomi įregistruoti juridiniai faktai, yra identifikuojamas pagal 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 36 ir tai yra Alytaus valstybinė gelžbetonio gamykla. Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas privalėjo įregistruoti 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 36, 1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, laikydamasis procedūros, nustatytos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 64 punkte. Pareiškėjas nurodė, kad viešo akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 36 fiziniai asmenys įgijo teisę statyti statinius ir juos nuosavybės teise valdyti valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini). Šie atsiradę ir tebesitęsiantys teisiniai santykiai atitinka Civilinio kodekso 4.160 straipsnyje apibrėžtą užstatymo teisę (superficies). Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su teismo argumentu, jog Civilinio kodekso normos, susijusios su užstatymo teise (superficies), įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., todėl 1993 metais sudaryta nuomos sutartis negali būti užstatymo teisės atsiradimo pagrindu. Šiuo atveju užstatymo teisės atsiradimo pagrindas yra pagal tuo metu galiojusius teisės aktus tinkamai įforminta viešo akcijų pasirašymo sutartis Nr. 36, o Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas nurodė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad nekilnojamojo turto registre kaip juridiniai faktai būtų įregistruoti 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartis Nr. 36, 1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir 1993 m. rugpjūčio 19 d. gelžbetonio gamyklos turto priėmimo–perdavimo aktas (nors proceso šalys pastarąjį aktą datuoja 1993 m. rugpjūčio 19 d., tačiau, kaip matyti iš bylos, yra turimas omenyje aktas, surašytas 1993 m. liepos 9 d. ir patvirtintas 1993 m. rugpjūčio 17 d. – b. l. 17-18). Tačiau šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie konkrečius nekilnojamuosius daiktus, todėl nėra pagrindo nekilnojamojo turto registre nei pačius šiuos dokumentus registruoti kaip juridinius faktus, nei jų pagrindu registruoti kokius nors kitus juridinius faktus, susijusius su kokiais nors nekilnojamaisiais daiktais (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnis, 23 straipsnio 3 ir 4 dalys; Civilinio kodekso 4.254 straipsnis). Pažymėjo, jog 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartyje Nr. 36 yra aptariamas tik privatizuojamos valstybinės įmonės išleidžiamų akcijų pardavimo klausimas (b. l. 39-40), o 1993 m. liepos 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole minimas tik įmonės įstatų tvirtinimas, sprendžiami įmonės valdymo ir tam tikri finansiniai klausimai bei daroma bendro pobūdžio nuoroda apie turto perdavimo–priėmimo akto aprobavimą (b. l. 28-29). 1993 m. rugpjūčio mėnesio gelžbetonio gamyklos turto priėmimo–perdavimo akte yra minimas tik finansinis turtas, bet ne kokie nors konkretūs nekilnojamieji daiktai (b. l. 17-18).

Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas siekia ir daiktinės užstatymo teisės (superficies) įregistravimo. Šios teisės atsiradimą jis sieja su minėta 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 36 ir 1993 m. rugpjūčio 16 d. žemės nuomos sutartimi Nr. 3-4669 (b. l. 15). Tačiau minėtos viešo akcijų pasirašymo sutarties objektas yra akcijų pardavimas, o nuomos sutarties – žemės sklypo nuoma. Akcentavo, jog šiose sutartyse nėra jokių sąlygų, patvirtinančių specifinės daiktinės teisės – užstatymo teisės (superficies) atsiradimą, todėl ši teisė nagrinėjamu atveju negali būti registruojama. Padarė išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad tam tikri įrašai nekilnojamojo turto registre turi būti padaryti vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 64 punktu. Šiame punkte numatyta, kad registre specialiu įrašu yra registruojamos įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartys. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio sutarčių nėra pateikęs.

V. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Alytaus Gelžbetonis“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą (t. II, b. l. 1 – 3), kuriuo prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. l- 694-402/10 ir atnaujinti procesą; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442- 1460/2011 ir atnaujinti procesą.

Prašyme pažymi, jog prašymo padavimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. vasario 8 d., kai buvo paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui, kuriame remiamasi LVAT nutartimis administracinėje byloje A442-1460/2011 ir administracinėje byloje Nr. A442-2487/2011, siekiant panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-390-59/2011.

Nurodo, jog Kauno apygardos administracinio teismo, teisėjų N. Z., A. U., D. K. 2010 m. rugsėjo 16 d. neįsiteisėjusio sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-694-402/10, apskųsto Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) 4 psl. 3-13 eilutėse nurodoma (cituoja tekstą), o Kauno apygardos administracinio teismo, teisėjų A. R., J. M., A. M. neįsiteisėjusioje administracinėje byloje Nr. 1-280-480/2010 3-62-3-00613-2009-5, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendime, apskųstame LVAT, 5 psl. 22-32 eilutėse nurodoma (cituoja tekstą). Pažymi, jog šie tekstai pažodžiui visiškai sutampa, išskyrus nurodytus dokumentų bylos lapus (patamsina nesutampančius lapus). Teigia, jog akivaizdu, kad Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai naudojosi vienomis elektroninėmis laikmenomis, tarpusavyje derino savo sprendimus, iš anksto nusprendę atmesti AB „Alytaus gelžbetonis“ skundus, kas įrodo, jog šiuos sprendimus priėmė neteisėtos sudėties teismai. Nurodo, jog tai yra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Taip pat nurodo, jog LVAT 2011 m. birželio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1460/2011 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2487/2011 paliko galioti aukščiau nurodomus neteisėtu susitarimu suderintus Kauno apygardos administracinio teismo sprendimus. Teigia, jog tie motyvai, remdamasis kuriais LVAT Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-694-402/10 paliko nepakeistą, grubiai pažeidžia Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymą, kas turėjo įtakos neteisėtų LVAT nutarčių priėmimui, nes įstatymas visai kitaip nurodo privatizavimo objektus ir būdus (Remiasi Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymo l straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio l dalies 2 ir 5 punktais). Teigia, jog nors šios normos yra priešingos teismo motyvams, Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų suderintais sprendimais ir LVAT nutartimis „įvestomis į administracinių teismų praktiką“, 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartis Nr. 36 nėra įrodymas, kad AB „Alytaus Gelžbetonis“ akcininkai nupirko valstybinę Alytaus gelžbetonio gamyklą ir įgijo į ją nuosavybės teises, bei į visą Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos privatizavimo metu patikėjimo teise valdomą valstybės turtą ir kitas jos turimas turines ir neturtines teises, todėl pagal suformuotą administracinių teismų praktiką nebūdama savininku, AB „Alytaus gelžbetonis“ neturi teisės paduoti prašymo įregistruoti Alytaus valstybinės gelžbetonio gamyklos privatizavimo valdytų pastatų ir inžinerinių statinių Nekilnojamo turto kadastre ir registre. Mano, jog akivaizdus Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatų pažeidimas sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Pažymi ir tai, jog 2012 m. vasario 8 d. paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui, kuriame remiamasi LVAT nutartimis administracinėje byloje Nr. A442-1460/2011 ir administracinėje byloje Nr. A442-2487/2011, siekiant panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-390-59/2011, kuriuo nustatyta juridinis faktas, kad AB „Alytaus gelžbetonis“ nuosavybės teise priklauso pastatai ir statiniai (duomenys neskelbtini), įgyti 1993 m. gegužės 10 d. viešo akcijų pasirašymo sutartimi. Teigia, jog šie esminiai įstatymų pažeidimai įteisinti minėtomis LVAT nutartimis jau naudojami teismų praktikoje, todėl tai įrodymas, kad procesas atnaujintinas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį,

ABTĮ detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas

ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ

158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus

156 straipsnyje nustatytų terminų ir, ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ

156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1460/2011, kurioje LVAT 2011 m. birželio 1 d. priėmė nutartį, grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas), 10 punktu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punktu (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), o terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti prašo skaičiuoti nuo 2012 m. vasario 8 d., t. y. nuo tada, kai, kaip matyti iš bylos duomenų, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Alytaus žemėtvarkos skyrius Kauno apygardos teismui dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-390-59/2011 padavė apeliacinį skundą.

Atkreiptinas dėmesys, jog nors pareiškėjas prašymo dėl proceso atnaujinimo termino skaičiavimo pradžią ir sieja su minėtu NŽT Alytaus žemėtvarkos skyriaus apeliacinio skundo padavimo bendrosios kompetencijos teismui momentu, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad visos aplinkybės, kurių buvimu jis motyvuoja savo prašymą atnaujinti procesą, jam tapo žinomos arba turėjo tapti žinomos kur kas anksčiau. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo, kas sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr. pvz., administracines bylas Nr. P15-69/2005, Nr. P415-233/2007, Nr. P261 – 102/2009 ir pan.).

Tas pats pasakytina ir apie bylą išnagrinėjusio teismo sudėties neteisėtumą, kaip pagrindą atnaujinti procesą: pareiškėjas argumentuoja, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. ir to paties teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimų motyvacinės dalys grįstos identiškomis pastraipomis, kas, jo teigimu, sudaro pagrindą abejoti, ar skirtingi šio teismo teisėjai nederino veiksmų tarpusavyje ir iš anksto nenusprendė, kaip reikėtų spręsti jo bylas, tačiau akivaizdu, jog teismo sprendimų motyvacinės dalies pastraipų identiškumas tapo arba turėjo pareiškėjui tapti žinomas vos šiuos sprendimus paskelbus arba pareiškėjui, kuris, beje, minėtus sprendimus apskundė apeliacine tvarka, su jais susipažinus.

Galiausiai, būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas), kaip pagrindo atnaujinti procesą, paaiškėjimas taip pat sietinas su LVAT 2011 m. birželio 1 d. nutarties motyvų tapimu arba galėjimu tapti žinomais pareiškėjui, nes šiuo pagrindu procesą galima atnaujinti tik tuomet, kai teismų praktika, nuo kurios tariamai nukrypstama nutartimi administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, susiklosto ex ante. Tuo tarpu nuo ateityje galimai susiklostysiančios kitokios arba, pareiškėjo žodžiais tariant, įteisinus esminius įstatymų pažeidimus jau besiklostančios, teismų praktikos duotuoju metu kvestionuojama teismų praktika nukrypti negali ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas šioje plotmėje galimybės atnaujinti procesą nenumato, ir ateityje susiklostysianti teismų praktika negali tapti momentu, nuo kurios skaičiuotinas terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti.

Taigi, teismo sprendimo įsiteisėjimo data šiuo atveju yra atskaitos taškas, nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo pareiškėjo išdėstytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1460-2011 buvo priimta ir įsiteisėjo 2011 m. birželio 1 d., todėl būtent nuo šios nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10 ir 12 punktų pagrindais šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2012 m. vasario 20 d., t. y. žymiai praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

ABTĮ

156 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašo atnaujinti termino paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1460/2011 yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl prašymas negali būti tenkinamas (

ABTĮ

159 straipsnio 1 dalis). Konstatavus, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjo argumentai dėl jo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų nenagrinėtini.

Vadovaudamasi

Administracinių bylų teisenos įstatymo

159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Alytaus gelžbetonis“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1460/2011 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Alytaus gelžbetonis“ skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė