2021-10-27 Nr. AB-22498-3-62-3-01475-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-824-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01475-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. sausio 21 d. buvo laikomas Marijampolės PN 16 būryje netinkamomis, asmens orumą žeminančiomis sąlygomis. Ginčijamu laikotarpiu su pareiškėju 16 būryje buvo laikoma nuo 60 iki 70 nuteistųjų. Jie visi kartu su 17 būriu naudojosi bendru sanitariniu mazgu, tualetais (jų viso buvo įrengta 4 klozetai ir 4 pisuarai), dėl to susidarydavo eilės, taip pat nebuvo galimybės naudotis tualetu nuošaliai. Tualetus skyrė tik paprastos mažos pertvaros – skardos plokštės, todėl naudotis tualetu tekdavo stebint kitiems nuteistiesiems. Be to, sanitariniame mazge nebuvo veikiančios ventiliacinės sistemos, dėl ko ten nuolat dvokė. Prausykloje veikė tik 5–6 kranai, todėl susidarydavo eilės, todėl pareiškėjas kartais nespėdavo apsiprausti dėl griežto grafiko. Pareiškėjas teigė dėl minėtų nepatogumų patyręs kančią ir emocinę depresiją.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 6 ir 7 būrio nuteistiesiems buvo skirta tik viena viryklė, viena mikrobangų krosnelė, vienas šaldytuvas, vienas stalas su dviem kėdėmis ir viena skalbimo mašina. Dėl inventoriaus trūkumo ne visada išeidavo pasigaminti maisto, taip pat nepavykdavo naudotis šaldytuvu. Virtuvės patalpoje neveikė garų surinkėjas bei ventiliacinė sistema, o vienintelis langas buvo užvirintas grotomis, dėl to į patalpą nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos ir teko visuomet naudoti dirbtinį apšvietimą. Bendrojo naudojimo koridoriuje dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, koridorius visą laiką skendėjo prieblandoje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN nėra įrengtos patalpos susidėti nuosaviems daiktams, rūbams. Savo krepšius su daiktais ir rūbais pareiškėjas buvo priverstas laikyti po lova. Toks laikymo būdas trukdydavo tinkamai palaikyti švarą gyvenamojoje patalpoje. Spintelės daiktams susidėti nebuvo tinkamos naudojimui – sulūžusios.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamoji patalpa neatitiko reikalavimų – nebuvo užtikrinamas tinkamas plotas vienam nuteistajam, bendrą plotą dalijant iš jų bendro skaičiaus. Dėl šios priežasties bei prasto vėdinimo pareiškėjui dažnai skaudėdavo, svaigdavo galva, jis negalėdavo tinkamai išsimiegoti. Gyvenamojoje patalpoje buvusios lovos buvo sulūžusios, surūdijusios, išklerusiomis spyruoklėmis. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, dėl to pareiškėjui dažnai skaudėdavo akis. Gyvenamojoje patalpoje taip pat būdavo parazitinių gyvių (blakių), nuo kurių įkandimų pareiškėjas kentė niežėjimą, ant jo kūno atsirasdavo žaizdelės.

6. Pareiškėjas teigė, kad valgykla teko naudotis kartu su 16, 17 ir 19 būriais bei karantino patalpoje apgyvendintais nuteistaisiais (iš viso 100–110 nuteistųjų vienu metu). Valgykloje įrengti tik 4 langeliai maistui pasiimti, dėl to susidarydavo eilės. Dėl griežto maitinimo grafiko (pusryčiai ir vakarienė po 20 min., pietūs – 30 min.) pareiškėjas nespėdavo tinkamai pavalgyti.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad apsiperkant parduotuvėje jam taip pat būdavo sukeliami nepatogumai, nes apsipirkti tuo pačiu laiku buvo leidžiama visiems būrio nuteistiesiems, o laiko buvo skiriama tik viena valanda. Dėl didelio kartu apsiperkančių nuteistųjų skaičiaus pareiškėjas kartais nespėdavo apsipirkti ir turėdavo kęsti produktų stygių iki kito numatyto apsipirkimo laiko.

8. Pareiškėjas teigė, kad dėl aukščiau išvardytų pažeidimų itin blogai jautėsi, tapo nervingas, blogai miegojo, kankino nemiga, sapnavo košmarus. Dėl to lankėsi pas psichiatrą, vartojo raminamuosius vaistus.

9. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Marijampolės PN nurodė, kad nuteistieji skirstomi taip, jog kiekvienam iš jų tektų po 3,1 kv. m ploto, o nuteistųjų skaičius gyvenamojoje patalpoje priklauso nuo įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Tai atitinka pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpų reglamentavimą, nurodytą Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111 punkte. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas 16 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 16.1, kurios plotas lygus 59,46 kv. m ir yra padalintas 19 nuteistųjų, taigi vienam nuteistajam tenka po 3,12 kv. m. Minėtoje patalpoje daugiau kaip 19 nuteistųjų negyveno. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl galėjo laisvai judėti po bendrabučio tipo patalpas ir lauke esantį kiemelį nuo 6 val. 30 min. ryto iki 17 val. vakaro. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jei asmuo gyvenamojoje patalpoje privalo būti tik miegojimo laiku, tokios sąlygos negali būti pripažintos žeminančiomis ar kankinančiomis, nepaisant ploto reikalavimų neatitikimo.

11. Atsakovas dėl prausyklos ir sanitarinio mazgo pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose yra 5 unitazai, 4 pisuarai, 5 vandens čiaupai ir 1 dušas. Ginčo laikotarpiu 16 ir 17 būriuose iš viso buvo iki 80 nuteistųjų. Įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V‑245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatas, todėl pareiškėjo teiginys, kad trūko sanitarinių įrenginių yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Naudodamasis tualetu pažeidėjas negalėjo patirti žeminančių sąlygų, nes tą darė specialioje patalpoje, o unitazai vienas nuo kito buvo atitverti dalinėmis pertvaromis. Be to, sanitariniuose mazguose teisės aktai nenumato privalomo atskyrimų įrengimo priešais kietuosius įrenginius. Papildomai pažymėtina, kad patikrinimai atliekami kas dvejus metus, o nusiskundimų 16 ir 17 būrio sanitariniu mazgu kompetentingos institucijos nėra gavę nei iš pareiškėjo, nei iš kitų nuteistųjų. Teisės aktai nereglamentuoja atskiros patalpos būryje daiktams laikyti būtinybės. Pabrėžtina, kad pareiškėjui buvo skirta spintelė prie lovos, kaip to reikalauja Įsakymo 1.2 punktas. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad už Marijampolės PN valgykloje tiekiamą maistą jis neatsako, nes jį tiekia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Niklita“. Laiką, skiriamą nuteistajam pavalgyti, nustato nuteistųjų maitinimo grafikas, patvirtintas Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 4/07‑194. Teisės aktai nenumato minimalaus pavalgymui skirto laiko trukmės, o pats pareiškėjas dėl per trumpo laiko pavalgyti Marijampolės PN administracijai skundęsis nebuvo.

12. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas apsipirkinėjo parduotuvėje, tad ši jo teisė nebuvo pažeista. Pareiškėjas galėjo apsipirkti parduotuvėje vieną kartą per savaitę nuo 15 val. iki 16 val. arba nuo 14 val. iki 15 val., kartu su juo apsipirkinėdavo tik 16 būrio nuteistieji. Patalpų atitikimas higienos normoms, nustatytoms Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015), tikrinamas reguliariai kas dvejus metus, arba kai gaunamas nuteistojo skundas. 2018 m. periodinio patikrinimo metu pažeidimai nustatyti nebuvo. Ginčijamu atveju gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos pro du juose esančius langus, taip pat ventiliacijos angą, todėl HN 134:2015 17 punkto reikalavimus atitiko. Teisės aktai nenumato natūralaus apšvietimo stiprumo, minėtos higienos normos 14 punktas numato tik dirbtinio apšvietimo stiprumą, šiuos reikalavimus atsakovo atstovas vykdo. Pagal Taisyklių 73.6 punktą už tvarką atsakingi yra patys nuteistieji. Dezinsekcija ir deratizacija Marijampolės PN vykdoma operatyviai, yra sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, todėl atsakovo atstovas teigė, kad parazitų Marijampolės PN patalpose nėra. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN administraciją nesikreipė, 2020 m. vasario 5 d. pareiškėjas kreipėsi dėl prastėjančios regos, tačiau akių skausmu nesiskundė, dėl kitų skunde nurodytų problemų taip pat nesikreipė. Teisės aktai nenumato būtinybės būriuose įrengti skalbimo mašiną. Nors ir nėra privaloma, galimybės nuteistiesiems skalbti yra suteiktos. Teisės aktai nenumato kokio ploto turi būti pasivaikščiojimo kiemelis. Vadovaujantis administracinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas atitiko Taisyklių 111.1 punkte nurodytą minimalų plotą vienam asmeniui (3,1 kv. m). Skaičiuojant plotą, tenkantį vienam asmeniui, pagal administracinių teismų praktiką baldų užimamas plotas nėra atimamas.

15. Teismas konstatavo, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos (toliau – ir NVSC) 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad gyvenamoji patalpa atitinka HN 134:2015 reikalavimus natūralaus apšvietimo ir vėdinimo galimybės aspektais. Kadangi HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo dydžių ir negyvenamų patalpų apšvietimo, šie pareiškėjo argumentai buvo atmesti.

16. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų dėl sulūžusio inventoriaus ar neveikiančių sanitarinių įrenginių, o konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą vien iš abstrakčių argumentų nėra pagrindo. Pareiškėjo argumentus dėl blakių teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad ginčo laikotarpiu buvo sudaryta sutartis dėl kenkėjų kontrolės tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“, taip pat pripažino abstrakčiais ir atmetė. Minkštasis inventorius buvo pripažintas tinkamu dezinfekcijai, buvo pildomas minkšto inventoriaus dezinfekavimo registracijos žurnalas.

17. Teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V‑245, sprendė, kad vandens čiaupų (praustuvių) skaičius neatitiko minėtose normose nurodytų reikalavimų, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse ar būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kad būtų galima konstatuoti patirtą neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

18. Teismas byloje nenustatė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius.

19. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad naudojantis tualetu jam nebuvo suteikiamas visiškas privatumas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tualetu naudojosi ne kameroje, o specialiai tam skirtoje patalpoje, dėl to nėra pagrindo pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.

20. Kadangi teisės aktai nenumato privalomo virtuvėlės įrengimo, o Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis numato nemokamą nuteistųjų aprūpinimą maistu, pareiškėjo argumentai dėl virtuvėlės įrengimo teismas atmetė.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas parduotuvėje apsipirko penkis kartus, dėl to jo argumentai dėl negalėjimo apsipirkti vertintini kaip abstraktūs.

22. Likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas pripažino neturinčiais juridinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl detaliai jų neanalizavo. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir nurodė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė kančią, nepatogumus, depresiją, pažeminimą ir sveikatos pablogėjimą, tačiau byloje nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos būtų dariusios neigiamą poveikį pareiškėjo fizinei, emocinei ar psichinei būklei. Be to, nenustatyta pareiškėjo kreipimųsi į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų atvejų.

III. 23. Pareiškėjas D. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir priteisti jam 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tai, jog pareiškėjas prieš tai raštiškai nebuvo kreipęsis į Marijampolės PN administraciją. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis ne kartą žodžiu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, o kreiptis raštu nematė pagrindo, kadangi tai, jog ši įstaiga pažeidinėja kalinimo sąlygas, yra visuotinai žinomas faktas, be kita ko, pagrįstas kitų kalinių skundais.

25. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, apibrėžiančia minimalaus žiaurumo lygio vertinimą kaip reliatyvų, teigia, kad, remiantis asmenų lygiateisiškumo principu, Lietuvos valstybė turėtų išmokėti ne mažesnę kompensaciją nei paprastai nurodo išmokėti Europos Žmogaus Teisių Teismas.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovo atstovas pažymi, kad jau yra pateikęs teismui visą bylai reikalingą informaciją ir dokumentus. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo D. V. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigė patyręs dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. sausio 21 d., pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, konstatavęs, kad ginčijamu laikotarpiu nebuvo pažeistos kalinimo sąlygos, išskyrus vandens čiaupų (praustuvių) per mažą kiekį. Tačiau teismas nepripažino, kad dėl vandens čiaupų stygiaus pareiškėjui kilo neturtinė žala, kaip nustatyta CK 6.250 straipsnyje. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jų nebekartoja.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų Marijampolės PN padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nustatyti pažeidimai (vandens čiaupų (praustuvių) skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų) nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos padarymo pareiškėjui fakto egzistavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, liudijančių apie suprastėjusią jo fizinę, emocinę ar psichinę būklę, patirtus išgyvenimus, kuriuos galėjo sukelti būtent jo nurodomos netinkamos kalinimo sąlygos.

35. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo bei atitikimo ABTĮ 86 straipsnyje nustatytiems reikalavimams aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas galėjo būti šališkas ar priimtas teismo sprendimas nemotyvuotas.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Milda Vainienė