2018-08-29 Nr. AB-14853-3-61-3-00540-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4545-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00540-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo arba pakeitimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. P-64 (toliau – ir Įsakymas) arba pakeisti jam paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – švelnesne tarnybine nuobauda; 2) grąžinti R. J. į Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjo pareigas (darbo vieta: (duomenys neskelbtini), A lygis, 11 kategorija, I kvalifikacinė klasė); 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

2. Pareiškėjas nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos ėjo karjeros valstybės tarnautojo – Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjo, pareigas. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų už tai, kad padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą – 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. vairavo automobilį neblaivus. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokio savo poelgio labai jaudinasi ir gailisi, jog pasielgė neapgalvotai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis ir jo sūnus sunkiai serga (abiems diagnozuota nepagydoma liga – (duomenys neskelbtini)), todėl, netekęs darbo, jis neteks ir pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Pareiškėjo manymu, jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra per griežta, o padaryta veika negali būti vertinama kaip tarnybinis nusižengimas, nes nėra susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, pažeidimas padarytas ne tarnybos metu, pareiškėjui būnant kasmetinėse atostogose. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad prokuroro padėjėju jis dirbo beveik 13 metų, per visą tarnybos laikotarpį sąžiningai atliko savo pareigas, jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo, ne kartą buvo skatintas padėkomis, vardine dovana. Be to, minėtas įvykis yra vienkartinio pobūdžio ir susiklostė dėl asmeninių, šeimyninių aplinkybių bei patiriamos įtampos, o atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, neįvertino, kad pareiškėjas gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, įvykio metu jokia žala nepadaryta.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo padaryta veika nėra tarnybinis nusižengimas, nes nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Šiuo aspektu pažymėjo, kad buvimas ne tarnybos (darbo) metu viešoje vietoje neblaiviu pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto nuostatas yra tarnybinis nusižengimas ir už tokį šiurkštų tarnybinį nusižengimą gali būti skiriamas atleidimas iš tarnybos. Juolab, kad pareiškėjas padarė ne tik šiurkštų tarnybinį nusižengimą, bet ir nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė būdamas sunkaus girtumo laipsnio, todėl neabejotina, jog jis kėlė potencialią grėsmę aplinkiniams. Taigi, atsakovo manymu, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra proporcinga padarytam pažeidimui, o pareiškėjo nurodytos asmeninio gyvenimo aplinkybės negali būti vertinamos kaip lengvinančios atsakomybę.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Šiaulių apygardos prokuratūra 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. S5-34630 informavo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. Naujojoje Akmenėje policijos pareigūnų buvo sustabdytas automobilis VW Passat, kurį, būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas), vairavo ne tarnybos metu Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjas R. J..

6.2. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. P-915 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“ buvo sudaryta komisija pareiškėjo galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija).

6.3. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į gautus duomenis apie tai, kad dėl pareiškėjo galbūt padarytos nusikalstamos veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48238-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį, 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. P-927 sustabdė pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą iki galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje.

6.4. 2018 m. sausio 16 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. 17.9-780 (toliau – ir Pranešimas) pareiškėjas buvo informuotas, kad yra įtariamas galbūt padaręs tarnybinį nusižengimą, nes yra gauta duomenų, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus ir tokiais savo veiksmais diskreditavo Lietuvos Respublikos prokuratūros autoritetą.

6.5. Pareiškėjas 2018 m. sausio 16 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad padarytas nusižengimas yra vienkartinis ir nėra susijęs su tarnyba, be to, prie tokio nusižengimo padarymo prisidėjo ir asmeninės (šeimyninės) aplinkybės.

6.6. Atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą, Komisija 2018 m. vasario 15 d. surašė išvadą Nr. 17.9-2315 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjo R. J. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, kad teismas nuosprendžiu pripažino, jog R. J. vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, ir jo veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį. Taip pat nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, jog padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, numatytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, todėl tokiu savo poelgiu pareiškėjas sumenkino Lietuvos Respublikos prokuratūros įvaizdį bei sumažino pasitikėjimą ja. Išvadoje, įvertinus pareiškėjo asmenybę bei tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, siūloma skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

6.7. Skundžiamu Įsakymu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras sutiko su pareiškėjo veikos kvalifikavimu, tačiau siūlomai skirti tarnybinei nuobaudai nepritarė ir skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktų, susijusių su pareiškėjo R. J. atliktais veiksmais, t. y., kad jis ne tarnybos metu 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. Naujojoje Akmenėje vairavo automobilį VW Passat, būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas). Tačiau pareiškėjas tvirtina, kad jo padaryta veika negali būti vertinama kaip tarnybinis nusižengimas, nes nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, be to, paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra per griežta.

8. Šiame kontekste, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančio VTĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, teismas nurodė, kad šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (VTĮ 29 str. 5 d.). Šiurkščiu pažeidimu laikoma buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą (VTĮ 29 str. 6 d. 7 p.). Teismas akcentavo, kad pagal VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 10 punktą šiurkščiu pažeidimu taip pat laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams.

9. Teismas pabrėžė, kad skundžiamame atsakovo Įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punktą bei įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek Išvadoje, kuri yra neatsiejama skundžiamo Įsakymo dalis, tiek skundžiamame Įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas ne tarnybos metu vairavo automobilį, būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas), suvokdamas ir suprasdamas pavojingą šių savo veiksmų pobūdį ir tokiu būdu sukeldamas grėsmę saugiam eismui ir visuomenei. Skirdamas pačią griežčiausią tarnybinę nuobaudą, atsakovas įvertino tai, kad Akmenės rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-1022/2017 konstatavo, jog R. J. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas ne tik padarė tarnybinį nusižengimą, bet tuo pačiu įvykdė nusikalstamą veiką, todėl savo veiksmais jis pažeidė ir valstybės tarnybos principus, tuo pačiu diskreditavo Lietuvos Respublikos prokuratūros vardą. Teismo vertinimu, valstybės tarnautojo nepaisymas etikos ir moralės taisyklių yra neatsiejamas nuo kenkimo įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas tarnauja, autoritetui bei pasitikėjimui ja. Todėl, nors šiuo tarnybiniu nusižengimu pareiškėjas materialių padarinių įstaigos veiklai nesukėlė, tačiau pažemindamas Lietuvos Respublikos prokuratūros vardą, sukėlė pasitikėjimą minėtos teisėsaugos institucijos, kurios viena iš svarbiausių funkcijų yra padėti užtikrinti teisėtumą ir vykdyti teismui teisingumą, griaunančias pasekmes.

10. Nors pareiškėjas nurodė, kad pažeidimas padarytas ne tarnybos metu, nebuvo pašalinių asmenų, galėjusių betarpiškai stebėti pažeidimo padarymą, kas neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurios galėtų būti įvertintos kaip akivaizdžiai įžeidžiančios žmogaus orumą ar diskredituojančios valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos autoritetą, teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra valstybės tarnautojas ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Teismas pažymėjo, jog valstybės tarnautojo veiksmų vertinimui etikos požiūriu nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y., ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas. Tuo tarpu tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kasmetinių atostogų metu pareiškėjas, būdamas neblaivus, vairuodamas transporto priemonę, neabejotinai padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte. Teismas pabrėžė, jog iš esmės ir pats pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčija.

11. Teismas akcentavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekste bei vertinant visuomenės požiūriu, ginčo situacija, kai valstybės tarnautojas, nors ir savo kasmetinių atostogų metu, išgėręs pasirodo viešoje vietoje (o nagrinėjamu atveju – vairavo transporto priemonę), akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa valstybės tarnybos sistema ir ją kompromituoja. Teismas nurodė, kad valstybės tarnautojus jų statutas įpareigoja ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą valstybės tarnybos sistemą, bei įpareigoja privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir valstybės tarnautojo reputacija. Tačiau minėti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš valstybės tarnautojų, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į valstybės tarnybą ir jos tarnautojus.

12. Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo veiksmus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, ir pagrįstai skyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, kadangi kitu atveju tokį nusižengimą padariusiam valstybės tarnautojui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai išvengti atsakomybės. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas įvertino aplinkybę, jog pareiškėjo pateikti argumentai apie jo paties ir sūnaus sveikatos būklę, taip pat sunkią šeimos turtinę padėtį, nėra laikomi lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis VTĮ 301 straipsnio prasme, teismas su tokiu atsakovo vertinimu sutiko. Teismas kartu nurodė, kad taip pat vertintini ir kiti pareiškėjo teiginiai, kad prokuroro padėjėju jis dirbo beveik 13 metų, per visą tarnybos laikotarpį jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad visos minėtos aplinkybės, skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo įvertintos tinkamai.

13. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, taip pat nėra pagrindo švelninti paskirtą tarnybinę nuobaudą. Atmetęs pirmąjį skundo reikalavimą, teismas netenkino ir išvestinių pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

III. 14. Pareiškėjas R. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. P-64 bei paskirti pareiškėjui švelnesnę tarnybinę nuobaudą, grąžinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjo pareigas (darbo vieta: (duomenys neskelbtini), A lygis, 11 kategorija, I kvalifikacinė klasė) bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai pritaikius teisės normas ir neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė VTĮ 29 straipsnio nuostatas dėl šiurkštaus tarnybinio pažeidimo kvalifikavimo bei tarnybinės nuobaudos parinkimo (proporcingumo). Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir patikslintame skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

15.1. VTĮ 28 straipsnis nustato, jog tarnybinėn atsakomybėn valstybės tarnautojai traukiami už tarnybinius nusižengimus. Tarnybinio nusižengimo definicija įtvirtinta VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje. Pagal minėtą teisės normą tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Taigi, sąvoka „tarnybinis nusižengimas“ pati savaime sudaro pagrindą manyti, kad nusižengimas už kurį valstybės tarnautojas gali būti patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, turėtų būti susijęs su jo tarnyba. Priešingas aiškinimas iškreiptų šios teisinės definicijos prasmę.

15.2. VTĮ 44 straipsnyje, nustatančiame valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindus, kaip savarankiškas atleidimo iš pareigų pagrindas nėra nurodytas valstybės tarnautojo vardo pažeminimas, jo diskreditavimas elgesiu, nesusijusiu su tarnybinių pareigų atlikimu. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, kad jis nebuvo statutinis pareigūnas, todėl atsakovo nurodoma su statutiniais pareigūnais susijusi teismų praktika jo atžvilgiu netaikytina.

15.3. Pagal VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 7 punktą šiurkščiu tarnybiniu pažeidimu laikomas tik toks pažeidimas, kai egzistuoja abi sąlygos kartu: 1) valstybės tarnautojas yra neblaivus ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, ir 2) jei valstybės tarnautojo elgesys diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos autoritetą. Tačiau, pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis diskreditavo prokuratūros autoritetą, kadangi minėto įvykio, kai ne tarnybos metu, būdamas kasmetinėse atostogose, nevykdydamas tarnybinių pareigų ir funkcijų, pareiškėjas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, metu niekas iš aplinkinių asmenų ir / ar policijos pareigūnų nežinojo, jog jis yra valstybės tarnautojas, jis nevilkėjo tarnybinės uniformos, nebuvo pašalinių asmenų, galėjusių betarpiškai stebėti pažeidimo padarymą, padaręs šį teisės pažeidimą pareiškėjas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenurodė esąs prokuratūros tarnautojas, pažeidimą pripažino, su policijos pareigūnais, nustačiusiais pažeidimą, nekonfliktavo, nuoširdžiai gailisi, atsakomybės nevengė, be to, pareiškėjas yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

15.4. Įvertinus tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, padarymo aplinkybes, padarinius, pareiškėjo tarnybinę veiklą iki nusižengimo padarymo, tai, kad tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės nenustatytos, pareiškėjas bendradarbiavo su darbdaviu dėl aplinkybių išsiaiškinimo, pripažino savo kaltę, kritiškai vertina savo poelgį, nuoširdžiai gailisi, ginčijamu Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda, pareiškėjo manymu, yra per griežta. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusi Komisija savo Išvadoje pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, t. y., įvertinusi visas aplinkybes, Komisija manė, kad atleidimas iš pareigų nėra tikslinga ir būtina nuobauda, o tarnybinės atsakomybės tikslams pasiekti skirtinas griežtas papeikimas.

15.5. Bet kokios iš VTĮ nustatytų tarnybinių nuobaudų (pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų) paskyrimas yra tarnybinės atsakomybės taikymas, t. y., paskyrus kitas švelnesnes už atleidimą iš pareigų tarnybines nuobaudas, asmeniui taikoma tarnybinė atsakomybė. Todėl pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neskyrus pareiškėjui tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos, jam būtų sudaryta galimybė nepagrįstai išvengti atsakomybės.

16. Vadovaudamasis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka sudarys sąlygas visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka, kadangi bylos šalims būtų suteikta galimybė pateikti paaiškinimus tiek dėl bylos faktinių aplinkybių, tiek dėl šių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo bei aiškinimo. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta rašytine tvarka, todėl, siekiant suteikti bylos šalims galimybę papildomai paaiškinti faktines bylos aplinkybes bei ištirti įrodymus (be kita ko, naujai teikiamus medicininius dokumentus), pareiškėjo manymu, byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.

17. Vėliau pareiškėjas papildomai pateikė teismui atskirą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kartu su šių išlaidų apskaičiavimu. Prie prašymo pridėjo PVM sąskaitos faktūros kopiją ir banko sąskaitos išrašą.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. P-64 tuo aspektu, kad jam yra paskirta per griežta tarnybinė nuobauda. Ginčijamu įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjo pareigų (darbo vieta: (duomenys neskelbtini), A lygis, 11 kategorija, I kvalifikacinė klasė) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 18 punktą, už buvimą neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Ši nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. Naujojoje Akmenėje ne tarnybos metu, būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas) vairavo automobilį VW Passat.

20. Pareiškėjas nesutikimą su paskirta nuobauda iš esmės sieja su tuo, kad ši nuobauda yra per griežta, neproporcinga savo sunkumu jo padarytam nusižengimui, padarytu nusižengimu nebuvo diskredituotas prokuratūros autoritetas ir pan.

21. Administracinių teismų praktikoje, iš esmės analogiškose bylose, kuriose buvo sprendžiami statutinių valstybės tarnautojų atsakomybės klausimai dėl pažeidimų, susijusių su pareigūno vardo „pažeminimu“ ar „diskreditavimu“, padarymo, konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Atsakomybė už šią veiką galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu, nekiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti, akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinos su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas bylas Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008 ).

22. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto dispozicijoje nustatyta sąlyga „valstybės tarnautojo elgesys <...> diskredituoja valstybės <...> institucijos <...> autoritetą“ iš esmės yra identiška Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalies dispozicijoje nustatytai sąlygai „pareigūno veika, <...> nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti“. Tai lemia, kad aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkto nuostatas galima atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Valstybės tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalies nuostatas bei ja iš dalies remtis.

23. Minėta, kad sąvoka „elgesys diskredituojantis valstybės institucijos autoritetą“ yra vertinamojo pobūdžio bei sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo padaryta veika, automobilio vairavimas esant neblaiviam, pastarajam užtraukė ir baudžiamąją atsakomybę. Jis Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį.

25. Pagal Prokuratūros įstatymo 2 straipsnį prokuratūra yra valstybės institucija, kuriai pavesta užtikrinti teisėtumą ir padėti teismui vykdyti teisingumą. Vykdydama šias funkcijas prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose ir kt.

26. Pareiškėjas, būdamas prokuratūros personalo darbuotoju, yra betarpiškai susijęs su šių funkcijų vykdymu. Todėl jo padaryta veika akivaizdžiai kertasi su šių funkcijų vykdymu, o tuo pačiu ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir valstybės tarnautojų. Dėl ko pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas savo veika diskreditavo prokuratūros autoritetą bei kad jo atleidimas iš prokuratūros yra adekvati drausminės atsakomybės poveikio priemonė, yra atitinkanti faktines aplinkybes bei teisinės atsakomybės sąlygas, o tuo pačiu pagrįsta ir teisinga.

27. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“

30. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinė procesinė forma, kuria vyksta apeliacija, yra rašytinis procesas, o žodinis procesas yra išimtis iš šios taisyklės, kuri gali būti taikoma, kai kyla būtinybė iš naujo įvertinti byloje jau surinktus įrodymus, surinkti naujus įrodymus, nustatant jų buvimo vietą, šaltinius ir pan.

31. Pareiškėjas prašymą jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iš esmės grindžia tuo, jog galės išsamiau išdėstyti savo argumentus, susijusius su faktinių aplinkybių vertinimu, jo veikos kvalifikavimu ir pan. Tačiau šiuos argumentus jis jau yra nurodęs savo apeliaciniame skunde, kuris ir apsprendžia bylos apeliacijoje nagrinėjimo ribas (ABTĮ 140 str. 1 d.), todėl žodinio proceso nesiejant su naujų įrodymų paieška, jų vertinimu ir pan., nėra pagrindo jį vesti. Dėl ko šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė