2013-10-29 Nr. BB-2006-1-51-1-00077-2012-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-413/2013

Teisminio proceso Nr. 1-51-1-00077-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.14.5.1;

2.1.7.4.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olegas Fedosiuko, sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

teismo posėdyje žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžio.

Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu S. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, įpareigojant ją be bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 23 iki 6 valandos.

Priteista iš S. V. nukentėjusiajai J. Š. 2000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 800 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu panaikintas Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: S. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). J. Š. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. V. buvo kaltinama tuo, kad 2011 m. gruodžio 16 d., apie 11.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atvykusi pas J. Š. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), pranešė jai apie tariamai įvykusį eismo įvykį, kurio metu nukentėjo jos sesuo L. P. , kad ji sunkiai sužalota ir jai būtina atlikti operaciją, tuo pagrindu paprašė J. Š. paskolinti 2000 Lt; gavusi iš jos 2000 Lt, savo naudai apgaule įgijo svetimą turtą – J. Š. priklausančius pinigus.

Dėl šios veikos S. V. apeliacinės instancijos teismo išteisinta konstatavus, kad byloje neįrodyta, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja A. Sabaliauskienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų. Kasaciniame skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog S. V. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių, o tarp nukentėjusiosios J. Š. ir S. V. galėjo būti susiklostę civiliniai teisiniai santykiai – paskola, nepagrįsta. Tokių aplinkybių nepatvirtino nei nukentėjusioji J. Š. , nei S. V. , kuri apskritai neigė, kad buvo atvykusi pas J. Š. ir paėmė iš jos pinigus. Apeliacinės instancijos teismas civilinių santykių buvimą tarp nukentėjusiosios J. Š. ir S. V. nurodo tik kaip prielaidą, nevertindamas byloje surinktų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad S. V. pinigus iš nukentėjusiosios pasisavino panaudodama apgaulę, ir į tai, kad ji net neketino tų pinigų grąžinti (neatsakė į skambučius, neigė gavusi pinigų), jos tyčia iš karto buvo nukreipta į pinigų pasisavinimą. Apgaulė pasireiškė tuo, kad S. V. pateikė žinomai melagingus duomenis, kad pinigai reikalingi jos seseriai L. P. , kuri neva pakliuvo į avariją ir buvo sužalota. Analogiška sukčiavimo schema yra naudojama daugelyje sukčiavimo atvejų, kai pranešama apie neva avarijoje sužalotus žmones.

S. V. veikoje yra visi apgaulės kriterijai, suformuoti teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-335/2010), t. y. objektyvios tiesos iškraipymas, tikslas suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą), tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją. S. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ne tik neigė bet kokį pinigų paėmimą (ar pasiskolinimą) iš J. Š. , bet ir atvykimą pas nukentėjusiąją 2011 m. gruodžio 15 d., nors jos atvykimą į Akmenės r., Papilės mstl.

įrodo nukentėjusiosios J. Š. , liudytojų E. Š. , J. Š. , J. B. parodymai, taip pat informacija gauta iš telekomunikacinių paslaugų teikėjų, kad S. V. priklausantis telefonas užfiksuotas Papilės mstl. J. B. asmens atpažinimo metu atpažino S. V. . Šias aplinkybes įvertino pirmosios instancijos teismas ir pripažino tokius duomenis įrodymais, jų nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje paminėjo pažymą, kurioje nurodyta, kad S. V. 2011 m. gruodžio 16 d. jai priklausančiu automobiliu „Dawoo Lanos“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, tačiau šio įrodymo teismas išsamiai neištyrė, nesiaiškino, iš kokių duomenų pažymą išdavę asmenys nustatė, kad 2011 m. gruodžio 16 d. automobilis stovėjo saugomoje aikštelėje (pažyma pateikta žymiai vėliau byloje).

Kartu teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados (iš nuosprendžio turinio galima manyti, kad jis tokiai išvadai pritarė), jog 2011 m. gruodžio 16 d. S. V. gavo iš J. Š. 2000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nevertino teisme apklaustų liudytojų R. K. , V. P. K. parodymų, šiuos asmenis kviesti kaip liudytojus prašė būtent S. V. . Liudytojai patvirtino, kad laidotuvių metu, t. y. prieš įvykdant nusikalstamą veiką, tarp S. V. ir J. Š. santykiai buvo geri, jos bendravo (tai paneigė S. V. keliamą versiją), todėl S. V. turėjo galimybę piktnaudžiauti nukentėjusiosios pasitikėjimu ir įgyti jos turtą apgaule.

Išdėstytos aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo, nenustatė bylos išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, todėl darytina išvada, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. V. proceso metu nuolat keldavo naujas versijas, jog nukentėjusioji iš jos skolinosi, jos tėvas jai buvo skolingas, kad mobiliojo ryšio telefonu galėjo naudotis ne ji ir pan.

Atsiliepime į kasacinį skundą išteisintoji S. V. prašo jį atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį. Išteisintoji nurodo, kad skunde keliamos versijos prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei surinktiems įrodymams. Atsiliepime taip pat išdėstyta, išteisintosios manymu, bylai reikšmingų įvykių chronologija, pabrėžiamas jai iškeltų kaltinimų nepagrįstumas.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. V. pagal kaltinimą sukčiavimu, konstatavo, kad byloje nėra objektyviai įrodyta, jog S. V. užvaldė J. Š. turtą (2000 Lt) apgaule. Nors išteisinamajame nuosprendyje yra teiginys apie tai, kad tarp nukentėjusiosios J. Š. ir S. V. galėjo būti susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, tačiau S. V. išteisinimo pagrindas yra kitoks – byloje neįrodytas veikos padarymo faktas. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, kuriais bandoma paneigti civilinį teisinį ir pagrįsti kriminalinį veikos pobūdį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas sukčiavimu S. V. buvo grindžiamas J. Š. ir jos dukterų E. Š. ir J. Š. parodymais, kad S. V. kitą dieną po tėvo laidotuvių atvyko pas nukentėjusiąją į namus, išviliojo 2000 Lt apgaudama dėl to, kad jos sesuo pateko į avariją, jai reikia daryti operaciją, melagingai pažadėdama grąžinti pinigus, kai gaus darbo užmokestį. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje šių artimais giminystės ryšiais susietų liudytojų parodymų nepakanka minėtiems faktams įrodyti. Tuo tarpu kiti byloje esantys įrodymai, kurie, anot kasatorės, nebuvo tinkamai įvertinti, patvirtina ne sukčiavimo faktą, bet tik S. V. tikėtiną atvykimą pas J. Š. į namus 2011 m. gruodžio 16 d.

Pažymėtina, kad vertinant įrodymus šioje byloje labai svarbu atsižvelgti į bendrą byloje minimų įvykių kontekstą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. V. yra J. Š. mirusio vyro A. Š. duktė iš pirmosios santuokos. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad iki A. Š. mirties nukentėjusioji ir išteisintoji praktiškai nebendravo, po laidotuvių jų santykiai pablogėjo, nes S. V. įtarė, kad J. Š. slepia tikrąsias jos tėvo aplinkybes. S. V. ir jos sesuo L. P. 2012 m. sausio 3 d. kreipėsi į Akmenės r. apylinkės prokuratūrą su prašymu dėl savo tėvo A. Š. mirties aplinkybių nustatymo ir kūno ištyrimo. Tik sužinojusi apie tai nukentėjusioji oficialiai pareiškė apie S. V. prieš ją padarytą sukčiavimą. Pirmą kartą ji apie tai pranešė per apklausą (2012 m. sausio 16 d.), į kurią buvo iškviesta atliekant tyrimą pagal S. V. ir L. P. pareiškimą (T. 1, b. l. 16). Apklaustos teisme tiek nukentėjusioji J. Š. , tiek jos dukterys E. Š. ir J. Š. patvirtino, kad informaciją apie 2000 Lt išviliojimą nutarė kelti sužinojusios apie kvietimą į apklausą dėl tėvo mirties aplinkybių (T. 1, b. l. 190-191). Taigi nukentėjusioji ir jos dukterys dar prieš ikiteisminio tyrimo pradžią turėjo pagrindą pykti ant kaltinamosios dėl kreipimosi į prokuratūrą, į tai buvo atsižvelgta vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Nesant kitų įrodymų apie S. V. panaudotą apgaulę, taip pat rašytinių įrodymų apie 2000 Lt skolinimą, apeliacinės instancijos teismas suabejojo nukentėjusiosios ir jos dukterų parodymų objektyvumu ir skolinimosi bei panaudotos apgaulės faktų įrodytumu. Įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad, taip spręsdamas, apeliacinės instancijos teismas pažeistų BPK 20 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas