d776caa1-20b4-4a14-8acf-e53c9f435d18 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-238/2014             Proceso Nr. 2-58-3-02733-2011-4             Procesinio sprendimo kategorijos:             36.2; 42.8 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. vasario 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Rasos GudžiÅ«nienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės MilaÅ¡ienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1416-262/2012 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieÅ¡kinį atsakovams G.

G., P. K. ir A. P. dėl skolos ir nuostolių priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas 2011 m. spalio 3 d. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovų solidariai 5 228,82 Lt nesumokėtų mokėjimų, 216 997,10 Lt nuostolių iÅ¡ turto pardavimo, 5 proc. metinių procesinių palÅ«kanų ir lygiomis dalimis bylinėjimosi iÅ¡laidas.             IeÅ¡kovas su UAB „Elminda“ (toliau – lizingo gavėjas) 2007 m. gruodžio 26 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas įsipareigojo iÅ¡ lizingo gavėjo nurodyto pardavėjo nupirkti nurodytÄ turtÄ , t. y. autovežį Mercedes Benz Actros ir priekabÄ Kassbohrer Supertrans, bei perduoti jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui su sÄ lyga, kad lizingo gavėjas lizingo sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas.

IeÅ¡kovo teigimu, jis tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, o lizingo gavėjas nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, todėl susidarė įsiskolinimas. IeÅ¡kovas su atsakovais 2007 m. gruodžio 26 d. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias atsakovai įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartį.             IeÅ¡kovu teigimu, lizingo gavėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, jis 2009 m. gegužės 4 d. iÅ¡siuntė lizingo gavėjui pretenzijÄ .

Lizingo gavėjui neįvykdžius ieÅ¡kovo reikalavimu, pastarasis 2009 m. liepos 5 d. praneÅ¡imu vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavimo sumokėti įsiskolinimÄ bei grÄ Å¾inti lizingo sutarties pagrindu valdytÄ ir naudotÄ turtÄ , tačiau lizingo gavėjas įsipareigojimo padengi įsiskolinimÄ neįvykdė. IeÅ¡kovas 2010 m. rugsėjo 16 d. reikalavimais pareikalavo iÅ¡ atsakovų iki 2010 m. rugsėjo 30 d. įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas prievoles pagal lizingo sutartį, tačiau atsakovai Å¡ių savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį neįvykdė.

IeÅ¡kovo teigimu, lizingo gavėjas įpareigojimÄ grÄ Å¾inti turtÄ Ä¯vykdė, tačiau liko nepadengtas 5 228,82 Lt įsiskolinimas. Kadangi ieÅ¡kovui grÄ Å¾intas turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį, ieÅ¡kovas, remdamasis lizingo sutarties 11.2.3 punktu ir CK 6.574 straipsniu, reikalauja padengti nuostolį iÅ¡ turto pardavimo (turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainos skirtumÄ ), kuris sudaro 216 997,10 Lt. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.             Teismas pažymėjo, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalis nustato labai aiÅ¡kius kriterijus ir terminus dėl laidavimo pabaigos – kreditorius turi paduoti ieÅ¡kinį per tris mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino, nes prieÅ¡ingu atveju laidavimas pasibaigia.

Å iuo atveju ieÅ¡kovas lizingo sutartį vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė 2009 m. liepos 15 d., todėl, teismo vertinimu, laikytina, kad Å¡iÄ dienÄ lizingo lizingo gavėjui ir atsakovams suėjo prievolės įvykdymo terminas. IeÅ¡kovas ne tik nepateikė ieÅ¡kinio per įstatymo nustatytÄ terminÄ (iki 2009 m. spalio 15 d.), bet ir per šį terminÄ net neinformavo laiduotojų apie lizingo gavėjo netinkamai vykdomas prievoles pagal lizingo sutartį. IeÅ¡kovas tik 2010 m. rugsėjo 16 d. pareikalavo, kad laiduotojai vykdytų savo įsipareigojimus, o ieÅ¡kinys teisme gautas 2011 m. spalio 3 d.

Å ios aplinkybės sudarė pagrindÄ teismui padaryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovų laidavimas yra pasibaigęs. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieÅ¡kovas ne tik laiku nesikreipė tiek į laiduotojus, tiek į teismÄ , tačiau ir iÅ¡ lizingo gavėjo perimtÄ turtÄ pardavė 2010 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus nemažai laiko nuo lizingo sutarties nutraukimo. Turtas (autovežis ir priekaba) laikui einant praranda dalį savo vertės, todėl, teismo nuomone, atsakovai negali bÅ«ti atsakingi ieÅ¡kovo patirtus nuostolius, Å¡iam delsiant parduoti iÅ¡ lizingo gavėjo perimtÄ turtÄ .             Teismas nurodė, kad pagal CK 6.87 straipsnio 1 dalį laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.

Laidavimo sutarčių 21 punkte nurodyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Teismo vertinimu, Å¡iuo punktu Å¡alys nebuvo aiÅ¡kiai susitarę, kad laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigs tada, kai bus visiÅ¡kai įvykdytos lizingo sutartimi lizingo gavėjo prisiimtos prievolės. Teismas Å¡iÄ sutarties nuostatÄ aiÅ¡kino laiduotojų naudai ir ieÅ¡kovo (sutarties sÄ lygas pasiÅ«liusios Å¡alies) nenaudai, t. y. laiduotojai, sudarant laidavimo sutartis, nebuvo aiÅ¡kiai informuoti, kad Å¡ios sutartys galios iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo.

Lizingo sutartis vienaÅ¡aliÅ¡kai buvo nutraukta 2009 m. liepos 15 d., lizingo gavėjui bankroto byla iÅ¡kelta 2010 m. sausio 4 d., ieÅ¡kovo kreditorinis reikalavimas patvirtintas 2010 m. kovo 20 d., sprendimas dėl įmonės pabaigos priimtas 2011 m. lapkričio 28 d., iÅ¡monė iÅ¡registruota iÅ¡ registro 2012 m. sausio 11 d. IÅ¡ Å¡ių aplinkybių teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad lizingo gavėjo prievolės pagal lizingo sutartį pasibaigė iÅ¡registravus jÄ iÅ¡ Juridinių asmenų registro (CK 6.128 str. 3 d.).

Kadangi lizingo gavėjo bankroto byloje buvo patvirtintas ieÅ¡kovo kreditorinis reikalavimas, teismo nuomone, lizingo sutartyje nustatytos prievolės jau buvo pasibaigusios dar prieÅ¡ ieÅ¡kovui kreipiantis į laiduotojus dėl atsiskaitymo (2010 m. rugsėjo 16 d.) ar tuo labiau prieÅ¡ ieÅ¡kinio pateikimÄ (2011 m. spalio 3 d.). Teismas konstatavo, kad pasibaigus lizingo gavėjo prievolei pagal lizingo sutartį, pasibaigė ir laidavimas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimÄ ir patenkinti ieÅ¡kinį, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Dėl laidavimo sutarčių galiojimo. Kadangi lizingo gavėjas iki Å¡iol nėra įvykdęs savo prievolių ieÅ¡kovui, tai laidavimas nepasibaigęs ir ieÅ¡kovas neturėjo pareigos per tris mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį laiduotojams. IeÅ¡kovas nereikalavo iÅ¡ atsakovų atlikti mokėjimus lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu. Tik nutraukęs lizingo sutartį ir sužinojęs, kokius realiai nuostolius dėl to patyrė, ieÅ¡kovas 2010 m. rugsėjo 16 d. ir 2010 m. spalio 20 d. raÅ¡tais informavo laiduotojus apie patirtus nuostolius ir reikalavimÄ juos padengti, t. y. tam turėdamas tinkamÄ pagrindÄ .

GrÄ Å¾into turto ieÅ¡kovui ilgai nepavyko parduoti, todėl daugiau nedidinant nuostolių dėl turto saugojimo, turtas 2010 m. gegužės 19 d. buvo parduotas. Lizingo gavėjo direktorius atsakovas P. K. žinojo ar turėjo žinoti dar 2009 m. liepos mėn. apie jo vadovaujamos įmonės skolas ieÅ¡kovui, apie lizingo sutarties nutraukimÄ . Nuo lizingo sutarties nutraukimo tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojai turėjo galimybę rasti lizinguotam turtui pirkėjÄ ar patys jį įsigyti, kadangi praneÅ¡ime dėl lizingo sutarčių nutraukimo ieÅ¡kovas informavo pastaruosius apie tai, kad jiems teks padengti visus nuostolius, susijusius su lizingo sutarčių nutraukimu.

Tai, kad pastarieji nesiėmė jokių priemonių dėl nuostolių sumažinimo (ypač direktorius, akcininkai), vertintinas kaip jų pasyvumas, todėl jie turi prisiimti visus dėl lizingo sutarties nutraukimo atsiradusius nuostolius. Dėl nurodytų aplinkybių atmestini teismo motyvai dėl laidavimo pabaigos pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl to, kad lizinguotas turtas buvo parduotas praėjus nemažai laiko nuo lizingo sutarties nutraukimo.             Nesutikina su teismo nuomone, kad laidavimo sutarčių 21 punktas yra neaiškus.

Kasacinio teismo pozicija yra akivaizdi – šalys gali susitarti netaikyti CK 6.88 straipsnyje nustatyto laidavimo sutarčių pabaigos termino. CK 6.123 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolės pagal lizingo sutartį nėra įvykdytos tinkamai (visiškai), todėl laidavimas galios tol, kol ieškovui bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartį. Lizingo sutartyje yra aiškiai nurodyti lizingo gavėjo prievolių įvykdymo terminai, todėl akivaizdu, kad CK 6.88 straipsnio norma šiuo atveju negali būti taikoma ir prievolės pagal lizingo sutartį laiduotojams nėra pasibaigusios.

IÅ¡ laidavimo sutarčių matyti, kad laidavimo prievolė nėra apribota tam tikru naikinamuoju terminu, laidavimo prievolės galiojimas yra tiesiogiai susijęs su užtikrintos prievolės galiojimu. Tai, kad laidavimo sutartyse Å¡alys susitarė, jog prievolių pabaiga nepriklauso nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks, patvirtina, kad Å¡alys prievolių pasibaigimÄ siejo su visiÅ¡ku prievolės įvykdymu. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovo reikalavimai yra susiję su sutartine prievole ir reikalaujama priteisti nuostolius, kurių atlyginimÄ garantavo atsakovai ir kurie objektyviai galėjo atsirasti tik po lizingo sutarties pasibaigimo, t. y.

Å¡i prievolė nebuvo terminuota. Pagal CK 6.221 straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo. Laidavimo sutartimis užtikrinamas prievolės įvykdymas, o ne pati prievolė, todėl lizingo sutarties nutraukimas nesÄ lygojo prievolės pasibaigimo, o lėmė tik sutartinių santykių tarp ieÅ¡kovo ir lizingo gavėjo pabaigÄ . Taigi, lizingo gavėjui neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartį, nepasibaigė pagrindinės prievolės ir laidavimas.

Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartys galioja iki visiÅ¡ko prievolės pagal lizingo sutartis įvykdymo ir CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas, todėl atsakovams tenka pareiga įvykdyti prievolę pagal lizingo sutartį.             Lizingo gavėjui bankroto byla iÅ¡kelta 2010 m. sausio 4 d. IeÅ¡kovo kreditorinis reikalavimas patvirtintas 2010 m. kovo 20 d. Å iuo atveju ieÅ¡kovas vadovaujasi CK 6.14 straipsnio 3 dalimi, pagal kuriÄ ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimas vienam iÅ¡ bendraskolių neatima iÅ¡ kreditoriaus teisės pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį kitiems bendraskoliams.

IeÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti reikalavimÄ abiem, t. y. lizingo gavėjui ir laiduotojams. Tiek įstatymas, tiek laidavimo sutartys numato, kad atsakovai privalo atlyginti kreditoriui ta pačia apimtimi kaip ir pradinis skolininkas, t. y. lizingo gavėjo bankroto byloje priimtoje teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartyje nustatyti faktai turi prejudicinę reikÅ¡mę ir Å¡iai civilinei bylai (CPK 182 str. 2 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad ieÅ¡kovas lizingo sutartį nutraukė nuo 2009 m. liepos 15 d. – prieÅ¡ 6 mėnesius iki 2010 m. sausio 4 d. bankroto bylos lizingo gavėjui iÅ¡kėlimo, t. y. ne dėl bankroto bylos lizingo gavėjui iÅ¡kėlimo, bet dėl netinkamo lizingo sutarčių vykdymo.

Taigi nuo lizingo sutarties nutraukimo atsakovams atsirado prievolė atlyginti ieÅ¡kovui tokio dydžio nuostolius, kurie grÄ Å¾intų kreditorių į tokiÄ padėtį, kuri bÅ«tų buvusi, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį. Nuo bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos laikoma, kad visi įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę (Ä®BÄ® 16 str.). Bankroto bylos lizingo gavėjui iÅ¡kėlimas ir Å¡ios įmonės skolų mokėjimo terminų nustatymas vadovaujantis Ä®BÄ® 16 straipsnio nuostatomis lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį pasibaigimo neįtakoja.

Pažymėtina, kad pasibaigę skolų mokėjimo terminai nereiÅ¡kia prievolės pabaigos. Iki lizingo gavėjo iÅ¡registravimo iÅ¡ Juridinių asmenų registro momento lizingo gavėjo prievolės, jeigu nėra pasibaigusios kitais pagrindais, egzistuoja. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį pateikė dar iki lizingo gavėjo iÅ¡registravimo, todėl atsakovams kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles pagal lizingo sutartį. Taigi skolininko iÅ¡registravimas 2012 m. sausio 11 d. nedaro įtakos prievolės pabaigai, nes ieÅ¡kovas į teismÄ kreipėsi 2011 m. spalio 3 d., todėl atsakovams kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles pagal lizingo sutartis.             2.

Dėl ieÅ¡kinio reikalavimų. IeÅ¡kovas pateikė pakankamai įrodymų dėl praÅ¡omų priteisti nesumokėtų mokėjimų paskaičiavimo ir nuostolių dydžio, pagrindė jų bÅ«tinumÄ .              Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai praÅ¡o skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:             1. Dėl laidavimo sutarčių galiojimo.

Net jeigu apeliantas pagrįstai teigia, kad nuostolių dydis paaiÅ¡kėjo tik pardavus turtÄ (nors, atsakovų nuomone, toks aiÅ¡kinimas nėra pagrįstas), apeliantas ir nuo nuostolių dydžio paaiÅ¡kėjimo dienos nepareiÅ¡kė per tris mėnesius ieÅ¡kinio atsakovams. Aplinkybė, ar vienas iÅ¡ atsakovų (skunde nurodomas direktorius P. K.) ar visi atsakovai žinojo, kad lizingo gavėjas nevykdo savo prievolių, neturi įtakos laidavimo pabaigai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje, kadangi laidavimo pabaiga sietina su ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimu, o ne su žinojimu.

Apeliantui niekas nedraudė ir neribojo teisės pareikÅ¡ti laiduotojams ieÅ¡kinį per įstatymo numatytÄ terminÄ . Laidavimas negali galioti (tęstis) ilgiau negu galioja pati prievolė, už kuriÄ laiduojama. CK numatyti atvejai, kai laidavimas gali baigtis ir iki prievolės, už kuriÄ laiduojama, pasibaigimo. Apeliantui 2009 m. liepos 15 d. nutraukus lizingo sutartį, atsirado lizingo gavėjo prievolės padengti nuostolius, todėl nuo Å¡ios datos per tris mėnesius ieÅ¡kovė turėjo pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį laiduotojams.

Skaičiuojant terminÄ , per kurį apeliantas privalėjo pateikti ieÅ¡kinį, galima atsižvelgti ir į bankroto bylos lizingo gavėjui iÅ¡kėlimo datÄ . Å iuo atveju apeliantas ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė praėjus daugiau kaip dviem metams nuo prievolių įvykdymo termino suėjimo dienos, todėl laikytina, kad prievolės pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusios, tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Atsakovai neginčija, kad Å¡alys laidavimo sutartyje galėjo susitarti netaikyti CK 6.88 straipsnyje numatyto laidavimo pasibaigimo pagrindo, tačiau kategoriÅ¡kai nesutinka, kad laidavimo sutarčių 21 punktu Å¡alys susitarė netaikyti CK 6.88 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.

CK 6.87 straipsnio 1 dalis numato bendrÄ jÄ taisyklę, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinta prievolė. AnalogiÅ¡kos nuostatos pažodžiui yra įtrauktos ir laidavimo sutarčių 21 punktÄ , kuriame numatyta, kad sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. CK numatyti atvejai, kai laidavimas gali baigtis ir iki prievolės, už kuriÄ laiduojama, pasibaigimo (CK 6.88 ir 6.89 str.). Atitinkamas Å¡alių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai.

Nagrinėjamu atveju Å¡alys laidavimo sutartyse nebuvo numačiusios nuostatos, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko prievolių įvykdymo, todėl negali bÅ«ti taikomos CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos. Laidavimo sutarčių 21 punkto nuostata negali bÅ«ti vertinama kaip Å¡alių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo. Å i nuostata pažodžiui atkartoja CK 6.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ bendrÄ jÄ taisyklę, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinta prievolė, t. y. jog laidavimas negali galioti ilgiau už pačiÄ prievolę.

Jeigu teismas vertintų, kad laidavimo sutarčių 21 punktu, kuris pažodžiui atkartoja CK 6.87 straipsnio nuostatas, yra keičiamos CK 6.88 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, tokiu atveju bÅ«tų laikoma, kad Å¡ie punktai į CK yra įtraukti nesiekiant jais nustatyti kokias nors taisykles. Dėl apelianto nurodomos CK 6.123 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad prievolė gali baigtis ir kitais pagrindais, jos neįvykdžius (CK 6.124-6.129 str.). Apeliantas skunde neteigia, kad teismas netinkamai pritaikė sutarties aiÅ¡kinimÄ reglamentuojančias teisės normas.             Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo nutartis, kuria lizingo gavėjo bankroto byloje buvo patvirtintas ieÅ¡kovo kreditorinis reikalavimas, turi prejudicijÄ Å¡ioje byloje.

Ne visi atsakovai buvo bankroto byloje dalyvaujantys asmenys. Skundžiamame sprendime pagrįstai atsižvelgta, kad lizingo gavėjas buvo iÅ¡registruotas iÅ¡ Juridinių asmenų registro.             2. Dėl ieÅ¡kovo reikalavimų. Reikalavimas priteisti nesumokėtus mokėjimus pagal lizingo sutartį atmestinas, nes Å¡i sutartis yra nutraukta. Tokiu atveju Å¡alys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo. Atsakovas negali atsakyti už ieÅ¡kovo veiksmus, atliktus po sutarties nutraukimo, t. y. neatsako už ieÅ¡kovo sugebėjimus parduoti lizingo objektÄ .

Apskaičiuojant patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo, jie turi bÅ«ti apskaičiuojami sutarties nutraukimo dienÄ . IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų apie lizinguoto turto rinko kainÄ sutarties nutraukimo dienÄ . Pažymėtina, kad šį turtÄ ieÅ¡kovas pardavė tik beveik po vienerių metų nuo lizingo sutarties nutraukimo dienos. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              IeÅ¡kovas (lizingo davėjas) su UAB „Elminda“ (lizingo gavėju) 2007 m. gruodžio 26 d. sudarė lizingo sutartį, kuria lizingo gavėjas įsipareigojo laiku mokėti sutartines įmokas ir kitus mokėjimus, vykdyti kitas sutarties sÄ lygas (b. l. 6-9).

IeÅ¡kovas su atsakovais (laiduotojais) tÄ pačiÄ dienÄ sudarė laidavimo sutartis, kuriomis atsakovai įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo, už kurį laiduojama, neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, lizingo gavėjo prisiimtas pagal lizingo sutartį (b. l. 10-12). IÅ¡ ieÅ¡kovo 2009 m. gegužės 4 d. pretenzijos lizingo gavėjui matyti, kad lizingo gavėjas nemokėjo įmokų, dėl ko susitarė įsiskolinimas (b. l. 15). Å ia pretenzija lizingo gavėjas buvo įspėtas, kad per 14 dienų nesumokėjus skolos ieÅ¡kovas bus priverstas nutraukti lizingo sutartį.

IeÅ¡kovo 2009 m. liepos 15 d. praneÅ¡imas lizingo gavėjui patvirtina, kad ieÅ¡kovas nuo 2009 m. liepos 15 d. vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė lizingo sutartį (b. l. 16). Å iuo praneÅ¡imu ieÅ¡kovas pareikalavo lizinguotÄ turtÄ perduoti ieÅ¡kovo įgaliotam asmeniui ir priminė, kad lizingo sutarties nutraukimas neatleidžia lizingo gavėjo nuo pareigos sumokėti įsiskolinimÄ ir netesybas, atlyginti visus ieÅ¡kovo nuostolius, patirtus dėl sutarties nutraukimo. Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartimi lizingo gavėjui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, o 2010 m. kovo 20 d. patvirtintas ieÅ¡kovo reikalavimas lizingo gavėjo bankroto byloje (b. l. 101-103).

IeÅ¡kovas 2010 m. rugsėjo 16 d. ir 2010 m. spalio 20 d. raÅ¡tais informavo atsakovus (laiduotojus) apie lizingo sutarties nutraukimÄ dėl lizingo gavėjo įsipareigojimų nevykdymo ir lizingo gavėjo ieÅ¡kovui grÄ Å¾into turto pardavimÄ tretiesiems asmenims, patiriant iÅ¡ turto pardavimo nuostolį, pareikalavo sumokėti ieÅ¡kovui turto pardavimo nuostolį ir įsiskolinimÄ , susidariusį iki lizingo sutarties nutraukimo, bei kitas su turto atsiėmimu ir pardavimu susijusias papildomas iÅ¡laidas (b. l. 17-24).

IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį laiduotojams pareiÅ¡kė 2011 m. spalio 3 d. (b. l. 1-3). Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimÄ dėl įmonės (lizingo gavėjo) pabaigos, lizingo gavėjas iÅ¡ Juridinių asmenų registro iÅ¡registruotas 2012 m. sausio 11 d. (b. l. 101-103).             Byloje ginčas kilo dėl laidavimo pabaigos. Pagal bendrÄ jÄ taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6. 87 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad lizingo gavėjÄ iÅ¡registravus iÅ¡ Juridinių asmenų registro pasibaigė lizingo gavėjo prievolės pagal lizingo sutartį, padarė iÅ¡vadÄ , jog pasibaigus pagrindinei prievolei pasibaigė ir laidavimas. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡ia pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada.Pagal kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ , kai bankrutuojant pagrindiniam skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiÅ¡kiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir jo iÅ¡registravimo iÅ¡ Juridinių asmenų registro, nors tokios bylos nagrinėjimo metu pagrindinis skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismÄ teisminės gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ieškinį laiduotojams pareiškė 2011 m. spalio 3 d. Sprendimas dėl įmonės (pagrindinio skolininko) pabaigos priimtas 2011 m. lapkričio 28 d., o įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2012 m. sausio 11 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo atsakovams (laiduotojams) metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi.

Skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieÅ¡kovas, esant pagrindiniam skolininkui iÅ¡keltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų kitas solidarusis skolininkas (laiduotojas) pagal Å¡alutinę prievolę, kylančiÄ iÅ¡ laidavimo sutarties (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi ieÅ¡kovas, pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį atsakovams (laiduotojams), pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusiÄ pagrindinio skolininko (lizingo gavėjo) prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (laiduotojai) (CK 6.81 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, Å¡ios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus lizingo gavėjÄ baigusiu savo veiklÄ ir jį iÅ¡registravus iÅ¡ Juridinių asmenų registro, ieÅ¡kovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymÄ iÅ¡ atsakovų kaip solidariųjų skolininkų (laiduotojų), kuriems reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikÅ¡tas iki skolininko (lizingo gavėjo) likvidavimo ir iÅ¡registravimo iÅ¡ Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovų atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovų skolÄ pagal laidavimo sutartį turėtų bÅ«ti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.             Minėta, kad pagal bendrÄ jÄ taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6. 87 str. 1 d.), tačiau įstatymo ar sutarties numatytais atvejais laidavimas gali pasibaigti ir anksčiau nei juo užtikrinama prievolė.

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminuoto laidavimo pabaigos pagrindas, t. y. tuo atveju, kai buvo užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kuriÄ suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiÅ¡kia laiduotojui ieÅ¡kinio. Å is terminuoto laidavimo pabaigos pagrindas taikytinas tuo atveju, kai laidavimu užtikrinama prievolė dar nėra pasibaigusi. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartÄ pasisakyta, kad CK nedraudžiama Å¡alių susitarimu pakeisti CK 6.88 straipsnyje nurodytÄ terminÄ .

Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiÅ¡ko paskolos grÄ Å¾inimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sÄ lyga neprieÅ¡tarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir Å¡alių dispozityvumo principÄ , sutarties Å¡alims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).

Be to, laidavimo galiojimo iki visiÅ¡ko užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, Å¡alutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobÅ«dį. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad Å¡alių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo, turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokiÄ atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimÄ ir užtikrindamas skolininko prievolę.

Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).             Šalių ginčas kilo dėl laidavimų sutarčių 21 punkto aiškinimo. Jame nustatyta, kad šios sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį.

Apelianto teigimu, Å¡iuo punktu Å¡alys susitarė, kad laidavimas galios tol, kol ieÅ¡kovui bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartį. Pagal CK 6.193 straipsnio, nustatančio sutarties aiÅ¡kinimo taisykles, 2 dalį visos sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslÄ bei jos sudarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tai reikÅ¡tų, kad aiÅ¡kinant minėtÄ laidavimo sutarčių nuostatÄ bÅ«tina atsižvelgti tiek į kitas laidavimo sutarčių sÄ lygas, tiek į lizingo sutartyje numatytas sÄ lygas.

Laidavimo sutarčių 11 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovas nutraukia lizingo sutartį lizingo gavėjui jÄ pažeidus, laiduotojas privalo apmokėti lizingo gavėjo įsiskolinimus ir delspinigius, sumokėti likutinę neiÅ¡pirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus lizingo gavėjo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Laidavimo sutarčių 13 punktu laiduotojai įsipareigojo ieÅ¡kovui padengti visas lizingo sutarties nutraukimo ir kitas ieÅ¡kovo iÅ¡laidas, susijusias su laidavimo sutarties vykdymu.

Kaip matyti iÅ¡ laidavimo sutarčių 21 punkto, Å¡alys laidavimo galiojimas pasibaigimÄ susiejo su juo užtikrintų lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį pasibaigimu, tuo tarpu lizingo sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo Å¡alių įgaliotų atstovų tinkamo pasiraÅ¡ymo ir galioja iki visiÅ¡ko joje numatytų sÄ lygų įvykdymo. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Å¡alys aiÅ¡kiai susitarė, kad laidavimo sutartys galioja iki tol, kol lizingo gavėjas įvykdys lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad Å¡alys laidavimo sutarčių 21 punktu nebuvo aiÅ¡kiai susitarę, kad jų galiojimas pasibaigs tada, kai bus visiÅ¡kai įvykdytos lizingo sutartimi lizingo gavėjo prisiimtos prievolės, laikytina nepagrįsta. Nustačius, kad Å¡alys buvo susitarusios netaikyti CK 6.88 straipsnyje nustatyto laidavimo pabaigos termino, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju laidavimas yra pasibaigęs.             Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog laidavimu užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartį pasibaigė dar prieÅ¡ ieÅ¡kovui kreipiantis į teismÄ su ieÅ¡kiniu laiduotojams, ir laidavimas pasibaigė Å¡iuo pagrindu.

Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino laidavimo sutarčių 21 punktÄ , dėl to padarę nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad laidavimas pasibaigė CK 6.88 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismui priėmus neteisėtÄ sprendimÄ , jis dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo naikintinas (CPK 330 str.).             Pirmosios instancijos teismas, padaręs iÅ¡vadÄ dėl lizingo gavėjo prievolių ir atsakovų laidavimo pasibaigimo, konstatavo teisinio pagrindo atmesti ieÅ¡kinį laiduotojams egzistavimÄ , o dėl ieÅ¡kinio esmės nepasisakė, laiduotojams pareikÅ¡to materialinio teisinio reikalavimo netyrė ir nevertino.

Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iÅ¡ naujo apeliacinės instancijos teisme reikÅ¡tų jos nagrinėjimÄ visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Dėl nurodytų neiÅ¡tirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties ir pobÅ«džio, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl Å¡io pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

BylÄ nagrinėjant iÅ¡ naujo turi bÅ«ti tiriamos ir vertinamos ieÅ¡kinio faktinį ir teisinį pagrindus sudarančios aplinkybės, o po to užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais, n u t a r i a :              panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

TeisėjaiRasa Gudžiūnienė Danguolė Martinavičienė Danutė Milašienė