2020-02-19 Nr. AB-3882-3-62-3-01713-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1255-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01713-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 70 908 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–7).

2. Pareiškėjas nurodė, kad žala atsirado dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2018 m. liepos 12 d. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, be to, dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai. Nurodė, kad patalpose sienos ir grindys buvo nelygios, visur kaupėsi pelėsis. Nuolat buvo pilna tarakonų ir blakių. Nurodė, kad 1–2 būrio patalpos stogas yra kiauras. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. asmeninių nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK atsiliepime (b. l. 14–21) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, joje negalėtų atsirasti blakių, parazitų bei pelėsio. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas taip pat prašė taikyti trejų metų senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 96–102).

6. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 17 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginio, kad jis anksčiau dėl savo pažeistų teisių į teismą nesikreipė bijodamas susidorojimo su juo, nepagrindė nei jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, nei jokiais įrodymais. Laikyta, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. atmesta.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija). Nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad 9-ame būryje 9-10 sekcijoje gyveno po 16 nuteistųjų, gyvenamasis plotas buvo apie 30 kv. m, 9-ame būryje 8-oje sekcijoje – 8 nuteistieji, gyvenamasis plotas apie 16 kv. m, 7-ame būryje 4 sekcijoje – 5 nuteistieji, gyvenamosios patalpos plotas apie 14 kv. m, 1-ame būryje 5-oje sekcijoje – 9 nuteistieji, gyvenamosios patalpos plotas apie 30 kv. m, šių duomenų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. rugsėjo 6 d. pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas apskritai nebuvo paskirtas į 7-tą ar 1-mą būrį, o ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 9 būrio 8 gyvenamąją patalpą ir 6 būrio 4 gyvenamąją patalpą, todėl teismas pareiškėjo parodymais nesivadovavo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija apie 9 būrio 8 gyvenamosios patalpos bei 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

9. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Todėl nebuvo pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, pelėsis, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 28, 56 punktais ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17, 39 punktais.

11. Atsakovo atstovas duomenų apie ventiliaciją, drėgmę ir pelėsį į bylą nepateikė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečiose patalpoje, kur ir kada buvo pelėsis, todėl, teismo nuomone, deklaratyvių, abstrakčių aplinkybių pagrindu šiame kontekste negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

12. Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek HN 76:2010 58 punktas, tiek HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ir pelėsio atmetė.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių, teismas vadovavosi HN 76:2010 60 punktu, HN 134:2015 20 punktu, Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punktu. Atsakovo atstovas pateikė į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. Sutartį Nr. 76-203 (toliau – ir Sutartis), sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (toliau – Paslaugų teikėjas). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų buvo matyti, jog kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos nuolat. Byloje nebuvo pateikta įrodymų – t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nebuvo objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikyti nepagrįstais ir atmesti.

14. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pravieniškių PN-AK pateikti teismui duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, pažeminimo ar sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas ir atmestinas.

III. 15. Pareiškėjas T. S. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundo reikalavimą. Taip pat prašo iškviesti liudytojus į teismo posėdį (b. l. 106–108).

16. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į jo prašymą iškviesti liudytojus, kurie būtų pagrindę jo parodymus. Taip pat pareiškėjas buvo pristatęs pažymą apie kamerų vietų ir gyvenančių žmonių skaičių, į tai taip pat nebuvo atsižvelgta. Taip pat buvo pateikti 7 būrio 4 sekcijos du planai: vienas tikras, o kitas neteisingai pareigūnų nubraižytas. 1 ir 7 būriai, kurių pastatai pripažinti kaip nenaudojami, bet kuriuose pareiškėjas gyveno, iš viso neminimi, o minimas 6 būrys, kuriame pareiškėjas negyveno.

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam padarytos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas teigia, kad jo skundas tenkintinas, priteisiant jam 70 908 Eur.

18. Pareiškėjas T. S. papildomai pateikė prašymą atsižvelgti į kito nuteistojo, atlikusio bausmę tuo pačiu metu ir toje pačioje sekcijoje, bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme, taip pat priteisiamas sumas analogiškose administracinėse byloje.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 113–116).

20. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2018 m. liepos 12 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., atmetė taikęs ieškinio senatį, o reikalavimą dėl žalos, kaip teigiama, patirtos likusiu laikotarpiu, atmetė pareiškėjo teiginius (dėl pareiškėjui tekusio ploto, drėgmės, pelėsio, parazitų) įvertinęs kaip nepagrįstus. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentų, kurias būtų grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria atmesta jo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d., neteisėtumas ir nepagrįstumas, nenurodė, dėl ko ši skundžiamo teismo sprendimo dalis netikrintina.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais duomenimis apie kamerose gyvenančių asmenų skaičių, o atsakovo pateikti duomenys buvo melagingi. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo teismui pateikta oficialia pažyma, kurioje tiksliai nurodytas miegamųjų vietų skaičius gyvenamosiose patalpose, konkrečiais laikotarpiais, kai jose buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 25). Vadovaudamasis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.

27. Nors pareiškėjas skunde buvo nurodęs didesnį nei atsakovas asmenų, apgyvendintų gyvenamosiose patalpose, skaičių, šiais paaiškinimais vadovautis nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo: pareiškėjas visiškai nedetalizavo šių savo teiginių, tiksliai nenurodė, kokiu laikotarpiu jo nurodytas asmenų skaičius buvo kiekvienoje iš ginčui aktualių gyvenamųjų patalpų; pareiškėjo pateikta 2013 m. liepos 26 d. pažyma apie miegamųjų vietų skaičių 3-oje valdyboje (b. l. 75), sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo dėl žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. liepos 12 d., atlyginimo pagrįstumo, taip pat nebuvo pagrindo vadovautis, kadangi ji šiam laikotarpiui nėra aktuali, o reikalavimas dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d., atlyginimo atmestas atsakovo reikalavimui taikius ieškinio senatį. Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, jog jis, be kita ko, buvo laikomas ir 7 bei 1 būriuose, tačiau visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai jis čia buvo laikomas, nenurodė jokių tokias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų. Pažymėtina, kad nėra nurodoma, kas sudarė pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą 7 būrio 4 patalpos planą (b. l. 76–77), kokiam laikotarpiui aktualūs šie duomenys. Be to, net ir vadovaujantis pareiškėjo nurodytais šio 7 būrio 4 patalpos plano duomenis (atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodomus patalpos ilgio bei pločio (kuris nėra nurodytas, tačiau apie jį spręstina iš plane nurodyto patalpos sienų ilgio ir pločio santykio, pavaizduotų baldų, durų galimų matmenų) duomenis ir čia apgyvendintų asmenų skaičių), jie (šie duomenys) taip pat nebūtų pagrindas konstatuoti pažeidimą, susijusį ploto vienam asmeniui neužtikrinimu bendrabučio tipo patalpose (patalpos, kurioje apgyvendinti 5 asmenys, plotas yra apie 20 kv. m, t. y. vienam asmeniui teko apie 4 kv. m. patalpos ploto).

28. Dėl pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus, nurodyto tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde, pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas apklausti liudytojus, pirmosios instancijos teismui, nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šie liudytojai galėtų patvirtinti, dėl ko tenkinti tokį prašymą teismui nebuvo pagrindo; apeliaciniame skunde, motyvuodamas tokį savo prašymą, pareiškėjas vėlgi tik nurodo, kad liudytojai paliudytų „kaip iš tiesų gyvenome“, t. y. nenurodo, kokias ginčui reikšmingas faktines aplinkybes minėti asmenys galėtų nurodyti, dėl ko jo tenkinti nėra pagrindo.

29. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė SD kortelę su, kaip teigiama, nuotraukomis iš pataisos namų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pareiškėjas nenurodė, nei kodėl šie įrodymai, kurių turinio jis net ir neaptarė (kada darytos fotonuotraukos, kokias ginčui reikšmingas aplinkybes jos patvirtina), nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, nei kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl jų tirti nėra pagrindo.

30. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kitose bylose nustatytus kitų asmenų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK pažeidimus ir jiems priteistas sumas, pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas konkretaus asmens skundą, turi aiškintis ir vertinti betarpiškai jo nurodytas ir konkrečiu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, su kuriomis siejamas neturtinės žalos atsiradimas.

31. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

32. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), su kuriais pareiškėjas siejo jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, dėl ko pagrįstai netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan