2013-07-22 Nr. AB-3778-3-61-3-00306-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1894/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00306-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM, atsakovas) išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį ir 5 straipsnį, t. y. 4 169 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 430 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją 3) panaikinti atsakovo VRM 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1D-745(11) (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, kurių pagrindu jam buvo sumažinta pareigūno valstybinė pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pažymėjo, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo iki šios dienos pareiškėjui yra mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Kiekvieną mėnesį paskirta valstybinė pensija yra perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija, t. y. kiekvieną mėnesį neišmokama vis skirtingo dydžio paskirtos valstybinės pensijos dalis.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sumažintos pensijos mokėjimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją. VRM apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl VRM veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjo skundo padavimo metu nebetaikoma teisiniams santykiams, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, VRM Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 1D-745(11) dalį, kuria pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, priteisė S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 4 169 Lt, įpareigojo išmokėti pareiškėjui 4 169 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį ir nustatė, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažyma patvirtino, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 430 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnį nurodyta suma nebuvo sumažinta. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis pareiškėjui perskaičiuota ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. išmokėta 9 591 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, padaryta išvada, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 31 d., kai buvo taikytas šis ribojimas, turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš minėtos pažymos matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu valstybinės pensijos ribojimas nebuvo taikytas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, ribojimas buvo taikytas tik pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 4 169 Lt (13 760 Lt – 9 591 Lt = 4 169,00 Lt) suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Ši suma grindžiama Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateikta pažyma, kuria abejoti teismas neturi pagrindo.

Atsakovas įpareigotas išmokėti pareiškėjui 4 169 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VRM mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes atsakovas jau dabar moka prašomo dydžio 430 Lt pensiją.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 40-41) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų, juos atmetant. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog VRM Sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atkreipia dėmesį, kad VRM nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, taip pat teisės aktuose nenumatytas pensijos kompensavimo mechanizmas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimą motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 47).

Pareiškėjas S. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49-50) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui S. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, S. M. skundu prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., įpareigoti VRM ateityje mokėti paskirtą karių ir pareigūnų valstybinės pensijos dalį ir panaikinti VRM Sprendimą.

Nustatyta, kad pareiškėjui S. M. buvo paskirta 430 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis dar sumažėjo (b. l. 7). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams S. M. 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. VRM šio prašymo nepatenkinus, S. M. 2013 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu S. M. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis S. M. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 4 169 Lt (13 760 Lt – 9 591 Lt) (b. l. 7) suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525–844/2010), numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą. Papildomai pažymėtina, jog ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekiant sudaryti atsakovui objektyvias galimybes laiku įvykdyti teismo sprendimą dėl pensijos dalies priteisimo pareiškėjui, šio sprendimo vykdymas jau buvo atidėtas trejiems mėnesiams nuo teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisėjimo (nors pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje suformulavo įpareigojimą atsakovui išmokėti pensijos nepriemoką per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, vertintina, jog 3 mėnesių teismo sprendimo vykdymo atidėjimo terminas susietas su teismo sprendimo įsiteisėjimo momentu) dienos.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė