2018-07-04 Nr. AB-12589-3-61-3-02874-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1218-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02874-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1.1. panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2016 m. gegužės 26 d. nutarimą Nr. 28-480(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas);

1.2. panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2S-3635 (toliau – ir Sprendimas);

1.3. priteisti 5 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu buvo nubaustas nuobauda – perkėlimu į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Nuobauda jam paskirta už tai, kad jis (pareiškėjas) atsisakė būti perkeltas į kitą kamerą. Pareiškėjo teigimu, jis atsisakė eiti į kitą kamerą dėl to, kad norėjo išvengti konflikto su ten esančiu asmeniu, kuris priklauso aukštesnei kriminalinės subkultūros klasei. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nevengia atlikti jam paskirtos nuobaudos drausmės grupėje, tačiau jis negalėjo būti vienoje patalpoje su aukštesnės kastos nuteistuoju, nes kameroje būtų kilusios muštynės.

3. Pareiškėjo teigimu, kitiems nuteistiesiems leidžiama pasirinkti, su kuo jie gali atlikti paskirtas nuobaudas vienoje kameroje, o pareiškėjui neleidžiama to daryti. Pareiškėjo manymu, paskirta nuobauda yra nepagrįsta, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 400 Eur.

4. Atsakovai Vilniaus PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas, atsisakydamas eiti į drausmės grupės gyvenamąją patalpą Nr. 7, jokių priežasčių nenurodė nei savo rašytiniame paaiškinime, nei 2016 m. gegužės 25 d. Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdyje, todėl nebuvo žinomos jokios aplinkybės, kurios kliudytų pareiškėjui nuobaudą atlikti kartu su kitu nuteistuoju, gyvenančiu drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7. Tokios informacijos neturėjo ir Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai. Pareiškėjas apie jam grėsusį pavojų pirmą kartą užsiminė skunde teismui. Vilniaus PN manymu, pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2016 m. gegužės 25 d. pareiškėjas atsisakė vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymą būti jam paskirtoje drausmės grupės patalpoje. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 25 d. raštu pareiškė, kad atsisako eiti į drausmės grupės kamerą Nr. 7, tačiau priežasčių, dėl kurių negalėtų gyventi paskirtoje patalpoje, nenurodė.

8. Departamento manymu, Vilniaus PN pareigūnai, paskirdami pareiškėjui nuobaudą, savo įgaliojimų neviršijo, nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimų nepadarė. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl pagal BVK 142 straipsnį buvo pakankamas pagrindas pareiškėjui skirti nuobaudą. Departamento teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra nepagrįstas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 28-476(1) už pataisos įstaigos bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 12 mėnesių. Atsižvelgdamas į minėtu nutarimu paskirtą nuobaudą, Vilniaus PN direktorius 2016 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 7-177 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ perkėlė pareiškėją iš 2-202-09 gyvenamosios patalpos į drausmės grupės gyvenamąją patalpą Nr. 7-2. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. inspektorius 2016 m. gegužės 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-697(1) informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, kad 2016 m. gegužės 25 d. 11.30 val. pareiškėjas kategoriškai atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą būti jam paskirtoje drausmės grupėje.

Prie šio tarnybinio pranešimo buvo pridėtas pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. rašytinis pasiaiškinimas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad atsisako eiti į drausmės grupės kamerą Nr. 7. 2016 m. gegužės 26 d. įvyko Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdis, kuriame nuspręsta pasiūlyti Vilniaus PN direktoriui skirti pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas. 2016 m. gegužės 26 Vilniaus PN Drausmės komisija surašė teikimą Nr. 40-140(1), kuriuo atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytą drausmės pažeidimą ir į aplinkybę, kad pareiškėjas svarstymo metu turėjo net 56 galiojančias nuobaudas, pasiūlė Vilniaus PN direktoriui skirti pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas.

Vilniaus PN direktorius skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskyrė nuobaudą – perkėlimą 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas. Nesutikdamas su šiuo Nutarimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Departamentą, nurodydamas, kad neatsisakė eiti į drausmės grupę, o tik nesutiko eiti į drausmės grupės kamerą Nr.

7. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad minėtoje kameroje bausmę atlieka žmogus, dėl kurio pareiškėjo sveikatai gali kilti pavojus. Skunde pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Drausmės komisijoje prašė skirti jį į kamerą, kurioje galėtų būti saugus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo švelninti ar naikinti Vilniaus PN paskirtą nuobaudą. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas jokiais loginiais argumentais nepagrindė savo atsisakymo vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymą.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi BVK (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) 12 straipsnio 1, 2 dalimis, BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 142 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-539/2009; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009; 2010 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010).

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis neatsisakė eiti į drausmės grupę, o tik atsisakė eiti į šios grupės kamerą Nr. 7, neturi teisinės reikšmės, nes atsisakymas eiti į paskirtą kamerą taip pat yra pataisos įstaigos pareigūnų reikalavimų nevykdymas. Pareiškėjas, nepaklusdamas pareigūnams dėl jo perkėlimo į direktoriaus įsakymu paskirtą kamerą, pažeidė BVK nuostatas, kurios įtvirtina nuteistųjų pareigą vykdyti bausmės vykdymo institucijos administracijos bei pareigūnų nurodymus.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tiek Departamentui, tiek ir teismui nurodė, jog minėto reikalavimo nesilaikė, bijodamas dėl savo saugumo. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad apie atsisakymo priežastis bandė nurodyti Drausmės komisijos posėdyje, tačiau Vilniaus PN Drausmės komisija jo nesiklausė.

14. Teismas rėmėsi Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko R. U. (R. U.) parodymais ir nurodė, kad neturi pagrindo abejoti priesaiką davusio statutinio valstybės tarnautojo parodymais, o pareiškėjas teismui taip pat nenurodė aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, kad Vilniaus PN pareigūnas teismo posėdžio metu nurodė melagingą informaciją, t. y. kad pareigūnas yra suinteresuotas specialiai kenkti pareiškėjui ir nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Pareiškėjas nevykdė Vilniaus PN reikalavimų, aiškiai suvokdamas, kad pataisos įstaigos administracijos reikalavimų nepaisymas nesiderina su bausmės atlikimo režimo laikymusi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Nutarimo priėmimo metu Vilniaus PN buvo žinomos pareiškėjo atsisakymo vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymą (eiti į įsakymu paskirtą drausmės grupės kamerą) priežastys. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas paaiškino savo atsisakymo priežastis, kad pareiškėjas prašė jį paskirti į kitą drausmės grupės kamerą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN administracija, neturėdama jokios informacijos apie pareiškėjui galbūt kilsiantį pavojų kameroje Nr. 7, pagrįstai reikalavo iš pareiškėjo vykdyti nurodymą eiti į Vilniaus PN direktoriaus įsakymu paskirtą kamerą, o, šio reikalavimo nevykdant, pagrįstai skundžiamu Nutarimu skyrė pareiškėjui nuobaudą.

15. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas tendencingai pažeidinėja bausmės atlikimo režimą, t. y. iki ginčijamos nuobaudos skyrimo pareiškėjui Vilniaus PN už drausmės atlikimo tvarkos pažeidimus buvo paskirtos nuobaudos 61 kartą, iš kurių – 56 Nutarimo priėmimo metu buvo galiojančios. Dėl skirtų nuobaudų pareiškėjo elgesys nepagerėjo, todėl teismas priėjo išvadą, kad ginčijama nuobauda Nutarimu buvo skirta tinkamai atsižvelgus į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį. Teismas konstatavo, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Departamento Sprendimą paliko galioti.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtai jam paskirtos nuobaudos, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

17. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pripažino, jog Nutarimu pareiškėjui nuobauda buvo skirta teisėtai ir pagrįstai. Nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. 18. Pareiškėjas T. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant skundą visiškai.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildomai nurodo, kad Vilniaus PN Drausmės komisijos nariai, jį skirdami į kamerą Nr. 7, žinojo, kad pareiškėjas atsisakys į šią kamerą eiti ir pareiškėjui galės už tai paskirti nuobaudą.

20. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN administracija privalo užtikrinti kiekvieno nuteistojo saugumą. Šiuo atveju pareiškėjo atsisakymas eiti į kamerą Nr. 7 ir žodiniai nusiskundimai nebuvo tiriami.

21. Pareiškėjas nurodo, kad liudytojo parodymai melagingi.

22. Pareiškėjo teigimu, nuteistasis iš kameros Nr. 7 turėjo dalyvauti Drausmės komisijoje ir pasakyti tai, ką liudytojas kalbėjo teisme. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Vilniaus PN pažymą, ar nuteistasis iš 7 kameros dalyvavo Drausmės komisijoje. Jeigu Vilniaus PN nepateiks tokios pažymos, laikyti liudytojo parodymus nepagrįstais ir melagingais.

23. Pareiškėjas nurodo, kad nuteistasis iš kameros Nr. 7 liudytojui R. U. pasakė, kad nebus su pareiškėju vienoje kameroje, o pareiškėjas pasakė, kad negali būti su juo vienoje kameroje.

24. Atsakovai Vilniaus PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovai nurodo, kad administraciniame procese galioja taisyklė, jog bylos įrodymus vertina teismas, ir nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų neturtinės žalos pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta, jog Vilniaus PN atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pripažino, kad skundžiamu Nutarimu pareiškėjui nuobauda buvo skirta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 28-480(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (atsisakymą eiti į paskirtą drausmės grupę) pareiškėjui T. O. paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas, Departamento 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-3635, kuriuo Vilniaus PN direktoriaus nutarimas dėl skirtos nuobaudos paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pagal CK 6.271 straipsnį.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs, kad Vilniaus PN administracija, neturėdama jokios informacijos apie pareiškėjui galbūt kilsiantį pavojų kameroje Nr. 7, pagrįstai reikalavo iš pareiškėjo vykdyti nurodymą eiti į Vilniaus PN direktoriaus įsakymu paskirtą kamerą, o, šio reikalavimo nevykdant, teisėtai Nutarimu skyrė pareiškėjui nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas tendencingai pažeidinėja bausmės atlikimo režimą, dėl skirtų nuobaudų pareiškėjo elgesys nepagerėjo, todėl priėjo išvadą, jog ginčijama nuobauda Nutarimu buvo skirta tinkamai atsižvelgus į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir tenkinti skundą. Pareiškėjo teigimu, jo skundas turėjo būti tenkinamas dėl skunde nurodytų aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad BVK (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 12 str. 1 d.) bei vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (BVK 12 str. 2 d.). BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.).

29. Iš aptartų BVK nuostatų matyti, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, o po to, jei abejoja dėl jų teisėtumo, gali juos apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (BVK 11 str. 1 d. 2 p.). Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

30. BVK įtvirtinti pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Šio įstatymo prasme režimas apibrėžiamas kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 str. 1 d.). Teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos nuteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

31. BVK 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) panaikinta paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę; 2) pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo 3 mėnesių iki vienerių metų; 3) pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo 15 parų iki 6 mėnesių.

32. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 28-480(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui nuobauda buvo skirta už tai, kad jis atsisakė eiti į jam paskirtą drausmės grupę ir pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 7-177.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Nutarimu paskirtos nuobaudos nepagrįstumą motyvavo tuo, kad jis neatsisakė eiti į drausmės grupę, o tik atsisakė eiti į šios grupės kamerą Nr. 7, nes norėjo išvengti konflikto su ten esančiu asmeniu, kuris priklauso aukštesnei kriminalinės subkultūros kastai. Pareiškėjo teigimu, minėtoje kameroje bausmę atlieka žmogus, dėl kurio pareiškėjo sveikatai gali kilti pavojus. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nėra nurodęs tikslesnių duomenų, dėl kurių jo sveikatai būtų kilęs pavojus. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad kameroje Nr. 7 gyvena „labai ant pareiškėjo piktas nuteistasis“, su kuriuo būtų muštynės, kūno sužalojimai ir pan. ( b. l. 18).

34. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas 2016 m. gegužės 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-697(1) informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, kad 2016 m. gegužės 25 d. 11.30 val. drausmės grupės nuteistasis (pareiškėjas) kategoriškai atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą būti jam paskirtoje drausmės grupėje. Prie šio tarnybinio pranešimo buvo pridėtas pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. rašytinis pasiaiškinimas Nr. 50-942 (1), kuriame pareiškėjas nurodė, kad atsisako eiti į drausmės grupės kamerą Nr. 7. Kaip matyti iš pasiaiškinimo turinio, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis atsisako eiti į drausmės grupės kamerą Nr. 7. Byloje taip pat nėra duomenų, kad 2016 m. gegužės 26 d. Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdyje, kuriame nuspręsta pasiūlyti Vilniaus PN direktoriui skirti pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas, pareiškėjas būtų nurodęs aplinkybes, kurios kliudytų atlikti nuobaudą kartu su kitu nuteistuoju, gyvenančiu drausmės grupės paskirtoje gyvenamojoje patalpoje.

35. Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 9-5504 (03) dėl aplinkybių tikslinimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad Drausmės komisijos posėdyje pareiškėjas dalyvavo, tačiau jokių aplinkybių, trukdysiančių jam atlikti nuobaudą paskirtoje patalpoje, nenurodė ir pažymėjo, kad šias aplinkybes galės patvirtinti liudytoju į bylą iškviestas 2016 m. gegužės 25 d. posėdyje dalyvavęs Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas.

36. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas R. U. parodė, jog jis dar iki sprendimo perkelti pareiškėją į minėtą kamerą buvo išsikvietęs pareiškėją ir asmenį iš kameros Nr. 7, siekdamas išsiaiškinti, ar nebus tarp šių asmenų konfliktų, tačiau abu nuteistieji teigė, kad vienas kito nepažįsta, jokių konfliktinių situacijų tarp jų nebuvo, ir nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jie negalėtų būti vienoje kameroje. Liudytojas nurodė, kad pareiškėjas tik pasakė, jog nori savo atskiros kameros. Teismo posėdyje liudytojas, be kita ko, patvirtino, kad Vilniaus PN neturėjo jokių duomenų apie galimus kilti konfliktus, o esant tokiai informacijai Vilniaus PN imasi priemonių, kad nebūtų vienoje kameroje laikomi asmenys, tarp kurių gali kilti konfliktai.

37. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų ir iš bylos duomenų galima spręsti, jog pareiškėjo atsisakymas gyventi drausmės grupės kameroje Nr. 7 yra grindžiamas tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįstais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo skunde teismui nurodyti teiginiai, jog jis atsisakė eiti į kitą kamerą dėl to, kad norėjo išvengti konflikto su ten esančiu asmeniu, kuris priklauso aukštesnei kriminalinės subkultūros kastai, yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, nesusieti su jokia objektyviai iškilusia pareiškėjui žinoma realia grėsme jo saugumui.

38. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012; 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-910-858/2016). Todėl galima aplinkybė, kad nuteistieji yra susiskirstę į grupes, turi turėti realios įtakos nuteistojo asmenybei, pavyzdžiui, kelti realią grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, arba turi būti kitas svarus pagrindas, kuriuo remiantis, nuteistąjį būtų galima izoliuotai ar atskirai laikyti nuo kitų nuteistųjų tam, kad būtų įgyvendintas bent vienas iš BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-910-858/2016).

39. Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2016 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-882-662/2016).

40. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog liudytojo R. U. parodymai patvirtina, kad Vilniaus PN aiškinosi situaciją dėl pareiškėjo galimybės eiti į jam paskirtą kamerą, siekdami užtikrinti, kad pareiškėjas būtų laikomas tinkamomis ir saugiomis kalinimo sąlygomis. Iš liudytojo parodymų matyti, jog pareiškėjas svarbių atsisakymo priežasčių gyventi aptartoje kameroje nenurodė, o iš esmės siekė būti apgyvendintas atskiroje kameroje. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat aiškiai nenurodė priežasčių, kurios patvirtintų, kad de facto (faktiškai) buvo kilusi reali grėsmė jo gyvybei ar sveikatai dėl jo nurodyto galimo nuteistųjų susiskirstymo į grupes.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymais abejoti nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, bylai reikšmingas aplinkybes liudytojas užfiksavo atlikdamas savo tiesiogines funkcijas, jo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėto liudytojo parodymais.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Vilniaus PN pažymą, ar nuteistasis iš kameros Nr. 7 dalyvavo Drausmės komisijoje. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-764-525/2018 ir kt.).

43. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

44. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo atsisakymas vykdyti privalomą Vilniaus PN pareigūno nurodymą eiti gyventi į paskirtą drausmės grupės kamerą buvo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus (ABTĮ 56 str.), atsižvelgęs, kad pareiškėjas tendencingai pažeidinėja bausmės atlikimo režimą (bylos duomenys patvirtina, kad Drausmės komisijai buvo pateikta ne tik medžiaga apie pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. padarytą režimo pažeidimą, bet ir apie pareiškėjo elgesį pataisos įstaigoje per visą bausmės atlikimo laiką, įvertinta, kad pareiškėjas turi 56 galiojančias nuobaudas), priėjo prie pagrįstos išvados, kad BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatyta nuobauda skirta pagrįstai ir teisėtai, todėl Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 28-480(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, taip pat Departamento 2016 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 2S-3635, kuriuo Vilniaus PN direktoriaus nutarimas dėl skirtos nuobaudos paliktas nepakeistas, yra teisėti ir pagrįsti.

45. Dėl pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimo pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė