2017-12-20 Nr. AB-24238-3-61-3-03925-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-828-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03925-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. (D. Č. teisių perėmėjos) prašymą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. Č. (toliau – ir pareiškėja) teismui padavė skundą, prašydama atnaujinti terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje, dėl teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.

2. Pareiškėja 1998 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, prašymas buvo suklastotas, nurodant, kad pareiškėja pretenduoja natūra gauti 0,25 ha žemės iš jai priklausiusių 0,51 ha, o už likusią dalį kompensuoti pinigais. Šio prašymo pagrindu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, grąžinant natūra 0,26 ha, už likusią dalį kompensuojant pinigais. Atlikus ikiteisminį tyrimą, nusikalstama veika atskleista, todėl sprendimas buvo pakeistas, nurodant, kad likusi žemės dalis bus grąžinta vėliau. Pareiškėja kelis kartus kreipėsi į žemėtvarkos skyrių dėl tolesnių veiksmų, o 2014 m. gavo atsakymą, jog ji laiku nepakeitė nuosavybės teisės atkūrimo būdo, todėl bus sumokėta piniginė kompensacija. Į 2014 m. rugpjūčio 8 d. pateiktą prašymą žemėtvarkos specialistai pareiškėjai atsakė tik 2015 m. sausį, nurodant, kad laisvos žemės (duomenys neskelbtini) kaime nėra. Pareiškėjos netenkino nuosavybės teisės atkūrimas kompensuojant pinigais, nes už 0,14 ha sklypą priskaičiuojama tik 35 € kompensacija. Pareiškėjos teigimu, dėl valstybės institucijų neveikimo ji nebuvo laiku informuota, kad (duomenys neskelbtini) kaime nėra galimybės suformuoti žemės sklypą.

3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, jei nepriimtas sprendimas dėl jų atkūrimo. Nepareiškus valios iki šio termino, atkūrimo būdą parenka atitinkamos institucijos. Pareiškėja savo 2000 m. birželio 22 d. prašyme pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – perduodant neatlygintinai žemę natūra, ir savo valios iki 2003 m. balandžio 1 d. nekeitė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad šis terminas yra naikinamasis, todėl jį praleidus vėliau teisių įgyvendinti negalima, o vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas nesukelia teisinių pasekmių. Todėl pareiškėjos 2004 m. rugpjūčio 31 d. prašymas suteikti jai 0,14 ha žemės kitoje vietoje nesukelia jokių pasekmių. Galimybės atkurti nuosavybės teisių (duomenys neskelbtini) kaime nėra galimybės, nes turėtos žemės vietovėje neliko laisvos žemės. Dar rengiant 1998 m. vietovės žemėtvarkos projektą, buvusio savininko turėta žemė buvo užimta privačios nuosavybės sklypais. Atsakovės teigimu, pareiškėjai šis faktas buvo žinomas, tokią išvadą darė iš 2000 m. birželio 22 d. prašymo, kuriuo pareiškėja atsisakė kompensacijos, prašytos 1998 m. rugpjūčio 8 d. prašyme. Faktas, kad 1998 m. rugpjūčio 8 d. prašymas suklastotas, nepaneigia, jog pareiškėjai jo turinys tapo žinomas. Pareiškėja dėl klastojimo į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik po 7 metų, į teismą dėl pažeistų teisių gynimo taip pat iš karto nesikreipė. Atsakovės nuomone, pareiškėjos nurodytos priežastys nebuvo pakankamas pagrindas terminui atnaujinti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies. Įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka spręsti dėl D. Č. nuosavybės teisių atkūrimo pagal 2004 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateiktą prašymą.

6. Teismas nustatė, kad byloje buvo keliamas ginčas dėl to, ar yra pagrindas atnaujinti terminą pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimo.

7. Iš byloje esančių duomenų, teismas nustatė, kad 1991 m. spalio 8 d. I. M. pateikė prašymą dėl jos seneliui V. J. iki nacionalizacijos turėtos žemės (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo; kitos pretendentės: D. Č. ir A. M. S.. 1998 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėja D. Č. pateikė prašymą Nemėžio žemėtvarkos skyriui, prašydama suteikti jai 0,25 ha žemės natūra, o už likusią dalį žemės kompensuoti pinigais. 1999 m. birželio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 41-6849 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 0,51 ha jai tenkančios buvusio savininko V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 1,27 ha žemės ūkio paskirties sklypo 0,25 ha dalį bendrosios nuosavybės teise kartu su bendraturtėmis A. M. S. ir I. F. M., nurodant, kad už likusią 0,26 ha žemės dalį bus kompensuota pinigais. 2000 m. birželio 22 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – žemę grąžinti natūra, nemokant piniginės kompensacijos.

8. 2004 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra 0,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, o likusią 0,14 ha žemės dalį suprojektuoti kitoje vietoje. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19198 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 0,26 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant natūra 0,12 ha žemės ūkio paskirties sklypą, likusią 0,14 ha dalį grąžinant vėliau.

9. 2015 m. vasario 17 d. pareiškėjos atstovas kreipėsi į NŽT dėl 2004 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 2.5-41-19198 įvykdymo. 2015 m. birželio 18 d. NŽT raštu Nr. 1SS-1561-(9.5) nurodė, kad pareiškėja buvo įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) patvirtintą žemėtvarkos projektą dėl natūra grąžintinų valstybinės žemės sklypų, tačiau nedalyvavo pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, susirinkime. Dėl to pareiškėja buvo išbraukta iš atitinkamo sąrašo. Tuo metu, kai buvo rengiamas 1998 m. žemėtvarkos projektas, buvusio savininko V. J. turėta žemė buvo užimta privačios žemės sklypų, todėl natūra grąžintinas sklypas pareiškėjai negalėjo būti suformuotas. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti piliečių praleistą terminą pakeisti valią dėl atlyginimo už turėtą žemę. Jis galėtų būti atnaujintas, pateikus atitinkamą teismo sprendimą.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas).

11. Teismas pasisakė, jog atsižvelgiant į teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą.

12. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

13. Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas, ar sprendimas nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo žemėtvarkos skyriui teikė 1998 m. rugpjūčio 8 d., kuriame prašė suteikti jai 0,25 ha žemės natūra, o už likusią dalį žemės kompensuoti pinigais. Pareiškėjos teigimu, šis prašymas buvo suklastotas, dėl sukčiavimo kreiptasi į prokuratūrą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė neturėjo esminės reikšmės, nes kitas pareiškėjos prašymas dėl būdo, kuriuo pageidaujama atkurti nuosavybės teises į 0,26 ha žemės, pateiktas Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu – 2000 m. birželio 22 d., jame buvo nurodoma žemę grąžinti natūra, nemokant piniginės kompensacijos.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,26 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant natūra 0,12 ha žemės ūkio paskirties sklypą, nurodant, jog likusi 0,14 ha dalis bus grąžinta vėliau. Laisvos valstybinės žemės pareiškėjos pageidaujamoje vietoje nebuvo, todėl natūra grąžinti žemės nebuvo galimybės. Pareiškėja šios faktinės aplinkybės iš esmės neginčijo, tačiau manė, kad dėl netinkamo žemėtvarkos pareigūnų funkcijų vykdymo jai buvo užkirstas kelias laiku pakeisti valią dėl būdo atkurti nuosavybės teises, todėl tai sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą.

16. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju nebuvo duomenų ir atsakovė neginčijo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ar žemėtvarkos skyrius būtų informavęs pareiškėją apie tai, kad pagal jos prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę nurodytą atkūrimo būdą nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, ir kad pareiškėja iki 2003 m. sausio 1 d. gali pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pasisakė, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtino, kad žemės ploto trūkumo atsiradimo priežastys objektyviai nepriklausė nuo pareiškėjos valios ir pareiškėja neturėjo galimybės laikytis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytų terminų. Atkreipė dėmesį, kad terminas pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujintas. Tačiau, darė išvadą, kad atsakovė, neinformuodama pareiškėjos apie tai, kad kadastro vietovėje laisvos žemės nėra, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, dėl to buvo pažeisti pareiškėjos interesai ir teisėti lūkesčiai. Nurodė, jog atmestini atsakovės argumentai, kad pareiškėjai apie tai, kad laisvos žemės vietovėje nebeliko, turėjo žinoti 2000 m. birželio 22 d. teikdama prašymą, kuriuo ji atsisakė kompensacijos pinigais. Teismas vertino, kad tai, kaip subjektyvius atsakovės samprotavimus, nurodydamas, kad vien prašymo pateikimas šiuo atveju neįrodo, kad pareiškėjai minėtas faktas turėjo būti žinomas, tuo tarpu atsakovė, pati žinodama, jog laisvos žemės nėra, nesiėmė aktyvių veiksmų informuoti apie tai pareiškėją.

17. Teismas konstatavo, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai. Todėl teismas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad buvo pagrindas įpareigoti atsakovę atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus, t. y. atsižvelgus į pareiškėjos 2004 m. rugpjūčio 31 d. prašyme išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors teisės aktai tiesiogiai tokios galimybės ir nenumato.

III. 18. Atsakovė nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. vasario 29 d. sprendimą.

19. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas, dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei netinkamo įrodymų vertinimo, kadangi jis yra priimtas nukrypstant nuo suformuluotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

20. Akcentuoja, kad pareiškėja nepateikė jokių svarių priežasčių bei įrodymų, dėl ko praleido terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei kodėl nuo 2004 metų (beveik 11 metų) nesikreipė į teismą dėl termino atnaujinimo.

21. Akcentuoja, kad pareiškėja 2000 m. birželio 22 d. prašyme, pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d., pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – perduoti neatlygintinai žemę natūra, ir savo valios iki 2003 m. balandžio 1 d. nekeitė.

22. Atsakovė rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodydama, kad terminas piliečiams pateikti prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo iki 2003 m. balandžio 1 d. – yra naikinamasis; asmenys nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1375/2013, 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje A-442- 384/2014). Tvirtino, kad praleidus šį terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1375/2013). Atsakovės nuomone pareiškėjos 2004 m. rugpjūčio 31 d. prašymas, kuriuo prašoma suteikti 0,14 ha žemės kitoje vietoje nesukelia jokių padarinių.

23. Pabrėžia, kad teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Atsakovės nuomone, pareiškėjo elgėsi pasyviai.

24. Pareiškėja nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja apie negalimumą suformuoti jai žemės sklypą pagal jos pateiktą prašymą, buvo informuota tik 2004 m. balandžio 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu, t. y. praėjus metams po įstatymo nustatyto termino pabaigos. Tad, kodėl pareiškėja turėjo, anot apeliantės, dar iki 2003 m. balandžio 1 d. keisti savo prašymą dėl nuosavybės teisiu atkūrimo, iš apeliacinio skundo visiškai neaišku.

25. Nurodo, jog faktinės bylos aplinkybės liudija priešingą atsakovės elgesį net ir po 2004 m. balandžio 1 d., nei jos teikiami teisiniai argumentai bei teiginiai apie neva sustabdytą pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimą tenkinimą, jai nepakeitus savo prašymo iki 2003 m. balandžio 1 d. Nurodo, kad 2004 m. spalio 28 d. Apskrities viršininko sprendimu jai buvo grąžintas natūrą 0,12 ha žemės sklypas, o dėl likusio 0.14 ha žemės sklypo buvo nuspręsta grąžinti vėliau.

26. Atkreipia dėmesį, jog pati atsakovė savo atsiliepime į pareiškimą teismui pripažįsta, kad 2004 m. sprendimas buvo vykdomas, ir 2006 metais pareiškėjai buvo suprojektuotas žemės sklypas jos pageidautoje vietoje Nemėžio seniūnijoje, tačiau dėl to, kad pareiškėja neatvyko į projekto aptarimą (jokių pranešimų apie tokį renginį pareiškėja nebuvo gavusi), 2008 metais ji buvo išbraukta iš pretendentų gauti žemę sąrašų, apie ką ji ir vėl nebuvo informuota.

27. Pareiškėjos nuomone, apie Nacionalinės žemės tarnybos padriką darbą byloja ir tas faktas, kad, nors anot 2008 metų sprendimo pareiškėja buvo išbraukta ir pretendentų gauti žemę, tačiau 2014 m. gruodžio 11 d. ji po jos atstovo rašytinio raginimo atsakovei paaiškinti žemės sklypo nesuteikimo pareiškėjai priežastis, gavo kvietimą atvykti į 2014 m. gruodžio 22 d. žemėtvarkos projekto aptarimą. Atvykus į šį renginį paaiškėjo, kad pareiškėjai žemės sklypas nesuformuotas, nors ji buvo kviečiamą atvykti būtent dėl šio reikalo.

28. Pareiškėjos nuomone, atsakovės pozicija šioje byloje nėra pagrįsta tikromis faktinėmis aplinkybėmis ar tokiais teisiniais argumentais, dėl kurių būtų pagrindas spręsti, kad pareiškėjai dėl jos kaltės laiku nebuvo atkurtos nuosavybės teisės. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė vienu raštu pripažįsta, kad dėl valstybės institucijos darbuotojų kaltės ji laiku nebuvo informuota apie juridinę reikšmę turinčią aplinkybę ir ši problema būtų išspręsta, jeigu pareiškėja teismo keliu gautų leidimą į termino atstatymą, o atsiliepime į tokį pareiškėjos kreipimąsi į teismą bei apeliaciniame skunde jau teigiama, kad pati pareiškėja dėl savo kaltės praleido terminą ir nėra jokių teisėtų pagrindų tą terminą atstatyti. O juk visos pareiškėjos problemos prasidėjo nuo to, kai jos byloje, tvarkytoje atsakovės darbuotojų, atsirado suklastotas dokumentas, neva ji nori gauti piniginę kompensaciją už žemę, dėl ko ilgą laiką jos tėvo žemėje buvo formuojami sklypai ne jai, o kitiems asmenims, kol neliko laisvos žemės toje vietoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovės apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

30. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas buvo dėl to, ar yra pagrindas atnaujinti terminą pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimo.

31. Atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas, dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei netinkamo įrodymų vertinimo, kadangi jis yra priimtas nukrypstant nuo suformuluotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

32. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

33. 2000 m. birželio 22 d. prašymu pareiškėja pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, atlikdama administravimo procedūrą šio prašymo pagrindu, akivaizdu, žinojo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinius – tai kad žemės savininko V. J. iki nacionalizacijos turėta žemė buvo užimta privačios nuosavybės teise valdomais namų valdų žemės sklypais (b. l. 10), todėl atsakovas privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjai kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė įvykdė minėtą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintą pareigą, o 2000 m. birželio 22 d. pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19198 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,26 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant natūra 0,12 ha žemės ūkio paskirties sklypą, nurodant, jog likusi 0,14 ha dalis bus grąžinta vėliau. Taigi šiuo sprendimu pripažinta ne tik teisė į 0,14 ha žemės (turtinė teisė), bet ir nustatytas jos įgyvendinimo būdas – 0,14 ha dalis bus grąžinta.

34. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nevykdė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintos imperatyvios prievolės, o Nutarties 33 p. nurodytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu toks neveikimas sukūrė teisinę situaciją, kai turtinės teisės į 0,14 ha žemės Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 28 d. sprendime Nr. 2.5-41-19198 nustatytu būdu įgyvendinimas objektyviai neįmanomas, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovas kitais būdais turi užtikrinti pripažintos teisės įgyvendinimą.

35. Pažymėtina, kad ne pareiškėjos nerūpestingo ar neatidaus veikimo (neveikimo), o atsakovo priešingo teisei neveikimo pagrindu susidariusioje situacijoje negali nukentėti teisėti pareiškėjos interesai, kai Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatytais pagrindais būtų taikoma nuosavybės teisės atkūrimo atlyginant pinigais taisyklė.

36. Todėl pirmosios instancijos teismas, gindamas pareiškėjos pažeistą teisę, priėmė teisėtą sprendimą pagrįstai taikydamas civilinių turtinių teisių gynimo būdą, kuriuo pakeičiamas teisinis santykis – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka spręsti dėl D. Č. nuosavybės teisių atkūrimo pagal 2004 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateiktą prašymą (CK 1.138 str. 5 p.).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks procesinis sprendimas yra pareiškėjos reikalavimo modifikavimas, nekeičiant skundo dalyko, nes reikalavimu atnaujinti terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, dėl teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra siekiama tapataus teisinio rezultato – spręsti dėl D. Č. nuosavybės teisių atkūrimo pagal 2004 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateiktą prašymą.

38. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė