2022-05-11 Nr. AB-12260-3-61-3-00208-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2234-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00208-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21S41395 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 6K-31 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes jis yra panašus į arabą. Dėl šios priežasties negalėjo gyventi (duomenys neskelbtini) mieste, buvo žeminamas ir persekiojamas karinių grupuočių. Dėl karo veiksmų taip pat kilo grėsmė jo visokeriopam saugumui, sveikatai ir gyvybei. (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskeltini)) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, todėl teritorija nuolat yra bombarduojama. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis laikytinas aukštesniu; sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose evakuota 100 kaimų, yra pranešimų apie užminuotas vietoves ir kitose (duomenys neskelbtini) gubernijose. Be to, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl gali patirti (duomenys neskelbtini) spaudimą remti ją pinigais, prisijungti prie grupuotės ar kitaip ją remti. Tokiu būdu pareiškėjas būtų įtrauktas į karo veiksmus ir tiesiogiai patirtų karo grėsmę. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes, kilmės valstybės informaciją, todėl nepagrįstai atmetė jo prašymą suteikti prieglobstį. Tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš surinktos kilmės valstybės informacijos galima daryti išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Atsakovas taip pat nepagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti, nustatė neproporcingą draudimo laikotarpį, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neparodė ketinimų pasislėpti, laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas baimės dėl persekiojimo. Be to, pareiškėjas manė, kad skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka pažeidė jo teisę būti išklausytam. Komisija nepasisakė dėl kai kurių jo argumentų, pavyzdžiui, dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis nagrinėjimas buvo būtinas. Teigė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė 2014, 2017 metų įvykiais, kai jo šeima tariamai turėjo išvykti į (duomenys neskelbtini) miestą dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės teroristinių veiksmų (duomenys neskelbtini) mieste, susprogdinto namo, bei tuo, kad (duomenys neskelbtini) mieste jis kentėjo dėl savo išvaizdos, nes atrodė kaip arabas, tačiau jis yra (duomenys neskelbtini) ir jo gimtoji kalba yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nenuoseklus ir turi kitų trūkumų, tam tikros pasakojimo detalės keitėsi per apklausas. Nenustatyta, jog kilmės šalyje jis buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais, juolab kad pagrindinė (duomenys neskelbtini) gubernijos gyventojų etninė grupė yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad gali patirti (duomenys neskelbtini) spaudimą dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas tinkamai įvertino tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus. Akcentavo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio paprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų, neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti valstybės sieną.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos Sprendimo dalį.

6. Teismas nustatė, kad pasienio pareigūnai 2021 m. liepos 16 d. sulaikė nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusį pareiškėją, kuris prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) pilietis.

7. Pareiškėjas pirminėje apklausoje nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, negalėjo susirasti darbo, nes jam sakė, kad yra panašus į arabą, o ne į (duomenys neskelbtini). Išvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą, bet (duomenys neskelbtini) sugriovė jo namus, todėl teko grįžti į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ar grupuotė nužudė jo draugus, net nurodė matęs jų kūnus. Pareiškėjas bijo, kad ir jį nužudys, dėl to pabėgo iš (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 15 d. apklausoje teigė, kad jo paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) miestas, tačiau tai nebuvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Prieš persikeldamas į (duomenys neskelbtini) miestą, jis gyveno (duomenys neskelbtini). Kilmės valstybėje turėjo problemų dėl to, kad pagal tautybę yra (duomenys neskelbtini). Gyveno (duomenys neskelbtini) iki tol, kol 2014 metais (duomenys neskelbtini) užpuolė (duomenys neskelbtini) ir tuomet jis persikraustė į (duomenys neskelbtini) miestą. Jo šeima liko (duomenys neskelbtini) mieste, o jis grįžo į (duomenys neskelbtini), ten turėjo didelį namą. Kai grįžo į (duomenys neskelbtini), dalis jo draugų buvo dingę, nužudyti. Prabėgus savaitėms, pareiškėją pradėjo persekioti ginkluotos grupuotės dėl to, kad norėjo paimti jo namą. Jis sulaukdavo grasinimų telefonu, susidurdavo su nepažįstamais žmonėmis. Buvo žmogus, kurį jis jau gali atpažinti, nes matė kelis kartus, kuris jį vijosi nuo (duomenys neskelbtini) iki buvusių (duomenys neskelbtini) rūmų ir dingdavo. Kai buvo darbe, jis išgirdo sprogimą, buvo susprogdintas jo namas. Tai įvyko 2017 metų pabaigoje. Namas buvo visiškai sugriautas ir pareiškėjas turėjo parduoti tik žemę. Gatvės ir namo numerio jis nežinojo. Paklaustas, kas susprogdino jo namą, atsakė, kad, jo manymu, tai yra žmogus, kurį jis galėtų atpažinti iš matymo bei kuriam mokėjo ginkluotos grupuotės. Tas žmogus buvo neseniai atsikraustęs į tą rajoną. Po šio įvykio pareiškėjas grįžo į (duomenys neskelbtini) miestą, kur patyrė daug kentėjimų. Esant bet kokiai paprastai situacijai su juo elgėsi nepakeliamai blogai. Praėjus mėnesiui po namo susprogdinimo, jis susirado gerą darbą ir pradėjo dirbti. Jis dirbo (duomenys neskelbtini) maisto kompanijoje, kur jį užgauliodavo net darbuotojai, vadindavo teroristu, arabu, atvykėliu. Užpuolikai yra labai nusiteikę prieš arabus, tačiau jis yra (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Paklaustas, dėl ko jis buvo suimtas, atsakė, kad dėl bet kokios paprastos problemos. Per suėmimus stipraus smurto nepatirdavo, bet jam buvo suduodama per veidą, prie kitų žmonių su antrankiais jį sodindavo į automobilį, tai labai žemino. Jis buvo priverstas išvykti iš kilmės valstybės dėl savo orumo išsaugojimo.

9. Departamentas ginčijamu Sprendimu: 1) nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiuntė pareiškėją į kilmės valstybę; 3) uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos; 4) įvedė į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos. Komisija ginčijamu 2022 m. sausio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra pagrįstas konvencinės priežastimis, jo persekiotojai nėra valstybiniai subjektai. Manytina, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo konvencinio persekiojimo ieškojimas.

Akcentuota, kad pareiškėjo pasakojimas, kaip teisingai nustatė atsakovas, buvo neišsamus ir prieštaringas. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo persekiojamas ginkluotos grupuotės, kuri norėjo paimti jo namą, tačiau nedetalizavo, kas konkrečiai jam grasino, tik nurodė, kad asmenį, kuris susprogdino jo namą, jis galėtų atpažinti iš matymo. Teismo posėdyje pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kokius konkrečiai reikalavimus buvo gavęs, t. y. kokius veiksmus ir kieno naudai jis turėjo atlikti (nurodė tik „jiems atiduoti namą“).

Pasak pareiškėjo, tai vyko (duomenys neskelbtini) 2017 metais, po ko jis išvyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo argumentas, kad pagal tautybę jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau panašus į arabą, dėl ko susilaukė daug įvairių patyčių, nepagrįstas, nes, pasakodamas apie grasinimus, jis teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė konkrečių situacijų detalumo, kalbėjo bendromis frazėmis. Pareiškėjas, pasakodamas apie kilusias konfliktines situacijas, painiojosi detalėse, kas leidžia teigti, kad jo pasakojimas nepatikimas.

Anot pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) buvo sugriautas jo namas (tačiau namo adreso nežino) ir dėl išvaizdos (tautybės) jis negalėjo susirasti darbo, bet vėlesniuose paaiškinimuose teigiama, kad jis dirbo praėjus mėnesiui po jo namo susprogdinimo (maisto kompanijoje), taip pat dirbo iki išvykimo iš šalies. Pareiškėjas atsakovui nurodė, kad buvo nužudyti jo draugai ir dėl to jis pabėgo iš (duomenys neskelbtini), t. y. bijojo, jog irgi bus nužudytas, tačiau detalesnių priežasčių jis nenurodė, pavyzdžiui, nepaaiškino, kodėl vyksta žudynės. Tik vėlesniuose paaiškinimuose pareiškėjas teigė, kad jam iškilo problemų dėl jo tautybės ((duomenys neskelbtini) mieste esąs diskriminuojamas), nors, pagal kilmės valstybės informaciją, pagrindinė (duomenys neskelbtini) gubernijos gyventojų etninė grupė yra (duomenys neskelbtini).

Iš pareiškėjo pasakojimo sudėtinga (beveik neįmanoma) identifikuoti nei pačių grasintojų, nei jų motyvų, nei tikslų. Iš pasakojimo transkripcijos matyti, kad pareiškėjo šeima liko (duomenys neskelbtini) mieste. Teismas tokius pasakojimo prieštaravimus vertino itin neigiamai. Be to, teismas pastebėjo, jog atliekant tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė pagalbos į kilmės valstybės institucijas, nebandė kilusių konfliktinių situacijų spręsti kitu būdu. Teismo posėdyje paaiškino, kad pastaruoju metu tiesiogiai jam niekas ir negrasino.

Pareiškėjas taip pat minėjo (duomenys neskelbtini) organizaciją ((duomenys neskelbtini) kalba reiškia „saugumą“), kuri yra (duomenys neskelbtini) saugumo organizacija ir pagrindinė žvalgybos agentūra, veikianti (duomenys neskelbtini) regione, tačiau jos oficialūs tikslai yra kova su narkotikais, terorizmu, šnipinėjimu, žvalgybos duomenų rinkimas, grėsmes (duomenys neskelbtini) nacionaliniam saugumui vertinimas. Byloje nebuvo duomenų apie tai, jog šios organizacijos veikla būtų nukreipta į tam tikros etninės priklausomybės pavienių asmenų persekiojimą, kaip teigė pareiškėjas.

Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas, jo nedetalumas neleidžia identifikuoti, kad pareiškėją persekiojo asmenys, nuo kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl (duomenys neskelbtini) vykstančių karo veiksmų. Pažymėjo, kad iš Departamento surinktų duomenų akivaizdu, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

Ši informacija pateikta Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) 2021 metų ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismo vidiniu įsitikinimu, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtino, kad atsakovas tyrimą dėl baimės patirti grasinimus iš esmės atliko paviršutiniškai.

Byloje nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų nėra ir apie tai, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė.

Taigi, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai vadovavosi naujausia EPPB pateikiama informacija, o pareiškėjo skundo argumentai nesudarė pagrindo abejoti Departamento išvadų pagrįstumu ir teisėtumu.

12. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl anksčiau aptartų argumentų, šis prašymas išnagrinėtas skubos tvarka, akcentavo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kirsdamas Lietuvos–(duomenys neskelbtini) sieną hibridinės atakos metu, atvykdamas be dokumentų). Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

13. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjui maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas anksčiau pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarė kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti 5 metus nuo jo išsiuntimo, keistina, nustatant, jog jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek teismų suformuluotą praktiką, tiek teisės aktuose įtvirtintas savo pareigas, nepagrįstai atmetė jo prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, neištirdamas asmeninių pareiškėjo savybių ir pan. Teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo argumentais ir jo surinkta kilmės šalies informacija, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo pasakojimą apie dėl išvaizdos patiriamą nuolatinę diskriminaciją, užgauliojimus bei apie didelę nesantaiką tarp (duomenys neskelbtini) ir arabų. Teismas taip pat nepagrįstai nepaisė pareiškėjo paaiškinimų apie (duomenys neskelbtini) vykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pajėgų, kuris jau paskatino kaimų evakuaciją. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad dėl išpuolių pareiškėjas bet kuriuo metu gali tapti atsitiktine auka; bombardavimas padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai. Nei teismas, nei atsakovas nevertino, kokia yra tikroji saugumo padėtis (duomenys neskelbtini), o atsakovo surinkta informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų, nėra iš įvairių informacijos šaltinių. Be to, pareiškėjas tvirtina, jog sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nenuoseklus ir turi kitų trūkumų. Tam tikros pasakojimo detalės keitėsi apklausų metu. Be to, tyrimo metu nenustatyta, kad jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis. Pareiškėjui taip pat pagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga. Nagrinėjamu atveju buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos keliamų reikalavimų.

18. Pareiškėjas taip pat buvo pagrįstai išsiųstas į kilmės šalį, tačiau, jei jis pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino pareiškėjui nustatytus draudimo atvykti terminus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. kovo 17 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (nurodyta tik tai, kad jis norėtų ir turėtų būti išklausytas tiesiogiai), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjas negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

23. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

24. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

25. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis.

26. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

27. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

28. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

29. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

31. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

32. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

34. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad bijo grįžti į kilmės šalį, kadangi jis (duomenys neskelbtini) mieste negalėjo rasti darbo, nes jis panašus į arabą, o ne į (duomenys neskelbtini). Išvažiavo į kitą miestą, bet „(duomenys neskelbtini)“ sugriovė jo namus, vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini) miestą. Pažymėjo, kad minėta partija ar grupuotė nužudė jo draugus, matė jų kūnus, bijo būti nužudytas. 2021 m. lapkričio 15 d. apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas nurodė, kad jis gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kol 2014 m. (duomenys neskelbtini) užuolė miestą ir jis persikraustė į (duomenys neskelbtini) miestą. Pareiškėjo šeima liko (duomenys neskelbtini) mieste, o jis pats grįžo į (duomenys neskelbtini), nes ten turėjo gerą darbą ir didelį namą. Grįžus į (duomenys neskelbtini), dalis jo draugų buvo dingę arba nužudyti. Vėliau pareiškėją pradėjo persekioti ginkluotos grupuotės, kadangi norėjo atimti jo namą. Vėliau (2017 m.) jo namas buvo susprogdintas. Namas buvo visiškai sugriautas, todėl pareiškėjas pardavė tik žemę. Nurodė, kad, jo manymu, namą susprogdino žmogus, kurį jis galėtų atpažinti iš matymo bei kuriam mokėjo ginkluotos grupuotės, tas žmogus buvo neseniai atsikraustęs į tą rajoną. Po šių įvykių pareiškėjas grįžo į (duomenys neskelbtini), kur patyrė diskriminaciją dėl išvaizdos, jis buvo užgauliojamas, vadinamas teroristu. Būdavo suimamas, jo teigimu, (duomenys neskelbtini), tačiau į policiją nesikreipė, nes „<...> Ta organizacija yra stipresnė, negu policija“.

35. Pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad tyrimo metu nenustatytos aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui akcentavo, kad jis patiria diskriminaciją dėl savo išvaizdos, t. y. dėl to, kad yra panašus į arabą, todėl negali susirasti darbo, buvo užgauliojamas. Tačiau Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, pažymėjo, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame (kaip ir didžiojoje dalyje (duomenys neskelbtini) gubernijos) pagrindinė gyventojų etninė grupė yra (duomenys neskelbtini).

Be to, nors pareiškėjas teigė, kad negalėjo rasti darbo dėl savo išvaizdos, tačiau vėliau nurodė, kad darbą rado praėjus mėnesiui po namo susprogdinimo. Taip pat pareiškėjas teigė, kad darbovietėje ((duomenys neskelbtini) maisto kompanijoje) jis taip pat buvo užgauliojamas, vadinamas arabu, teroristu, atvykėliu, tačiau jis ilgą laiką dirbo įmonėje (pradėjo 2017 m., o išėjo iš darbo tik 2021 m. pradžioje), jis taip pat galėjo įrodyti, kad yra (duomenys neskelbtini) (kadangi, kaip nustatė atsakovas, (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys iš bet kurios (duomenys neskelbtini) dalies paprastai gali lengvai patekti į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kai, tuo tarpu (duomenys neskelbtini) ar kitų etninių grupių asmenys paprastai turi įrodyti, kad jie turi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)).

Be to, pareiškėjo šeimos nariai panašių problemų neturėjo. Kiti pareiškėjo paaiškinimai taip pat nepasižymi konkretumu, prieštarauja kilmės valstybės informacijai: pareiškėjas nei asmens, nei grupuotės, susprogdinusios jo namą, kurio adreso nurodyti nesugebėjo (nors ir nurodė, kas yra aplink namą), apibūdinti negalėjo; nors pareiškėjo paaiškino, kad dėl menkniekių buvo suimamas (duomenys neskelbtini) grupuotės kelioms valandoms arba dienai, atsakovas surinktais duomenimis (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) saugumo organizacija ir pagrindinė žvalgybos agentūra, veikianti (duomenys neskelbtini) regione (duomenys neskelbtini).

Ji yra pavaldi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) valdžios teigimu, jos oficialūs tikslai yra kova su narkotikais, kova su terorizmu, kova su šnipinėjimu, žvalgybos duomenų rinkimas, grėsmių (duomenys neskelbtini) nacionaliniam saugumui vertinimas. Organizacijos jurisdikcijai priklauso: ekonominiai nusikaltimai, kontrabanda, politiniai nusikaltimai, šnipinėjimas, sabotažas, terorizmas. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad šios organizacijos veikla būtų nukreipta į tam tikros etninės priklausomybės pavienių asmenų persekiojimą.

Apibendrinant, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

37. Migracijos departamentas, vertindamas papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas, remdamasis EPPB ataskaita, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiško smurto lygis nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių.

EPPB 2021 m. sausio mėnesį paskelbtos bendros situacijos (duomenys neskelbtini) analizės ir rekomendacinių gairių ((duomenys neskelbtini)) duomenimis spręstina, kad, rengiant pastarąją ataskaitą, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Vėliau skelbtuose EPPB pranešimuose ((duomenys neskelbtini)); (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)), kuriuose dėl saugumo situacijos (duomenys neskelbtini) taip pat pasisakoma, nėra nurodoma, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) yra tokio aukšto lygio, kaip iš esmės yra teigiama apeliaciniame skunde.

Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.).

38. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas nesirėmė aktualia informacija, o jo surinkti duomenys buvo selektyvūs. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, kad duomenų patikimumo ir objektyvumo aspektu Migracijos departamento informacija atitinka vertinimui renkamos ir esminę reikšmę turinčios informacijos reikalavimus. Nepaisant to, kad aptariama yra retrospektyvaus pobūdžio, nėra teisinio pagrindo teigti, kad šiuo metu situacija kilmės valstybėje yra pasikeitusį ir pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas yra nepagrįstas, ypač įvertinus aplinkybę, kad tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Migracijos departamento ir Komisijos sprendimuose nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki dvejų metų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan