2025-10-29 Nr. AB-18003-3-61-3-01159-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1207-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01159-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2024 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. S-2024/34(7-2024/4) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (21.222 Mr) FR0682-293 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas).

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. VMI 2023 m. rugsėjo 19 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-281 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) papildomo apskaičiavimo už 2017–2018 metus. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 ir 6.3.3 punktais, pritaikiusi išlaidų metodą, VMI pareiškėjai už 2017 metus papildomai apskaičiavo 1 140 Eur, o už 2018 metus – 80 498 Eur GPM. VMI, neatsižvelgdama į pareiškėjos 2023 m. lapkričio 7 d. rašytines pastabas, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą bei papildomai apskaičiavo 39 200,57 Eur GPM delspinigių bei paskyrė 114 Eur GPM baudą. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą bei nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo apskaičiuotų GPM delspinigių.

2.2. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

2.3. VMI nenustatė laikotarpio, kurio metu buvo gautos pajamos. Mokestinio patikrinimo metu VMI tikrino 2017–2018 metų mokestinius laikotarpius, todėl, papildomi mokesčiai galėjo būti apskaičiuoti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nedeklaruotos pajamos buvo gautos būtent minėtais mokestiniais laikotarpiais. VMI sprendime nurodė tik tai, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 26 d. disponavo grynaisiais pinigais, t. y. 499 501,62 Eur, 19 308 JAV dolerių, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų suma, kuriuos laikė banko seifuose ir kuriuos įgijo iš nenustatytų šaltinių. Tačiau VMI sprendime nenurodė, kad šią pinigų sumą pareiškėja gavo 2018 metais kaip pajamas. VMI nepagrįstai sutapatina sąvokas „disponavo“ bei „gavo“ ir pinigų suradimo banko seifuose momentą nepagrįstai prilygino pajamų gavimo momentui. Jei VMI nėra žinomi pinigų gavimo šaltiniai, tai juo labiau nėra žinomi ir laikotarpiai, kada tie pinigai buvo gauti. Visi rasti pinigai nepagrįstai priskirti 2018 metų. mokestiniam laikotarpiui.

2.4. VMI rėmėsi Taisyklių 4 punktu, tačiau, tam, kad būtų galima taikyti šią nuostatą, būtina nustatyti, jog per atitinkamą laikotarpį (šiuo atveju – per 2018 metus) pareiškėjos įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos yra didesnės už deklaruotas pajamas. VMI nenustatė nei vieno iš šių dviejų faktų – nei kad jos išlaidos per 2018 metus buvo didesnės už pajamas, nei kad jos įsigyto turto vertė buvo didesnė už deklaruotas pajamas. VMI be jokio tyrimo konstatavo, kad įgyto turto vertė, t. y. seife laikytos lėšos grynaisiais pinigais, buvo didesnė už deklaruotas pajamas.

2.5. Pareiškėja seifą išsinuomojo 2013 metais ir pinigai į jį pradėti dėti nuo 2013 metų, nes kitu atveju tikslo nuomotis seifą ir mokėti už jo nuomą, jei į jį nieko nėra dedama, nėra. Pati VMI sprendime nurodė, jog pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, tačiau VMI nenustatė, kada pajamos faktiškai gautos, o be jokio tyrimo nurodė, kad įgyto turto vertė, t. y. seife laikytos lėšos grynaisiais, buvo didesnės už deklaruotas pajamas.

2.6. Akcentuotina, kad nurodytų sumų pareiškėja neįgijo 2018 metais ir tai pagrindžia įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-654/2021 (toliau – ir nuosprendis) nurodyta aplinkybė, jog ji seife rastus pinigus įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo (64 p.). To paties nuosprendžio 63 punkte teismas konstatavo, jog pareiškėja nusikalstamą veiką padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d. Tačiau Komisija skundžiame sprendime supainiojo įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuotas faktines aplinkybes ir teisės taikymo klausimus, nurodydama, kad baudžiamojoje byloje teismai (ir Vilniaus apygardos teismas, ir Lietuvos apeliacinis teismas) pareiškėjos veiksmus vertino baudžiamosios atsakomybės prasme, kad pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, t. y. skiriasi šių teisinių santykių esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nuskalstamą veiką gali egzistuoti vienu metu. Tai reiškia, kad Komisija Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje konstatuotą faktą dėl to, kada buvo įgyti pinigai, priskyrė ne fakto klausimui, o teisės taikymo klausimui.

2.7. Negali susidaryti tokia situacija, kuomet teismas konstatuoja konkretų faktą, to fakto pagrindu pritaiko aukščiausią – baudžiamąją – atsakomybę bei konfiskuoja daugiau kaip 0,5 mln. Eur, tuo tarpu VMI šio nustatyto fakto nepripažįsta ir tai laiko teisės taikymo klausimu.

2.8. Visi faktai, kuriais remiasi VMI šioje mokestinėje byloje, yra paimti iš baudžiamosios bylos, kurioje yra įsiteisėjęs nuosprendis (pvz., pinigų radimo faktas, pinigų kiekis, tai, kad pinigai priklausė pareiškėjai ir pan.), tačiau taip pat tame pačiame nuosprendyje konstatuotą faktą, kad pinigai buvo įgyti penkerių metų laikotarpiu iki 2017 m. spalio 19 d., VMI ir Komisija ignoruoja ir be jokio pagrindo nurodo, jog vienintelis objektyvus kriterijus sprendžiant dėl ginčo pajamų faktinio gavimo momento yra pinigų radimo seife momentas.

2.9. VMI neturėjo pagrindo taikyti išlaidų metodą. Pagal Taisyklių 14–15 punktus išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Nors pagal šį metodą VMI privalėjo lyginti pareiškėjos patirtas išlaidas su gautomis pajamomis, tačiau toks palyginimas nebuvo atliktas, todėl pats metodas pritaikytas netinkamai ir nepagrįstai. VMI sprendime tik nurodyta, kad pareiškėja 2017 metais gavo 29 253,64 Eur pajamų ir patyrė 3 378,82 Eur išlaidų, 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. balandžio 26 d. laikotarpiu gavo 13 080,59 Eur pajamų ir patyrė 1 555,91 Eur išlaidų, tačiau kitų ar papildomų skaičiavimų VMI nepateikė. Tikrintais laikotarpiais ji nepatyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, VMI nepateikė informacijos, kad tikrintinu laikotarpiu ji įsigijo daugiau turto nei uždirbo pajamų (turto turėjimas nėra tolygu įsigijimui), todėl nebuvo prielaidų taikyti išlaidų metodą.

2.10. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnyba (toliau – ir STT) 2018 m. balandžio 26 d. atliko kratas „Citadele“ banko seifuose Nr. 144 ir Nr. 324. Seifą Nr. 324 nuomojosi V. A. Č. Abiejuose seifuose buvo rasti paketai su pinigais, tačiau nei STT, nei vėliau VMI minėtų seifuose rastų pinigų neatskyrė. VMI, visus pinigus priskirdama pareiškėjai, padarė pažeidimą, nes apmokestino ne tik jos, bet ir kito asmens turtą ir mokestinę prievolę nustatė pareiškėjai.

2.11. Dėl apskaičiuotų delspinigių pastebėtina, kad VMI apie tai, jog pareiškėjos seife buvo rasta galbūt nedeklaruota pinigų suma, sužinojo 2018 metais, tačiau net iki 2022 m. gruodžio 29 d. vykdė mokestinį tyrimą. Jokių naujų aplinkybių VMI nuo 2019 m. birželio 7 d., kuomet pateikė specialisto išvadą pagal STT prašymą, nenustatė. Nepaisant to, mokestinis patikrinimas buvo pradėtas tik 2022 metų pabaigoje, nors tam objektyviai jokių priežasčių nebuvo. Taip visiškai nepagrįstai išaugo delspinigių suma ir pasiekė net 39 200,57 Eur. Delspinigiai buvo paskaičiuoti už 1 601 dieną, o tai neatitinka protingumo ir teisingumo principų, kadangi VMI apie pareiškėjos gautas sumas vėliausiai buvo žinoma 2019 m. birželio 7 d., kuomet pati VMI ir pateikė specialisto išvadą. Tai reiškia, kad Patikrinimo aktas galėjo būti surašytas jau tuo metu (ar vėliausiai per metus, jei laikytume, kad nuo mokestinio tyrimo patikrinimo aktas buvo surašytas per vienerius metus), o ne po ketverių metų.

2.12. Delspinigių suma išaugo išimtinai dėl VMI veiksmų, todėl, jei Komisijos ir VMI sprendimai nebūtų panaikinti, pareiškėja prašo teismo panaikinti apskaičiuotus delspinigius ar juos sumažinti tiek, kad jie atitiktų protingumo principą.

2.13. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas akcentavo, kad baudžiamojoje teisėje išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas išimtinai tik turtui, kuris įgytas iki nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju teismas nuosprendyje konstatavo, kad pareiškėja nusikalstamą veiką padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d., todėl pareiškėja negalėjo gauti pajamų 2018 metais, kaip tai nustatė mokesčių administratorius.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. VMI atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Patikrinimo metu pareiškėjos pajamos ir išlaidos buvo apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą, kadangi nustatyta, jog pareiškėja netinkamai vykdė savo prievoles apskaičiuojant mokesčius: įgyto turto vertė (seife laikytos lėšos grynaisiais) tikrinamuoju laikotarpiu buvo didesnė už deklaruotas pajamas, kontrolės veiksmų metu nepateikti teisinę galią turintys dokumentai, pagrindžiantys pajamų šaltinius.

4.2. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Patikrinimo akte pajamų gavimo faktui pagrįsti iš esmės perrašytas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, apsiribota baudžiamosios bylos medžiagos perrašymu ir formaliu teisės aktų pacitavimu (kas neatitinka MAĮ 67 str.), pažymėtina, kad mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad tinkamai būtų mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme.

4.3. Dėl nedeklaruotų pajamų pripažinimo pareiškėjos pajamomis ir jų gavimo momento VMI nurodo, kad baudžiamojoje byloje teismai (ir Vilniaus apygardos teismas, ir Lietuvos apeliacinis teismas) pareiškėjos veiksmus vertino baudžiamosios atsakomybės prasme. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini.

4.4. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ 8 straipsnį, pirmiausia pažymėjo, kad šios GPMĮ nuostatos nustato apmokestinimo GPM momentą, su kuriuo siejamas ir atitinkamų asmens (įstatyme numatytų) prievolių atsiradimas, todėl jos negali būti aiškinamos plečiamai ir turi būti taikomos griežtai bei tiksliai. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje minimą pajamų gavimo momentą apibrėžiantis ir nagrinėjamu atveju aktualus to paties straipsnio 2 dalies 1 punktas šį momentą sieja su aplinkybe, kad pajamos yra „faktiškai gautos“. Nors įstatymų leidėjas nedetalizuoja šios aplinkybės turinio, atsižvelgiant į įprastinę žodžio „faktiškas“ reikšmę, akivaizdu, jog aptariamas pajamų pripažinimo momentas siejamas su aplinkybe, kad gyventojas tikrai, realiai gavo atitinkamą naudą pinigais ar natūra, kaip tai suprantama pagal GPMĮ. Kitaip tariant, pajamų pripažinimo momentas, nurodytas GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte, atitinka (yra tapatus) pinigų (naudos pinigais) ar kitos naudos, kuri pripažįstama pajamomis natūra, gavimo (žr. 2020 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1798-968/2020).

4.5. Nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai sprendė, jog vienintelis objektyvus kriterijus sprendžiant dėl pareiškėjos ginčo pajamų faktinio gavimo momento yra 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu banko seifuose rastos pareiškėjai priklausančios ginčo piniginės lėšos. Objektyvių įrodymų, leidžiančių piniginių lėšų faktinį gavimą pagal GPMĮ nuostatas pripažinti kitu laikotarpiu, pareiškėja nepateikė, tik abstrakčiai nurodė, jog lėšos gautos 5 metų laikotarpiu iki nusikaltimo padarymo.

4.6. Dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog mokesčių administratorius turėjo nustatyti, kada konkrečiai ir kokio dydžio pinigines lėšas iš seife kratos metu paimtų pinigų ji gavo, VMI nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiuo atveju pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Mokesčių administratorius visiškai pagrįstai rėmėsi kratos data (2018 m. balandžio 26 d.), kurios metu ir buvo rastos pareiškėjai priklausančios ginčo piniginės lėšos.

4.7. Mokesčių administratorius neturi rinkti įrodymų, kad paneigtų pareiškėjos iškeltas abejones ar paneigtų skundo teiginius (pareiškėjos teigimu, pinigines lėšas ji yra gavusi ankstesniu laikotarpiu). Pareiškėja pati turi įrodyti faktines aplinkybes, lemiančias GPM dydžio apskaičiavimo neteisingumą, kuriomis ji remiasi. Kadangi pareiškėja nei patikrinimo metu, nei su skundu teismui nepateikė mokesčių administratoriaus konstatuotų pažeidimų paneigiančių įrodymų, t. y. nepateikė duomenų apie kitą „faktinį“ ginčo pajamų gavimo momentą, darytina išvada, kad mokesčių administratorius įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą.

4.8. VMI teigimu, pareiškėjos argumentai, kad dalis konfiskuotų lėšų buvo ne jos, o jos gyvenimo partnerio V. A. Č. (mirusio 2018 m. spalio 15 d.), kuris buvo kito seifo savininkas, yra nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad būtent pareiškėja naudojosi seifais, t. y. ir gyvenimo partnerio V. A. Č. seifu. Be to, baudžiamojoje byloje konstatuota, jog pareiškėja teiginių dėl rastų pinigų priklausymo V. A. Č. nepagrindė jokiais faktiniais duomenimis, patikrinimo metu ir su skundu teismui taip pat nepateikė įrodymų, kad tai ne jos pajamos. Baudžiamojoje byloje pareiškėja seife rastų pinigų kilmės teisėtumą grindė 2019 m. gruodžio 23 d. ir 2020 m. gegužės 6 d. specialisto Č. M. išvadomis, kuriose nurodyta, kad ji turėjo pakankamai teisėtų pajamų seife laikytiems gryniesiems pinigams pagrįsti, nes didelė dalis šių lėšų – 475 000 Eur – buvo gauta pagal paskolos sutartis iš bendrovės EICSC OU, kurių tikrumas buvo paneigtas. Taigi, pareiškėjos iškeltos skirtingos versijos dėl rastų seife pinigų kilmės tik sustiprina abejones pareiškėjos teiginių pagrįstumo. Pareiškėja nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, paneigiančių patikrinimo akte nustatytas faktines aplinkybes ir baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad 2018 metais gautos jos pajamos (įgyto turto vertė) buvo kitokios nei apskaičiuota patikrinimo metu.

4.9. VMI įsitikinimu, atleidimas nuo GPM delspinigių yra galimas tik esant išskirtinėms ir reikšmingoms aplinkybėms. Vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Nors baudžiamojoje byloje nustatyta, kad seifu, kuriame rastos ginčo piniginės lėšos iš nenustatytų šaltinių, naudojosi tik pareiškėja, skunde teismui ji vis tiek teigia, kad mokesčių administratorius, visus pinigus priskirdamas jai, padarė pažeidimą, nes apmokestino ne tik jos, bet ir kito asmens turtą. Nustačius, kad pareiškėja laiku nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtini į biudžetą mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, todėl apskaičiuota GPM delspinigių suma vertintina kaip pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė. VMI vertinimu, Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai apskaičiuota GPM delspinigių suma (48 proc. papildomai apskaičiuoto GPM) nėra neproporcinga.

4.10. Dėl pareiškėjos teiginių, kad mokesčių administratorius apie seife rastą galbūt nedeklaruotą pinigų sumą sužinojo 2018 metais, tačiau mokestinį patikrinimą pradėjo 2022 m. gruodžio 29 d., pažymėtina, kad VMI atliko pareiškėjos laikotarpio nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir parengė 2019 m. birželio 6 d. specialisto išvadą pagal STT 2018 m. birželio 18 d. suformuotą užduotį Nr. 4-07-713, t. y. pareiškėjos ūkinės finansinės veiklos tyrimas atliktas pagal kitos institucijos pavedimą. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas inicijuotas po atlikto mokestinio tyrimo, nustačius finansinių nusikaltimų ir / ar kitų teisės pažeidimų požymių turinčių duomenų nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas vyko apie 9 mėn. ir šis laikotarpis nelaikytinas neproporcingai ilgu.

4.11. Komisija pagrįstai vertino, kad konkrečioje pareiškėjos situacijoje jokių išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų teisingumo ir protingumo kriterijų taikymą, nėra nustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėja. VMI vertinimu, apskaičiuota delspinigių suma yra adekvati pareiškėjos padarytam pažeidimui. Be to, šiuo atveju atleidus pareiškėją nuo delspinigių ar jų dalies mokėjimo būtų nukrypta nuo delspinigių instituto esmės, t. y. užtikrinti valstybės biudžeto praradimų kompensavimą.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2017 metais gavo 10 000 Eur tarpininkavimo perleidžiant žemės sklypą (kuriuo turėjo teisę disponuoti pagal įgaliojimą) pajamų. Šios pajamos priskiriamos B klasės pajamoms, kurias pareiškėja turėjo deklaruoti 2017 metų pajamų mokesčio deklaracijoje, tačiau šių pajamų nedeklaravo ir GPM neapskaičiavo, todėl patikrinimo metu už 2017 metus papildomai apskaičiuota 1 141 Eur GPM (pirmasis pažeidimas).

6.2. Mokesčių administratoriui pritaikius išlaidų metodą, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja tikrinamojo laikotarpio pradžiai 2017 m. sausio 1 d. galėjo turėti 24 492,45 Eur grynųjų pinigų likutį, 2018 m. balandžio 26 d. – 30 858,38 Eur, tačiau 2018 m. balandžio 26 d. disponavo lėšomis – 499 501,62 Eur, 19 308 JAV doleriais, 17 690 Didžiosios Britanijos svarais, kurios yra iš patikrinimo metu nenustatytų šaltinių ir nepagrįstos teisėtai gautomis pajamomis. Kadangi pareiškėja patikrinimo metu nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių pajamų šaltinius piniginių lėšų sumai, turėtai grynais pinigais 2018 m. balandžio 26 d., bei nustačius, kad šios pajamos gautos nusikalstamu būdu, padaryta išvada, kad pareiškėja 2018 metais iš viso gavo 535 592,24 Eur (499 501,62 Eur, 19 308 JAV dolerių, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja pažeidė GPMĮ 5 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies, 27 straipsni 1 dalies nuostatas, 2018 m. gavusi B klasės pajamų, metinėje pajamų deklaracijoje jų nedeklaravo, neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, todėl pareiškėjai patikrinimo metu už 2018 m. papildomai apskaičiuota 80 498 Eur GPM (antrasis pažeidimas).

6.3. Įvertinusi nurodytus pažeidimus, VMI Patikrinimo akte pareiškėjai papildomai už 2017–2018 metus apskaičiavo 81 639 Eur mokesčių (80 498 Eur GPM apskaičiavo pritaikiusi MAĮ 70 str.).

6.4. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjai papildomai apskaičiuotas GPM sumas, apskaičiavo 39 200,57 Eur GPM delspinigius, skyrė 10 proc. dydžio – 114 Eur GPM baudą dėl pirmojo pažeidimo. VMI sprendime pažymėjo, kad dėl pirmojo pažeidimo pareiškėja pastabose nesutikimo argumentų nenurodė, dėl antrojo pažeidimo nesutikimo argumentus pareiškėja nurodė, tačiau VMI, priimdama skundžiamą sprendimą, į pareiškėjos pastabas neatsižvelgė. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI sprendimo, patvirtino šį sprendimą ir neatleido pareiškėjos nuo delspinigių mokėjimo.

7. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja skunde iš esmės ginčija tuos mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais buvo atliktas mokėtino GPM dydžio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (t. y. antrąjį pažeidimą).

8. Vertindamas, ar mokesčių administratorius turėjo pagrindą apskaičiuoti mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių mokėtojos GPM prievolės už 2017–2018 metus apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą naudojant išlaidų metodą, konstatavus, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 26 d. disponavo 499 501,62 Eur, 19 308 JAV doleriais, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų iš patikrinimo metu nenustatytų šaltinių ir nepagrįstų teisėtai gautomis pajamomis. Mokesčių administratorius konstatavo, kad minėtos pajamos nebuvo apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka, šių gautų pajamų pareiškėja nedeklaravo ir neapskaičiavo bei nesumokėjo nuo jų mokėtino GPM.

9. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsniu, analizavo Taisyklių 4.1 ir 6.1 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

10. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį, kadangi byloje įrodyta, jog pareiškėja 2018 m. balandžio 26 d. disponavo pajamomis, kurių šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka ir kurių nedeklaravo. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu pareiškėjos išsinuomotuose seifuose rastos piniginės lėšos (530 360 Eur, 19 308 JAV doleriai, 17 690 Didžiosios Britanijos svarai) buvo gautos iš nenustatytų šaltinių ir nepagrįstos teisėtai gautomis pajamomis, konstatuota įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje. Nuosprendyje, be kita ko, nustatyta, kad seifuose surastų pinigų sumas pareiškėja bandė suklastotomis paskolos sutartimis pagrįsti kaip teisėtas pajamas. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje nurodė, kad pareiškėja darė naują nusikalstamą veiką tam, kad pagrįstų rastųjų seifuose pinigų teisėtumą, o tokie jos veiksmai tik sustiprina manymą, kad toks turtas gautas nusikalstamu būdu (žr. nuosprendžio 58–65 p.).

11. Teismo vertinimu, pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

12. Dėl išlaidų metodo taikymo apskaičiuojant mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija iš dalies sutiko su pareiškėjos pozicija. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisykles šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas.

13. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu, atlikus pareiškėjos grynųjų pajamų – išlaidų analizę nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., buvo nustatyta, kad tikrinamo laikotarpio pradžiai 2017 m. sausio 1 d. pareiškėja galėjo turėti 24 492,45 Eur grynųjų pinigų likutį. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas 2017–2018 metų pajamas ir patirtas išlaidas, konstatuota, kad pareiškėjos piniginių lėšų likutis grynais pinigais 2018 m. balandžio 26 d. sudarė 30 858,38 Eur.

14. Teismo įsitikinimu, patikrinimo akte nėra pateikta jokių skaičiavimų, kad tikrintinu laikotarpiu pareiškėja patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų – ir Patikrinimo akte, ir ginčijamame VMI sprendime išvardintos 2017–2018 metais pareiškėjos gautos pajamos bei patirtos išlaidos ir iš pateiktų duomenų matyti, kad tikrintinu laikotarpiu pareiškėjos patirtos išlaidos neviršijo jos gautų pajamų. Tačiau, teismo įsitikinimu, šios aplinkybės (dėl taikyto išlaidų metodo) nesudarė pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius mokestinę prievolę pagal įvertinimą pareiškėjai apskaičiavo nepagrįstai.

15. Teismas pakartojo, kad patikrinimo metu, remiantis įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, nustatyta, kad pareiškėja grynais pinigais banko seifuose 2018 m. balandžio 26 d. disponavo 499 501,62 Eur (530 360 Eur – 30 828,38 Eur), 19 308 JAV dolerių, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų suma iš nenustatytų pajamų šaltinių ir nepagrįstų teisėtai gautomis pajamomis. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu ir nėra duomenų apie šių pinigų teisėtą kilmę.

16. Teismo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą pareiškėjai priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad, remiantis MAĮ 70 straipsnio analize, mokesčių administratorius metodų, nustatytų Taisyklėse, gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius disponavo pakankama informacija (baudžiamojoje byloje surinkti duomenys), kuria remiantis galėjo atkurti tikrąsias aplinkybes dėl pareiškėjos iš nenustatytų ir nežinomų šaltinių gautų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje konstatuota, jog piniginės sumos, kurios buvo rastos 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu banko seifuose, buvo įgytos per penkerių metų laikotarpį iki nusikalstamos veikos padarymo, t. y. iki 2017 m. spalio 19 d. (t. y. dėl pajamų gavimo fakto), teismas atkreipė dėmesį, kad mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui galima remtis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, o šie duomenys vertinami o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles.

18. Teismas vadovavosi GPMĮ 5 ir 8 straipsniais, pažymėjo, pagal bendrą taisyklę pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu; šiuo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos arba kai bet kokia forma išmokamos išmokos, jei pagal šį įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

19. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje nurodyta, kad pareiškėja seife rastus pinigus įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo (64 p.), tačiau šiame nuosprendyje nei konkrečių pajamų šaltinių, nei konkrečių ginčo piniginių sumų įgijimo datų nenurodyta. Teismo vertinimu, pareiškėja šių piniginių sumų įgijimą grindė paskolos sutartimis, kuriose, kaip buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, yra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, kad Estijos įmonė EICSC OU, atstovaujama A. M., paskolino pareiškėjai 475 000 Eur, todėl šios sutartys pripažintos netikromis ir remtis šiomis sutartimis bei grįsti jomis pareiškėjos turto kilmės teisėtumą negalima.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu rastų piniginių lėšų nedeklaravo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Buvo konstatuota, kad esant šioms aplinkybėms, vieninteliu įrodymu, pagrindžiančiu faktišką šių pajamų gavimą, VMI pagrįstai laikė 2018 m. balandžio 26 d. kratos protokolą, kuriame užfiksuotas ginčo sumų radimas pareiškėjos nuomojamuose seifuose. Teismas pastebėjo, kad objektyvių įrodymų, leidžiančių piniginių lėšų faktinį gavimą pagal GPMĮ nuostatas pripažinti kitu laikotarpiu, pareiškėja nei VMI, nei Komisijai, nei teismui nepateikė.

21. Vertindamas skundo argumentus, jog mokesčių administratorius turėjo nustatyti, kada konkrečiai (2017 m., 2018 m. ar kitu laikotarpiu) ir kokio dydžio pinigines lėšas iš seife kratos metu paimtų pinigų gavo pareiškėja, teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisyklėmis. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, kurių pareiškėja priešingais įrodymais atliekant mokestinį patikrinimą ir ginčą nagrinėjant teisme nepaneigė. Buvo atmesti pareiškėjos teiginiai, kad dalis rastų piniginių lėšų priklausė kitam asmeniui, kuris buvo kito seifo savininkas, kadangi šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais ir paneigti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, t. y. šiame nuosprendyje konstatuota, kad seife, kuriame surastos ginčo lėšos, lankėsi tik pareiškėja (nuosprendžio 63 p.). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja šių piniginių lėšų gavimą iš pradžių grindė paskolos sutartimis, kurios pripažintos netikromis.

22. Akcentuodamas, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, teismas darė išvadą, kad pareiškėja tikrojo pajamų šaltinio nenurodė ir objektyviais įrodymais nepagrindė; baudžiamojoje byloje konstatuota, kad piniginės lėšos įgytos nusikalstamu būdu. Teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai pajamų faktišką gavimą laikė 2018 m. balandžio 26 d. t. y. kratos atlikimo laiką.

23. Įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių – pareiškėja nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai, taip pat nepateikė duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo.

24. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl apskaičiuotų neproporcingai didelių delspinigių ir prašymą atleisti nuo delspinigių, teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsniu. Teismas nustatė, kad VMI atliko pareiškėjos ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. ir parengė 2019 m. birželio 6 d. specialisto išvadą pagal STT 2018 m. birželio 18 d. suformuotą užduotį Nr. 4-07-713. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas inicijuotas po atlikto mokestinio tyrimo, nustačius finansinių nusikaltimų ir / ar kitų teisės pažeidimų požymių turinčių duomenų už 2017–2018 metus. Teismas nurodė, kad pavedimas tikrinti Nr. (21.222 Mr) FR0773-1864 išrašytas 2022 m. gruodžio 29 d., Patikrinimo aktas surašytas 2023 m. rugsėjo 19 d., t. y. mokestinis patikrinimas vyko apie 9 mėn. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Patikrinimo akto tvirtinimo procedūra VMI buvo sustabdyta dėl pareiškėjos pateikto pasiūlymo mokesčių administratoriui pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio.

25. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad mokesčių administratorius vilkino atliekamą patikrinimą, t. y. nenustatyta, kad delspinigių skaičiavimo trukmei ir tuo pačiu jų dydžiui turėjo įtakos mokesčių administratoriaus veiksmai ar neveikimas.

26. Teismas pabrėžė, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėja laiku nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtini į biudžetą mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, todėl apskaičiuota GPM delspinigių suma vertintina kaip jos pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė. Remdamasis šiais motyvais, teismas darė išvadą, kad apskaičiuota GPM delspinigių suma (48 proc. papildomai apskaičiuoto GPM) yra proporcinga konstatuotam teisės pažeidimui, teismas pritarė Komisijos išvadoms šiuo klausimu.

27. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad ir VMI, sprendimu apskaičiuodama pareiškėjai papildomas GPM ir su juo susijusias sumas, ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl VMI sprendimo, veikė pagal savo kompetenciją, tinkamai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nebuvo pagrindo.

III. 28. Pareiškėja R. T. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą ir VMI sprendimą.

29. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1. Apeliacinis skundas iš esmės duodamas tik dėl vienos aplinkybės, kuri buvo sistemiškai netinkamai ir neteisingai įvertinta VMI sprendime, Komisijos sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime dėl to, kad paneigiant įsiteisėjusį Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir jame konstatuotus fakto klausimus, yra klaidingai nustatytas laikotarpis, kuriuo apeliantė gavo pajamas, kurios buvo apmokestintos. Dėl kitų VMI sprendimo aspektų (pvz., dėl 2017 metais gautų pajamų apmokestinimo)apeliantė neprieštarauja.

29.2. Nuosprendyje vienareikšmiškai yra konstatuota, kad pareiškėja apmokestintas sumas įgijo nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2017 m. spalio 19 d. Kad šis pajamų gavimo laikotarpis yra neabejotinai toks, rodo faktas, jog būtent remiantis šia aplinkybe buvo konfiskuotos pareiškėjos nusikalstamu būdu minėtu laikotarpiu įgytos lėšos (gautos pajamos). Jei pajamos būtų gautos vėliau nei 2017 m. spalio 19 d., jos negalėjo ir nebūtų buvusios konfiskuotos. Buvo konfiskuota didesnė nei 0,5 mln. Eur suma, todėl konfiskuojant tokią didelę sumą, visi faktai, įskaitant datas (laikotarpius), turėjo nekelti nė menkiausių abejonių.

29.3. Tai reiškia, kad VMI, Komisija ir teismas, priešingai nei įrodyta įsiteisėjusiame ir įvykdytame nuosprendyje, yra nurodytas klaidingas mokestinis laikotarpis, kuriuo gautos pajamos (2018 metai). Atitinkamai, kadangi neteisėtai gautos pajamos negalėjo būti priskirtos 2018 metų mokestiniam laikotarpiui, šios pajamos ir negalėjo būti apmokestintos kaip 2018 metų pajamos, o turėjo būti apmokestintos 2017 metų ar dar ankstesnio mokestinio laikotarpio pajamos.

29.4. Nuosprendyje yra padaryta neginčijama išvada, jog pareiškėja seife rastus pinigus įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo, taip pat konstatuota, kad pareiškėja nusikalstamą veiką padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d., o taip pat, kad norint konfiskuoti turtą reikia nustatyti, ar šis turtas įgytas 5 metai iki nusikaltimo padarymo.

29.5. Nuosprendžiu apeliantės turtas buvo konfiskuotas, o tai reiškia, kad Lietuvos apeliacinis teismas įvertino ir neginčijamai nustatė, kad turtas buvo įgytas 5 metų laikotarpyje iki 2017 m. spalio 19 d. Taigi, pareiškėjas nealėjo gauti ir negavo pinigų 2018 metais, o atsakovas sąmoningai ignoruodamas įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes, nusprendė papildomai apmokestinti pareiškėją. Komisija taip pat konstatuotą faktą, kada buvo gautos lėšos, priskyrė ne fakto klausimui, o teisės klausimui. Tačiau yra aišku, kad VMI apmokestintos pajamos nėra gautos 2018 metais, o, tikėtina, gautos 2012–2017 metais.

29.6. Vertindama faktines aplinkybes, kurios yra konstatuotos įsiteisėjusiame nuosprendyje, jei daugiau duomenų nėra, VMI turėjo teisę pasitelkti mokesčių teisės principus ir nuspręsti, už kurį konkretų mokestinį laikotarpį iš 2012–2017 metų reikia apmokestinti apeliantės pajamas. Tačiau mokestinis aplinkybių traktavimas negali iškraipyti objektyvių ir anksčiau galutiniame teismo nuosprendyje užfiksuotų faktinių aplinkybių.

29.7. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš jo sprendimo motyvų, konstatavo, kad turėjo būti remiamasi ir remtasi nuosprendyje konstatuotais faktais ir šie faktai buvo pakankami atkurti tikrąsias aplinkybes dėl pareiškėjos gautų pajamų.

29.8. Nors konkreti data, kada buvo įgyti pinigai, nuosprendyje iš tiesų nėra nurodyta, tačiau yra labai konkrečiai nurodytas laikotarpis, kuriuo buvo įgyti pinigai (2012–2017 metai), kas reiškia, kad pinigai tikrai nebuvo įgyti iki 2012 m. pradžios ir nuo 2018 m. pradžios. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nėra nieko nurodyta apie piniginių sumų įgijimo datas, taip pat ignoravo nuosprendyje nustatytą aplinkybę, kad faktiškai pinigai buvo gauti 2012–2017 metais (ir tik dėl to galėjo būti konfiskuoti).

29.9. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad 2018 m. balandžio 26 d. kratos protokolas yra vienintelis įrodymas, pagrindžiantis faktišką šių pajamų gavimą, yra absoliučiai nepagrįstas ir prieštaraujantis mokestiniame ginče ir nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo (ignoravo) ir dėl jų nepasisakė, konstatuodamas, kad VMI mokestinę prievolę apskaičiavo pagrįstai.

29.10. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis ir plačiai cituoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1798-968/2020, akcentuojant pajamų gavimo faktą, kadangi šios bylos visiškai skirtingos.

29.11. Akcentuotina, kad pinigų radimo faktas ir data negali būti prilyginti pajamų gavimo datai. Būtent pagal GPMĮ 8 straipsnio nuostatas pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o gavimo momentu laikoma, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos ir kai bet kokia forma išmokamos išmokos.

29.12. Galiausiai, yra daugiau nei akivaizdu (protingumo principas), kad pajamos negali būti pripažįstamos gautomis tada, kada pinigai rasti kratos metu, kadangi tam, kad pinigai apskritai galėtų būti rasti, prieš tai jie turėjo būti gauti ir padėti į seifą. Pareiškėja banko seife nesilankė kratos dieną 2018 m. balandžio 26 d. (apsilankymo faktas nėra konstatuotas nei nuosprendyje, nei VMI patikrinimo medžiagoje), tad akivaizdu, kad ten esantys pinigai buvo įgyti (pajamos gautos) ankstesniais laikotarpiais. Šitų aplinkybių VMI apskritai netyrė, nors būtent VMI pareiga yra nustatyti, kuriuo mokestiniu laikotarpiu pajamos yra gautos ir turi būti apmokestintos.

29.13. Mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas ignoravo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, t. y. aplinkybę dėl lėšų gavimo momento, kuri nepakanki mokestinio patikrinimo rezultatams, nors kitomis aplinkybėmis iš baudžiamosios bylos VMI rėmėsi ir jas vertino kaip prejudicinį faktą.

29.14. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo išsamiai pasisakyti šiais klausimais: 1) ar gali VMI pasirinktinai naudotis įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje neginčijamai nustatytomis aplinkybėmis; b) ar pinigų įgijimo data yra fakto ar teisės klausimas, kai nėra tiksliai žinoma pinigų įgijimo data, tačiau žinomas laikotarpis, kada pinigai buvo įgyti ir kada tikrai nebuvo įgyti; c) ar taikant mokesčių teisės normas galima visiškai ignoruoti nustatytas faktines aplinkybes, t. y. fakto klausimą pakeisti teisės taikymu; d) jei nustatytas faktas, kad pinigai yra įgyti iki 2017 m. spalio 19 d., būtent tuo pagrindu yra konfiskuotos apeliantės 0,5 mln. Eur lėšos, ar gali egzistuoti kitas teismo sprendimas, kuriame pripažįstama, jog pajamos yra gautos 2018 m. balandžio 26 d.

30. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir sutinka su teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų.

32. Atlikus pareiškėjos mokestinį patikrinimą dėl GPM apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo teisingumo 2017–2018 metų laikotarpiu, VMI surašė 2023 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-281, kuriuo papildomai apskaičiavo 81 639 Eur GPM.

33. VMI 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (21.222 Mr) FR0682-293 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjai papildomai apskaičiuotas GPM sumas bei apskaičiavo 39 200,57 Eur GPM delspinigius, skyrė 10 proc. dydžio – 114 Eur GPM baudą.

34. Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjos skundą, 2024 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. S-2024/34(7-2024/4) „Dėl R. T. skundo“ nusprendė: 1) patvirtinti VMI sprendimą, 2) neatleisti pareiškėjos nuo apskaičiuotų 39 200,57 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.

35. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jos nuomone, sprendžiant dėl jos gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, nebuvo atsižvelgta į įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytus faktus.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

37. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad įstatymo leidėjas nustatė, jog iš naujo yra neįrodinėtini, kartą jau nustatyti baudžiamojoje byloje asmens padaryti veiksmai ir jais sukeltos teisinės pasekmės. Teismo nuosprendžio priimto baudžiamojoje byloje atveju, vėliau administracinę bylą nagrinėjantis teismas dėl nuteistojo (išteisintojo) veiksmų kilusių padarinių, nenustatinėja tik dalies teismo nuosprendžiu nustatytų faktų ir aplinkybių. Teismas tokiais atvejais neprivalo iš naujo nustatyti, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti nuosprendžiu, ir ar juos padarė nuteistasis. Tačiau kiti nuosprendžiu konstatuoti faktai, nagrinėjant administracinę bylą, gali būti ginčijami, ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-438/2015). Ši nuostata reiškia, kad administracinis teismas nagrinėdamas bylą turi vadovautis tomis teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, kurios yra sietinos su asmens padarytais veiksmais (šių veiksmų pobūdžiu ir apimtimi) ir asmens padariusio šiuos veiksmus tapatybe bei kad šių aplinkybių, nagrinėjant administracinę bylą, iš naujo įrodinėti nebereikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. Nutartį administracinėje byloje Nr. A-192-438/2016).

38. VMI sprendime, be kita ko, nurodyta, jog patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja grynais pinigais banko seifuose 2018 m. balandžio 26 d. disponavo 499 501,62 (530 360 Eur – 30 828,38 Eur) Eur, 19 308 JAV dolerių, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų suma iš nenustatytų pajamų šaltinių ir nepagrįstų teisėtai gautomis pajamomis. Atsižvelgiant į tai, kad pinigų kilmė nebuvo nustatyta, ir pripažinta, kad jie gauti iš nusikalstamos veiklos, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bei MAĮ 70 str. 1 dalimi, Taisyklių 4.1 punktu, 6.3.3 punktu, pritaikius išlaidų metodą, mokestinio patikrinimo metu pripažinta, kad 2018 metais pareiškėja grynais pinigais banko seifuose disponavo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis – 499 501,62 Eur , 19 308 JAV dolerių, 17 690 Didžiosios Britanijos svarų.

39. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu rastų piniginių lėšų nedeklaravo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, esant šioms aplinkybėms, vieninteliu įrodymu, pagrindžiančiu faktišką šių pajamų gavimą VMI pagrįstai laikė 2018 m. balandžio 26 d. kratos protokolą, kuriame užfiksuotas ginčo sumų radimas pareiškėjos nuomojamuose seifuose.

40. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-654/2021 nuspręsta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 723 straipsnio 1 dalimi, konfiskuoti iš R. T. 520 360 eurų, 19 308 JAV dolerius ir 17 690 Didžiosios Britanijos svarų. Šiame įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, be kita ko, nurodyta: 1) „<...> Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 26 d. kratos AB „Citadele“ banke įtariamosios R. T. naudojamame seife metu buvo rasti ir paimti pinigai: 530 360 Eur, 19 308 JAV doleriai, 17 690 svarai sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronos, 6 Danijos kronos monetomis.“ (55 p.); 2) „Apeliaciniame skunde prokuroras prašo taikyti R. T. banko seife rastiems pinigams BK 723 straipsnio nuostatas ir juos konfiskuoti. Savo prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad R. T. reikalavo didesnės nei 250 MGL dydžio vertės kyšį – 14 000 eurų, ir paėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 eurų, ji yra pripažinta kalta padariusi BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą, iš kurio turėjo naudos ir tai atitinka BK 723 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo R. T. turėjo 520 360 Eur, 19 308 JAV dolerius, 17 690 Anglijos svarų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronas ir 6 Danijos kronas, šis turtas neatitinka jos teisėtų pajamų, o skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą. R. T. nepagrindė šių pinigų įsigijimo teisėtumo.“ (57 p.); 3) „Šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką R. T. padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d. ir vertinant, ar yra BK 723 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga, svarbu nustatyti, ar prokuratūros prašomas konfiskuoti turtas buvo įgytas 5 metai iki nusikaltimo padarymo. <...>“ (63 p.); 4) „Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad individualiame seife rastus pinigus R. T. įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo. Kaip matyti iš VMI išvados, šis turtas neatitinka R. T. teisėtų pajamų ir skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą.“ (64 p.).

41. BK 723 straipsnio 1 dalis nustato, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.

42. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 2 dalis (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija, galiojusi iki 2025 m. sausio 1 d.) nustatė, kad pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. Jeigu pajamos gautos užsienio valstybėje, faktiškai gautomis pajamomis laikoma visa pajamų suma, neatsižvelgiant į toje valstybėje nuo tų pajamų išskaičiuotą ir (arba) sumokėtą pajamų ar jam tapataus mokesčio sumą, arba 2) kai bet kokia forma išmokamos išmokos, jei pagal šį Įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų administracinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią administracinėje byloje, nes baudžiamojoje byloje asmens veiksmų tyrimas ir vertinimas atliekamas baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tuo tarpu to paties asmens veiksmai administracinėje byloje tiriami ir vertinami pagal administracinių bylų teisenos ir administracinės teisės normų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir administracinėje bylose paprastai yra skirtingi.

44. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl to, ar Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-654/2021 konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai šioje administracinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra administracinėje byloje.

45. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-654/2021, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės taikyti išplėstinį turto konfiskavimą pagal BK 723 straipsnį. Baudžiamojoje byloje, be kitų, nustatytos ir vertintos aplinkybės dėl nuteistosios R. T. turto (pinigų), kurio vertė neatitinka jos teisėtų pajamų, įgijimo momento. Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad yra visos sąlygos, numatytos BK 723 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir tai, jog individualiame seife rastus pinigus R. T. įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo, t. y. iki 2017 m. spalio 19 d., įsiteisėjusiu 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu 2018 m. balandžio 26 d. kratos AB „Citadele“ banke R. T. naudojamame seife metu rasti ir paimti pinigai (530 360 Eur, 19 308 JAV doleriai, 17 690 Didžiosios Britanijos svarai sterlingų) buvo konfiskuoti.

46. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu AB „Citadele“ banke R. T. naudojamame seife metu rastų ir paimtų pinigų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu pagal GPMĮ 8 straipsnį, irgi turi būti nustatytas minėtų pinigų (pajamų) gavimo momentas.

47. Todėl nustačius, kad minėtų pinigų (pajamų) gavimo momentas yra įrodinėjimo dalyku tiek baudžiamojoje, tiek administracinėje byloje, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-654/2021 konstatuotas faktas, kad individualiame seife rastus pinigus R. T. įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo, t. y. iki 2017 m. spalio 19 d., turi prejudicinę reikšmę šioje administracinėje byloje.

48. Taigi mokesčių administratorius, Komisija bei pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą dėl pareiškėjos naudojamame seife rastų ir paimtų pinigų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, privalėjo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-654/2021 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su šių pinigų (pajamų) gavimo momentu.

49. Kadangi pirmosios instancijos teismas, Komisija ir mokesčių administratorius nustatydami reikšmingas su pareiškėjos apmokestinimu susijusias aplinkybes netinkamai vertino įrodymus, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei ginčijamus mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimus.

50. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei VMI sprendimą.

51. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

52. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde neprašo panaikinti Komisijos sprendimo, tačiau pripažinus, jog yra pagrindas panaikinti VMI sprendimą, pareiškėjos teisės nebus apgintos, jeigu nebus panaikintas ginčijamas Komisijos sprendimas, kuriuo patvirtintas naikintinas VMI sprendimas. Todėl teisėjų kolegija peržengia apeliacinio skundo ribas ir panaikina Komisijos sprendimą.

53. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos R. T. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos R. T. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (21.222 Mr) FR0682-293 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. S-2024/34(7-2024/4).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis