2018-02-14 Nr. AB-3068-3-61-3-01330-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-125-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01330-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Lietuvos statistikos departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydama panaikinti Lietuvos statistikos departamento (toliau – ir Statistikos departamentas) generalinio direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. ŽĮ-15 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad tarnybinė nuobauda (pastaba) pareiškėjai buvo paskirta vadovaujantis komisijos 2016 m. sausio 4 d. išvada Nr. VL-7, kurioje nurodyta, kad pareiškėja tyčia netikslino Departamento darbo sąnaudų vertinimo ir statistinio tyrimo procesų trukmės vidaus audito ataskaitos (toliau – Audito ataskaita), be to, vadino G. S. „darželio lygio „teroriste“, o jos veiksmus – „bolševikiškais terorizavimo metodais“. Pareiškėja paaiškino, kad Audito ataskaita buvo ne kartą tikslinta. Be to, neaišku į kokias G. S. pastabas atsižvelgiant pareiškėja turėjo minėtą Audito ataskaitą patikslinti. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad atlikdama auditą daug kartų kreipėsi į G. S., bandydama išsiaiškinti jos pastabas ir pageidavimus. Kiek pavykdavo jos pastabas išsiaiškinti, audito dokumentai buvo koreguojami ir iš naujo siunčiami G. S. derinti. Pareiškėja nurodė, kad dėl G. S. atliekamo psichologinio terorizavimo ir kitų jos neteisėtų veiksmų ne kartą rašė tarnybinius pranešimus, tačiau tai jokio efekto nedavė. Pasak pareiškėjos, G. S. visokiais būdais stengėsi trukdyti pareiškėjai vykdyti tiesiogines savo darbo funkcijas, taip pat stengėsi sudaryti įtemptas bei komplikuotas darbo sąlygas, kurti konfliktines situacijas. Statistikos departamentas nesiėmė priemonių šiems veiksmams nutraukti, o paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą už tikslų ir tikrovę atitinkantį, nors ir vaizdingesniu emocingu posakiu išreikštą, situacijos apibūdinimą. Tai atspindi susiklosčiusį šios institucijos biurokratizmą ir stagnaciją ginant bet kokius vadovybės veiksmus. Pareiškėjos žodžiai buvo reakcija į nuolatinius nepagrįstus veiksmus, siekiant juos nutraukti ir buvo adresuoti tiesiogiai pareiškėjos teises pažeidžiančiam asmeniui, todėl, pasak pareiškėjos, jie negali būti laikomi etikos pažeidimu.

3. Statistikos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Statistikos departamentas nurodė, kad Vidaus audito skyriaus vedėja G. S. teikė konkrečias pastabas, nurodė kokybinius trūkumus, tačiau pareiškėja jų neištaisė bei nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios patikslinti Audito ataskaitos projektą pagal vedėjos pastabas. Statistikos departamentas pažymėjo, kad G. S. Statistikos departamente nuo 2016 m. kovo 23 d. nebedirba, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. Statistikos departamente nebedirba ir pareiškėja. Komisija kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad pareiškėjos elektroniniuose laiškuose naudojamos frazės buvo adekvati reakcija į G. S. teiginius. Pareiškėjos kelis metus trukę nuolatiniai nesutarimai su G. S. neatleido pareiškėjos nuo tiesioginių pareigų vykdymo bei subordinacijos laikymosi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (II t., b. l. 183–189).

6. Teismas sutiko su komisijos tarnybinio tyrimo metu išsamiai nustatytomis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad pareiškėja jokiais duomenimis nepaneigė komisijos nustatytų aplinkybių. Teismas konstatavo, kad Statistikos departamentas detaliai vertino aplinkybes, rinko duomenis ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Be to, G. S. teisme buvo apklausta kaip liudytoja. Ji patvirtino, kad Audito ataskaita nebuvo patikslinta pagal jos rašytines pastabas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja turėjo galimybę ištaisyti Audito ataskaitos trūkumus, nes G. S. pastabų turinys patvirtina, kad pastabos buvo aiškios ir konkrečios. Ta aplinkybė, kad pareiškėjai pastabos buvo neaiškios, nepaneigia tarnybinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Teismas taip pat sutiko ir su išvadoje atliktu vertinimu dėl pareiškėjai nustatytų etikos normų pažeidimų. Teismas nurodė, kad valstybės tarnautojams yra taikomi aukšti etikos normų reikalavimai, kurių reikia laikytis. Teismas vertino, kad pareiškėja savo skyriaus vedėjai negalėjo išreikšti tokių posakių net ir perkeltine prasme. Toks elgesys nėra tinkamas valstybės tarnyboje. Teismas pastebėjo, kad šioje byloje nėra vertinamas G. S. elgesys, taip pat nevertinami ir pareiškėjos bei G. S. tarpusavio santykiai, nes šios aplinkybės neturi reikšmės tarnybinio pažeidimo ištyrimui.

III. 7. Pareiškėja A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ginčijamą Statistikos departamento direktoriaus Įsakymą panaikinti (III t., b. l. 1–14).

8. Pareiškėja pastebi, kad pirmosios instancijos teismas taip ir nenurodė, kokių skyriaus vedėjos nurodymų neatitiko pareiškėjos parengtas Audito ataskaitos projektas. Šios informacijos nenurodė ir Statistikos departamentas, todėl pareiškėjai tik tenka spėlioti, kaip ji turėjo patikslinti Audito ataskaitos projektą. Tai apsunkina pareiškėjos teisę į apeliaciją. Tam, kad pareiškėja galėtų pateikti paaiškinimus, ji turi žinoti kuo pasireiškia neatsižvelgimas į Vidaus audito metodikos reikalavimus, į kokias konkrečias G. S. pastabas nebuvo atsižvelgta. Pareiškėja nurodo, kad Statistikos departamentas 2015 m. gruodžio 16 d. raštu (jau po pareiškėjos paaiškinimų pateikimo) kreipėsi į G. S. informacijos, kokias ji pateikė pastabas, tarp jų ir dėl Audito ataskaitos projekto, tačiau pareiškėjai nėra žinoma, ką G. S. atsakė, nes pareiškėjai taip ir nebuvo nurodyta, pagal kokias G. S. pastabas ji nepatikslino Audito ataskaitos. Pasak pareiškėjos, tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams, kad jei byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjui būtų išaiškintas įtarimų dėl jo padaryto tarnybinio nusižengimo turinys, pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai, suteikta galimybė dėl jų ir kitų asmenų išdėstytos informacijos pateikti savo paaiškinimus, tai aptarti procedūrinio pobūdžio pažeidimai yra esminiai, užkertantys kelią objektyviam ir visapusiškam faktinių aplinkybių visumos ištyrimui ir įvertinimui bei pagrįsto sprendimo priėmimui (2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012).

9. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju taip pat buvo nesivadovauta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Taigi, ne pareiškėja, o Statistikos departamentas turėjo įrodyti, kad jos pateiktas Audito ataskaitos projektas neatitinka metodinių nurodymų reikalavimų, pirmiausiai nurodant konkrečias Vidaus audito metodikos nuostatas, kurių Audito ataskaita neatitiko, tačiau visa tai nebuvo padaryta. G. S. teismo posėdyje taip pat nenurodė į kokias konkrečias jos pastabas nebuvo sureaguota. Pareiškėja pažymi, kad valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai. Pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė, ar G. S. pastabos Audito ataskaitai buvo pagrįstos, neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, vidaus auditorių kompetencijai, ar jos buvo aiškios. Tai, kad išsiaiškinti šias aplinkybes, prieš tai reikėjo išsiaiškinti pačių pastabų turinį, tačiau visa tai nebuvo padaryta. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Audito ataskaita nebuvo pateikta iki 2015 m. lapkričio 10 d. yra visiškai nemotyvuota, nes pareiškėjai nebuvo nurodymo pateikti Audito ataskaitą minėtu terminu. Šis terminas buvo nustatytas G. S. Dėl Audito ataskaitos tikslinimo pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad patikslintas projektas buvo teiktas G. S. daugiau nei 5 kartus.

10. Pareiškėja dėl panaudotų posakių G. S. atžvilgiu pažymi, kad teismas įteisino tiek kritikos bei nuomonės reiškimo cenzūrą, tiek uždraudė įvardyti realius asmens neteisėtus veiksmus, taip bandant nuo jų apsiginti. Teismo motyvai, kad tokių posakių iš viso negalima vartoti, pareiškėjos nuomone, yra niekuo nepagrįsti. Tai žodžiai, atitinkantys normatyvinę lietuvių kalbos leksiką ir yra vartotini. Tai, kad posakiai turi tam tikrą neigiamą emocinį krūvį, nedaro jų nevartotinais ar neetiškais. Asmuo ilgą laiką terorizuojamas, atvirai deklaruojant tikslą pašalinti jį iš pareigų, turi teisę šiuos veiksmus įvardinti tokiais, kokie jie yra, nors kam nors ir gali toks įvardijimas nepatikti. Teismas, pasak pareiškėjos, nepagrįstai atsisakė tirti aplinkybes, kuriomis ir dėl kurių buvo pavartoti minėti posakiai. Jas ištirti buvo privaloma, siekiant objektyvaus ir visapusiško tarnybinio nusižengimo faktinių aplinkybių visumos ištyrimo. Pareiškėja paaiškina, kad šiuo atveju kritika buvo ne vieša, o nurodyta asmeniškai, atsižvelgiant į G. S. tą dieną atliktus veiksmus (dokumentų sutrypimą ir pakišimą po kėde, kanceliarinių priemonių išmėtymą ant žemės, ant stalo buvusių dokumentų sumaišymą, kai kurių jų numetimą ant žemės).

11. Statistikos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (III t., b. l. 17–23).

12. Statistikos departamentas nurodo, kad pareiškėjai 2015 m. gruodžio 3 d. buvo įteiktas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą, kuriame buvo tiksliai nurodyta, kokio nusižengimo padarymu įtariama pareiškėja, taip pat nurodytos kitos tyrimui reikšmingos aplinkybės. G. S. pastabos ir pasiūlymai buvo įrašyti ranka ant Audito ataskaitos projektų, kurie buvo pateikti pareiškėjai. Pareiškėja buvo pavaldi G. S., todėl savo pareigas turėjo vykdyti taip, kad Audito ataskaita būtų parengta tinkamai ir laiku. Pareiškėjai įrodinėjimo našta nebuvo perkelta, nes būtent Statistikos departamentas įrodė, kad Audito ataskaitos projektai nebuvo pataisyti pagal G. S. konkrečias ir aiškiai suformuluotas pastabas.

13. Statistikos departamentas taip pat nurodo, kad teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus nesudaro prielaidų įžeidinėti ir tyčiotis iš konkretaus asmens. Valstybės tarnautojas, kritikuodamas ir reikšdamas savo įsitikinimus, neturi pažeisti svarbiausių valstybės tarnautojo veiklos principų (pagarbos žmogui ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. ŽĮ-15 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“ teisėtumo bei pagrįstumo. Šiuo įsakymu pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

15. Ši nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, kad ji sąmoningai (tyčia) netikslino teikiamos Departamento darbo sąnaudų vertinimo ir statistinio tyrimo procesų trukmės vidaus audito ataskaitos; vadino G. S. veiksmus „bolševikiškais terorizavimo metodais“ bei „darželio lygio teroriste“, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų, Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr.DĮ-77 „Dėl Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 58 punkto, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.968 „Dėl valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 9.2 ir 9.4 papunkčių, Vidaus audito skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr.K-907 „Dėl Lietuvos statistikos departamento Vidaus audito skyriaus nuostatų patvirtinimo“ 16 punkto, Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr.K-1048 „Dėl vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo tvirtinimo“ 7.2.1 papunkčio reikalavimus.

16. Iš pareiškėjai inkriminuotų veikų pobūdžio matyti, kad jos nėra vienarūšės. Pirmoji veika – sąmoningas (tyčia) netikslinimas teikiamos Departamento darbo sąnaudų vertinimo ir statistinio tyrimo procesų trukmės vidaus audito ataskaitos, padaryta pasyviais veiksmais, t. y., neveikimu, o antroji veika - G. S. vadinimas „darželio lygio teroriste“ bei jos veiksmus „bolševikiškais terorizavimo metodais“, padaryta aktyviais veiksmais, t. y., veikimu.

17. Administracinių teismų praktikoje sprendžiant analogiškus teisinius santykius yra konstatuota, kad iš tarnybinio nusižengimo sąvokos („valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės) matyti, kad priešinga valstybės tarnybos interesams (priešinga teisei) veika gali būti padaroma dvejomis formomis: aktyviai, t. y. veikimu, netinkamai atliekant pareigas ir pasyviai, t. y. neveikimu, tarnautojui neatliekant pareigų. Teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akcentuotina ir tai, jog valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr. pvz. administracines bylas Nr. A438-776/2010, Nr. A438-1340/2009, Nr. A438-1131/2009; Nr. A438-370/2011 ir kt.).

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai buvo pavesta parengti Departamento darbo sąnaudų vertinimo ir statistinio tyrimo procesų trukmės vidaus audito ataskaitą. Ši ataskaita turėjo būti parengta iki 2015 m. lapkričio 10 d.

19. Vidaus audito skyriaus nuostatų 16 punkte nustatyta, kad skyriaus valstybės tarnautojai ir darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vedėjui ir atsako už tinkamą savo funkcijų atlikimą bei gautų pavedimų vykdymą. Pagal pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.2.1 punktą pareiškėjai taip pat buvo pavesta rengti laiku ir teikti objektyvias ir aiškias vidaus audito ataskaitas su išvadomis ir rekomendacijomis, kaip ištaisyti vidaus audito metu nustatytas neatitiktis.

20. Šis teisinis reguliavimas patvirtina, kad pareiga vykdyti skyriaus vedėjo patvarkymus bei laiku atlikti pavestas darbines funkcijas, pareiškėjai buvo suformuluota gana aiškiai, konkrečiai bei imperatyviai.

21. Byloje duomenų, kurie duotų pagrindą išvadai, kad pareiškėja aptariamos užduoties negalėjo laiku ir tinkamai atlikti dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pati pareiškėja. Savo neveikimą, ji šiuo atveju pateisina tuo, jog jai duodamos skyriaus vedėjos, G. S., pastabos dėl ataskaitos patikslinimo buvo nepagrįstos, neatitinkančios teisės aktų reikalavimų ir pan..

22. Byloje nustatyta, kad ataskaitos projektus, skyriaus vedėjai, G. S., pareiškėja teikė 5 kartus, t. y., 2015-11-05, 2015-11-06, 2015-11-10, 2015-11-25 ir 2015-11-27. Skyriaus vedėja, kiekvienam iš teiktų audito ataskaitos projektų teikė pastabas, pareiškėjai nurodydama kokybinius projektų trūkumus. Pastabų turinys patvirtina, kad jos yra aiškios ir konkrečios, paremtos atitinkamų teisės aktų nuostatomis, tačiau pareiškėja neatsižvelgė į šias pastabas ir ataskaitos nepatikslino, teigdama, jog pastabos nekonkrečios, neobjektyvios, neatitinka tikrovės ir pan.. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja atsisakė vykdyti skyriaus vedėjos nurodymus. Nors pareiškėja ir teigia, kad skyriaus vedėjos teiktos pastabos neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau tai patvirtinančių argumentų iš esmės ir nepateikė.

23. Įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių, jog jai teiktos pastabos neatitiko teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu buvo neteisėtos. Priešingai, prieš tai aptarti įrodymai patvirtina, kad duodamos pastabos buvo grindžiamos atitinkamų teisės aktų nuostatomis bei buvo pakankamai aiškios ir konkrečios.

24. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėja, nesant objektyvių priežasčių, galėjusių sukliudyti jai laiku atlikti pavestą užduotį, jos savalaikiai neįvykdė, be to, atsisakė vykdyti teisėtus skyriaus vedėjos jai duodamus nurodymus dėl ataskaitos ištaisymo ir pan., tuo pažeisdama jos tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

25. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja dalykiniame bendravime su skyriaus vedėja, G. S., naudodama jos atžvilgiu išsireiškimus „bolševikiški terorizavimo metodai“, „darželio lygio teroristė“, pažeidė Etikos taisyklių 9.2; 9.4 punktų reikalavimus, įpareigojančius valstybės tarnautoją būti mandagiu, maloniu, paslaugiu, tvarkingu, tolerantišku, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais, kitais žmonėmis. Tai, kad pareiškėja naudojo tokią leksiką, įrodo elektroninio susirašinėjimo tarp pareiškėjos ir skyriaus vedėjos, G. S., duomenys.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

27. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 145 straipsniu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė