P-438-83-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P438-83/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01977-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Č. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1060/11 pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. Č. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti: Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 6.15-522 „D. K. miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. Č. skundo“; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. P-461 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojai R. Č. skyrimo“; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. P-476 „D. K. miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. Č. perkėlimo“; taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) prokuroro ir vyriausiojo prokuroro pavaduotojo priskaityto darbo užmokesčio skirtumą už faktiškai dirbtą laikotarpį – 2010 m. vasario 20 d. – 22,66 Lt, 2010 m. kovo mėnesio 6 darbo dienas – 141,49 Lt, nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki sprendimo priėmimo už kiekvieną vėlesnį darbo mėnesį – po 518,70 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad 2009 m. spalio 13 d. jai buvo įteiktas pranešimas Nr. 6.15-481 „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“, kuriame nurodyta, kad, būdama Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotoja ir vykdydama Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. 2009 m. sausio 28 d. nurodymą ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08 pavesti atlikti kvalifikuotam prokurorui, pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą prokurorei G. R., kuri prieš tai nekvalifikuotai vadovavo šio ikiteisminio tyrimo atlikimui, taip pat nekontroliavo, kaip ikiteisminį tyrimą atlieka prokurorė G.

R., nesiėmė priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, netinkamai kontroliavo, kaip vyksta tyrimas, nedavė rašytinių nurodymų byloje, neteisėtai ir nepagrįstai patenkino įtariamojo A. Ū. 2008 m. gruodžio 29 d. prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnį, 170 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnį, Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 pakeistų Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant (toliau – ir Rekomendacijos) 15 straipsnio nuostatas.

Atlikus tarnybinį patikrinimą, padaryta išvada, jog jos veiksmais padaryta žala prokuratūros, kaip valstybės institucijos, prestižui visuomenėje, pakirstas pasitikėjimas prokurorais kaip nešališkais ikiteisminio tyrimo organizatoriais ir vadovais, teigta, kad ji, užimdama aukštas pareigas apylinkės prokuratūroje, nevykdė aukštesniojo prokuroro nurodymų, netinkamai kontroliavo atliekamą ikiteisminį tyrimą, spręsdama skundus, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, o tai visiškai nesuderinama su jos užimamomis pareigomis. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadas, Generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d.

įsakymu Nr. P-461 „Dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojai R. Č.“ jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas. Generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-476 „D. K. miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. Č. perkėlimo“ ji buvo perkelta į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrąjį nusikalstamų veikų tyrimo skyrių ir paskirta į prokuroro pareigas. Pareiškėja teigė, kad turėjo būti nustatyta, ar jos veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis.

Pareiškėjos manymu, Generalinis prokuroras, prieš skirdamas nuobaudą, neįrodė jos kaltės. Atkreipė dėmesį, kad Generalinės prokuratūros prokurorai pagal Generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-215 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6 punktą vadovauja teritorinių prokuratūrų veiklai, ją kontroliuoja ir teikia metodinę pagalbą, o šių Nuostatų 51.6 punktas suteikia teisę patikrinti teritorinės prokuratūros prokuroro veiksmų ir sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, duoti rašytinį nurodymą dėl proceso veiksmų atlikimo.

Pažymėjo, kad tokių nurodymų nebuvo gavusi. Visuose ginčijamuose aktuose, kur nurodyti galimi jos pažeidimai, atsakovo motyvai yra nekonkretūs, neaiškūs. Teigė, kad veika buvo atskleista iš karto, nes A. Ū. 2008 m. gruodžio 29 d. buvo pateiktas įtarimas.

Pareiškėja padarė išvadą, kad buvo imtasi visų įstatymų numatytų priemonių veikai atskleisti ir tyrimui pagal savo kompetenciją atlikti, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji pažeidė BPK 2 straipsnio nuostatas. 2009 m. spalio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 6.15.-508 (toliau – ir Išvada) teiginį, kad, pavesdama atlikti tyrimą prokurorei G. R., ji neįvykdė aukštesniojo prokuroro reikalavimo tyrimą pavesti atlikti kvalifikuotam prokurorui, kadangi 2009 m. sausio 28 d. rašte Nr. (4-38)22-375-09 nurodyti esminiai ikiteisminio tyrimo trūkumai, ir tai turėjo sukelti abejonių prokurorės G. R. kompetencija, tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus, pareiškėja vertino kaip subjektyvią komisijos nuomonę, nepagrįstą jokiais argumentais ir neteisingą, nes prokurorė G. R. dirbo specializuotame nusikaltimų prieš nepilnamečius tyrimo skyriuje, jos darbo stažas prokuratūroje – 12 metų, drausminių nuobaudų neturėjo, ne kartą atestuota Generalinės prokuratūros atestacinėje komisijoje, turi kvalifikacinį rangą. Tai, kad paminėtame rašte buvo nurodyti atliktini tyrimo veiksmai, pareiškėjos teigimu, negali būti nei pagrindas, nei prielaida suabejoti prokuroro kompetencija, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas ne prokuratūroje, o Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariate. Pažymėjo, jog nors Išvadoje teigiama, kad ji, kontroliuodama G. R. atliekamą ikiteisminį tyrimą, turėjo gilintis į ikiteisminio tyrimo eigą, matyti aukščiau nurodytas ikiteisminio tyrimo klaidas ir duoti nurodymus jas ištaisyti, bet to nepadarė, tačiau nenurodyta, kokia konkreti teisės norma buvo pažeista. Be to, nors tiek Išvadoje, tiek įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teigiama, kad ji nedavė rašytinių nurodymų byloje, o tokiu būdu turėjo pasireikšti jos kontrolė (padaryta išvada dėl BPK 170 str. 3 d. nuostatos dėl privalomų nurodymų davimo nevykdymo), nebuvo vertintas jos paaiškinimas, kad kontrolė buvo vykdoma žodinių nurodymų forma, tai patvirtino ir prokurorė G. R. bei 2009 m. sausio 30 d. jos pavedimas šiai prokurorei atlikti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad „periodiškai būčiau informuojama apie bylos eigą“.

Pareiškėja teigė, kad prokurorė G. R. šį pavedimą vykdė, aptarimų ir informacijos pateikimo metu buvo aptariami tolesni tyrimo veiksmai. Neigė jai reiškiamas pretenzijas, kad ji nepareikalavo pašalinti padarytą pažeidimą ir pranešti pareiškėjui apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 23-1-834-08 buvo pradėtas 2008 m. lapkričio 30 d. Panemunės policijos komisariate, o G. R. perėmė bylą savo žinion 2009 m. sausio 30 d., t. y. po dviejų mėnesių, kai su pareiškėju, jo atstovaujama dukra ir įtariamuoju jau buvo atlikta dalis tyrimo veiksmų. Dėl argumento, jog nebuvo išreikalauti duomenys iš telekomunikacijos įmonių, pažymėjo, kad 2009 m. vasario 18 d. Kauno miesto apylinkės teismas patenkino prokurorės G. R. kreipimąsi ir priėmė nutartį išreikalauti tam tikrų abonentų mobiliojo ryšio telefonų išklotines. Negalėjo paaiškinti, kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau. Nesutiko, kad reikėjo duoti nurodymą G. R. apžiūrėti įvykio vietą, nes nusikaltimas galimai buvo padarytas 2008 m. lapkričio 21–23 d. arba dar anksčiau, o ikiteisminį tyrimą prokurorė perėmė 2009 m. sausio 30 d., t. y. praėjus po įvykio daugiau kaip dviems mėnesiams. Paaiškino, kad apie atliekamą tyrimą žinojo įtariamasis, todėl, pareiškėjos manymu, reikšmingų pėdsakų ar kitų objektų ieškoti tiksliai neįvardintose vietose, nebuvo tikslinga, ir tokio nurodymo nedavimas negali būti laikomas vienu iš svarbiausių ikiteisminio tyrimo bylos netinkamos ikiteisminio tyrimo kontrolės faktu.

Pareiškėja pažymėjo, kad prokurorei G. R. rašytinių nurodymų duoti neprivalėjo, nes jie buvo duoti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. žodžiu. Pasisakydama dėl Išvados teiginio, jog ji negalėjo nagrinėti 2009 m. sausio 24 d. A. Ū. skundo, o jį nagrinėdama viršijo suteiktus įgaliojimus ir priėmė niekuo nepagrįstą sprendimą, pareiškėja nurodė BPK 181 straipsnį ir paaiškino, kad A. Ū. skundo nagrinėjimo laiku, t. y. 2009 m. vasario 9 d., ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo atlikta tokių veiksmų, su kuriais susipažinęs įtariamasis būtų galėjęs pakenkti tyrimo sėkmei.

Padarė išvadą, kad, nagrinėdama A. Ū. skundą, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų. Nurodė, kad tuo metu, kai sprendė A. Ū. skundą dėl prokurorės G. R. nutarimo, ikiteisminis tyrimas buvo pavestas atlikti prokurorei G. R.. Atkreipė dėmesį į BPK 63 straipsnį, reglamentuojantį, kad ikiteisminį tyrimą atliekančio prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai gali apskųsti aukštesniajam prokurorui, pažymėjo, kad skunde buvo daugiau reikalavimų dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, todėl ji išsprendė visus išvardintus prašymus: leido susipažinti su tyrimo medžiaga, nurodė papildomai apklausti L.

S., atlikti D. K. raidos ekspertinį tyrimą. Nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2009 m. birželio 5 d. atostogavo, todėl šiuo laikotarpiu negalėjo būti aukštesniuoju prokuroru ikiteisminį tyrimą atliekančiai prokurorei G. R., negalėjo priimti procesinių ar organizacinių sprendimų. Atkreipė dėmesį, kad jau nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2009 m. birželio 2 d. bylos medžiaga buvo Generalinėje prokuratūroje ir teismo psichiatrinėje-psichologinėje ekspertizėje, todėl nebuvo galima vykdyti bylos kontrolės. Teigė, kad, priimant sprendimus ir vertinant tyrimo ir tyrimo kontrolės kokybę, komisija visiškai nevertino tų aplinkybių, kad tyrimo metu buvo gauta daug skundų, byla buvo siuntinėjama, ir tai trukdė atlikti tyrimo veiksmus, išnagrinėjus skundus, iš aukštesnių prokurorų nebuvo gauta nurodymų dėl bylos tyrimo krypčių ar taktikos.

Pažymėjo, kad prokurorės G. R. atliekami proceso veiksmai buvo skundžiami teismui, tačiau teismas šių skundų nepatenkino. Padarė išvadą, jog ikiteisminį tyrimą revizuojantis ikiteisminio tyrimo teisėjas nekonstatavo jokių ikiteisminio tyrimo pažeidimo faktų. Pabrėžė, kad kai ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, žinių, duomenų ar įtarimų apie „pedofilijos skandalą“, kuriame būtų įtariamas teisėjas ar kiti asmenys, nebuvo. Be to, kai D. K. pateikė skundus su duomenimis apie jo įvardintą naują įtariamąjį, t. y. teisėją, byla jau buvo perduota atlikti tolimesnius procesinius veiksmus Kauno apygardos prokuratūrai.

Pareiškėjos manymu, griežta nuobaudos rūšis – perkėlimas į žemesnes pareigas, neatitinka nuobaudos skyrimo kriterijų ir yra per griežta, kadangi faktinės tarnybinio nusižengimo aplinkybės nėra pagrindas pripažinti jį šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, jis nesukėlė sunkių pasekmių. Teigė, kad skiriant drausminę nuobaudą turėjo būti atsižvelgta į tai, jog ji nebuvo bausta drausmine tvarka, buvo ne kartą skatinta, teigiamai charakterizuojama, o jos kuruojami prokuratūros skyriai pasiekė gerų darbo rezultatų, Kauno miesto apylinkės prokuratūra pagal įvairius darbo rodiklius pasiekė geriausių darbo rezultatų tarp kitų prokuratūrų 2009 m. pirmą pusmetį.

Pažymėjo, kad jai buvo skirta griežtesnė nuobauda nei kitam, aukštesnes pareigas užimančiam prokurorui, nors tarnybinėse išvadose nurodyti tie patys pažeidimai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kada Generalinis prokuroras ar jo pavaduotojas, gavęs informaciją apie galimus pažeidimus, turi pradėti tarnybinį patikrinimą, todėl pareiškėjos argumentą, jog patikrinimas buvo pradėtas pavėluotai, laikė nepagrįstu. Pareiškėjos argumentų, jog nebuvo įrodyta jos kaltė, nepripažino, nes kalta veika yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų pasekmių, bet ir tokia veika, kai asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti. Pareiškėjos teiginiai, kad ji tyčia nesiekė atsiradusių padarinių, atsakovo nuomone, nekeičia tarnybinio tyrimo esmės ir rezultatų. Pabrėžė, kad skiriant nuobaudą, parenkant nuobaudos rūšį buvo atsižvelgta į pareiškėjos veiklą, charakteristiką, įvertinti padaryti pažeidimai, jų padarymo aplinkybės, todėl pareiškėjos argumentus, jog nuobaudos griežtumas niekuo nemotyvuotas, vertino kaip neteisingus. Nurodė, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas susijęs su proceso normų pažeidimu, nuobauda gali būti paskirta, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo daugiau nei 36 mėnesiai, todėl pareiškėjos argumentą dėl senaties termino nuobaudai skirti laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo, jo kontrolės ir atlikimo buvo prarastas laikas, o tuo pačiu ir galimi duomenys, o tai sąlygojo sudėtingos situacijos susidarymą baudžiamojoje byloje, kai yra vienas kitam prieštaraujantys dviejų pusių parodymai ir nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių kurios nors pusės poziciją, t. y. dėl padarytų pažeidimų kyla grėsmė ikiteisminio tyrimo sėkmei ir sudaromos prielaidos įtariamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsakovas pažymėjo, kad Kauno apygardos prokuratūrai ikiteisminis tyrimas buvo perduotas birželio mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl šiame tyrimo kontrolės ir organizavimo etape surinkti duomenys ar atlikti veiksmai nebegalėjo užpildyti padarytų spragų. Paaiškino, kad pareiškėja, pavedusi tyrimą G. R., nors apygardos prokuratūros rašte buvo nurodyti iki tol atlikto tyrimo, kurį prižiūrėjo prokurorė G. R., trūkumai, o tai galėjo sukelti abejonių šios prokurorės kompetencija, tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus, neįvykdė aukštesniojo prokuroro rašytinių nurodymų.

Nurodė, kad baudžiamąją bylą Kauno apygardos prokuratūra perdavė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai po patikrinimo, kuomet buvo nustatyta nemažai trūkumų (nepranešta pareiškėjui apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, neatlikta įvykio vietos apžiūra, neatliktas mažametės nukentėjusiosios teismo medicinos tyrimas, neišsamios liudytojų apklausos, neišreikalauti duomenys apie telekomunikacijų įvykius ir kt.). Padarė išvadą, kad kai ikiteisminį tyrimą atliko prokurorė G. R., pareiškėja, kontroliuodama ikiteisminį tyrimą, turėjo gilintis į jo eigą, matyti anksčiau nurodytas ikiteisminio tyrimo klaidas, duoti nurodymus jas ištaisyti, tačiau to nedarė.

Nurodė, kad pareiškėja nekontroliavo, kaip šalinami šie trūkumai, kadangi daugelio iš jų prokurorė G. R. taip ir nepašalino. Pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 29 d. įtariamasis A. Ū. pareiškė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; 2009 m. sausio 5 d. prokurorė G. R. šį prašymą atmetė. 2009 m. sausio 24 d. A. Ū. G. R. sprendimą apskundė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, ir pareiškėja 2009 m. vasario 9 d. iš dalies patenkino A. Ū. skundą – leido susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi.

Padarė išvadą, kad pareiškėja viršijo savo kompetenciją, nes BPK 181 straipsnio 1 dalis kategoriškai nustato, jog atsisakymas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga gali būti skundžiamas per 7 dienas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nurodė, kad A. Ū. savo skunde prašė apklausti L. S. ir atlikti mažametės D. K. raidos tyrimą. Nurodė BPK 178 straipsnio 2 dalį ir padarė išvadą, kad pareiškėja, tenkindama šiuos prašymus, atliko ne jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nes A. Ū. prašymą turėjo nagrinėti G.

R., o ne pareiškėja. Atsakovo manymu, pareiškėja, leisdama įtariamajam A. Ū. susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi, neįvertino situacijos byloje, priėmė niekuo nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo patvirtinta informacija, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2009 m. birželio 2 d. buvo Generalinėje prokuratūroje, o pareiškėją pavadavęs prokuroras, neturėdamas galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, negalėjo kontroliuoti tyrimo dėl pateisinamų priežasčių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ne pareiškėja, o Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. A. Č. sprendė, kas atliks ikiteisminį tyrimą, todėl būtent jis, priėmęs sprendimą dėl pavedimo konkrečiam prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą, privalo atsakyti už šį veiksmą, o ne jo pavaduotoja – pareiškėja. Pažymėjo, kad nors Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras buvo atkreipęs dėmesį į tyrimo vilkinimą, nurodęs surinkti telekomunikacinius duomenis, siekiant išsiaiškinti L. S. ir A. Ū. bendravimo laiką ir intensyvumą, prokurorė nurodymą vykdė tik po trijų savaičių ir tik iš dalies, kai 2009 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama leisti gauti tik A.

Ū. telefoninių pokalbių išklotines. Be to, nors Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras akcentavo, kad įvykio vietos apžiūra neatlikta nepateisinamai ilgai, kad būtina ją skubiai atlikti, būtina aiškintis pakitimus, įvykusius įvykio vietoje per praėjusį po galimo įvykio laiko tarpą, G. R. tik 2009 m. vasario 11 d., t. y. po dviejų savaičių, nuvyko apžiūrėti galimos įvykio vietos. Atkreipė dėmesį, kad nors Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašytiniame nurodyme buvo nurodyta apklausos metu išsiaiškinti, kada, kokiu konkrečiu laiku lankydavosi A.

Ū. pas L. S., ar likdavo nakvoti, kokie buvo A. Ū. santykiai su vaikais, ar A. Ū. gulėjo vienoje lovoje su mergaite, šie klausimai L. S. nebuvo užduoti ir šios aplinkybės nebuvo tiriamos, nebuvo iki to laiko apklausti ir L. S. kaimynai dėl A. Ū. lankymosi pas pastarąją ir kitų paminėtų aplinkybių. Pažymėjo, kad nors pareiškėja tvirtino nuolatos bendravusi su G. R., nuolatos kontroliavusi ikiteisminio tyrimo eigą, bet negalėjo paaiškinti, kodėl nebuvo vykdomi aukštesniojo prokuroro rašytiniai nurodymai ir nenustatomos aplinkybės, kurios kokiu nors būdu padėtų pašalinti prieštaravimus D.

K. ir įtariamojo A. Ū. parodymuose dėl pastarojo, L. S. ir mergaitės buvimo vietos konkrečiu laiku, kurios būtų atskleidusios ar paaiškinusios A. Ū. bendravimo su L. S. pobūdį ir tikslą. Todėl teismas laikė pagrįstomis tarnybinio patikrinimo išvadas, jog pareiškėja, kontroliuodama ikiteisminį tyrimą, nesigilino į tyrimo eigą, nekvalifikuotai vadovavo tyrimo atlikimui, nekontroliavo, kaip tyrimą atlieka prokurorė G. R., nesiėmė priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai. Teismas atsižvelgė į BPK 2, 21 straipsnius ir laikė pagrįstais atsakovo argumentus, jog pareiškėja, prižiūrėdama G.

R. atliekamą ikiteisminį tyrimą, nesiėmė priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pažymėjo, jog BPK 181 straipsnis imperatyviai numato prokurorės atsisakymo leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga apskundimo tvarką ir terminus. Kadangi G. R. atsisakė leisti susipažinti su tyrimo medžiaga 2009 m. sausio 5 d., teismas padarė išvadą, kad skundas galėjo būti paduotas tik iki 2009 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ne prokuratūrai. Teismas konstatavo, kad, leidusi susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pareiškėja viršijo savo kompetencijos ribas, pažeidė BPK 181 straipsnį.

Pareiškėjos aiškinimus, kad ji leido A. Ū. susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga 2009 m. vasario 9 d., vykdant prižiūrinčio prokuroro funkcijas, teismas vertino kaip bandymą pateisinti savo neteisėtus veiksmus, nes A. Ū. skundo dėl G. R. sprendimo gavimo metu pareiškėja dar nevykdė priežiūrinio prokuroro funkcijų. Atkreipė dėmesį, kad liudytoja G. R. tvirtino grįžusi iš kursų 2009 m. sausio 25 d. ir sužinojusi, kad A. Ū. jau susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir net ją kopijavo.

Teismas nurodė, kad Prokuratūros įstatymas numato, jog prokurorui tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jeigu nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio padarymo dienos nepraėjo šeši mėnesiai. Tuo atveju, kai prokuroras padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas (tai yra: priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo), tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai. Teismas nustatė, kad pareiškėja, būdama Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja, vykdydama priežiūrines funkcijas G. R. atliekamo ikiteisminio tyrimo atžvilgiu, išnagrinėjo A. Ū. skundą, kuriuo buvo skundžiamas G. R. sprendimas neleisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir neteisėtai jį patenkino, pažeisdama BPK 181 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, t. y. padarė proceso normų pažeidimą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu taikytina Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalies nuostata, numatanti, kad nuobauda gali būti paskirta per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Konstatavo, kad nuobauda paskirta nesibaigus nuobaudos skyrimo senaties terminui. Pareiškėjos teiginius, kad nebuvo prasmės atlikti tyrimo veiksmų, kad aukštesnio prokuroro nurodymai dėl būtinumo skubiai atlikti pirminius tyrimo veiksmus, siekiant surasti ir užfiksuoti galimus įrodymus, pašalinti proceso pažeidimus, teismas laikė prieštaraujančiais objektyviai tiesai ir protingumo bei racionalumo principams, liudijantiems, kad pareiškėja nepripažįsta pagrindinių prokuratūros sistemos veiklos principų. Taigi nuobauda pareiškėjai parinkta tinkamai, ir ji pagrįstai perkelta į pareigas, nesusijusias su kitų prokurorų kontrole. Teismas nustatė, kad G. R. neatliko arba atliko vėluojant ir netinkamai Kauno apygardos prokuratūroje 2009 m. sausio 28 d. vykusio pasitarimo metu išvardintus konkrečius veiksmus, o pareiškėja, kaip kontroliuojanti atliekamą ikiteisminį tyrimą, savo pareigas atliko netinkamai ir į tai nereagavo. Todėl teismas laikė pagrįstomis atsakovo išvadas, kad pareiškėja nesiėmė priemonių, jog būtų atlikti būtini pirminiai tyrimo veiksmai ir atskleista veika.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog tyrimą kontroliuojanti prokurorė privalo nurodymus duoti tik raštu, todėl padarė išvadą, kad inkriminuotos aplinkybės – netinkama tyrimo priežiūra ir nesiėmimas priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai – apima rašytinių nurodymų davimą, todėl pastarąją aplinkybę pašalino iš tarnybinio patikrinimo išvadų. Ištyręs įrodymus ir atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo metu padarytas išvadas, teismas konstatavo, kad pareiškėja nekontroliavo, kaip ikiteisminį tyrimą atlieka prokurorė G. R., nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, netinkamai kontroliavo, kaip vyksta tyrimas, neteisėtai ir nepagrįstai patenkino įtariamojo A. Ū. 2008 m. gruodžio 29 d. prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir tuo pažeidė BPK 2 straipsnį, 170 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnį, Rekomendacijų 15 punktą. Padarė išvadą, kad buvo pagrįstai pripažinta, jog tokiais veiksmais, dėl kurių tikėtinai buvo prarastos galimybės surinkti pirminius įrodymus, užsitęsė ikiteisminis tyrimas, buvo padaryta žala prokuratūros kaip valstybės institucijos prestižui visuomenėje, pakirstas pasitikėjimas prokurorais kaip nešališkais ikiteisminio tyrimo organizatoriais ir vadovais.

II. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja nepažeidė BPK 170 straipsnio ir Rekomendacijų 15 straipsnio nuostatų. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte nurodytus veiksmus prokurorė G. R. atliko. Teismas konstatavo, kad ji nekvalifikuotai vadovavo tyrimui, nors tokios formuluotės nei pranešime, nei Išvadoje, nei įsakymuose nėra. Teismas vadovavosi prielaidomis. Jis tik perrašė BPK 2, 21, 187 straipsnių reikalavimus, tačiau neįrodė, kodėl atsakovo nuostatos dėl šių normų pažeidimo yra pagrįstos.

2. Vadovaujantis Nuostatų 63.3 punktu, 2009 m. vasario 9 d. tyrimą byloje jau atliko prokurorė G. R., todėl ji jau vykdė prižiūrinčiojo prokuroro funkcijas. Teisės aktai nereglamentuoja situacijos, kaip turėtų būti sprendžiami skundai dėl prokurorų veiksmų bylose, kai sprendimą priima prokuroras, kontroliuodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiksmus, o po to pats perima bylos tyrimą, kurį kontroliuoja aukštesnysis prokuroras. Teismas nepagrįstai padarė išvadą prielaidų ir netikslių G. R. parodymų, kad A. Ū. su ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos dalimi susipažino ir susipažino iki priimant nutarimą, pagrindu.

Ikiteisminio tyrimo byla 2009 m. sausio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. J. rašto Nr. S-40-593/09 pagrindu D. K. skundui nagrinėti buvo persiųsta į apylinkės teismą ir grąžinta į prokuratūrą 2009 m. vasario 5 d. raštu Nr. S-51-593/2009, nutarimą dėl A. Ū. skundo ji priėmė 2009 m. vasario 9 d. ir šios dienos raštu Nr. 3-1437 apie tai informavo A. Ū.. Pranešimas A. Ū. iš prokuratūros raštinės buvo išsiųstas 2009 m. vasario 10 d. Iki to laiko A. Ū. apie jo skundo dalies prašymų patenkinimą nežinojo ir negalėjo žinoti, o G.

R. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Leidimas susipažinti su medžiaga savaime neigiamų pasekmių nesukelia. Žala ikiteisminio tyrimo sėkmei galėjo būti padaryta tik susipažinus su ikiteisminio tyrimo duomenimis, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė. Vadovaujantis Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtintų Rekomendacijų dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu 31.3, 32 punktais, Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-51 „Dėl baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) pavyzdžių patvirtinimo“ 1.61 punktu, A.

Ū. po pranešimo jam išsiuntimo į ją dėl susipažinimo nesikreipė, jokiam padėjėjui nepavedė šios funkcijos, G. R., pas kurią buvo ikiteisminio tyrimo byla, tvirtino taip pat nesupažindinusi, 2009 m. A. Ū. už dokumentų kopijų darymą pinigų į kasą nesumokėjo. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. G. 2009 m. kovo 9 d. parengta išvada Nr. P-283-09, tačiau nesiaiškino, ar ji buvo gauta Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, neatkreipė dėmesio į tai, kad jokios jos vizos, nukreipimo G.

R. vykdyti ant šio dokumento nėra, neatkreipė dėmesio į tai, kad nėra lydraščio. Išvada buvo įdėta į bylą 2009 m. kovo 16 d. persiunčiant bylą į Kauno miesto apylinkės teismą, tačiau jos nematė ir negalėjo matyti, taip pat negalėjo reikalauti, kad būtų vykdomi išvadoje nurodyti tyrimo veiksmai, kontroliuoti, nes jau 2009 m. balandžio 8 d. raštu ikiteisminio tyrimo byla vėl buvo išsiųsta Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui K. B.. Išvada tėra darbinis dokumentas, sprendžiant proceso dalyvio skundą, ir negali būti laikoma privalomu vykdyti aukštesniojo prokuroro nurodymu.

Pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnį, apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras (V. G.) nėra aukštesnysis prokuroras apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojui. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2009 m. birželio 2 d. ikiteisminio tyrimo byla buvo Generalinėje prokuratūroje ir teismo psichologinėje ekspertizėje, todėl ją pavadavęs prokuroras negalėjo kontroliuoti tyrimo. Tyrimo negalėjo kontroliuoti ir ji. 2010 m. balandžio 27 d. teismo posėdyje pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijos pirmininkui, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas, taip pat nepagrįstai nebuvo patenkintas prašymas įvertinti žiniasklaidos, informacinių portalų, politikų įtaką atsakovui priimant sprendimą patvirtinančius įrodymus.

Tarnybinė nuobauda jai buvo paskirta ne dėl prokuratūros veiklos principų sampratos, bet dėl konkrečių veiksmų konkrečioje byloje. Teismas neturėjo pagrindo išplėstai aiškinti nubaudimo motyvų ir tikslų. Teismo šališkumą įrodo teisėjo G. D. viešas komentaras TV3 žinių laidoje. Išankstinė informacija, galėjusi turėti įtakos 2010 m. birželio 27 d. teismo posėdžio eigai bei sprendimo priėmimui, buvo pateikta 2010 m. birželio 24 d. LNK žinių laidoje. Teismas neišsprendė jos prašymo dėl įpareigojimo atsakovui pateikti visą ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 23-1-834-08 kopiją, administracinėje byloje nėra duomenų, kad teismas susipažino su šios bylos medžiaga, vis tik sprendime aptarti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-834-08 surinkti duomenys, teismas juos vertino.

Teismas nepagrįstai nepatenkino jos prašymo, pateikto 2010 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu, išreikalauti ir pridėti prie bylos bei įvertinti tarnybinio patikrinimo medžiagą dėl Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro A. A. Č. veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-834-08. Tai gali turėti įtakos sprendžiant jos tarnybinio nusižengimo klausimą, nes vyriausiasis prokuroras taip pat vykdo aukštesniojo prokuroro funkcijas. 2009 m. spalio 30 d. įsakyme Nr. P-461 dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo parašyta, jog nuobauda skiriama už tarnybinį nusižengimą, kuris nurodytas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 punkte, tačiau įsakymo nuorodose į teisės normą, kuria vadovautasi skiriant tarnybinę nuobaudą, nurodytas visas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnis.

Įsakymo priėmimo pagrindo, t. y. įstatymo normos, kuria vadovaujamasi, nenurodymas yra vada ir pagrindas tokiam įsakymui panaikinti. Teismas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 punkto pagrindu turėjo ir galėjo vertinti tik vieną jos procesinį veiksmą – nutarimą leisti susipažinti su bylos medžiaga ir iš to kilusias pasekmes.

3. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta „nepagrįstai patenkino A. Ū. 2008 m. gruodžio 29 d. prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla“, nors ji sprendė A. Ū. 2009 m. sausio 24 d. skundą, gautą prokuratūroje 2009 m. sausio 28 d. Anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginys, jos ji negalėjo paaiškinti, kodėl ir kokia BPK norma rėmėsi, kai, perėmusi G. R. atliekamo ikiteisminio tyrimo kontrolę, 2009 m. vasario 9 d. sprendė prieš dvi savaites gauto A. Ū. skundo reikalavimus, neatitinka tikrovės, nes ji paaiškino, kokiomis normomis rėmėsi ir kodėl vykdė aukštesniojo prokuroro funkcijas. Galima rašymo apsirikimo klaida teismo sprendime – „išsiųsta į kursus ir grįžo tik sausio 125 d.“.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime buvo nurodyti šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėja klaidingai teigia, jog visi veiksmai, nurodyti K. B. rašte, buvo atlikti. Netinkamos kontrolės faktą patvirtina ir tai, kad, 2009 m. vasario 9 d. priimdama nutarimą leisti A. Ū. susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi, pareiškėja davė rašytinius nurodymus prokurorei G. R. – 2009 m. vasario 9 d.–2009 m. vasario 18 d. papildomai apklausti liudytoją L. S., 2009 m. vasario 9 d.–2009 m. vasario 20 d. atlikti D. K. raidos lygio ekspertinį tyrimą. Davusi šiuos nurodymus, pareiškėja nekontroliavo, kaip jie vykdomi, kadangi antrasis nurodymas nebuvo įvykdytas. Nekvalifikuotą pareiškėjos kontrolę patvirtina ir 2009 m. kovo 20 d. K. B. raštas.

2. Atsakovas atkreipė dėmesį į Nuostatų 63.3 punktą. Atsakovo nuomone, pareiškėja turėjo vadovautis viršesniu teisės aktu – BPK 181 straipsniu, kuriame aiškiai reglamentuotas skundų dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga nagrinėjimas.

3. Anot atsakovo, pareiškėja leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga davė pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Susipažinti su medžiaga galima ir nedarant kopijų, be to, neaišku, ar prokuratūroje laikomasi Generalinio prokuroro nustatytos kopijų darymo tvarkos.

4. Atsakovo teigimu, Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse yra numatyti skirtingi nuobaudos skyrimo terminai, o 2009 m. spalio 30 d. įsakymu skiriant nuobaudą pareiškėjai buvo taikytos abi šios dalys. Procesas, už kurį paskirta nuobauda, tęsėsi per visą laikotarpį, kol byla buvo Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, todėl šešių mėnesių terminas skaičiuotinas nuo bylos perdavimo į Kauno apygardos prokuratūrą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsniu, teismas negalėjo vertinti, ar politikai darė įtaką atsakovui priimant sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1060/11 apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra skundžiama atsakovo pareiškėjai, kaip Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojai, paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas. Iš bylos matyti, kad pati skundžiama tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-461, o perkėlimas į žemesnes pareigas buvo įvykdytas atsakovo 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-476, kuriuo pareiškėja buvo paskirta (perkelta) į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro pareigas).

Pasisakydama dėl nurodytų atsakovo įsakymų tarpusavio sąsajos Prokuratūros įstatymo taikymo prasme, kolegija pažymi, kad šie įsakymai yra atskiri administraciniai sprendimai, tačiau jie yra skirti taikyti ir įvykdyti prokurorui skiriamą vieną iš Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje numatytų tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Šioje teisės normoje yra nurodyta, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos:

1) pastaba;2) papeikimas;

3) kvalifikacinio rango pažeminimas;

4) perkėlimas į žemesnes pareigas;

5) atleidimas iš tarnybos. Pagal Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 6 punktą (bylai aktuali 2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1661 redakcija), prokuroras į žemesnes pareigas gali būti perkeltas, kai jam paskirta tarnybinė nuobauda - perkėlimas į žemesnes pareigas. Nei Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 4 punkte, nei 36 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyti žemesnių pareigų, į kurias prokuroras gali būti perkeltas taikant jam tokią tarnybinę nuobaudą, apibrėžimo kriterijai, t. y. nėra nurodytas žemesnių pareigų laipsniškumas, kuriuo būtina vadovautis skiriant šią tarnybinę nuobaudą.

Tokių kriterijų nėra ir tarnybinių nuobaudų skyrimą prokurorui reglamentuojančiuose Prokuratūros įstatymo 41 straipsnyje bei šios teisės normos pagrindu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d. įsakymų Nr. 1-9 patvirtintuose Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatuose (toliau – ir Nuostatai). Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad konkrečių žemesnių pareigų pasirinkimas, taikant prokurorui Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 4 punkte numatytą tarnybinę nuobaudą, yra tokią nuobaudą taikančio prokuroro (šiuo atveju - Generalinio prokuroro) diskrecija.

Tai reiškia, kad teismas gali nesutikti su konkrečių žemesnių pareigų pasirinkimu tik tuo atveju, kai pasirinktos žemesnės pareigos yra akivaizdžiai neproporcingos ir neadekvačios padarytam tarnybiniam nusižengimui ir tuo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų (ABTĮ 4 str. 6 d.). Tai taip pat reiškia, kad, spręsdamas pačios tarnybinės nuobaudos – perkėlimo į žemesnes pareigas – pagrįstumo klausimą, teismas gali taikyti proporcingumo ir nurodytus teisingumo bei protingumo kriterijus tik nustatęs, kad ši tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta ir prasižengusiam prokurorui galėjo būti paskirta švelnesnė Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1-3 punktuose numatyta nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija taip pat pažymėjo, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos prokurorui pasirinkimas (iš Prokuratūros įstatymo 40 str. numatytų) yra sureglamentuotas Nuostatų 6.2 punkte („pasirenkant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusio kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas reikšmingais aplinkybes“). Todėl, sprendžiant nurodytą klausimą, yra būtina vadovautis ir šiame punkte nustatytais kriterijais (pažymėtina, kad šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėja savo skunde teismui neigė paties tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, todėl nagrinėjamai bylai pirmiausia būtina ištirti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme išaiškinti) aplinkybę, ar, atlikdama savo pareigas, pareiškėja padarė paminėtame atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakyme nurodytus pažeidimus ir ar Prokuratūros įstatymo taikymo prasme šiame įsakyme nurodyti pažeidimai gali būti pripažinti tarnybiniais nusižengimais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš paminėto atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymo bei 2009 m. spalio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvados (kuri laikytina sudedamąja šio įsakymo dalimi) matyti, kad skundžiama tarnybinė nuobauda paskirta pareiškėjai už tai, kad: 1) ji pavedė ikiteisminį tyrimą (Nr. 23-1-00834-08) kvalifikacijos požiūriu netinkamam prokurorui, 2) nekontroliavo, kaip ikiteisminį tyrimą atlieka prokurorė G. R., 3) nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai, 4) nesiėmė priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, 5) netinkamai kontroliavo kaip vyksta tyrimas, 6) nedavė rašytinių nurodymų byloje, 7) neteisėtai ir nepagrįstai patenkino įtariamojo A. Ū. 2008 m. gruodžio 29 d. prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Išvardinti pažeidimai įsakyme kvalifikuoti kaip proceso įstatymo (BPK 2 str., 170 str. 2 d., 181 str.) pažeidimai. Aptariamame įsakyme taip pat nurodyta, kad tokiu būdu padaryta žala prokuratūros kaip valstybės institucijos prestižui visuomenėje, pakirstas pasitikėjimas prokurorais kaip nešališkais ikiteisminio tyrimo organizatoriais ir vadovais.

Pasisakydama dėl išvardintų, skundžiamame įsakyme nurodytų pareiškėjos tariamai padarytų nusižengimų apibūdinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ir argumentais, kad ne pareiškėja, o jos tiesioginis vadovas pavedė atlikti paminėtą ikiteisminį tyrimą prokurorei G. R.. Todėl jau vien dėl to atitinkamas priekaištas pareiškėjai dėl netinkamo prokuroro pasirinkimo negali būti siejamas su pareiškėja ir jos pareigų vykdymu. 2, 3, 4 ir 5 pažeidimų formuluotės skundžiamame atsakovo įsakyme yra bendrojo pobūdžio ir savaime neatskleidžia pareiškėjos tariamai padarytų tarnybinių nusižengimų turinio. Tačiau nurodyti procesinio pobūdžio pažeidimai fakto nustatymo prasme turi būti siejami su skundžiamame atsakovo įsakyme nurodytais Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. nurodymais. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant klausimą dėl skundžiamame atsakovo įsakyme pareiškėjai skirtų kaltinimų pagrįstumo, yra būtina išaiškinti ir įvertinti šių Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro nurodymų reikšmę nagrinėjamai bylai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog aptariami nurodymai yra suformuluoti 2009 m. sausio 28 d. rašte ir yra adresuoti pareiškėjos tiesioginiam vadovui - Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui A. A. Č.. Iš šio rašto matyti, kad jame yra apibūdinta paminėto ikiteisminio tyrimo padėtis, susiklosčiusi nuo jo pradžios (pažymėtina, kad, pagal bylos duomenis, tyrimas buvo pradėtas, gavus 2008 m. lapkričio 30 d. pranešimą apie tariamai padarytą nusikaltimą). Rašte išsamiai išvardinti iki tol padaryti tyrimo trūkumai, kurie, kaip nurodyta rašte, pasireiškė atitinkamų skubiai būtinų atlikti procesinių veiksmų neatlikimu, ir pateikti nurodymai šiuos trūkumus pašalinti, nurodant, kas ir kaip turi būti padaryta.

Kolegija pažymi, kad nors šis raštas ir buvo adresuotas Kauno miesto apylinkės prokuratūros vadovui A. A. Č., tačiau pastarojo raštu (rezoliucija) jo vykdymas pavestas atlikti pareiškėjai. Pažymėtina, kad šioje rezoliucijoje pareiškėjai pavesta „padėti G. R. atlikti ikiteisminį tyrimą ir apie rezultatus pranešti Kauno apygardos prokuratūrai“. Pasisakydama dėl aptariamame Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro rašte pateiktų nurodymų privalomumo pareiškėjai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad toks privalomumas įstatymo lygmeniu yra nustatytas Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi (bylai aktuali 2008 m. liepos 1 d.

įstatymo Nr. X-1661 redakcija), pagal kurią teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro nurodymai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, paminėta pavedimo pareiškėjai formuluotė (padėti atlikti ikiteisminį tyrimą) bei rašte pakankamai aiškiai ir imperatyviai suformuluotos užduotys, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad, gavusi tokį pavedimą, pareiškėja visais įmanomais procesiniais būdais privalėjo asmeniškai užtikrinti jame pateiktų nurodymų neatidėliotiną įvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip matyti iš bylos, pareiškėja 2009 m. sausio 30 d. pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti prokurorei G. R. su nuoroda pastarajai - „apie bylos tyrimo eigą periodiškai informuoti, aptarti bylos eigą 2009 m. vasario 17 d.“ Iš bylos taip pat matyti, kad aptariamame 2009 m. sausio 28 d. rašte nurodytas kaip nedelsiant atliktinas procesinis veiksmas dėl įvykio vietos apžiūros faktiškai buvo atliktas tik po 11 dienų, nurodymas dėl telekomunikacinių duomenų surinkimo buvo pradėtas vykdyti tik 2009 m. vasario 18 d.

Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes ir sutikdama su šiuo klausimu pateiktais pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja, kontroliuodama ikiteisminį tyrimą, nesigilino į tyrimo eigą, nekvalifikuotai vadovavo tyrimo atlikimui, nekontroliavo, kaip tyrimą atlieka prokurorė G. R., nesiėmė priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš bylos matyti, kad 2008 m. gruodžio 29 d., t. y. įtarimų pateikimo dieną, įtariamasis asmuo A. Ū. buvo pateikęs prašymą leisti jam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šis prašymas tuomet tyrimą kontroliavusios prokurorės G. R. 2009 m. sausio 5 d. nutarimu buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šių veiksmų atlikimo metu teisiniai santykiai dėl įtariamojo teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis buvo reglamentuojami specialios BPK normos – 181 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. 2336 redakcija), pagal kurio 1 dalį prokuroro nutarimas atsisakyti leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis per septynias dienas galėjo būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pareiškėja, 2009 m. vasario 9 d. nutarimu iš dalies patenkindama A. Ū. skundą dėl paminėto G. R. 2009 m. sausio 5 d. nutarimo ir leisdama A. Ū. susipažinti su dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos, akivaizdžiai pažeidė BPK 181 straipsnio 1 dalį ir tuo priėmė neteisėtą sprendimą. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atitinkama pirmosios instancijos teismo išvada kolegijos pripažintina taip pat pagrįsta.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų pareiškėjos padarytų nusižengimų įvertinimo jos tarnybinės atsakomybės taikymo požiūriu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad šie pažeidimai yra procesiniai, todėl Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio prasme laikytini savo funkcijas atliekančio prokuroro proceso įstatymų normų pažeidimais (7 d.). Tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, reiškia, kad tarnybinė nuobauda už šiuos pažeidimus pareiškėjai buvo paskirta nepažeidus šioje teisės normoje nustatyto trisdešimt šešių mėnesių termino.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nurodyti pareiškėjos padaryti nusižengimai, nors ir kontekste kitų šioje byloje nesvarstytinų procesinių ir organizacinių pažeidimų, tiriant paminėtą ikiteisminę bylą (apie juos kalbama Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartyje), sukėlė prokuratūros sistemai itin neigiamas pasekmes. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su atitinkama pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatavo, kad Nuostatų 6.2 punkto taikymo prasme šis faktorius yra reikšmingas pareiškėjai skirtinos tarnybinės nuobaudos pasirinkimui iš Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio numatytų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokiam pasirinkimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad pareiškėja, netinkamai atlikdama su paminėtais Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nurodymais susijusias pareigas, buvo ir viena iš Kauno miesto apylinkės prokuratūros vadovų - vyriausiojo prokuroro pavaduotoja. Tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ne tik nesumenkina jos tarnybinės atsakomybės, o, priešingai, ją padidina. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas – yra adekvati ir proporcinga jos padarytiems pažeidimams.

Kaip nurodyta aukščiau, konkrečių žemesnių pareigų pasirinkimas yra tarnybinę nuobaudą (perkėlimą į žemesnes pareigas) skiriančio prokuroro diskrecija. Aukščiau nurodytos faktinės bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjai paskirtos žemesnės pareigos yra akivaizdžiai neproporcingos ir neadekvačios padarytam tarnybiniam nusižengimui ir tuo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą paliko nepakeistu, o apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja R. Č. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011.

Prašyme nurodo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju materialinės teisės normų pažeidimas yra akivaizdus, nes kyla pagrįstų abejonių dėl Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašto klaidingo privalomumo pareiškėjai vykdyti aiškinimo, kas akivaizdžiai turėjo įtakos apeliacinės instancijos teismui priimant nutartį atmesti pareiškėjos skundą. Anot pareiškėjos, jai negalėjo būti ir nebuvo žinoma ta aplinkybė, kad teismas neteisingai išnagrinės vizos (nurodymo jai) turinį, išdėstytą Kauno apygardos prokuratūros 2009 m. sausio 28 d. rašte, todėl yra pagrindas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymui sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, jog proceso atnaujinimo tikslas yra kiek įmanoma didesnis objektyvumas, nagrinėjant bylas, pasiekimas atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, kad byla galėjo būti neteisingai išspręsta, nustatymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010). ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Nagrinėjamu atveju iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jis, visų pirma, yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatytu pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatyta, jog „procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: [...] 2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. Prašyme dėl proceso atnaujinimo inter alia nurodoma, jog administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte pareiškėjos atžvilgiu išdėstytų nurodymų privalomumą, kas, pareiškėjos nuomone, akivaizdžiai turėjo įtakos apeliacinės instancijos teismui priimant nutartį atmesti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 turinio matyti, kad nagrinėdamas bylą ir spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte išdėstytoje rezoliucijoje, adresuotoje pareiškėjai, jai pavesta „padėti G. R. atlikti ikiteisminį tyrimą ir apie rezultatus pranešti Kauno apygardos prokuratūrai“. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, paminėta pavedimo pareiškėjai formuluotė (padėti atlikti ikiteisminį tyrimą) bei rašte pakankamai aiškiai ir imperatyviai suformuluotos užduotys, apeliacinės instancijos teismo manymu, leidžia daryti išvadą, kad, gavusi tokį pavedimą, pareiškėja visais įmanomais procesiniais būdais privalėjo asmeniškai užtikrinti jame pateiktų nurodymų neatidėliotiną įvykdymą (t. 4, b. l. 108).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėja nesutinka su šiuo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte išdėstytos rezoliucijos privalomumo jai išaiškinimu, tačiau iš esmės nepateikia jokių naujų objektyvių duomenų, akivaizdžiai leidžiančių kitaip įvertinti (interpretuoti) minėtos rezoliucijos turinį. Nors prie prašymo dėl proceso atnaujinimo pareiškėja pridėjo teismų procesinius sprendimus - Lietuvos aukščiausiojo teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-159-361/2011 ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartį byloje Nr. 1S-609-511/2010 (t. 4, 126 – 157), tačiau nė viename iš šių teismų procesinių sprendimų nebuvo atskleista nauja Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte išdėstytos rezoliucijos privalomumo interpretacija.

Be to, visi šie teismų procesiniai sprendimai (išskyrus Lietuvos aukščiausiojo teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011) buvo priimti iki 2011 m. spalio 10 d., t. y. iki administracinės bylos Nr. A143-1060/2011 (bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą) galutinio išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme datos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyti argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 akivaizdžiai neteisingai išaiškino Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte išdėstytos rezoliucijos turinį.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės analogiškus argumentus pareiškėja buvo išdėsčius ir savo apeliaciniame skunde, pateiktame administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 (t. 4, b. l. 1 – 8), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti. Kita vertus, nors prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 netinkamai taikė materialinės teisės normas, tačiau prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra keliamas klausimas dėl konkrečių materialinės teisės normų turinio neteisingo aiškinimo ar taikymo, taip pat nėra pateikta jokio alternatyvaus apeliacinės instancijos teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kuris prieštarautų šio teismo išvadomis ir iš kurio būtų galima spręsti apie esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant. Todėl, konstatuotina, jog šie pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos R. Č. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1060/2011 pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramūnas Gadliauskas Romanas Klišauskas