2016-03-08 Nr. AB-5178-3-61-3-04127-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1562-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04127-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. ir atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. B. (R. B.), J. Ž., K. B., A. B., D. B., G. S., R. P., R. M. ir D. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai R. B. (R. B.), J. Ž., K. B., A. B., D. B., G. S., R. P., R. M. ir D. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 150–158), prašydami:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), R. B., J. Ž., A. B., D. B., G. S., R. P., R. M. ir D. V. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, K. B. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjai paaiškino, kad atitinkamais Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymais buvo paskirti į prokurorų pareigas. Šiame kontekste pažymėjo, kad prokurorų pareiginės algos koeficientų sumažinimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymuose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms.

Taigi, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimais, teigė, kad neproporcingai ir neteisėtai sumažinus pareiginės algos koeficientus, buvo pažeistos pareiškėjų teisės, kurios turi būti ginamos. Kadangi „teisingos proporcijos“ neįmanoma nustatyti individualiai, pareiškėjų pažeistos teisės gali būti ginamos visiškai, taikant iki teisių pažeidimo buvusius koeficientus, t. y. atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį.

Be to, pareiškėjai teigė, kad objektyviai egzistuojanti aplinkybė, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi reikšmės bylos baigčiai. Atitinkamai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu, pareiškėjai manė, kad nagrinėjamu atveju jie turi teisę reikalauti priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį per nurodytą laikotarpį, taikant teisės aktų nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 47–52, 188–191) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus skundą tenkinti – pareiškėjų praradimus dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Generalinė prokuratūra nurodė, kad apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Be to, atkreipė dėmesį, jog 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuris, išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Šis įstatymas bus taikomas ir asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Generalinė prokuratūra papildomai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, o Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 pripažino, kad DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

Tačiau minėtame nutarime pažymėta, kad iki Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo oficialaus paskelbimo DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Apibendrindama Generalinė prokuratūra teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (II t., b. l. 2–9) pareiškėjų skundą tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, G. S. – (duomenys neskelbtini), D. V. – (duomenys neskelbtini), R. B. – (duomenys neskelbtini), D. B. – (duomenys neskelbtini), R. P. – (duomenys neskelbtini), R. M. – (duomenys neskelbtini), A. B. – (duomenys neskelbtini), J. Ž. – (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o K. B. – (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., teismo sprendimo vykdymą atidėdamas 2016 biudžetiniams metams.

Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (prokurorų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2014 m. gruodžio 22 d., atitinkamas teisės aktų nuostatas, kurias taikant pareiškėjams buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami prokurorų – darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vienai valstybės pareigūnų grupei priskirtų asmenų – atlyginimai; kartu pažeisti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo tokiam teisiniam reguliavimui kylantys reikalavimai. Tuo tarpu, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d.).

Pasisakydamas dėl Generalinės prokuratūros teiginio, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, teismas pažymėjo, jog su tokia pozicija sutikti negali. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Taigi, esant pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimui, pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir tokia jų pažeista teisė turi būti ginama teismo. Pareiškėjų teisė kreiptis į teismą užtikrinta teisės aktuose, todėl negali būti paneigiama priėmus įstatymą dėl nepriemokos kompensavimo mechanizmo. Teismas akcentavo, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimas).

Pareiškėjų pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jiems nepagrįstai sumažinus prokurorų atlyginimą, kas vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjams palankų sprendimą, nes jie, manydami, kad jų teisės yra pažeistos, į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdami, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinantis kompensavimo mechanizmą.

Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjams, kurie nebūtų tikri, kada jų pažeistos teisės bus atkurtos. Taigi, teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, jog Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis, tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjų reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas.

Tokiu atveju pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Dėl Generalinės prokuratūros teiginio, kad remiantis DK 301 straipsniu, nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, teismas pažymėjo, jog minėtame straipsnyje (2012 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija;

Žin., 2002, Nr. 64-2569) prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat pripažino, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 80-4138) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Atitinkamai, kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, tai vertintina kaip skolininko veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (DK 27 str. 5 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), ir pareiškėjų skundo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi.

Be to, teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kol sprendimas nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundą padavus teismui – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai mokėti sumažintą darbo užmokestį nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Taigi, pareiškėjų teisėti reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti ribojami 3 metų terminu.

Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, teismas atkreipė dėmesį, kad antikonstucinėmis pripažintas teisės aktų nuostatas priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl šiuo atveju kyla Lietuvos valstybės atsakomybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punkte nustatyta, kad bylose dėl darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pagal priimtus teisės aktus, ir dėl to atsiradusios žalos valstybei atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimą). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Vertindamas atsakovo prašymą, nusprendus tenkinti skundą, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per 1 metus, teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 851 straipsnį, teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atitinkamai teismas sprendė, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymas atidėtinas 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 14–18), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Generalinė prokuratūra mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant materialinės teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Generalinės prokuratūros atsiliepimai į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui. Generalinė prokuratūra papildomai pažymi, kad savo veikloje privalo vadovautis ir vadovaujasi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, o būdama biudžetinė institucija, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, skaičiuodama pareiškėjams mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo mechanizmą. Tuo tarpu įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pareiškėjas A. B. taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 22–24), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą jo atžvilgiu priteistos sumos dalyje ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas rėmėsi Generalinės prokuratūros 2015 m. liepos 15 d. pažyma Nr. 17.9-2612 apie A. B. darbo užmokestį, kurioje dėl aritmetinės klaidos į bendrą sumą buvo neįskaitytos sumos už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą (II t., b. l. 30–32) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti, o nusprendus pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, tenkinti pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą, kadangi Vilniaus apygardos administraciniam teismui pažyma apie A. B. darbo užmokestį buvo pateikta su aritmetine klaida.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (prokurorams) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.), kurio 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros pateiktų pažymų (I t., b. l. 53–62, 168–187, 192–204; II t., b. l. 25, 34) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjų darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjų darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi (I t., b. l. 102–104), nustatęs, kad Konstituciniame Teisme priimtose nagrinėti konstitucinės justicijos bylose, be kita ko, keliamas klausimas dėl prokurorų pareiginės algos koeficiento dydžio mažinimo teisėtumo, o šių teisės normų konstitucingumo klausimas aktualus nagrinėjant pareiškėjų skundą ir tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla, sustabdė administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylas Nr. 20/2014 ir Nr. 22/2014. Atitinkamai Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtose bylose pateiktus prašymus, priėmė 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jiems nepagrįstai sumažinus prokurorų atlyginimą, kas vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai, o ši aplinkybė leidžia teismui priimti pareiškėjams palankų sprendimą, todėl pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors atsakovai neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjų darbo užmokesčio nepriemoka, tiek atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą (I t., 188–191), tiek apeliaciniame skunde (II t., b. l. 14–18) atsakovai laikosi pozicijos, jog pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, nes jų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (prokurorų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo (pareiginės algos koeficiento sumažinimo) pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl šios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, o atsakovai tvirtina, kad ji turi būti grąžinta pagal įstatymų leidėjo nustatytą kompensavimo mechanizmą.

Vertindama atsakovų argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2475-520/2016 ir Nr. eA-2476-520/2016). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas tenkino pareiškėjų skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisė jiems visą dėl pareiginės algos koeficiento mažinimo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų teisės šiuo atveju yra gintinos priteisiant jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, t. y. praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma pareiškėjų teisinės padėties neapibrėžtumo situacija, nes Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje yra reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Generalinė prokuratūra, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Generalinė prokuratūra taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atsakovų ir pareiškėjo A. B. apeliacinių skundų argumentų, inter alia dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl įsivėlusios aritmetinės klaidos apskaičiuojant ir priteisiant jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų R. B. (R. B.), J. Ž., K. B., A. B., D. B., G. S., R. P., R. M. ir D. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan