2018-03-28 Nr. AB-6510-3-61-3-04403-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1048-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04403-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. O. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2016 m. gegužės 25 d. atliko paskirtą nuobaudą – perkėlimą iš drausmės grupės į kamerų tipo patalpas 6 mėn. Paskyrus nuobaudą iš pareiškėjo buvo atimtas virdulys, todėl jis negalėjo pasigaminti karštu vandeniu užpilamo maisto, arbatos ar kavos. Pažymėjo, kad ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais leisti internetu pasikalbėti su broliu ir seserimi, tačiau jo prašymai nepagrįstai buvo atmetami nurodant, kad tam nėra galimybių. Teigė, jog 2016 m. rugpjūčio 16 d. būrio viršininkui parašė prašymą atnešti iš bibliotekos knygų, tačiau knygos pareiškėjui nebuvo atneštos. Be to, nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo šviesos, o pareigūnai į prašymus įjungti šviesą nereagavo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalimi bei 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.2.3 punktu, nuteistieji, perkelti į drausmės grupę ar į kamerų tipo patalpas, negali naudotis asmeniniais elektros prietaisais. Vadovaujantis Įsakyme nustatytomis buitinio materialinio aprūpinimo normomis, pataisos įstaiga privalo aprūpinti elektriniais virduliais kalėjimų ir areštinių kameras bei pataisos namų kamerų tipo patalpas, išskyrus, kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, jog vadovaujantis 2016 m. balandžio 1 d. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 124 punktu, BVK 102 straipsnio 1 ir 5 dalimis, pataisos įstaigoms nustatyta pareiga organizuoti ir užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu (tokia galimybė Vilniaus PN nuteistiesiems yra sudaryta), numatant alternatyvą, kad esant techninėms galimybėms pataisos įstaigose būtų ir antras komunikacijos būdas – internetinė telefonija. Šiuo metu Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vertina pataisos įstaigų technines galimybes, rengia naudojimosi internetine telefonija tvarką, todėl ši paslauga pataisos įstaigose kol kas neteikiama.

5. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo išduotos knygos, Vilniaus PN nurodė, kad Vilniaus PN bibliotekininkas galėjo iš karto neišduoti prašomų knygų tik tuo atveju, jei tuo metu prašomų knygų bibliotekoje nebuvo, o kitam nuteistajam jas grąžinus į biblioteką, pastarosios nedelsiant buvo išduotos pareiškėjui. Bibliotekoje knygų kiekis nėra didelis ir jas išduoti tuo pačiu metu keliems nuteistiesiems yra neįmanoma. 2016 m. rugsėjo 5 d. su pareiškėju apie tai kalbėjo Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas, kurio metu pareiškėjas buvo supažindintas su administracijos atliktais veiksmais, jam paaiškintas bibliotekininko darbo grafikas, po ko pats pareiškėjas nurodė, kad pretenzijų niekam neturi. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus PN kamerų tipo patalpos Nr. 12 tualete nebuvo tiekiama elektros energija, o savo nesutikimą grindžia Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros Kontrolinės techninės kamerų apžiūros protokolais. Paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo pastebėti momentiniai kamerų tipo patalpų elektros energijos tiekimo sutrikimai, ir kadangi jie buvo momentiniai, Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros Kontrolinės techninės kamerų apžiūros protokoluose, elektros energijos tiekimą greitai atstačius, užfiksuoti nebuvo. Vilniaus PN nedelsiant ėmėsi priemonių elektros tiekimo sutrikimui pašalinti, po apžiūros, konstatuota, kad patys nuteistieji išardė kameroje buvusius kištukinius lizdus ir elektros energijos laidus. Dėl šios priežasties buvo sutrikęs elektros energijos tiekimas į kamerų tualetų patalpas.

II. 6.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad BVK 96 straipsnio 1 dalis nustato, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. BVK 96 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų perkeltų į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas. Teismas sprendė, kad iš šių nuostatų akivaizdžiai matyti, jog pataisos įstaigos direktorius turi teisę priimti nutarimą paimti iš nuteistojo, perkelto į kamerų tipo patalpas, elektros prietaisus, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

8. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 124 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) nustato, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Teismas nurodė, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra nustatyta kaip alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasinaudoti jam įstatymu suteikta teise paskambinti telefonu, teismas konstatavo, jog galimybės skambinti internetine telefonija nesudarymas pareiškėjo teisių nepažeidė.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad ginčo laikotarpiu 57 dienas tualete nebuvo šviesos, teismas nurodė, kad iš teismui pateiktų Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus Kontrolinės techninės kamerų apžiūros protokolų matyti, jog elektros energijos tiekimo sutrikimai niekada nebuvo konstatuoti. Be to, Vilniaus PN sutinka, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo pastebėti trumpalaikiai momentiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tačiau jie buvo nedelsiant pašalinti, o elektra buvo tiekiama nuolat. Jokių šiuos Vilniaus PN teiginius paneigiančių įrodymų byloje nėra, netikėti valdžios institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė.

10. Teismas pažymėjo, kad jokių pretenzijų Vilniaus PN administracijai pareiškėjas dėl neišduotų knygų nėra pareiškęs. Vilniaus PN nurodė, kad knygos galėjo būti išduotos ne iš karto, nes tuo metu buvo pas kitą nuteistąjį. Teismo vertinimu, abejoti tokiais valstybės institucijos paaiškinimais nėra pagrindo. Todėl apibendrintas nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

III. 11. Pareiškėjas T. O. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pagal BVK jam priklauso internetinė telefonija, kad galėtų paskambinti artimiesiems ir juos pamatyti, tačiau pataisos įstaiga šios BVK nuostatos nevykdo. Teigia, kad Vilniaus PN, neigdama, kad kameros tualete 57 dienas nebuvo šviesos, meluoja. Pažymi, kad atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, iš pareiškėjo buvo paimtas elektrinis virdulys, todėl pareiškėjas, galėdamas nusipirkti maisto parduotuvėje, negalėjo jo pasigaminti, neturėdamas elektrinio virdulio.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė Vilniaus PN pareigūnų neteisėtos veikos, t. y. nustatė, kad pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį ir 96 straipsnio 3 dalies 3 punktą, iš pareiškėjo, perkelto į kamerų tipo patalpas, elektros prietaisas (elektrinis arbatinukas) buvo paimtas teisėtai, kad skambučius internetine telefonija pataisos įstaigos privalo užtikrinti tik esant galimybei atlikti tokius skambučius, taip pat kad nenustatyta, jog 57 dienas Vilniaus PN tualete nebuvo šviesos, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartodamas pirminio skundo argumentus.

17. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti Vilniaus PN pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Todėl teisėjų kolegija pritaria minėtai teismo išvadai ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, be kita ko, užfiksuoti tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas, taip pat patvirtinti paties pareiškėjo parašu, kurio tikrumas byloje nepaneigtas. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus savo argumentus, dėl kurių, kaip minėta, jau išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas.

22. Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

23. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė