d7a2cced-b258-4c9a-9c09-e712b842b141 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                       Civilinė byla Nr. 2A-575/2012 Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. lapkričio 29 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Danutės MilaÅ¡ienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto ViÅ¡inskio,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų J.

J. ir V. J. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1372-259/2011 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ ieÅ¡kinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Danjusta“, J. J. ir V. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas UAB „Tomega“ kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiais buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/100 dalių Å«kinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg.

Nr. 739, ir 2009 m. vasario 25 d. priėmimo-perdavimo aktÄ , registro Nr. 740, sudarytus tarp atsakovų UAB „Danjusta“ ir J. J. bei V. J.; priteisti ieÅ¡kovui butÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 4/100 dalis Å«kinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis ieÅ¡kovo turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį grindė nurodydamas, jog Šiaulių apygardos teismo 2009 balandžio 14 d.

įsakymu ieÅ¡kovui iÅ¡ UAB „Danjusta“ yra priteista 209 725,54 Lt skola, kuri susidarė nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. Skolos priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo metu paaiÅ¡kėjo, kad atsakovas vienintelį turėtÄ bendrovės nekilnojamÄ jį turtÄ , t. y. butÄ ir Å«kinio pastato dalį, 2009 m. vasario 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė sutuoktiniams J. J. ir V. J.. IeÅ¡kovas mano, jog buto pirkėjai (atsakovai J. J. ir V. J.) yra susiję su UAB „Danjusta“ savininkais akcininkais J. ir D.

D. giminystės ir svainystės ryÅ¡iais, o butÄ pardavė todėl, kad ieÅ¡kovas ragino sumokėti skolÄ . IeÅ¡kovas teigė, kad skolininkas UAB „Danjusta“ buvo nesÄ Å¾iningas, siekė iÅ¡vengti bÅ«simo iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ bendrovės turto, nes bÅ«tinybės parduoti turtÄ bendrovė neturėjo. IeÅ¡kovas nurodė, kad tokie atsakovų nesÄ Å¾iningi veiksmai pažeidė ieÅ¡kovo turtinius interesus. IeÅ¡kovas ginčijo skolininko sudarytÄ minimÄ sandorį CK 6.66, 6.67 pagrindu. Nagrinėjant bylÄ teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas paaiÅ¡kino, jog V.

J. yra J. D. dukra iÅ¡ pirmosios santuokos, turto perleidimo dienai UAB „Danjusta“ buvo skolinga ieÅ¡kovui 179 363 Lt. IeÅ¡kovas atsisakė reikalavimo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo.Atsakovas UAB „Danjusta“ su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, jog byloje ieÅ¡kovo pateiktų įrodymų-priminimų apie skolÄ bendrovė negavo, 199 642, 70 Lt skolos 2008 m. birželio 16 d. nebuvo, iÅ¡ pačio ieÅ¡kovo pateiktos buhalterinės iÅ¡klotinės matyti, kad skolos likutis 2008 m. birželio 16 d. buvo 139 481, 24 Lt.

Atsakovas nurodė, kad ginčo objektÄ pirko 2007 m. lapkričio 30 d., kai verslas sekėsi gerai. 2009 m. vasario 12 d. bendrovės akcininkų susirinkime buvo nuspręsta butÄ parduoti, kad bÅ«tų atsiskaityta su kreditoriumi AB „Svedbank“. Pažymėjo, kad pirkėjai nėra atsakovo direktoriaus giminės, V. J. yra bendrovės darbuotoja. Atkreipė dėmesį, jog butas buvo parduotas už realiÄ 24 500 eurų kainÄ , o visi pinigai yra pervesti kreditoriui AB „Swedbank“. Mano, kad ieÅ¡kovo reikalavimas prisiteisti butÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningų įgijėjų J. ir V.

J. yra nepagrįstas. Nagrinėjant bylÄ teismo posėdžio metu BUAB „Danjusta“ paaiÅ¡kino, jog nesutinka su ieÅ¡kinio dalimi, kuria praÅ¡oma ginčo butÄ priteisti ieÅ¡kovui, nes bankrutuojanti įmonė turto ir pinigų neturi, taikius restitucijÄ , butas turi bÅ«ti perduotas bankrutuojančiai bendrovei, o buto pirkėjai įtraukti į kreditorių sÄ raÅ¡Ä .Atsakovai J. ir V. J. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Teigė, kad V. J. yra UAB „Danjusta“ vadybininkė, žino, kad įspėjimo dėl skolos sumokėjimo iÅ¡ ieÅ¡kovo bendrovė negavo, žino, kad dėl sunkios turtinės bendrovės padėties akcininkų buvo nuspręsta butÄ parduoti tam, kad bÅ«tų atsikaityta su kreditoriumi AB „Swedbank“.

Atsakovai nusprendė įsigyti butÄ , nes jau pusė metų ieÅ¡kojo buto. Už butÄ sumokėjo realiÄ 24 500 eurų kainÄ , todėl jie yra sÄ Å¾iningi buto įgijėjai. Nagrinėjant bylÄ Â teismo posėdžio metu atsakovai paaiÅ¡kino, jog J. D. iki 2009 m. vasario 25 d. buvo UAB „Danjusta“ akcininkas. J. D. yra V. J. motinos sutuoktinis. D. D. yra netikras V. J. brolis, t. y. jie vienos motinos vaikai. D. D. sudarė ginčijamÄ pirkimo pardavimo sandorį su atsakovais. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas J.

D. paaiÅ¡kino, jog nežino ar buvo siunčiami ieÅ¡kovo raginimai bendrovei sumokėti skolÄ , teigia, jog galimai buvo telefoniniai pokalbiai. Nurodė, kad bendrovė turėjo turto-sunkvežimių, jie buvo įgyti pagal lizingo sutartis, įkeisti bankui. Taip pat nurodė, jog bÅ«tent jis pasiÅ«lė J. ir V. J. pirkti butÄ , tiek atsakovai, tiek J. D. buvo savo vardu paėmę paskolas iÅ¡ bankų, pinigai buvo naudojami atsiskaitymams su kreditoriais.       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies.

Pripažino negaliojančiais buto ir 4/100 dalių Å«kio pastato pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktÄ bei taikė restitucijÄ ginčo objektus grÄ Å¾inant BUAB „Danjusta“. Atitinkamai ieÅ¡kinio dalį dėl ginčo objektų priteisimo ieÅ¡kovui atmetė. Priteisė iÅ¡ BUAB „Danjusta“ 42 385 Lt V. J. ir 42 385 Lt J. J..Teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio metu ieÅ¡kovas turėjo galiojančiÄ reikalavimo teisę į atsakovÄ UAB „Danjusta“, o atsakovas turėjo pareigÄ sumokėti 200 000 Lt ieÅ¡kovui.

Nurodė, kad atsakovas įrodinėjo, kad pirkimo - pardavimo sutartį sudaryti privalėjo, nes reikėjo grÄ Å¾inti kreditÄ AB „Swedbank“. Teismas konstatavo, jog sandorio sudarymo metu susiklosčiusi sunki įmonės turtinė padėtis, įmonės nemokumo grėsmė, negali bÅ«ti vertinamos kaip pareiga sudaryti ginčijamÄ sandorį. Teismas įvertino tÄ aplinkybę, kad UAB „Danjusta“ prievolė grÄ Å¾inti visÄ skolÄ bankui turėjo baigtis tik 2012 metais, o ieÅ¡kovui skola jau buvo susidariusi ir jÄ grÄ Å¾inti buvo reikalaujama, kas matyti iÅ¡ byloje surinktų įrodymų.

Vertino, kad dėl sudaryto sandorio bendrovės turtinė padėtis pablogėjo, atsakovas dėl Å¡io sandorio sumažino realias galimybes atsiskaityti ir įvykdyti sutartinius įsipareigojimus kreditoriui UAB „Tomega“. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio atsakovas sudaryti neprivalėjo. Teismas nurodė, kad atsakovo su turto įgijėjais nesiejo jokie ikisutartiniai santykiai ar kitokio pobÅ«džio prievolės, todėl konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamÄ sandorį, pažeidė ieÅ¡kovo, kaip kreditoriaus, turtinius interesus, nepaisant to, kad sandorio kaina, Å¡alių teigimu, atitiko ginčo turto vertę, nes pinigai už parduotÄ butÄ buvo pervesti kitam kreditoriui AB „Swedbank“.Teismas nustatė, kad buto pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti prielaidas sudarė artimi giminaičiai - bendrovės akcininkai tėvas J.

D. ir sÅ«nus D. V., kurie priėmė akcininkų sprendimÄ parduoti butÄ , o pačiÄ pirkimo - pardavimo sutartį sudarė vienos motinos vaikai - D. D. ir V. J., t.y. brolis ir sesuo, o V. J. motinÄ yra vedęs kitas UAB „Danjusta“ akcininkas J. D.. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas darė iÅ¡vadÄ , jog pirkimo pardavimo sandorio Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos (CK 6.67 str. 1 p., 6 p.). Teismas, darydamas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , įvertino ir tÄ aplinkybę, jog V. J. sandorio sudarymo metu buvo UAB „Danjusta“ darbuotoja, dirbo vadybininke, todėl jai buvo žinoma ir apie įmonės sunkiÄ turtinę padėtį ir gresiantį nemokumÄ .

Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų, kad ginčo sandorio Å¡alys sandorį sudarė nesiekiant iÅ¡vengti atsiskaitymo su kreditoriais, o kartu ir su ieÅ¡kovu, atsakovai nepateikė.Remiantis visomis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas įrodė ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ , kas leidžia tenkinti jo ieÅ¡kinį dėl pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo – perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais.Teismas, spręsdamas pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ dėl restitucijos taikymo, pažymėjo, kad ginčijamas turtas yra iÅ¡likęs, įrodymų, kad jis iÅ¡ esmės yra pagerintas, Å¡alys nepateikė, todėl darė iÅ¡vadÄ , kad galima taikyti restitucijÄ natÅ«ra, grÄ Å¾inti Å¡alis į pirmykÅ¡tę padėtį - bankrutuojančiai bendrovei perduoti nuosavybėn butÄ , o V. ir J.

J. priteisti sumokėtus pinigus už butÄ . Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju CK 6.66 str. nuostatos, reglamentuojančios teisines pasekmes, sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytinos kartu su Ä®BÄ® 35 str., reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarkÄ . Nurodė, jog dėl to teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 str. pagrindu, negali bÅ«ti taikomos Å¡io straipsnio 4 d. nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, t. y. turtÄ priteisiant kreditoriui.

Teismas įvertino tÄ aplinkybę, jog UAB „Danjusta“ yra bankrutuojanti įmonė, Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi įmonės bankroto byloje yra patvirtinti 24 kreditorių kreditoriniai reikalavimai 944 491 Lt sumai, o kartu ir ieÅ¡kovo trečios eilės 232 266, 14 Lt kreditorinis reikalavimas. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas darė iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ , nėra galima tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti ieÅ¡kovui butÄ ir 4/100 dalis Å«kinio pastato, nes Å¡iuo atveju tik bankroto administratorius, įmonei grÄ Å¾inus turtÄ pagal Ä®BÄ® nuostatas, gali valdyti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu.

IÅ¡aiÅ¡kino, kad bankroto byloje realizavus minėtÄ butÄ , bus sudarytos teisinės ir faktinės prielaidos ir ieÅ¡kovo kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Taigi teismas ieÅ¡kovo reikalavimÄ priteisti jam butÄ atmetė, nes tai pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių turtinius interesus, nepagrįstai bÅ«tų pažeista įstatymo leidėjo įtvirtinta visų kreditorių teisių ir interesų pusiausvyra ir apsauga.Nustatė, jog V. J. ir J. J. butÄ nupirko už 84 770 Lt sumÄ iÅ¡ santuokoje įgytų lėšų, kurios jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl vertino, jog grÄ Å¾inus bankrutuojančiai bendrovei butÄ , jiems priteistina po ½ dalį Å¡ios sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovai J. J. ir V. J. pateikė apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, panaikinti ginčo turto areÅ¡tÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. 2005 m. spalio 21 d. tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo UAB „Danjusta“ buvo sudaryta sutartis, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas įsipareigojo parduoti, o atsakovas pirkti dyzelinį kurÄ .

Å ios kuro tiekimo sutarties 4 str. pirkėjas (UAB „Danjusta“) įsipareigojo atsiskaityti už pateiktÄ kurÄ pagal PVM sÄ skaitas faktÅ«ras per 15 dienų nuo jų iÅ¡raÅ¡ymo dienos. Tos pačios sutarties 10 str. numato, kad pardavėjas (ieÅ¡kovas) laiku negavęs atsiskaitymo už paimtÄ kurÄ nuo kitos dienos vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukia kuro tiekimÄ kol pirkėjas nesumokės už paimtÄ kurÄ . IeÅ¡kovas kuro tiekimo sutarties 10 str. numatytų veiksmų niekada nesiėmė, nors buvo kilę nesklandumų dėl atsiskaitymo.

Dėl Å¡ios priežasties vertintina, kad sutartis buvo modifikuota pratęsiant terminÄ atsiskaityti už kurÄ . Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovas nebuvo pateikęs reikalavimo atsiskaityti už kurÄ , vertintina, kad atsakovo prievolės įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, kas atitinkamai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovas ginčo sandorio metu neturėjo galiojančios teisės į atsakovÄ . IeÅ¡kovo į bylÄ pateikti neva atsakovui siųsti priminimai sumokėti skolÄ neįrodo, jog ieÅ¡kovas reikalavo iÅ¡ atsakovo sumokėti skolÄ , nes minėti priminimai nebuvo tinkamai atsakovui įteikti ir nebuvo pasiraÅ¡yti asmens, kuris turi teisę tai daryti.2.

Sunki turtinė atsakovo padėtis, kuri yra objektyvi, nei nuo atsakovo, nei nuo jo akcininkų nepriklausanti, tačiau ekonominių rinkos sÄ lygų nulemta aplinkybė, buvo įpareigojantis veiksnys ginčo sutarčiai sudaryti.3. Ginčo sandoris neturėjo jokios įtakos atsakovo UAB „Danjusta“ mokumui. Ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, skolintas iÅ¡ AB „Swedbank“ bei buvo įkeistas minėtam bakui. Hipoteka minėtam turtui buvo panaikinta tik tuomet, kai atsakovas atsiskaitė su banku.

Tai reiÅ¡kia, kad, jei atsakovas nebÅ«tų sudaręs ginčijamos sutarties su apeliantais ir gautų lėšų nebÅ«tų pervedęs AB „Swedbank“, ginčo nekilnojamasis turtas ir toliau bÅ«tų įkeistas bankui. Taigi net ieÅ¡kovui pareikalavus realizuoti ginčo turtÄ ir atsiskaityti su ieÅ¡kovu, nebÅ«tų galimybės su juo atsiskaityti, nes teisės aktai aiÅ¡kiai įtvirtina hipoteka įkeisto turto kreditoriaus teisių pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Be to, gautos lėšos iÅ¡ ginčijamo turto buvo visiÅ¡kai panaudotos atsiskaityti su banku, todėl kitų kreditorinių reikalavimų tenkinimui minėtų lėšų vis tiek nebÅ«tų užtekę.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovo, kaip kreditoriaus, teisės niekaip negalėjo bÅ«ti pažeistos. Be to, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju atsakovas UAB „Danjusta“ nesuteikė prioriteto kreditoriui AB „Swedbank“, nes sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo gavęs reikalavimo iÅ¡ ieÅ¡kovo sumokėti įsiskolinimo. Taip pat pažymėtina, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu Å¡iuo atveju neatitinka actio Pauliana instituto tikslo, nes ieÅ¡kovui niekas nėra kompensuojama, o tiesiog apeliantai stoja į UAB „Danjusta“ bankroto bylÄ su savo kreditoriniais reikalavimais.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad skolininkas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog ginčijamas sandoris gali pažeisti ieÅ¡kovo teises, nes, kaip minėta, atsakovas laikė, jog kuro tiekimo sutartis yra tęsiama ir jis neturi įsiskolinimo ieÅ¡kovui.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamo sandorio Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.67 str. 1 d. yra taikoma tik tada, kai skolininkas yra fizinis asmuo, o tuo tarpu nagrinėjamu atveju skolininkas yra juridinis asmuo. Be to, tai, kad apeliantę V.

J. sieja giminystės ryÅ¡iai su UAB „Danjusta“ akcininku J. D., nėra pagrindas konstatuoti jos nesÄ Å¾iningumo, nes, nors apeliantė buvo UAB „Danjusta“ darbuotoja, nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieÅ¡kovo reikalavimÄ , nes jokio oficialaus reikalavimo sumokėti įsiskolinimÄ ginčijamos sutarties sudarymo dienÄ atsakovas nebuvo gavęs. Taip pat pažymėtina, kad apelianto J. J. nesÄ Å¾iningumas taip pat nėra nustatytas, juo labiau, kad jo nesieja jokie giminystės ryÅ¡iai su UAB „Danjusta“ akcininkais ir jis nėra minėtos bendrovės darbuotojas.

Å iame kontekste svarbu ir tai, kad ginčo turtÄ apeliantai įgijo už skolintas iÅ¡ banko lėšas, sumokėdami realiÄ turto rinkos kainÄ , kas reiÅ¡kia, kad ginčijamas sandoris neturėjo įtakos atsakovo mokumui ir kad apeliantai buvo sÄ Å¾iningi.IeÅ¡kovas UAB „Tomega“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovų V. ir J. J. apeliacinį skundÄ . Atsiliepimu praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Apeliantų motyvai, kad jie nežinojo apie atsakovo UAB „Danjusta“ pradelstus mokėjimus ieÅ¡kovui yra nepagrįsti, nes apeliantė V.

J. teismo posėdžio metu pripažino, jog ji, kaip darbuotoja, žinojo, kad atsakovas vėluoja atsiskaityti ir turi problemų su kreditoriais. Be to, atsakovo bendrovei buvo teikiamos PVM sÄ skaitos faktÅ«ros, kurias atsakovas gavo, ir neabejotinai atsakovas žinojo, jog tai yra mokestiniai dokumentai, kurie suponuoja jo prievolę atsiskaityti. Atitinkamai kreditoriaus praneÅ¡imo apie reikalavimÄ sumokėti įsiskolinimÄ nepateikimas, ko Å¡iuo atveju nebuvo, nepaneigia PVM sÄ skaitų faktÅ«rų egzistavimo, iÅ¡ kurių atsakovas UAB „Danjusta“ suprato, jog turi prievolę atsiskaityti su ieÅ¡kovu.

Be to, PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytas pardavimo PVM suteikė UAB „Danjusta“ teisę atimti iÅ¡ savo pardavimo PVM pirkimo PVM sumÄ , tokiu bÅ«du valstybei mokant mažesnį PVM mokestį. Taigi UAB „Danjusta“ ne tik neapmokėjo sÄ skaitų, bet dar ir pasinaudojo PVM atskaita, tuo sumažindamas savo mokėtino PVM prievolę valstybei.2. UAB „Danjusta“ ir AB „Swedbank“ kredito sutartis nebuvo pasibaigusi, todėl ginčo sandoris neprivalėjo bÅ«ti sudarytas. UAB „Danjusta“ su AB „Swedbank“ galėjo ir toliau atsiskaitinėti pagal mokėjimų grafikÄ , kuris yra byloje.3.

Kadangi paskolos grÄ Å¾inimas AB „Swedbank“ anksčiau laiko nebuvo bÅ«tinas, tai, grÄ Å¾inant paskolÄ dalimis pagal grafikÄ , skolininkas bÅ«tų grÄ Å¾inęs skolÄ ir iÅ¡saugojęs nekilnojamÄ jį turtÄ . Akivaizdu, kad ginčo sutartimi UAB „Danjusta“ parceliavo turtÄ , kad jis neatitektų kreditoriams, kurių skaičius didėjo.4. Atsakovė V. J. yra UAB „Danjusta“ savininko Å¡eimos narys, nes ji yra J. D. žmonos dukra iÅ¡ pirmosios santuokos. D. D. atsakovė V. J. yra suvestinė sesuo.

Teisme apeliantai tai pripažino. V. J. pripažino ir tai, kad buvo dar ir UAB „Danjusta“ darbuotoja ir apie bendrovės skolas žinojo. Nagrinėjant bylÄ UAB „Danjusta“ akcininkas ir buvęs vadovas J. D. ir apeliantai patvirtino, kad bendravo nuolat, žinojo vieni kitų sunkumus ir pan. Tai įrodo, kad ginčo sandorio Å¡alys buvo akivaizdžiai nesÄ Å¾iningos.Atsakovas UAB „Danjusta“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovų V. ir J. J. apeliacinį skundÄ . Atsiliepimu praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Tai, kad ieÅ¡kovas neva nepareikalavo atsiskaityti už pateiktÄ kurÄ , nepaneigia neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes sutartyje imperatyviai nustatyta pareiga atsiskaityti per 15 dienų nuo kuro pateikimo. Atitinkamai vertintini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai apie kuro tiekimo sutarties modifikavimÄ .2. Apeliantai ir atsakovas UAB „Danjusta“ neturėjo kilusios pareigos sudaryti ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties. Akcininkų sprendimas nėra pareiga sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme.3.

Aplinkybė, kad sudarytu sandoriu skolininkas BUAB „Danjusta“ sumažino savo nuosavybės teise valdyto turto vertę yra neginčytina. Apeliantų nurodyta pozicija, jog turtÄ realizavus iÅ¡ varžytinių gautos lėšos bÅ«tų panaudotos kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimui padengti yra teisinga, tačiau nepaneigia aplinkybės, jog skolininkui UAB „Danjusta“ padengus įsiskolinimÄ kreditoriui AB „Swedbank“ ir vėliau realizavus turtÄ už įgytas lėšas bÅ«tų dengiami visų kreditorių reikalavimai, o ne tik kreditoriaus AB „Swedbank“.Apeliantai nurodo, kad ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu neatitinka actio Pauliana instituto tikslų ir esmės, nes pripažinus sutartį negaliojančia bei įsiteisėjus teismo sprendimui ieÅ¡kovas kartu su apeliantais stos į kreditorių eilę, kurių reikalavimai bus tenkinami Ä®BÄ® nustatyta tvarka.

BÅ«tent tokiu atveju ieÅ¡kovas gaus galimybę bent iÅ¡ dalies patenkinti savo kreditorinį reikalavimÄ Ä¯ atsakovÄ UAB „Danjusta“, kas ir yra actio Pauliana instituto esmė.4. Apeliantai nurodo, jog jų nesÄ Å¾iningumas negali bÅ«ti preziumuojamas pagal CK 6.67 str. 1 d., nes ji gali bÅ«ti taikoma tik juridiniams asmenims. Su tuo sutiktina, tačiau nagrinėjamos bylos atveju taikytina CK 6.67 str. 3 d., kuri taikoma tuomet, kai skolininkas juridinis asmuo sudaro sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba Å¡io asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis.

Apeliantė savo giminystės ryÅ¡ių su J. D. ir D. D. neneigia, vadinasi, aplinkybė dėl apeliantų nesÄ Å¾iningumo yra neginčytina. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.). Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikÅ¡mingas ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytų argumentų.Apeliaciniame skunde apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra esminių actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygų, t. y. ieÅ¡kovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, ginčijamas sandoris kreditoriaus teisių nepažeidė, nėra atsakovų nesÄ Å¾iningumo.Nustatyta, kad ieÅ¡kovÄ UAB ,,Tomega“ ir atsakovÄ UAB ,,Danjusta“ siejo sutartiniai verslo santykiai.

Apeliantai nurodo, kad UAB „Tomega“ nepasinaudojo kuro tiekimo sutarties Nr. 1-10/21 10 str. nustatyta bendrovės teise vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį, kai laiku buvo neatsiskaityta už pateiktÄ kurÄ , o tokia situacija modifikuoja Å¡iÄ sutartį taip, kad pati prievolė tampa neterminuota. Tačiau yra akivaizdu, kad kiekviena tiekėjo iÅ¡raÅ¡yta ir perduota UAB ,,Danjusta“ PVM sÄ skaita-faktÅ«ra yra mokestinis dokumentas, įpareigojantis pirkėjÄ per 15 dienų atsiskaityti už pateiktÄ kurÄ .

Å ios aplinkybės atsakovas neneigia. IeÅ¡kovas teisingai pastebėjo, kad UAB ,,Danjusta“ ne tik neapmokėjo sÄ skaitų, bet ir tiekėjo PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytas pardavimo pridėtinės vertės mokestis suteikė UAB ,,Danjusta“ galimybę sumažinti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio prievolę valstybei.Neginčytinai nustatyta ir actio Pauliana taikymo sÄ lyga – neprivalėjimas skolininkui sudaryti sandorį, kurio Å¡alys, Å¡iuo atveju apeliantai J. J. ir V. J. bei UAB ,,Danjusta“, sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2009 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį.Apeliantai nurodo, kad ginčijamÄ turtÄ realizavus gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su kreditoriumi AB ,,Swedbank“.

Nustatyta, kad UAB ,,Danjusta“ turėjo įsipareigojimų minėtam bankui, tačiau finansinio kredito sutartis nėra pasibaigusi, iÅ¡ banko nebuvo jokių nurodymų šį kreditÄ grÄ Å¾inti prieÅ¡ terminÄ , bendrovė galėjo ir toliau vykdyti mokėjimus pagal mokėjimų grafikÄ ir tokiu bÅ«du toliau valdyti nekilnojamÄ jį turtÄ . Actio Pauliana instituto prasme, nėra pareiga sudaryti sandorį dėl akcininkų sprendimo. Pažymėtina, kad bendrovės akcininkais, turinčiais po 50 proc. bendrovės akcijų, yra J.

D. ir D. D., kuris yra ir bendrovės direktorius. Akivaizdu, kad nebuvo pagrindo sudaryti turto perleidimo sutartį ir atsakovų nurodytu pagrindu.Apeliantai skunde nurodo, jog minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas neturėjo įtakos skolininko UAB ,,Danjusta“ mokumui. Pažymėtina, kad kreditorių teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas skolininko bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situacijÄ atitinkančiai skolininko padėčiai.

Toks pažeidimas konstatuotinas ir dėl sandorių, kuriais sumažintas turto kiekis, į kuri gali būti nukreiptas išieškojimas, ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Be to, kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

Pažymėtina, jog kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti pakanka įrodyti, jog, nors skolininkas, perleidęs turtÄ , ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtÄ ir sudarė realiÄ grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Aplinkybė, kad sudarytu sandoriu skolininkas BUAB ,,Danjusta“ gerokai sumažino savo nuosavybės teise valdyto turto vertę yra neginčytina.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad actio Pauliana paskirtis yra kompensacinė, nes pripažinus pagal kreditoriaus ieÅ¡kinį skolininko sudarytÄ sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotÄ pagal tÄ sandorį turtÄ ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti.

Todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis Å¡io ieÅ¡kinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistÄ jo mokumÄ ir sugrÄ Å¾inti skolininkÄ Ä¯ ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų Å¡iuo atveju iÅ¡ dalies patenkinti savo reikalavimÄ .Teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ , nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu ieÅ¡kovas turėjo galiojančiÄ prievolę atsakovui sumokėti 209 725,54 Lt skolÄ . Sandorio sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo bloga, įmonės veiklos nuostoliai 2009 m. buvo 344 500 Lt, todėl ieÅ¡kovas pagrįstai pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. pagrindu.Nustatyta, kad sandorio vykdymÄ inicijavo bendrovės akcininkai J.

D. ir D. D. (tėvas ir sÅ«nus), D. D. ir V. J. yra vienos motinos vaikai. Sutiktina ir su BUAB ,,Danjusta“ nurodyta aplinkybe, pagrindžiančia atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ , kad kadangi apeliantę V. J. ir buvusį UAB ,,Danjusta“ vadovÄ bei akcininkÄ D. D. sieja giminystės ryÅ¡iai, galioja ir Lietuvos Respublikos CK 6.67 str. 3 p. nuostata, kuri nurodo, kad skolininkas juridinis asmuo laikomas nesÄ Å¾iningu, jei jis sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba Å¡io asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis.

V. J. sandorio sudarymo metu dirbo UAB ,,Danjusta“ vadybininke, todėl akivaizdu, kad žinojo apie bendrovės finansinę padėtį ir gresiantį nemokumÄ dėl kreditorinių reikalavimų. Å ios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad ginčo sandorio Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos, o apeliantų teiginiai dėl ginčo sandorio Å¡alių sÄ Å¾iningumo yra nepagrįsti.Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikÅ¡mės teisingam klausimo iÅ¡sprendimui.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios pusės, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Nagrinėjamu atveju tiek apeliantai, tiek ieÅ¡kovas praÅ¡o priteisti jų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų J. J. ir V. J. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, t. y. bylos baigtis jiems nėra naudinga, apeliantų patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos jiems nėra priteistinos.

Tuo tarpu ieÅ¡kovas nurodo, kad patyrė 1 815 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, tačiau nepateikia bylinėjimosi iÅ¡laidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl Å¡ios priežasties bylinėjimosi iÅ¡laidos ieÅ¡kovui nėra priteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                 Danutė MilaÅ¡ienė Vytas Milius Vigintas ViÅ¡inskis