d75f1020-af52-4d70-9c92-c6928fa2011d · Kauno apygardos teismas

civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-2117-555/2013;Teisminio proceso Nr. 2-28-3-05069-2012-0;Pirmosios instancijos teismo teisėjas Vilma GadiÅ¡kienė; (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 44.1; 44.5.2; 44.5.2.4;121.21 KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gruodžio 10 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Dalės Burdulienės, Egidijaus TamaÅ¡ausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arvydo Žibo, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TFA Logistic“ apeliacinį skundÄ dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje Nr. 2-876-571/2013 pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TFA Logistic“ su trečiaisiais asmenimis E. Č., „If & Insurance AS“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ ir civilinę bylÄ , n u s t a t ė:I.

Ginčo esmė 2012 m. kovo 16 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu E. Č., vairuodamas krovininį automobilį Scania valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, įvažiavo į gatvę ir norėjo apsunkti savo vairuojamÄ autotraukinį, tačiau sukantis autotraukinio priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susiskersavo į deÅ¡inę ir stipriai apgadino bendrovės „Neubert“ sandėlio tvorÄ . Vilkiko vairuotojas E. Č. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir nuėmė į jo priekabÄ Ä¯strigusiais tvoros dalis.

Baigė manevrÄ ir nuvažiavo, tai yra pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos. Transporto priemonė Scania valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba Aksoylu valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė atsakovui. Lietuvoje registruota transporto priemonė Scania P 114 LB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d. ir 41 str. 8 d.IeÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismÄ ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 5 028,28 litus nuostolių atlyginimo, 151 Lt žyminio mokesčio, 616,40 Lt už pateiktų priedų prie ieÅ¡kinio vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ , 6 procentus metinių palÅ«kanų nuo priteisto sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir kitas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino, priteisė iÅ¡ atsakovės 5 028,28 litus nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (2012-12-31) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 151 Lt žyminio mokesčio, 616,40 Lt už pateiktų dokumentų vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ ieÅ¡kovės naudai, 60,50 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų valstybės naudai.

Teismas neturėjo pagrindo netikėti ieÅ¡kovo pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuotas eismo įvykis, detaliai apraÅ¡yta jo eiga, įvardinta transporto priemonė ir vairuotojas, jÄ vairavęs įvykio metu. Atsakovas neginčijo fakto, kad E. Č. tuo metu dirbo jo įmonėje. Remiantis iÅ¡dėstytais motyvais ir surinktais įrodymais teismas nustatė, kad E. Č., vairavusio atsakovui priklausantį automobilį Scania valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Aksoylu valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltė dėl įvykusio eismo įvykio yra pilnai įrodyta (CK 6.246 str., 6.247 str.).

Atsakovas neginčijo fakto, kad jis yra transporto priemonės savininkas, ir, kad jam priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. IeÅ¡kovas iÅ¡mokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui padarytÄ 1456,29 eurų arba 5028,28 litų žalÄ remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 4 d. ir biurų tarybos Vidaus nuostatais, nes transporto priemonė buvo nedrausta. Atsakovas, nors ir gavęs ieÅ¡kovo pretenzijÄ , geruoju padarytos žalos neatlygino.

Atsakovas nurodė, kad neapdrausto vilkiko velkama priekaba buvo drausta. Teismas vadovavosi TPVCAPDÄ® 1 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodoma, kad įstatymo nuostatos taikomos kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, taip pat mopedams, priekaboms ir puspriekabėms, iÅ¡skyrus bėgines transporto priemones. Teismas nurodė, kad priekaba savarankiÅ¡kai negali dalyvauti vieÅ¡ajame eisme, ir nors motorinė transporto priemonė ir puspriekabė eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), kiekviena jų turėjo bÅ«ti apdrausta transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl teismas darė iÅ¡vadÄ , kad atlyginti padarytÄ Å¾alÄ turi vilkiko, kuris velka velkamÄ transporto priemonę, draudimas.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 5 d. nuostatai taip pat numato, kad iÅ¡moka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad priekaba nebuvo sukabinta su velkančiai transporto priemone. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas praÅ¡o Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.

Nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas mano, kad teismas nenustatė visų bÅ«tinų atsakomybei kilti sÄ lygų, nors privalėjo iÅ¡tirti reiÅ¡kiamo regresinio reikalavimo pagrįstumÄ , kadangi tik nustačius asmenis, kurie atlygino nuostolius, seka ir tų nuostolių pagrįstumas. Be to, nėra aiÅ¡ku, kuo remiantis teismas nustatė žalos dydį bei mastÄ .Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o skundÄ atmesti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo abejones dėl įvykio aplinkybių, iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, žalos dydžio ir apskritai ieÅ¡kinio tenkinimo. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylÄ bei priimdamas sprendimÄ , privalo tinkamai taikyti, aiÅ¡kinti įstatymus tam, kad tarp ginčo Å¡alių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, bÅ«tų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku.

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, Å¡alys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai iÅ¡tyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priimdamas teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ .Pagal TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (ieÅ¡kovas) moka iÅ¡mokÄ dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalÄ Europos SÄ jungos valstybėje, naudodamas neapdraustÄ nustatytÄ (identifikuotÄ ) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.

Tačiau ieÅ¡kovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymÄ asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grÄ Å¾intų dėl padarytos žalos iÅ¡mokėtÄ sumÄ , jeigu iÅ¡moka buvo sumokėta pagal Å¡io įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ (TPVCAPDÄ® 23 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDÄ® 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kovas, sumokėjęs kitos Europos SÄ jungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamÄ sumÄ , turi teisę susigrÄ Å¾inti sumokėtas sumas iÅ¡ atsakingo už žalos padarymÄ asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad įstatyme (TPVCAPDÄ®) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos iÅ¡mokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalÄ , padarytÄ neapdrausta transporto priemone, tiek iÅ¡ asmens, atsakingo už žalos padarymÄ , tiek iÅ¡ asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1, 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Be to, CK 6.280 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytÄ Å¾alÄ , asmuo turi į padariusį žalÄ asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Bylos duomenimis, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutshes Buro Grune Karte e.V.) Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui pateikė 1 456,29 EUR (5 028,28 Lt) sumos reikalavimÄ dėl atlyginimo žalos (b. l. 30-31, 1 t.), padarytos autoįvykyje, kuris kilo Vokietijos Respublikoje 2012 m. kovo 16 d., trečiojo asmens vairuojamam neapdraustam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu automobiliui SCANIA P114 LB valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkas atsakovė UAB „TFA Logistic“, kurio metu buvo apgadinta sandėlio tvora, o ieÅ¡kovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 1 456,29 EUR (b. l. 28, 1 t.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai iÅ¡tyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus (tarp jų ir eismo įvykio medžiagÄ ), turėjo pagrindo teigti, jog dėl atsakovės darbuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta Vokietijos bendrovės sandėlio tvora (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju patirtÄ Å¾alÄ , neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai) privalėjo įrodyti ieÅ¡kovas (CPK 199 straipsnis).

Kadangi skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis), tai jÄ paneigti privalėjo atsakovė. Atsakovė nepateikė prieÅ¡ingų, nustatytÄ Å¾alos dydį paneigiančių duomenų ar pagrindžiančių įrodymų, t. y. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos įrodyti savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Tai, jog žalos sÄ matoje bÅ«tų nurodyti ne su įvykiu susiję automobilio apgadinimai, atsakovė neįrodė. Todėl kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl priteisino žalos dydžio yra teisinga ir pagrįsta.Kolegijos vertinimu, nepagrįsti apelianto argumentai, jog byloje pateikti įrodymai, kuriais grindžiamos iÅ¡mokėtos iÅ¡mokos dydis yra prieÅ¡taringi, nepatvirtina ieÅ¡kovo teiginių, kad žala buvo atlyginta nukentėjusiesiems asmenims.

Byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad Vokietijos draudimo bendrovė ieÅ¡kovui pateikė reikalavimÄ atlyginti 2012 m. kovo 16 d. padarytÄ eismo įvykio metu žalÄ bendrai 1 456,29 EUR sumai, kuriÄ sudaro 1 226,54 EUR draudimo iÅ¡moka (b. l. 32-37, 1 t.) ir 29,75 EUR iÅ¡orės paslaugų mokestis bei 200 EUR administravimo mokestis (b. l. 11-13, 17-25, 1 t.). Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai yra pakankami ir iÅ¡vadai, kad minėtas sumas ieÅ¡kovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (b. l. 28, 1 t.).

Sutiktina su ieÅ¡kovo argumentais, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykio metu padarytas žalas administruoja savarankiÅ¡kai, vadovaudamasis eismo įvykio Å¡alyje galiojančiais įstatymais, todėl dokumentai, iÅ¡duoti Vokietijos Respublikos institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, žalos dydis, laikytini oficialiais raÅ¡ytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ , todėl tik apelianto iÅ¡sakytos abejonės dėl jų pagrįstumo, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad Å¡ie įrodymai nėra pakankami pagrįsti padarytos žalos dydį.

Atsakovė, elgdamasi kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo (galėjo) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens bei padarytos žalos, o, nesutikdama su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė atliko nurodytus veiksmus ar kad šiuo metu vyksta ginčas dėl Vokietijos Respublikoje nustatytų aplinkybių.Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės 2012 m. spalio 8 d. pavedimu sumokėtų sumų paskirtį.

IeÅ¡kovės pirmosios instancijos teisme pateiktuose dokumentuose užfiksuota, kad Vokietijos nacionaliniam draudikui sumokėta mokėjimo pavedimu suma (b. l. 71, 1 t.) yra detalizuojama, o iÅ¡ pateikto elektroninio laiÅ¡ko spręstina, kad detalizuojant sumokėtas sumas nurodyta mokėjimo paskirtis 1 456,29 EUR už (duomenys neskelbtini) (b. l. 29, 1 t.), kas sudaro pagrindÄ spręsti, kad Vokietijos bendrovės reikalaujamÄ sumÄ ieÅ¡kovė yra sumokėjusi. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir priekabos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga.

Tačiau Å¡is apeliacinio skundo argumentas atmestinas, nes Å¡ioje byloje pagrįstai buvo vadovaujamasi TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 5 dalies nuoroda, kad Biuro iÅ¡moka eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reguliuojančius teisės aktus. Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui SCANIA P114 LB valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), tempiant nurodytÄ priekabÄ , vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamÄ draudiminę apsaugÄ , kurios Å¡iuo atveju nebuvo. Todėl Å¡ioje nagrinėjamojoje byloje ta aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieÅ¡kovo reikalavimo teisei atsakovui bei priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.Nustačius byloje Å¡ias faktines aplinkybes sutiktina su teismo iÅ¡vadomis, jog ieÅ¡kovas pagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui aukščiau nurodytÄ piniginių lėšų sumÄ (CK 6.248 straipsnis, TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 4 dalis;

CPK 176, 185 straipsniai).Aukščiau minėta, kad ieÅ¡kovas, sumokėjęs kitos Europos SÄ jungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamÄ sumÄ , turi teisę susigrÄ Å¾inti iÅ¡mokėtas sumas iÅ¡ atsakingo už žalos padarymÄ asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDÄ® 23 straipsnio 5 dalis). Taigi atgręžtinis ieÅ¡kovo reikalavimas pagal TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ suponuoja TPVCAPDÄ® 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamÄ transporto priemonę, todėl pagrįsta teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovas, pareikÅ¡damas reikalavimÄ atlyginti nuostolius atsakingam už žalos padarymÄ atsakovui, tinkamai realizavo savo pažeistos teisės gynimÄ (CK 6.6 straipsnio 4 dalis;

TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 1, 5 dalys).Vadovaudamasi aukščiau nurodytu, kolegija sprendžia, kad bylÄ nagrinėjęs teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialiosios teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (CPK 329 - 330 straipsnis). Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai             Dalė Burdulienė              Egidijus Tamašauskas              Arvydas Žibas