2016-02-03 Nr. AB-2442-3-61-3-05999-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-108-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05999-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danar“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danar“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Danar“ (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Ius Lt“, elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. gruodžio 22 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2015 m. spalio 26 d. raštą Nr. VR-8.6-921 „Dėl 2015-08-14 privalomojo nurodymo Nr. VR-8.2-17 pratęsimo“ ir įpareigoti Agentūros pareigūnus pratęsti 2015 m. rugpjūčio 14 d. privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra, atlikusi patikrinimą, 2015 m. rugpjūčio 14 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-8.2-17 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo įpareigojo pareiškėjui priklausančias įvairias atliekas, laikomas teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), perduoti atliekų tvarkytojams. Agentūra skundžiamu raštu netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, motyvuodama tuo, kad nėra nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių įpareigotas asmuo negali įvykdyti Privalomojo nurodymo. Pareiškėjas nurodė, kad jis, atsižvelgęs į ginčijamame rašte nurodytą jo apskundimo tvarką, pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-513(AG-383/02-2015) bylą pagal pareiškėjo BUAB „Danar“ skundą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijai.

Pareiškėjas kartu su skundu taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo pateikimo terminą, kuris, pareiškėjo nuomone, buvo praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, t. y. skundžiamame rašte buvo klaidingai nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas naudojosi (kreipėsi į Komisiją), nes buvo suklaidintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo BUAB „Danar“ skundą.

Teismas nurodė, kad kreipiantis į teismą būtina laikytis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 2 dalyje, 23 straipsnio 2, 4 ir 7 dalyse įtvirtintas nuostatas, sprendė, kad Įstatymas expressis verbis nustato privalomą išankstinio ginčų dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą procedūrą. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo suformuotoje praktikoje (2013 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-281/2013; 2009 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS261-51/2009). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog būtų kreipęsis į aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaip paduotą nesilaikant įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

III. Pareiškėjas BUAB „Danar“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, atnaujinti skundo pateikimo terminą ir skundą priimti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino skundžiamą aktą. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas yra ne Privalomasis nurodymas (jo teisėtumas), bet Agentūros vedėjo 2015 m. spalio 26 d. sprendimas, įformintas raštu Nr. VR-8.6-921 „Dėl 2015-08-14 privalomojo nurodymo Nr. VR-8.2-17 pratęsimo“. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė šiam konkrečiam atvejui netaikytinas normas bei nesusijusią su šiuo konkrečiu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju yra aktuali Įstatymo 23 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos) sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Pareiškėjas, atsižvelgęs į pačiame ginčijamame Agentūros rašte nurodytą jo apskundimo tvarką, laikosi pozicijos, kad Įstatyme nėra nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka dėl skundžiamo Agentūros rašto.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas nors ir siekė pasinaudoti alternatyvia (neprivaloma) ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalėjo šios savo teisės realizuoti, nes Agentūros ginčijamame rašte buvo klaidingai nurodyta neteisminė institucija (Komisija), t. y. pareiškėjas buvo suklaidintas dėl sprendimo apskundimo tvarkos. Kadangi Agentūra yra teritorinis, o ne centrinis viešojo administravimo subjektas, todėl jos sprendimų (raštų) ir (ar) veiksmų (neveikimo) teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas pagal teisės aktus nepriskirtas Komisijos kompetencijai. Pareiškėjas nurodo, kad pagrindinė termino praleidimo priežastis yra ta, kad atsakovo tam tikri veiksmai sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis siekė Agentūros priimto skundžiamo rašto teisėtumą ginčyti neteismine tvarka, t. y. laikydamasis minėtame rašte nurodytos tvarkos nustatytu terminu pateikė skundą Komisijai. Tačiau pareiškėjui nepavyko tinkamai realizuoti savo teisės ginčyti minėtą Agentūros raštą išankstine tvarka, nes jame buvo klaidingai nurodyta neteisminė institucija.

Pareiškėjas prašo įvertinti tai, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas išimtinai dėl objektyvių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios aplinkybių, t. y. dėl to, kad skundžiamame Agentūros rašte buvo klaidingai nurodyta šio rašto apskundimo tvarka. Pareiškėjo teigimu, nepavykus dėl objektyvių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios priežasčių pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, kreipimasis į teismą tiesiogiai, t. y. be išankstinio ginčo nagrinėjimo procedūros, nors ir praleidus terminą, buvo tikslinga, operatyvi ir vienintelė priemonė apginti pažeistas teises. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti skundo pateikimo terminą ir skundą priimti.

•SS/21 1-201 rija 6

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo BUAB „Danar“ skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą (pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios sąlygos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nustatantį, kad skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-281/2013). Įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-148/2013).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įstatymo 22–23 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad Įstatymas expressis verbis nustato privalomą išankstinio ginčų dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą procedūrą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog būtų kreipęsis į aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovą, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas atskirajame skunde atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas yra ne Privalomasis nurodymas, bet Agentūros raštas, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka dėl skundžiamo Agentūros rašto, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir rėmėsi nesusijusia su šiuo konkrečiu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Nustatyta, kad Agentūra 2015 m. rugpjūčio 14 d. surašė pareiškėjui Privalomąjį nurodymą, kurio reikalavimus nurodyta įvykdyti iki 2015 m. spalio 14 d. (b. l. 20–21). Agentūra, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. spalio 1 d. prašymą, skundžiamu 2015 m. spalio 26 d. raštu nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (b. l. 29). Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas skunde kėlė ginčą ne dėl paties Privalomojo nurodymo, o dėl Agentūros sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad Įstatymo 23 straipsnyje yra reglamentuojamas privalomojo nurodymo apskundimas, o privalomojo nurodymo terminų pratęsimas reglamentuojamas Įstatymo 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. Kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos (Įstatymo 22 str. 2 d.). Pagal Įstatymo 22 straipsnio 3 dalį sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad privalomajame nurodyme nustatytus jo įvykdymo terminus ne ilgesniam kaip vieno mėnesio terminui pakartotinai gali pratęsti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovas.

Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 23 straipsnyje nustatyta privalomojo nurodymo apskundimo tvarka, nes nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčą kelia ne dėl paties Privalomojo nurodymo, o dėl Agentūros rašto, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatyme ginčams dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo expressis verbis nėra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuria pareiškėjas būtų privalėjęs pasinaudoti prieš kreipdamasis į administracinį teismą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, suformuota bylose, kuriose buvo spręsti klausimai dėl privalomųjų nurodymų, priimtų pagal Įstatymo 23 straipsnį, ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą, priimto pagal Įstatymo 37 straipsnį, apskundimo tvarkos. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė nagrinėjamam atvejui (dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo pagal Įstatymo 22 straipsnį) neaktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti skundo pateikimo terminą ir skundą priimti, tačiau akcentuotina, kad pagal ABTĮ 34 ir 37 straipsnius praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir skundo priėmimo klausimus sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danar“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė