2020-09-30 Nr. AB-17987-3-62-3-01750-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1342-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01750-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose 7 būrio miegamajame Nr. 4, kurio plotas 46,43 kv. m., jame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų. Šiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas nei teisės aktuose numatyta minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, langai išdužę, langų bei durų rėmai kiauri, laikydavosi drėgmė, kaupėsi pelėsis, būdavo šalta, tamsu, tokie neatitikimai negali būti vertinami kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai. Maudytis buvo leidžiama tik vieną kartą į savaitę, o po sporto nebuvo galimybių nusiprausti po šiltu dušu. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl minėtų atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Alytaus PN 3 ir 7 būriuose reglamentuota vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina, prasminga veikla. Alytaus PN buvo tikrinti Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus. Patalpas privalo tvarkyti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio miegamuosiuose, sanitariniame mazge yra atmestini. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvieta atitiko higienos normų reikalavimus. Alytaus PN bendrabutis yra ne avarinės, o blogos būklės. Gyvenamųjų ir sanitarinių patalpų švara ir tvarka nuolat prižiūrima pareigūnų, esant poreikiui šios patalpos yra remontuojamos. Nuteistiesiems sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, o po sporto užsiėmimų nuteistieji gali nusiprausti kūną šaltu vandeniu, tai nėra ribojama. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galbūt atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad: pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. gyveno 1 lokalinio sektoriaus 3 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 52,57 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,38 kv. m (52,57/12) ploto; nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. gyveno 1 lokalinio sektoriaus 7 būrio 4 miegamajame, kurio plotas 52,57 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. ploto.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jam teko 2,3–2,73 kv. m, yra deklaratyvūs, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie pareiškėjui tekusį plotą objektyviais įrodymais nepaneigti, be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde irgi tvirtino, jog 7 būrio 4 miegamajame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie šių gyvenamųjų patalpų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas konstatavo, kad skundžiamu laikotarpiu vienam asmeniui turtinti tekti minimali 3,1 kv. m norma pažeista nebuvo.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN pastatas, kuriame gyveno pareiškėjas yra avarinės būklės, teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 12 punktą laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengtas aktas ir Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309) patvirtino, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Atsižvelgęs į tai, teismas pagrįstu pripažino pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, kad bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, drėgmės, pelėsio ir nepakankamos ventiliacijos, teismas vadovavosi higienos norma HN 134:2015. Įvertinęs minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus (nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus) teismas konstatavo, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, nes tai patvirtinta Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309. Teismas pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, todėl sprendė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas.

10. Teismas kaip abstrakčius atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros ir apšvietimo. Pažymėdamas, kad dėl šių nusiskundimų atsakovas teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams nepateikė, teismas atkreipė dėmesį, kad ir pareiškėjas nenurodė, kokioje patalpoje ir kokiu konkrečiu metu buvo netinkama apšvieta, oro temperatūra, byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų pažeidimų pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad dėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių negali būti konstatuoti neteisėti Alytaus PN veiksmai.

11. Buvo atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad nusimaudyti duše buvo leidžiama tik vieną kartą į savaitę, o po sporto nebuvo galimybių nusiprausti duše. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, o toks periodiškumas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, pataisos įstaigos administracija neprivalėjo užtikrinti, kad pareiškėjas galėtų praustis duše (po šiltu vandeniu) kiekvieną kartą pasportavęs, nes higienos norma HN 134:2015 reikalavimų dėl sporto salės įrengimo nereglamentavo.

12. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas Alytaus PN blogos techninės būklės Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

13. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiribojo tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. 14. Pareiškėjas E. B. dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl avarinės bendrabučio, kurio patalpose pareiškėjas atliko bausmę, būklės. Pareiškėjo teigimu, vien tik pripažinimo nepakanka, nes jis patyrė žalą, kurią turi atlyginti valstybė.

16. Pareiškėjas pakartoja, jog Alytaus PN neužtikrino teisės aktų reikalavimus atitinkančio gyvenamojo ploto, gyvenamosioms patalpoms buvo reikalingas remontas, jos buvo avarinės būklės, netinkamai vėdinamos, nepalaikoma tinkama temperatūra, prastas apšvietimas, sena elektros instaliacija, atviri laidai, žiemą patalpos prastai šildomos, veisėsi pelėsis, luposi sienos, kurios buvo padengtos ne dažais, o kreida. Sanitarinio mazgo patalpos buvo senos, vamzdynai seni, kiauri tualetai, netvarkingos kriauklės ir išdaužyti langai. Nors Alytaus PN dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę, tačiau kartais nebūdavo karšto vandens ir tą savaitę pareiškėjas nebegalėdavo maudytis. Kartais nuteistieji prausdavosi šaltu vandeniu būrio prausykloje, kurios langai išdaužyti, o durys neužsidarydavo. Žiemos metu išskalbti drabužiai nedžiūdavo ir supūdavo. Pareiškėjas prašo bylą išnagrinėti iš naujo ir jo skundą tenkinti kaip pagrįstą.

17. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl jo pažeistų teisių atliekant bausmę Alytaus PN, teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu bausmę atliko Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 blogos techninės būklės patalpose, tačiau pareiškėjo pretenzijų dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, higienos sąlygų patalpose (oro temperatūra, drėgmė, pelėsis) ir galimybių nusiprausti duše nepripažino pagrįstomis.

20. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka jo patirtiems išgyvenimams atlyginti, byla turėtų būti išnagrinėta iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pastatas avarinės būklės, neužtikrinama tinkama patalpų temperatūra ir apšvietimas, veisėsi pelėsis. Apeliaciniame skunde papildomai nurodoma, jog patalpose netvarkinga elektros instaliacija, luposi sienų danga, sanitarinio mazgo patalpos ir įrenginiai seni ir netvarkingi, ne visada Alytaus PN būdavo karštas vanduo, todėl pareiškėjas nebegalėdavo maudytis, prausyklos durys ir langai techniškai netvarkingi, šaltuoju metų laiku drabužiai pūdavo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tvarkinga elektros instaliacija, sienų danga nelygi (jos padengtos kreida), ne visada užtikrinamas šilto vandens tiekimas, netvarkingos sanitarinių mazgų, prausyklos patalpos, nesudarytos galimybės džiovinti drabužius šaltuoju metų laiku – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

23. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad jam vertintu laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą ginčo laikotarpiu (pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose) nebuvo pažeista – pareiškėjui 1 lokalinio sektoriaus 3 būrio 1 miegamajame teko 4,38 kv. m, o 7 būrio 4 miegamajame teko 3,69 kv. m. Taigi pareiškėjui teko daugiau gyvenamojo ploto nei Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m minimali riba. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės aktus, todėl jo išvada, kad teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, laikytina pagrįsta. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokiais duomenimis (skaičiavimais) ir teisės aktais remiantis, jis šią išvadą ginčija.

24. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo avarinės būklės, patalpos ir įrengimai neatitiko esminių higienos ir saugos reikalavimų, tačiau nepateikia jokių faktais ir teise pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl minėtų kalinimo sąlygų vertinimo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

26. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

27. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo Alytaus PN neteisėtus veiksmus dėl to, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas blogos būklės pastate. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ginčo pastato vertino kaip atsakovo nepaneigtus ir pripažino, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su higienos sąlygomis (oro temperatūra, drėgme, apšvieta, pelėsiu) gyvenamosiose patalpose ir pareiškėjo teise nusiprausti šiltame duše, vertinimo.

29. Vertinant, ar pareiškėjui galėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

31. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Alytaus PN ar kitoms kompetetingoms institucijoms, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

33. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas blogos būklės pastate šiek tiek daugiau nei 1 metus ir 6 mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys