2025-03-05 Nr. AB-3849-3-61-3-07455-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-337-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07455-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S263338 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas turi skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S281793 (toliau – ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimas).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti jį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 3 d. Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą grindė tuo, kad nesustabdžius minėto sprendimo vykdymo ir jam jo neįvykdžius (savanoriškai neišvykus į (duomenys neskelbtini)) jis bus priverstinai grąžintas į kilmės valstybę, jam bus padaryta didelė žala, kils realios pasekmės ir bus priimti sprendimai dėl išsiuntimo, kuris vykdomas priverstiniu būdu, o tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Be to, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti teismo procese.

Teismas 2024 m. gruodžio 23 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti: pateikti įrodymus apie 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą bei pateikti argumentus (įrodymus), pagrindžiančius praleistą terminą apskųsti 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą.

Pareiškėjas, šalindamas teismo nustatytus skundo trūkumus, nurodė, kad terminą apskųsti 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą praleido dėl svarbių priežasčių, nes minėtas sprendimas jam buvo įteiktas tik 2024 m. gruodžio 4 d. Departamento patalpose ir jis neturėjo galimybių šio sprendimo apskųsti anksčiau. Įteikiant minėtą sprendimą bei 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą pareiškėjas buvo vienas, Departamento darbuotojas sprendimus įteikė popierine forma, įteikimo datos ant įteiktų dokumentų nenurodė ir nepažymėjo, o pareiškėjas kitų įrodymų, patvirtinančių įteikimą neturi, šias aplinkybes patvirtinti ar paneigti gali tik atsakovas.

Teismas kreipėsi į Departamentą, kuris 2025 m. sausio 7 d. raštu informavo, kad pareiškėjas apie priimtą 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą buvo informuotas per Lietuvos migracijos informacinę sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikacijos priemonę 2024 m. lapkričio 19 d. kartu su minėtu sprendimu. Departamentas paaiškino, kad išsiuntus pranešimą per MIGRIS komunikacijos priemonę, asmenys į jų nurodytą elektroninį paštą gauna automatinį pranešimą, jog gauta nauja žinutė MIGRIS paskyroje. Tokią žinutę turėjo gauti ir pareiškėjas į jo nurodytą elektroninį paštą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo M. P. skundo dalį dėl 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo panaikinimo, kitą skundo dalį priėmė nagrinėti, pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas nustatė, kad informacija apie priimtą 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą pareiškėjui buvo išsiųsta 2024 m. lapkričio 19 d. Departamentui išsiuntus pranešimą per MIGRIS komunikacijos priemonę, pareiškėjas turėjo gauti minėtą automatinį pranešimą į jo nurodytą elektroninį paštą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėjui 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas popierine forma buvo įteiktas tik 2024 m. gruodžio 4 d., nėra pakankama aplinkybė termino praleidimui pagrįsti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, ar MIGRIS sistemoje buvo gavęs (negavęs) pranešimą apie sprendimą (nepateikti įrodymai, kad tokio pranešimo elektroniniu paštu nėra gavęs), taip pat, dėl kokių priežasčių, tuo atveju, jei pranešimas buvo gautas, laiku nesikreipė į Departamentą dėl 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo gavimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos terminui atnaujinti, negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis ir sutrukdžiusiomis nustatytu terminu paduoti skundą teismui, o pareiškėjas terminą skundui paduoti dėl minėto sprendimo praleido dėl nesvarbių priežasčių, todėl prašymo atnaujinti terminą netenkino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 str. 1 d.) ir šią skundo dalį atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog nepritaikius pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonių jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes pareiškėjas prašymą grindžia prielaidomis ir galbūt ateityje kilsiančiais socialinio pobūdžio nepatogumais, kurių nėra pagrindo objektyviai vertinti kaip pareiškėjui sukeliančių neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą. Teismas pažymėjo, kad 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, yra teisinis pagrindas Departamentui priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu, kuris pareiškėjo vardu ir pateikė teismui skundą, todėl teigti, jog pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų, jei bus išvykęs, ir bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai, nėra pagrindo. Todėl teismas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties dalį ir perduoti reikalavimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir reikalavimo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 2024 m. lapkričio 19 d. panaikinimo klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad skunde nurodė, jog 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą gavo popierine forma 2024 m. gruodžio 4 d., o pirmosios instancijos teismas praleisto skundo padavimui teismui termino neatnaujino nepagrįstai. Pareiškėjas nurodo, kad 2024 m. lapkričio 19 d. gavo elektroninį laišką, kuriame informuojama, jog pareiškėjas gavo žinutę savo MIGRIS paskyroje, prašoma prisijungti ir perskaityti žinutę, tačiau pareiškėjo MIGRIS paskyroje jokios žinutės, gautos iš Migracijos departamento, nėra. Pareiškėjas pateikia jo teiginius patvirtinančius įrodymus ir teigia, kad net ir pareiškėjo paskyroje esantys kiti dokumentai neatsidaro ir jų turinio peržiūrėti neįmanoma. Pareiškėjo nuomone, 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo įteikimo jam terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2024 m. gruodžio 4 d. Pareiškėjas iš karto po sprendimų įteikimo ėmėsi aktyvių veiksmų, kreipėsi į teisininkus, pateikė skundą teismui, o MIGRIS paskyros netobulumas ir gedimai negali apriboti pareiškėjo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas dėl, jo vertinimu, nepagrįstai nepatenkinto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodo, kad pareiškėjui neįvykdžius 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei nebūtų sustabdytas sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymas.

Pareiškėjas teigia, kad nors ir nėra sudaręs santuokos, tačiau Lietuvoje gyvena kartu su gyvenimo drauge, kuri turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (jai suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje), su kuria artimiausiu metu susilauks vaiko, kurio tėvas yra pareiškėjas. Pareiškėjas dirba ir turi teisėtą pragyvenimo šaltinį. Išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jis bus atskirtas nuo šeimos ypatingu gyvenimo laikotarpiu (besilaukiant vaiko), o pareiškėjo gaunamos darbinės pajamos yra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Be to, pareiškėjo vertinimu, 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas yra neteisėtas, kadangi pareiškėjas yra sumokėjęs baudą, o minėtas sprendimas yra vienintelis 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo pagrindas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ir neįmanomas. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos jis praras galimybę kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pareiškėjas 2025 m. sausio 13 d., pašalinęs aplinkybes, dėl kurių jam panaikintas leidimas laikinai gyventi, kreipėsi dėl naujo leidimo, o atsakovas atsisako priimti dokumentus, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Sustabdžius 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimą, pareiškėjas turės galimybę pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes atitinka visus Įstatyme numatytus kriterijus, yra sumokėjęs jam paskirtą baudą. Nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo ir jį išsiuntus, pareiškėjas praras galimybę grįžti į Lietuvą ir gyventi su šeima, darbdavys nutrauks su juo darbo sutartį ir pareiškėjo šeima praras vienintelį pragyvenimo šaltinį. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą per MIGRIS. Atsakovas nurodo, kad prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, tačiau byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra būtinas. Tuo atveju jei dėl pareiškėjo bus priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis galės tą sprendimą skųsti teismui ir prašyti pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, nėra priverstiniai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių. Be to, net ir pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje netaps teisėtu. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties dalių, kuriomis atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo ir skundo reikalavimą panaikinti minėtą sprendimą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu bei netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui neatnaujino termino paduoti skundą dėl 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo panaikinimo ir atsisakė šį skundo reikalavimą priimti nustatęs, kad informacija apie priimtą 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą pareiškėjui buvo išsiųsta 2024 m. lapkričio 19 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę, tai, kad minėtas sprendimas popierine forma pareiškėjui buvo įteiktas tik 2024 m. gruodžio 4 d., nėra pakankama aplinkybė termino praleidimui pagrįsti, o kitų objektyvių priežasčių pareiškėjas nenurodė. Teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino, nes 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos, o tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, pareiškėjas nepagrindė didelės neatitaisomos žalos kilimo galimybės, o dalyvauti teismo procese galės per atstovą advokatą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad nors teigiama, jog pareiškėjas gavo žinutę per MIGRIS apie 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimą, tačiau jo paskyroje tokios žinutės nėra, be to, ir kiti dokumentai jo paskyroje neatsidaro bei teikia tai pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjo vertinimu, 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo įteikimo diena turėtų būti laikoma 2024 m. gruodžio 4 d., po kurios jis buvo aktyvus ir laiku kreipėsi į teismą, todėl terminas minėtam sprendimui apskųsti neatnaujintas nepagrįstai. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių pagal jo prašymą, nes 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo neįvykdymas jam sukels neigiamas pasekmes, išsiuntus pareiškėją kils didelė neatitaisoma žala jam ir jo gyvenimo draugei bei gimsiančiam jų vaikui, nes pareiškėjas bus nuo jų atskirtas, neteks darbo, kartu ir lėšų šeimos pragyvenimui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada administracinį aktą priėmė, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010; kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Departamentas raštu informavo teismą, jog pareiškėjas apie 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą buvo informuotas pranešimu per MIGRIS kartu su sprendimu ADOC formatu; Departamentui išsiuntus pranešimą per MIGRIS komunikacijos priemonę, asmenys į jų nurodytą el. paštą, gauna automatinį pranešimą, kad gauta nauja žinutė MIGRIS paskyroje, o pareiškėjas turėjo gauti automatinį pranešimą į jo nurodytą elektroninį paštą. Departamentas teismui pateikė pranešimo iš informacinės sistemos MIGRIS nuotrauką, iš kurios matyti, jog pranešimo sukūrimo data – 2024 m. lapkričio 19 d., tačiau pranešimas neperskaitytas. Iš pareiškėjo pateiktų su atskiruoju skundu dokumentų matyti, jog pareiškėjo elektroniniame pašte gautame pranešime buvo nurodyta, kad: „Gauta žinutė MIGRIS paskyroje. Informuojame, kad gavote žinutę savo MIGRIS paskyroje. Prašome prisijungti adresu <...> ir perskaityti žinutę“, taip pat nurodyti atsakovo kontaktai, tačiau nėra jokių duomenų apie tai koks sprendimas ar kokio turinio žinutė siunčiama pareiškėjui. Pareiškėjo su atskiruoju skundu pateiktame jo paskyros MIGRIS pranešimų išraše 2024 m. lapkričio 19 d. datos įrašų nėra. Pareiškėjas teigia, kad 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą gavo popierine forma 2024 m. gruodžio 4 d., kai jam buvo įteiktas ir 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimas ir teismui paaiškino, kad šią aplinkybę gali patvirtinti tik Departamentas, tačiau Departamentas pirmosios instancijos teismui nieko dėl šių aplinkybių nenurodė, nors teismas prašė pateikti duomenis, kada pareiškėjui buvo įteiktas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas, o paaiškino bendrą praktiką dėl pranešimų siuntimo per MIGRIS. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pranešimo apie priimtą 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą išsiuntimas savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui buvo įteiktas ir pats minėtas sprendimas, juolab, kad iš teismui pateiktos pranešimo ekrano nuotraukos matyti, jog jis neperskaitytas, o pirmosios instancijos teismas nepatikrino pareiškėjo nurodytų teiginių apie minėto sprendimo įteikimą jam raštu 2024 m. gruodžio 4 d. ir neišreikalavo iš Departamento duomenų apie šias aplinkybes, taigi nepagrįstai sprendė, kad 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2024 m. lapkričio 19 d.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis padavė 2024 m. gruodžio 18 d. Taigi, esant atvejui, jei pareiškėjui 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimas buvo įteiktas 2024 m. gruodžio 4 d. tokiomis aplinkybėmis kaip nurodo pareiškėjas, pareiškėjas skundą teismui padavė nepraleidęs Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos termino.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą su skundu dėl 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo panaikinimo. Todėl ši pareiškėjo atskirojo skundo dalis tenkinama, ši skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties naikinama ir pareiškėjo skundo dėl 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo panaikinimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Kadangi skundžiamas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes, kaip minėta, tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami. Byloje nėra duomenų, kad Departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su būtinybe užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo procese, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) (ABTĮ 13 str. 7 d.). Be to, pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovauja jo pasirinktas advokatas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui ir jo gyvenimo draugei, gimsiančiam vaikui, bus padaryta didelė neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo argumentai, atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus dėl pagrindų nebuvimo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, vertintini kaip nepagrindžiantys galinčios kilti žalos. Be to, tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas (2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti šios skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų motyvų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo M. P. skundo dalį dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24S263338 panaikinimo ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė