2019-08-07 Nr. AB-15212-3-61-3-04655-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-331-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04655-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. (teisių perėmėjos – M. B. ir V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas (dalyje, kurioje skundas buvo priimtas) atnaujinti praleistą terminą paduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir suinteresuotasis asmuo, Tarnyba) prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo motinos V. P. nuosavybės teise valdytą turtą – 0,15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir joje esančius statinius bei į 4,37 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad tik 2016 metų rugsėjį jam tapo žinoma, jog jo motina nuosavybės teise turėjo namą (duomenys neskelbtini) gatvėje bei 0,15 ha žemės sklypą. Pradėjus aktyviai domėtis V. P. turėtu turtu, name, esančiame (duomenys neskelbtini), atrasti jos nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (pirkimo-pardavimo sutartis). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtos gatvės pavadinimas yra pasikeitęs: ji anksčiau vadinosi „(duomenys neskelbtini)“, o dabar – „(duomenys neskelbtini)“. Nekilnojamojo turto registre šiuo metu yra įregistruota V. P. nuosavybės teisė į statinius, o surasta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina jos nuosavybės teises ir į žemės sklypą. Pareiškėjas teigė, jog jis buvo 16 metų, kai mirė jo motina, ir nieko nežinojo apie jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, todėl atitinkamoms institucijoms prašymo atkurti nuosavybės teises negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. nežinojimo. Tik vaikaičiui pradėjus domėtis galimu V. P. turtu buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė tik keletą duomenų apie V. P. turėtą turtą, dėl ko informacijos rinkimą teko tęsti savarankiškai, tai užtruko. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis yra Lenkijos tautybės, neįgalus, su kompetentingomis institucijomis negalėjo bendrauti dėl kalbos barjero. Pareiškėjo žmona N. P. ilgus metus sirgo sunkia onkologine liga, žmonos slaugymas iš jo pareikalavo daug laiko ir jėgų. Taigi, pareiškėjas savo subjektinės teisės negalėjo įgyvendinti dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

3. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

4. Suinteresuotasis asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas dėl termino atnaujinimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 14 metų nuo įstatymais nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos. Pastebėjo, kad pareiškėjo žmona mirė 2013 metais. Suinteresuotojo asmens vertinimu, tokios aplinkybės kaip asmens senyvas amžius, menkas išsilavinimas, valstybinės kalbos nemokėjimas, sveikatos būklė negali pateisinti termino praleidimo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūras galima pavesti tvarkyti kitiems asmenims, pavyzdžiui, advokatui. Paties pareiškėjo sveikatos būklė iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti kliūtimi laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog jis pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu jau po to, kai pasibaigė įstatyme nustatyti terminai, t. y. tik 2016 metais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. P. prašymą.

6. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, išanalizavęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 1991 metų iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) galėjo pretenduoti į savo motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau jis pradėjo domėtis jo motinai galbūt priklausiusiu ir nacionalizuotu turtu tik 2016 metais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos priežastys – nežinojimas, prasta sveikata, kalbos nemokėjimas, sutuoktinės slaugymas – negali būti laikomos nepriklausiusiomis nuo jo valios. Be to, nenustatyta, jog pareiškėjo neįgalumas buvo tokio pobūdžio, kad būtų sutrukdęs jam pačiam įgyvendinti savo teises nuosavybės atkūrimo procese ar pasirūpinti atstovavimu, tuo labiau kad pareiškėjas teigė pats rūpinęsis savo sergančia sutuoktine. Pareiškėjo nurodytos kitos termino praleidimo priežastys – nežinojimas apie V. P. valdytą turtą, manymas, jog jis nėra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat buvo pripažintos subjektyvaus pobūdžio, susijusiomis su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija, buvusia turtine padėtimi). Pareiškėjas pats pasirinko iki 2016 metų elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, todėl toks jo elgesys nesudaro pagrindo atnaujinti daugiau nei 14 metų praleistą terminą.

III. 7. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą.

8. Pareiškėjas teigia, kad į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo kreiptasi dar 2006 metais, bet įstaiga 2006 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. R4-5200 nurodė, jog archyve saugomuose dokumentuose duomenų apie V. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę bei žemės paveldėjimą iš G. B. nerasta. Pareiškėjas tuo metu neturėjo jokio pagrindo netikėti jam pateikta informacija, pasitikėjo valstybinių institucijų veikla, todėl jis kurį laiką nesiėmė aktyvių veiksmų. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jeigu valstybės institucija nebūtų jo suklaidinusi ir būtų pateikusi reikiamą informaciją, tikėtina, kad įstatymo nustatytas terminas būtų buvęs atnaujintas.

Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas pats pasirinko iki 2016 metų elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, yra nepagrįsta, teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie pareiškėjo aktyvius veiksmus, valstybės institucijų pateiktą klaidingą informaciją. Be to, pareiškėjas pakartoja, jog jis buvo 16 metų, kai mirė jo motina, ir nežinojo apie jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Tuo laikmečiu (pokariu) ir nebuvo žmogaus, kuris galėtų jam papasakoti apie motinos turėtą nekilnojamąjį turtą.

Pareiškėjas taip pat tvirtina manęs, jog visą V. P. turtą paveldėjo jos vyras, o po pastarojo mirties – jo vaikai iš antrosios santuokos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo interesai nukentėtų dėl trečiųjų asmenų neveikimo, t. y. nepasakymo, kas yra nesuderinama su teisingumo, sąžiningumo principais. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir apie 2016 m. rugsėjo 20 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautus duomenis, atliktą savarankišką paiešką, akcentuoja, jog jis tų pačių metų rudenį kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą.

Atsižvelgiant į trumpą laiko tarpą nuo tada, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, iki kreipimosi į teismą, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas buvo pasyvus ar netinkamai įgyvendino savo subjektines teises. Pareiškėjas pabrėžia, jog jam 1997 metais buvo nustatytas II grupės neterminuotas neįgalumas, nes dėl onkologinių priežasčių jam buvo pašalinta trečdalis skrandžio. Pooperacinis periodas buvo ilgas ir sudėtingas, o ligos pasekmės juntamos iki šiol. Pareiškėjas tvirtina fiziškai negalėjęs atlikti tokius veiksmus kaip dokumentų rinkimas, įgaliojimų suteikimas kitam asmeniui, pareiškėjo ir jo artimųjų dėmesys buvo sutelktas į jo sveikatos gerinimą.

Pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį į tai, jog ir šiuo metu buvusiems žemės savininkams ir jų įpėdiniams yra grąžinamas turėtas turtas.

9. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Suinteresuotasis asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pakartoja, kad, pagal teismui pateiktus dokumentus, pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimu pradėjo rūpintis tik pasibaigus įstatymuose įtvirtintiems terminams, t. y. 2016 metais. Be to, pareiškėjas, negalėdamas pats realizuoti savo teisių, galėjo pasitelkti (įgalioti) kitus asmenis rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo išdėstytų teiginių pagrįstumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina egzistuojant teisinį ir faktinį pagrindus atnaujinti terminus pareiškėjui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių atitinkamus prašymus ir dokumentus pateikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui jau išdėstytais pareiškėjo argumentais ir subjektyvia jo nuomone, kad teismas šiuos argumentus įvertino neteisingai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti šio teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

14. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikus, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

15. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

16. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

17. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).

18. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

19. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

20. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, be kita ko, yra buvusios turto savininkės V. P., kuri mirė ir nepaliko testamento, vaikas, Lietuvos pilietis (žr., pvz., 1991 m. rugsėjo 16 d. pažymėjimą apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, b. l. 19; gimimo liudijimą, b. l. 26), todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių plačiau neanalizuoja.

21. Pareiškėjas prašymą dėl termino atnaujinimo grindė tuo, kad jis nežinojo apie savo motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, o apie jai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sužinojo tik apie V. P. turtą ėmus domėtis jo vaikaičiui, taip pat užsiminė apie turimą neįgalumą, sunkumus bendrauti su valstybės institucijomis kanceliarine kalba, sunkiai sirgusią žmoną N. P., kurios slaugymas ir rūpinimasis pareikalavo daug laiko ir jėgų. Pareiškėjas teigė, kad į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo kreiptasi dar 2006 metais, tačiau Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2006 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. R4-5200 nurodė, jog archyve saugomuose dokumentuose dokumentų apie V. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę bei žemės paveldėjimą iš G. B. nerasta (šis raštas buvo pateiktas teismui, b. l. 52). Pareiškėjas teismui taip pat pateikė, be kita ko, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. rugsėjo 20 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1260 (b. l. 6–7), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie V. P. priklausiusį turtą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 11 d. prašymu. Teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde pareiškėjas palaikė anksčiau išdėstytus argumentus, o apeliaciniame skunde papildomai pabrėžė buvęs suklaidintas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, bei tvirtino, kad 1997 m. lapkričio 19 d. jam buvo nustatytas neterminuotas neįgalumas, atsigavimo po jam atliktos operacijos periodas buvo ilgas ir sudėtingas, jo ir jo artimųjų dėmesys buvo sutelktas į jo sveikatos atstatymą ir pagerinimą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 18 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino tokiems prašymams paduoti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išsiaiškinti informaciją apie V. P. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Nors pareiškėjas tvirtina kreipęsis dėl reikiamos informacijos pateikimo, bet buvęs suklaidintas valstybės institucijų, ši aplinkybė siejama tik su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. R4-5200 pateiktais galbūt neišsamiais ar klaidingais duomenimis, todėl ši aplinkybė nelaikytina turinčia esminę reikšmę sprendžiant dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių kliūčių, sutrukdžiusių jam paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001 m. gruodžio 31 d., juolab kad, remiantis paties pareiškėjo paaiškinimais, šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo rasta name, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį Nekilnojamojo turto registre įregistruotos V. P. („P.“) nuosavybės teisės, jokios kliūtys anksčiau atlikti patikrą šiame name nebuvo nurodytos.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiti pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Jis teigia, kad dėl kalbos barjero negalėjo pateikti prašymų kompetentingoms institucijoms bei bendrauti kanceliarine kalba, bet realiai nenurodė nemokantis lietuvių kalbos ar per 10 metų negalėjęs pasinaudoti kitų asmenų pagalba, surasti rusų kalbą (būtent šią kalbą pareiškėjas vartojo teismo posėdyje) suprantančių valstybės tarnautojų, vykdančių prašymų ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procedūras.

Pareiškėjas tvirtina, kad jo žmona ilgus metus sirgo sunkia onkologine liga ir jam teko ją slaugyti, tačiau jokie konkretūs duomenys apie jo žmonos sveikatos būklę teismui nebuvo pateikti, išskyrus mirties liudijimą bei ligos kodo paaiškinimą, iš kurių matyti, jog N. P. mirė 2013 metais dėl onkologinės ligos (b. l. 18, 22), todėl nėra aišku, pavyzdžiui, kada N. P. liga prasidėjo, kada atsirado realus nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjas akcentuoja ir prastą savo sveikatos būklę, nurodydamas, jog 1997 m. lapkričio 19 d. jam buvo neterminuotai nustatytas II grupės neįgalumas, dėl onkologinių priežasčių atliktos operacijos pooperacinis periodas buvo ilgas ir sudėtingas, ligos pasekmės juntamos iki šiol, bet vėlgi nepateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, pavyzdžiui, kada jam buvo atlikta minėta operacija, be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie sunkią savo sveikatos būklę, dėl kurios, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjas negalėjo fiziškai atlikti jokių veiksmų, be kita ko, rinkti dokumentus, teikti prašymus, suteikti įgaliojimus kitam asmeniui, o visas jo artimųjų dėmesys buvo sutelktas būtent į pareiškėjo sveikatos atstatymą ir pagerinimą, prieštarauja jo paaiškinimams apie žmonos slaugymą.

Pareiškėjo pozicija, jog jis anksčiau nežinojo ir negalėjo žinoti apie V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, kurią jis grindžia tuo, kad motinos mirties metu jam tebuvo 16 metų, kad dėl laikmečio aplinkybių (pokaris, prieš septynerius metus įvykdyta nacionalizacija) išvis nebuvo žmogaus, galėjusio jam papasakoti apie motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, ir kad jis manė, jog visą motinos turtą paveldėjo jos vyras, o po jo mirties – jo vaikai, laikytina subjektyvia pareiškėjo nuomone, samprotavimais, kurių teisingumo jis iki 2006 metų nebandė patikrinti, t. y. pareiškėjas teigia, kad niekas jam negalėjo papasakoti apie jo motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, bet nenurodo, jog jis realiai kieno nors apie tai klausė.

Nors pareiškėjas tvirtina buvęs aktyvus, byloje esantys rašytiniai dokumentai ir jo paties paaiškinimai šią aplinkybę akivaizdžiai paneigia, nes matyti, jog nuo V. P. mirties 1947 metais iki pirmojo kreipimosi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą 2006 metais jis nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti savo motinos buvusią turtinę padėtį. Aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas bei jo paties pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. (teisių perėmėjos – M. B. ir V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė