2013-10-09 Nr. AB-6082-3-61-3-02599-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1574/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02599-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.7.; 11.10.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. S. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 51S-85 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje mirusiajam Z. S.“ (toliau – ir Tarnybos Sprendimas).

Skunde pareiškėja paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstituciją, kitus teisės aktus, o taip pat mirusiojo Z. S., jo paveldėtojų teises ir teisėtus interesus. Pareiškėja yra mirusio Z. S. sutuoktinė, kuri paveldėjo visą jo turtą. Z. S. buvo pareiškęs norą susigrąžinti visą jo motinos J. S. valdytą žemę natūra, tačiau atsakovas priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį – 0,0524 ha atkūrimą kompensuojant pinigais.

Pareiškėja nesutiko su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, nes siekia susigrąžinti žemę natūra. Manė, kad jos kaip paveldėtojos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, nes ji buvo atvykusi į svarstymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir sprendimo priėmimą, tačiau skundžiamas sprendimas ir Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. 51SD-(12.51.92.)-696 (b. l.

8) buvo priimti jai nedalyvaujant ir dėl to buvo pažeista Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, kuri įpareigoja apie sprendimo priėmimo laiką raštu informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytus piliečius. NŽT priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į mirusiajam Z. S. tenkančią 0,0524 ha dalį žemės, atlyginant pinigais, ir už 0,0524 ha žemės išmokant 322 Lt kompensaciją, ir tokiu būdu pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Teigė, kad vidutinės žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma kompensuojama tik tuo atveju, kada asmuo atsisako jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo, tačiau Z.

S. neatsisakė jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, todėl šiuo atveju priimant skundžiamą sprendimą kompensuoti vidutinę žemės sklypo vertę, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Iš Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies matyti, jog atlyginimas už žemę pinigais gali būti taikomas, kai nėra galimybės perduoti lygiaverčio žemės sklypo, ar nėra galimybės perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, ar kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse.

Todėl nuosavybės teisių atkūrimas suteikiant lygiavertį žemės sklypą, ir esant tokiai aiškiai išreikštai pareiškėjo valiai, neginčytinai turi būti taikomas, ir tik nesant galimybės paskirti lygiaverčio žemės sklypo, ar kitu būdu užtikrinti lygiavertiškumo principo taikymo, spręstinas klausimas dėl atlyginimo pinigais kompensuojant žemės sklypo vertę. Tarnyba, nespręsdama lygiaverčio žemės sklypo perdavimo ar perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai klausimo ir atkurdama nuosavybės teises Z.

S. kompensuojant žemės vertę pinigais, pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies, bei 16 straipsnio 9 dalies nuostatas. Skundžiamame sprendime nurodyta 322 Lt kompensacijos suma už 0,0524 ha žemės sklypą yra neteisinga ir neužtikrinanti lygiavertiškumo principo, numatyto Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, nes ji neužtikrina nuosavybės teisių atkūrimo bei pažeidžia Konstituciją. Skundžiamame sprendime nebuvo išaiškinta, kodėl žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja, šiuo metu išperkama valstybės už ją atlyginant pinigais, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y. nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ir priimamas neužtikrinant objektyvumo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 28-31) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus (toliau – Elektrėnų skyrius) 2012 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 51SD-225 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ (b. l.

37) buvo informuota, kad 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymui turi galimybę pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Taip pat, pareiškėja buvo informuota, kad tuo atveju, jeigu pageidauja pasinaudoti šio pakeitimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, tai privalo iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą. J. S. mirusiojo Z.

S. vardu Elektrėnų skyriui 2012 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą (b. l. 36), kuriame išreiškė valią dėl atlyginimo būdo, t. y. prašė atlyginti pinigais už valstybės išperkamą žemę Elektrėnų mieste, taip pat nurodė banko sąskaitą (numerį), į kurią turi būti pervesti pinigai. Elektrėnų skyrius 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu Nr. 51SD-(14.51.92)-62 pakvietė pareiškėją 2012 m. rugsėjo 11 d. 10 val. dalyvauti svarstyme dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir sprendimo priėmimo (atlyginant pinigais). Pareiškėja buvo informuota, kad neatvykus į svarstymą, sprendimas bus priimtas jai nedalyvaujant.

Elektrėnų skyrius, tenkindamas pareiškėjos 2012 m. gegužės 31 d. prašymą, 2012 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr. 51S-85 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje mirusiajam Z. S.“, kuriuo atkūrė nuosavybės teises į 0,0524 ha dalį žemės, t. y. už 0,0524 ha žemės atlygino pinigais. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.4. punktą ir Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 redakcija) pareiškėjai buvo paskaičiuota 322 Lt kompensacija.

Skundžiamas sprendimas buvo priimtas pareiškėjai prašant. Z. S. likęs neatkurtas plotas, t. y. 0,0524 ha, negali būti suformuotas kaip naujas žemės sklypas, nes yra nepakankamas žemės plotas, taip pat negali būti perduodamas lygiavertis žemės sklypas Elektrėnų mieste, nes naujam žemės sklypui nepakanka likusios žemės vertės. Z. S. 1999 m. balandžio 15 d. buvo pateikęs prašymą skirti žemės sklypą namo statybai Elektrėnų mieste ir iki savo mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini), valios dėl atlyginimo būdo nepakeitė, o pagal minėtą būdą galimybių atkurti nuosavybės teisės nėra, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 53−58) pareiškėjos J. S. skundą atmetė.

Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad pareiškėjos J. S. vyras Z. S. 1991 m. rugsėjo 26 d. pateikė Trakų rajono Vievio apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti žemę, kurią iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jo motina J. S., o 1999 m. balandžio 15 d. pateikė Trakų rajono žemėtvarkos skyriui prašymą iš jam priklausančios žemės išskirti žemės sklypą namo statybai Elektrėnų miesto teritorijoje (b. l. 40). Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 2 d. pažyma Nr. 124 nustatyta, kad Z. S. turi nuosavybės teisę į 0,20 ha žemės, buvusios Vilniaus apskrities, Trakų rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (dabar Elektrėnų mieste), nuosavybės teisėmis valdytos J. S. (b. l. 39). Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. S 46-144 buvo atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui Z. S. tenkančią 0,1476 ha dalį žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1476 ha ploto žemės sklypą Elektrėnų mieste, Elektrėnų savivaldybėje, taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į jam tenkančios žemės valdos dalį – 0,0524 ha žemės, bus atkurtos vėliau (b. l. 38). Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 51S-85 atkurtos nuosavybės teisės į Z. S. tenkančią 0,0524 ha dalį žemės atlyginant pinigais – 322 Lt (b. l. 33).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo esmė – ar pagrįstai Elektrėnų skyrius priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į Z. S. tenkančią 0,0524 ha dalį žemės atlyginant pinigais – 322 Lt.

Pagal bylos duomenis, atsakovas vadovaudamasis teisinio reglamentavimo pakeitimais – 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymu – dėl galimybės piliečiui, kurio prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra nagrinėjamas, pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, 2012 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 51SD-225 informavo pareiškėją, jog yra galimybė pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais ir kad tuo atveju, jeigu pageidauja pasinaudoti šiame įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, tai privalo iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą Elektrėnų skyriui.

Atsižvelgdama į tai, pareiškėja 2012 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą atlyginti pinigais už valstybės išperkamą žemę Elektrėnų mieste, bei nurodė banko sąskaitą (numerį), į kurią turi būti pervesti pinigai. Teismo nuomone, šie duomenys patvirtino, jog pareiškėja išreiškė valią, kad už valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta pinigais. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą priešingai vertinti ginčo situaciją. Minėtas pareiškėjos prašymas paneigia skunde nurodytą aplinkybę, jog atsakovas pakeitė Z.

S. 1999 m. balandžio 15 d. prašyme nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Apibendrindamas pasisakė, kad nuosavybės teises atkurianti institucija, nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę kitu būdu, šiuo prašymu, kuriame išreikšta pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi pagrįstai ir teisėtai. Konstatavęs, kad ginčijamu sprendimu nurodyto žemės sklypo vertė paskaičiuota teisės aktų – Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 redakcija) nustatyta tvarka, bei vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl 0,0524 ha žemės vertės nustatymo.

Teismas, išanalizavęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas atmetė pareiškėjos argumentą, kad Z. S. neatsisakė jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto ar neįrengto žemės sklypo individualiai statybai, todėl priimant ginčijamą sprendimą kompensuoti vidutinę žemės sklypo vertę, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. S 46-144 buvo atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui Z. S. tenkančią 0,1476 ha dalį žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1476 ha ploto žemės sklypą Elektrėnų mieste, Elektrėnų savivaldybėje, o Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis nenumato, kad piliečiui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn daugiau kaip vienas naudojamas ar naujas žemės sklypas.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad turėjo būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas, teismas pasisakė, kad Atkūrimo įstatymas, kurio 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatos reglamentuoja lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo perdavimą neatlygintinai nuosavybėn, nenumato, kad piliečiui gali būti perduoti keli lygiaverčiai žemės sklypai individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai.

Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 18 straipsni 2 dalies nuostatos, kadangi sprendimas buvo priimtas jai nedalyvaujant. Nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu Nr. 51SD-(14.51.92)-62 pareiškėja buvo informuota apie 2012 m. rugsėjo 11 d. 10 val. vyksiantį svarstymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir sprendimo priėmimo (atlyginant pinigais), nurodant, kad pareiškėjai neatvykus į svarstymą, sprendimas bus priimtas jai nedalyvaujant. Pareiškėja dalyvavo 2012 m. rugsėjo 11 d. svarstyme, tačiau sprendimą atsisakė paimti. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant, nėra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad sprendimas negali būti priimtas tuo atveju, jeigu asmuo buvo atvykęs, tačiau dėl tam tikrų priežasčių pasišalino ar, kaip nagrinėjamu atveju, atsisakė paimti sprendimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, teiginiai dėl Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjos argumentus, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, teismas pažymėjo, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1 priede, todėl sprendime gali būti nurodyta tik tokie duomenys, kokie nustatyti.

III. Pareiškėja J. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 62–66), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialinės bei procesinės teisės normas, todėl turi būti panaikintas.

2) Nuo pat pirmojo kreipimosi į dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. S. išreiškė norą susigrąžinti visą jo mamos J. S. valdytą žemę natūra, tačiau atsakovas į šį pageidavimą neatsižvelgė, priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį – 0,0524 ha atkūrimą, kompensuojant pinigais. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja išreiškė valią, kad už valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta pinigais. Teigia, kad mirusio vyro pirminės valios pakeitimas vyko pažeidžiant Lietuvos Respublikos galiojančius įstatymus ir kitus poįstatyminius teisės aktus, ji nesuprato ir jai nebuvo paaiškinta, kad už grąžinamą žemę pinigais bus atlyginta tik 322 Lt.

3) Pareiškėja buvo suklaidinta – NŽT 2012 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 51SD-225 gavo vėliau nei 2012 m. gegužės 24 d., apsispręsti dėl valios pakeitimo turėjo iki 2012 m. birželio 1 d. Būdama apdairi ir sąžininga nedelsdama, 2012 m. gegužės 31 d., nuvyko į NŽT skyrių, kur jai buvo paaiškinta, kad ji privalo užpildyti atsakovo pateiktos formos prašymą, arba nuosavybės teisės iš viso nebus atkurtos, todėl neturėdama teisinio išsilavinimo ir laiko pagalvoti ir/ar apsispręsti, pasitarti su teisininkais ar šiuos reikalus išmanančiais žmonėmis, neskaičius pasirašė atsakovo prašymą, kurio turinys nebuvo išaiškintas.

4) Teismas nevertindamas ginčijamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, o konstatuodamas, kad jis yra teisės aktais nustatytos formos, todėl jame gali būti nurodyta tik tokie duomenys, kokie nustatyti, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A736-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A755-422/2009 ir kt.). Pareiškėjos teigimu, minėta Viešojo administravimo įstatymo teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis jų tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant kokiomis konkrečiai teisės aktų normomis remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.). Atsižvelgdama į tai ir į tai, kad valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų, bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų, daro išvadą, kad atsakovo sprendimas šiuo aspektu yra ydingas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nesiaiškinant paminėtų aplinkybių negali būti laikomas teisėtu ir/ar pagrįstu.

5) Šiuo atveju Z. S. valia susigrąžinti visą jo mamos J. S. valdytą žemę natūra apskritai negalėjo būti pakeista. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Valstybės Žinios, 1997, Nr. 65-1558). Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, 5 straipsnio 2 dalyje 1 punkte nustatyta, kad grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Jai kaip mirusio sutuoktinio turto ir turtinių teisių paveldėtojai pasirašius atsakovo pateiktą prašymą, kurio turinys jai nebuvo išaiškintas ir nesuprantamas, jos mirusio vyro valia, kurią ji paveldėjo, negalėjo būti pakeista tinkamai, atsakovas elgdamasis nesąžiningai pažeidė jos mirusio vyro, jos teises.

6) Nesutinka, su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimo nebuvimo. Remdamasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 2 dalimi, 9 dalimi teigia, kad atlyginimas už žemę pinigais gali būti taikomas kai nėra galimybės perduoti lygiaverčio žemės sklypo, ar nėra galimybės perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, ar kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse. Todėl, pareiškėjos nuomone, nuosavybės teisių atkūrimas suteikiant lygiavertį žemės sklypą, ir esant tokiai aiškiai išreikštai pareiškėjo valiai, neginčytinai turi būti taikomas, ir tik nesant galimybės paskirti lygiaverčio žemės sklypo, ar kitu būdu užtikrinti lygiavertiškumo principo taikymo, spręstinas klausimas dėl atlyginimo pinigais kompensuojant žemės sklypo vertę, todėl atsakovo ginčijamu sprendimu buvo pažeista Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis, 16 straipsnio 9 dalis.

7) Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai kitose vietovėse.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 72–77) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo:

1) vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis bei tenkinant piliečio Z. S. 1999 m. balandžio 15 d. prašymą, 2010 m. gruodžio 28 d. Tarnybos sprendimu Nr. S46-144 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mieste piliečiui Z. S.“ atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui Z. S. tenkančią 0,1476 ha dalį žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1476 ha ploto žemės sklypą Elektrėnų mieste, Elektrėnų savivaldybėje. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Z. S. valia susigrąžinti turtą natūra buvo pakeista Tarnybos valia ir apgaule yra atmestini, kaip nepagrįsti, nes mirusio Z. S. valia buvo patenkinta, t. y. buvo suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai Elektrėnų mieste.

2) Naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžiai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 67-1956; 2010, Nr. 40-1904). Šiame nutarime numatyta, kad Elektrėnų mieste nauji žemės sklypai gali būti formuojami nuo 0,09 ha ir ne didesni kaip 0,15 ha, todėl Z. S. likęs neatkurtas plotas, t. y. 0,0524 ha negali būti suformuotas kaip naujas žemės sklypas, kadangi yra nepakankamas žemės plotas, taip pat negali būti perduodamas lygiavertis žemės sklypas Elektrėnų mieste, kadangi naujam žemės sklypui nepakanka likusios žemės vertės. Atsižvelgdamas į tai, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai kitose vietovėse.

3) Z. S. 1999 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą skirti žemės sklypą namo statybai Elektrėnų mieste ir iki savo mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini) valios dėl atlyginimo būdo nepakeitė, todėl remiantis teisės aktų nuostatomis (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis) išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama, taigi negali būti suteiktas ir naujas lygiavertis žemės sklypas individualiai statybai kitose vietovėse.

4) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 51S-85 buvo priimtas pareiškėjai prašant, ką ir patvirtina byloje esantis pareiškėjos J. S. 2012 m. gegužės 31 d. prašymas, kurį pareiškėja ne pasirašė, o parašė pati savo ranka, todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad ji Tarnybos darbuotojų buvo išprovokuota pasirašyti prašymą.

5) Atkreipia dėmesį, kad pati pareiškėja savo apeliaciniame skunde nurodo, kad atlyginimas už žemę pinigais gali būti taikomas, kai nėra galimybės perduoti lygiaverčio žemės sklypo, ar nėra galimybės perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, ar kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo (b. l. 9−10), kuriuo nuosavybės teisės į mirusiam pareiškėjos sutuoktiniui Z. S. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0524 ha žemės atkurtos atlyginant pinigais – 322 Lt, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, teismų praktika ir aiškiai sudėliodamas argumentaciją, detaliai pasisakydamas dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir bei pagrįstai darė išvadą, kad skundo tenkinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, jų nekartos ir dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.

Ginčui aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) 1 dalis numato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (21 str. 3 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Elektrėnų skyrius 2012 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 51SD-225 (b. l. 37) informavo pareiškėją, jog 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymui yra galimybė pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais ir kad tuo atveju, jeigu ji pageidauja pasinaudoti šiame įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, turi iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą Elektrėnų skyriui.

Tai, jog pareiškėja tokia teise pasinaudojo patvirtina 2012 m. gegužės 31 d. pareiškėjos pasirašytas prašymas Elektrėnų skyriui (b. l. 36), kuriuo ji prašė atlyginti pinigais už 0,06 ha valstybės išperkamos žemės Elektrėnų mieste, nurodė banko sąskaitos numerį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taip pareiškėja išreiškė valią, kad už valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta pinigais. Pareiškėja savo valią išreiškė tinkamai, pagrindo abejoti prašyme išreikšta valia nėra pagrindo, todėl Tarnyba, šio prašymo pagrindu, jį tenkindama, pagrįstai priėmė sprendimą nuosavybės teisės į pareiškėjos sutuoktiniui Z. S. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0524 ha žemės − atkurti atlyginant pinigais. Konkreti atlygintina pinigų suma apskaičiuota remiantis Žemės įvertinimo tvarkos, patvirtintos 1999 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 205 Žemės įvertinimo metodika (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 redakcija), tai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina byloje esantis paskaičiavimas (b. l. 35), todėl laikytina teisingu atlyginimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2012 m. gegužės 31 d. prašymą pasirašė, jame aiškiai išdėstė savo valią bei nurodė savo banko sąskaitos numerį, apeliacinio skundo argumentas, jog prašymą pasirašė jo neskaičiuosi, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Tarnyba neatsižvelgė į tai, jog Z. S. nuo pat pirmojo kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo siekė motinos valdytą žemę susigrąžinti natūra, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, pažymėtina, jog kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, atsižvelgiant į tai 2010 m. gruodžio 28 d. Tarnybos sprendimu Nr. S 46-144 nuosavybės teisės į piliečiui Z. S. tenkančią 0,1476 ha dalį žemės buvo atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1476 ha ploto žemės sklypą Elektrėnų mieste, Elektrėnų savivaldybėje, nurodyta, kad nuosavybės teisės į jam tenkančios žemės valdos dalį – 0,0524 ha žemės, bus atkurtos vėliau (b. l. 38). Taigi pareiškėjo sutuoktinio Z. S. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo įgyvendinta tinkamai. Į likusią nuosavybės dalį − 0,0524 ha, jos atkurtos, kaip konstatuota, teisingai kompensuojant pinigais. Tokia galimybė, minėta, nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojus naujai Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijai. Kartu atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog Z. S. išreikšta valia dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo negalėjo būti pakeista.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, pasisakydamas dėl Tarnybos Sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, skundžiamas Tarnybos Sprendimas neatitinka minėtos įstatymo nuostatos, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 1 priede, todėl sprendime gali būti nurodyta tik tokie duomenys, kokie nustatyti. Taigi Tarnybos Sprendimas, parengtas pagal tokią formą laikytinas atitinkančiu teisės normų reikalavimus, jo priėmimo pagrindas, t. y. pasikeitęs teisinis reguliavimas, kuris leido pakeisti valią dėl būdo, kuriuo gali būti atkurtos nuosavybės teisės bei pačios pareiškėjos raštu išreikšta valia dėl tokio būdo pakeitimo – gaunant atlyginimą pinigais − pareiškėjai turėjo būti aiškus iš 2012 m. gegužės 24 d. Elektrėnų skyriaus rašto, reaguodama į kurį ji atvyko į Elektrėnų skyrių ir pateikė prašymą, bei iš 2012 m. rugsėjo 11 d. svarstymo dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, kuriame, kaip teigia tiek pareiškėja, tiek atsakovas, pareiškėja dalyvavo, tačiau atsisakė paimti Sprendimą. Tarnybos Sprendimo apskundimo tvarka nurodyta Tarnybos Sprendimo lydraštyje (b. l. 8). Atsižvelgiant į tai, pagrindo konstatuoti, kad Tarnybos Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nėra pagrindo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog priimant Tarnybos Sprendimą buvo padaryta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto pažeidimai, pažymėtina, jog, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šių nuostatų pažeidimų nagrinėjamu atveju nebuvo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė