d7552694-c3b8-4881-9fba-16eae7ef4ece · Panevėžio apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-241-334/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21688-2017-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 13 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant D. L., dalyvaujant: prokurorui R. J., nuteistajam T. B., gynėjui advokatui J.

S., nukentėjusiajam E. Å ., įstatyminiam atstovui ir civiliniam ieÅ¡kovui E. Å ., civilinio atsakovo atstovui advokatui G. M., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo E. Å . ir jo įstatyminio atstovo E. Å . apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu: - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika pamokos metu) ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visÄ bausmės vykdymo laikotarpį mokytis, tęsti mokslus arba dirbti, o nedirbant bÅ«ti registruotam darbo biržoje; - pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visÄ bausmės vykdymo laikotarpį mokytis, tęsti mokslus arba dirbti, o nedirbant bÅ«ti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir T. B. paskirta subendrinta – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visÄ bausmės vykdymo laikotarpį mokytis, tęsti mokslus arba dirbti, o nedirbant bÅ«ti registruotam darbo biržoje. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su 2016 m. rugpjūčio 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskiriant galutinę – 1 (vienerių) metų 10 (deÅ¡imties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų laikotarpiui, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimÄ 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant mokytis, tęsti mokslÄ arba dirbti. Uždrausta T. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be Å¡ios priemonės vykdymÄ kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamÄ jÄ vietÄ . Nukentėjusiojo E. Å . ir civilinio ieÅ¡kovo E. Å . 3000 Eur civilinis ieÅ¡kinys (duomenys neskelbtini) mokyklai atmestas.

T. B. paskirta kardomoji priemonė - raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinama. IÅ¡ T. B. priteista 22,10 Eur (dvideÅ¡imt dviejų eurų deÅ¡imties euro centų) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

1. Skundžiamu nuosprendžiu T. B. nuteistas už tai, kad jis, 2017 m. gegužės 5 d., apie 9.35 val., (duomenys neskelbtini)mokyklos, esančios adresu – (duomenys neskelbtini) antrame aukÅ¡te, lietuvių kalbos kabinete, du kartus spyrė E. Å . į kairę Å¡launį bei vienÄ kartÄ Ä¯ deÅ¡inę akį ir tokiu bÅ«du muÅ¡damas E. Å . padarė jam kairės Å¡launies sumuÅ¡imÄ ir odos nubrozdinimÄ deÅ¡inio paakio srityje, poodinę kraujosruvÄ kairėje Å¡launyje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatÄ bei sukėlė fizinį skausmÄ .

2. Be to, jis 2017 m. gegužės 5 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, vienÄ kartÄ kumščiu sudavė E. Å . į nosį ir tokiu bÅ«du muÅ¡damas E. Å ., padarė jam galvos sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimu nosies srityse, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatÄ bei sukėlė jam fizinį skausmÄ .

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. Å . ir jo įstatyminis atstovas E. Å . (toliau – apeliantas) praÅ¡o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2018 m. rugpjūčio 10 d. apkaltinamÄ jį nuosprendį T. B. atžvilgiu panaikinti ir perduoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui priklausantiems kitiems teismo rÅ«mams.

4. Apeliantas teigia, kad teismas darydamas iÅ¡vadas dėl M. P. kaltės buvo Å¡aliÅ¡kas ir pažeidė nukentėjusiojo teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, jog bÅ«tų iÅ¡samiai atskleista M. P. nusikalstama veika ir jÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas. Apeliantas skunde analizuoja nepilnamečio nukentėjusiojo E. Å . parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, ginčija ikiteisminio tyrimo metu atliktus vyriausiosios tyrėjos bei prokuroro veiksmus, mano, kad tyčia nebuvo apklaustas liudytojas S. N., nesuteikta teisė liudytojai D.

Å . duoti parodymus apie M. P. nusikalstamus veiksmus, dėl ko, nepagrįstai M. P. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, savo skunde apeliantas taip pat ginčija prokuroro M. J. 2018-01-16 nutarimo teisėtumÄ , teigia, kad tiek vyriausioji tyrėja J. B., tiek ir prokuroras M. J. grubiai pažeidė BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 1 straipsnio 1 dalies, BPK 2 straipsnio reikalavimus ir savo veiksmais sudarė sÄ lygas M. P. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad teismas iÅ¡eidamas už kaltinimo ribų, ne tik pasisakė dėl M.

P. kaltės, bet tai padarė prieštaraudamas byloje esantiems nukentėjusiojo E. Š., kaltinamojo T. B. bei liudytojo T. K. parodymams.

5. Apeliantas skunde teigia, kad teismas priimdamas nuosprendį, nevykdė savo paties sprendimo dėl liudytojo S. N. apklausos, pažeidė rungtyniÅ¡kumo principÄ bei nepilnamečio nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo teises teikti praÅ¡ymus, įrodymus, kas apelianto manymu, taip pat duoda pagrindÄ teigti, jog teismas, nagrinėdamas bylÄ , buvo Å¡aliÅ¡kas ir neobjektyvus. Nurodo, kad nukentėjusiojo įstatyminio atstovo praÅ¡ymu, kuriam pritarė prokuroras bei civilinio atsakovo atstovas, teismas nutarė kviesti liudytojÄ S. N. liudyti dėl antro nusikalstamos veikos epizodo.

Tačiau po liudytojo M. P. apklausos, paleidus vaiko teisių skyriaus specialistÄ J. M. bei pastebėjus, jog liko neapklaustas S. N., pastarasis iÅ¡ viso nebuvo apklaustas liudytoju, teismui motyvuojant tuo, jog minėtas asmuo nebuvo apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teismas negali sutikrinti jo parodymų, nes neaiÅ¡ku kÄ jis gali paliudyti. Teismas priėmęs sprendimÄ apklausti liudytojÄ S. N. ir nevykdydamas savo paties sprendimo, grubiai pažeidė BPK 28 straipsnyje numatytas nuostatas.

6. Apeliantas teigia, kad teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog nusikalstama veika padaryta pasibaigus pamokai, kai tuo tarpu, nusikalstama veika padaryta 9.35, t. y. likus 5 minutėms iki pamokos pabaigos, kadangi (duomenys neskelbtini) mokykloje 2016-2017 metų mokymosi laikotarpiu antros pamokos pradžia buvo 08.55 val., pabaiga – 09.40. Be to, apeliantas teigia, kad mokytoja K. S. pažeidė Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo Nr. XI-1281 46 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi į klasės valandėlės pamokÄ , kuri skirta aptarti visai mokyklai aktualias temas, įleido paÅ¡alinį asmenį - T. B. ir nekontroliavo jo elgesio, todėl toks auklėtojos elgesys yra mažiausiai neetiÅ¡kas, ir, todėl teismo teiginys, kad nenustatyta, jog mokytoja K. S. savo kaip mokytojos pareigos, įtvirtintos Å¡vietimo įstatyme užtikrinti mokinių saugumÄ bÅ«tų nevykdžiusi, yra neatitinkantis tikrovės.

7. Skunde teigia, jog nuosprendžiu netiesiogiai yra kaltinamas nepilnametis nukentėjusysis E. Å ., neva jis nesikreipė pagalbos į mokyklos atsakingus darbuotojus, tačiau apeliantas pažymi, kad panaudoto smurto aplinkybės rodo, jog nukentėjusysis nesitikėjo, kad jo atžvilgiu bus panaudotas smurtas, todėl jam nebuvo jokio realaus pagrindo iki nusikalstamų veiksmų atlikimo kreiptis į kokius tai atsakingus mokyklos darbuotojus, o už mokinių saugumÄ pamokos metu buvo atsakinga mokytoja. Apelianto teigimu, praėjus daugiau nei 1 metams, nei mokytoja K. S., nei mokyklos vadovybė nesiteikė net atsipraÅ¡yti, todėl nėra suprantama apie kokiÄ pagalbÄ teismo nuosprendyje yra kalbama.

8. Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas pagal įstatymÄ prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras, civilinio atsakovo atstovas, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundÄ atmesti.

9. Apeliacinis skundas atmetamas.

10. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

11. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi bÅ«ti ne tik iÅ¡dėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi bÅ«ti įvertinti sistemiÅ¡kai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo iÅ¡vadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog bÅ«tų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , ir tik po to darant apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios ir logiÅ¡kos.

12. Byloje nustatyta, kad T. B., 2017 m. gegužės 5 d., apie 9.35 val., (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios adresu – (duomenys neskelbtini) antrame aukÅ¡te, lietuvių kalbos kabinete, du kartus spyrė E. Å . į kairę Å¡launį bei vienÄ kartÄ Ä¯ deÅ¡inę akį ir tokiu bÅ«du muÅ¡damas E. Å . padarė jam kairės Å¡launies sumuÅ¡imÄ ir odos nubrozdinimÄ deÅ¡inio paakio srityje, poodinę kraujosruvÄ kairėje Å¡launyje, t.y. nežymiai sutrikdė jo sveikatÄ bei sukėlė fizinį skausmÄ . Taip pat nustatyta, jog T. B. 2017 m. gegužės 5 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, vienÄ kartÄ kumščiu sudavė E. Å . į nosį ir tokiu bÅ«du muÅ¡damas E. Å ., padarė jam galvos sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimu nosies srityse, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatÄ bei sukėlė jam fizinį skausmÄ .

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylÄ Ä¯rodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog T. B. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 epizodai) yra įrodyta. Pripažindamas T. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas. Teismo nuosprendis suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. AukÅ¡tesnysis teismas konstatuoja, kad iÅ¡tirtų ir iÅ¡analizuotų įrodymų pagrindu T.

B. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 epizodai) kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nukentėjusysis E. Š. ir jo įstatyminis atstovas E. Š. neginčija T. B. kaltės, veikų kvalifikavimo ar bausmės, tačiau teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės šiais aspektais:

1) pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas ir neobjektyvus;

2) teismas pažeidė rungtyniÅ¡kumo principÄ ;

3) teismo nurodytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

14. Vertinant pirmuoju aspektu, pažymėtina, kad teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas yra ir vienas iÅ¡ asmenų konstitucinės teisės į teisingÄ teismÄ sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi bÅ«ti objektyviai neÅ¡aliÅ¡kas. Šio principo esmė yra ta, kad baudžiamojo proceso metu turi bÅ«ti pateiktos pakankamos garantijos, paÅ¡alinančios pagrįstÄ abejonę dėl galimo teismo Å¡aliÅ¡kumo.

Å is neÅ¡aliÅ¡kumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas bÅ«tų organizuojamas, proceso veiksmai bÅ«tų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bÅ«tų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspÅ«dis, jog proceso metu vienai iÅ¡ proceso Å¡alių reiÅ¡kiamas iÅ¡ankstinis prieÅ¡iÅ¡kumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Subjektyvus teismo neÅ¡aliÅ¡kumas suprantamas kaip asmeninis neÅ¡aliÅ¡kumas, t. y. teisėjo iÅ¡ankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Vertinant neÅ¡aliÅ¡kumÄ subjektyviuoju aspektu, turi bÅ«ti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo, bylÄ nagrinėjusio teisėjo asmeninio tendencingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016 ir kt.).

Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumu, svarbiausiÄ reikÅ¡mę turi tai, ar tokia abejonė gali bÅ«ti laikoma pagrįsta. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturi bÅ«ti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių praÅ¡ymai, o kitų proceso dalyvių praÅ¡ymai yra tenkinami, arba apskritai nesutinkant su teismo padarytomis iÅ¡vadomis (kasacinė nutartis 2K-55-699/2017). Taip pat Å¡aliÅ¡kumo požymių konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio suraÅ¡ymo trÅ«kumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumas iÅ¡ esmės grindžiamas tuo, jog teismas pasisakė dėl M.

P. kaltės nebuvimo ir kartu priėmė apeliantui nepageidaujamÄ sprendimÄ , kÄ patvirtina ir tai, jog apeliantas galimo Å¡aliÅ¡kumo klausimÄ iÅ¡kėlė tik apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nei nukentėjusysis, nei jo atstovas pagal įstatymÄ , nuÅ¡alinimo, bylÄ nagrinėjančiam teismui, nepareiÅ¡kė, nors teisė nuÅ¡alinti teisėjÄ jiems buvo iÅ¡aiÅ¡kinta. Be to, pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kaip matyti iÅ¡ teismui pateiktos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal E. Å . pareiÅ¡kimÄ , kuriame jis nurodė, jog 2017-05-05 apie 09.35 val. (duomenys neskelbtini) mokykloje, adresu (duomenys neskelbtini) buvo sumuÅ¡tas jo sÅ«nus E. Å .. Tiriant pareiÅ¡kime nurodytas aplinkybes, buvo apklaustas pareiÅ¡kėjas E. Å ., nukentėjusysis E. Å ., liudytojai K. S., M. P., R. Č., V. K., M. G., T. K., A. M., S. Ž., R. K., R. K., H. B., G. K., D. Å ., R. K., A. B., iÅ¡tirta teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, atlikti kiti bÅ«tini ikiteisminio tyrimo veiksmai.

Remiantis ikiteisminio tyrimo byloje surinkta medžiaga, 2017 m. rugpjūčio 24 d. T. B. buvo įteiktas praneÅ¡imas apie įtarimÄ (1 t., 181 b. l.). Ir nors M. P. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ (BPK 80 straipsnio 1 puntas, 82 straipsnio 3 dalis), tačiau jam įtarimai pareikÅ¡ti nebuvo. Vien subjektyvi apelianto nuomonė dėl M. P. galimai nusikalstamų veiksmų nesudaro pagrindo pradėti baudžiamÄ jį persekiojimÄ jo atžvilgiu. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros (Pasvalys) prokuroras 2018 m. sausio 16 d. neskundžiamu nutarimu, atmetė apelianto praÅ¡ymÄ dėl įtarimo įteikimo M.

P. ir jo apklausimo įtariamuoju, argumentuojant, jog asmens baudžiamojo persekiojimo inicijavimas yra iÅ¡imtinė prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų teisė ir Å¡iuo atveju jokio proceso dalyvio nuomonė dėl duomenų pagrindžiančių kaltę buvimo ar nebuvimo negali priversti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no inicijuoti konkretaus asmens baudžiamÄ jį persekiojimÄ , jei minėtų tyrimo subjektų vidinis įsitikinimas yra kitoks. Akivaizdu, kad prokuroras priimdamas sprendimÄ atmesti apelianto praÅ¡ymÄ , tik dar kartÄ patvirtino, jog nėra pagrindo inicijuoti baudžiamÄ jį persekiojimÄ M.

P. atžvilgiu. Ir visgi, tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo yra suraÅ¡omas kaltinamasis aktas. Å iuo nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismÄ bÅ«tent dėl T. B. padarytų nusikalstamų veikų ir dėl jų buvo nagrinėjama byla bei priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad teisėja skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl M. P., kaip liudytojo parodymų ir pateikė Å¡io liudytojo parodymų vertinimÄ , nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, juolab, kad M.

P. šioje byloje nėra įtariamas ar kaltinamasis ir M. P. (liudytojo) kaltės klausimas nėra sprendžiamas, kadangi tai nėra šios bylos dalykas. Vien deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl M. P. galimai nusikalstamų veiksmų nepaneigia T. B. kaltės dėl jam inkriminuotų veikų, juolab nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių konkrečių apylinkės teismo teisėjos šališkumo požymių nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

15. Apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo požymis nurodoma ir tai, jog teismas nevykdė savo paties sprendimo dėl liudytojo S. N. apklausos ir tuo pažeidė rungtyniÅ¡kumo principÄ . Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ ) įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę, ir kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Kartu pažymėtina, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų, prašymų ar keliamų versijų atmetimas savaime BPK normų ir rungtyniškumo principo nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu, apeliantas siekė, jog būtų apklaustas liudytojas S. N., kuris galėtų paliudyti aplinkybes apie M.

P. galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Tačiau kaip jau minėta anksčiau, surašęs kaltinamÄ jį aktÄ , kuriuo baudžiamoji byla buvo perduota į teismÄ , prokuroras nustatė ribas ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama bÅ«tent T. B. atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad apelianto pateiktos aplinkybės, apie bÅ«tinybę apklausti liudytojÄ S. N., niekaip nesusiję su nagrinėjamos bylos ribomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ pradžių nutarė tenkinti praÅ¡ymÄ apklausti liudytojÄ S. N., o vėliau nutarė nebetenkinti Å¡io praÅ¡ymo, tik patvirtina, jog teismas pagrįstai vertino ir sprendė apie bylos duomenų sÄ sajumo nebuvimÄ su liudytojo S. N. parodymais nagrinėjamu atveju.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus praÅ¡ymo nebetenkinti, nei apeliantas, nei kiti proceso dalyviai apklausti liudytojÄ S. N., pakartotinai nebeprašė. Dar daugiau, baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimÄ (apklausti liudytojÄ S. N.) apeliantas taip pat nepageidavo. Taigi, atsižvelgiant į paties apelianto veiksmus, teisėjų kolegija negali vertinti, jog apeliantas iÅ¡ tikrųjų buvo suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu, o formalus teismo sprendimas neapklausti minėtÄ liudytojÄ negali bÅ«ti pripažintas rungtyniÅ¡kumo principo pažeidimu.

16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog T. B. sudavė smÅ«gius E. Å . pasibaigus pamokai (1 epizodas), nes T. B. nusikalstamus veiksmus atliko 09.35 val., t.y. antros pamokos metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais apelianto teiginiais sutinka tik iÅ¡ dalies. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, 2017-05-05 vyko antra (klasės valandėlės) pamoka. Nepaisant to, kad antros pamokos laikas yra 08.55 - 09.40, tačiau klasės valandėlė pasibaigė anksčiau.

Kad klasės valandėlė pasibaigė anksčiau patvirtina ir nukentėjusysis E. Å . bei liudytojai K. S., R. Č., T. B., kurie teigė, jog pamoka buvo baigta likus maždaug 5 min. iki pamokos galo ir visi mokiniai laisvai vaikščiojo po klasę. Pažymėtina, kad mokymo įstaigoje galioja mokinio taisyklės, nustatančios mokinių elgesį prieÅ¡ pamokas, pamokų ir pertraukų metu. Ir nors, T. B. nusikalstami veiksmai teoriÅ¡kai buvo atlikti pamokos metu (09.35 val.), tačiau faktiÅ¡kai pamoka jau buvo pasibaigusi, juo labiau, kad tuo metu mokinių elgesys (mokiniai laisvai vaikščiojo po klasę, bendravo su mokytoja prie jos stalo, mėtėsi guminiu kamuoliuku) atitiko pertraukų metu nustatytÄ mokinių elgesį ir neleidžia vertinti, jog nusikalstami veiksmai buvo atlikti vykusios pamokos metu.

Kita vertus, apelianto teiginiai, jog pamokos metu, t.y. 08.55-09.40 mokiniai privalo bÅ«ti klasės patalpose, kad nesiÅ¡laistytų koridoriais, nekeltų triukÅ¡mo ar kitaip netrukdytų kitų klasių mokinių mokymosi procesui, tik patvirtina, kad mokytoja laikydamasi nustatytų taisyklių ir anksčiau pabaigusi pamokÄ neleido vaikams iÅ¡eiti iÅ¡ klasės, tačiau neleidžia daryti iÅ¡vados, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti vykusios pamokos metu. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog T.

B. nusikalstami veiksmai buvo atlikti pasibaigus pamokai.

17. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog nenustatyta, kad mokytoja K. S. nevykdė savo, kaip mokytojos pareigos užtikrinti mokinių saugumÄ . Apeliacinės instancijos teismas Å¡iuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Å¡vietimo įstatymo Nr. XI-1281 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad mokytojas privalo užtikrinti ugdomų mokinių saugumÄ , geros kokybės ugdymÄ . Kaip matyti iÅ¡ teismui pateiktos medžiagos, mokytoja K.

S. viso proceso metu nuosekliai teigė nemačiusi muÅ¡tynių tarp T. B. ir E. Å . lietuvių kalbos kabinete. Tai patvirtina dauguma klasėje buvusių mokinių, kurie taip pat teigė nematę, kad T. B. ir E. Å . bÅ«tų susimušę prie mokytojos stalo pakylos bei iÅ¡ dalies paties nukentėjusiojo E. Å . parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis pažymėjo, kad mokytoja K. S. konflikto nematė, nors konfliktas ir vyko klasėje, prieÅ¡ais lentÄ . Ir nors vienintelis liudytojas A. M. parodė, kad matė kaip E. bandė rankomis nuo T. atsistumti, tačiau jokių smÅ«gių jis nematė, kas leidžia vertinti, jog minėtas konfliktas nebuvo itin piktybiÅ¡kas ir mokytoja K.

S. galėjo nematyti T. B. suduotų smÅ«gių nukentėjusiajam E. Å .. Kita vertus, mokiniai apie įvykusį konfliktÄ turi informuoti klasės auklėtojÄ , jei jo nėra tada turi informuoti kitÄ mokytojÄ ar socialinį pedagogÄ , ar kitÄ mokyklos darbuotojÄ , tačiau nukentėjusysis E. Å . nei po pamokos, nei kitu mokyklos buvimo metu, auklėtojos ar kito mokyklos darbuotojo neinformavo ir apie įvykusį konfliktÄ nepranešė, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog mokytoja K. S. nežinojo ir negalėjo žinoti apie įvykusį konfliktÄ , todėl neturėjo galimybės užtikrinti nukentėjusiojo E. Å . saugumo.

Tai, kad mokytoja K. S. leido nuteistajam T. B. dalyvauti klasės valandėlėje (T. B. buvo laisva pamoka) nesuteikia pagrindo vertinti, jog mokytoja pažeidė mokyklos vidaus taisykles ir dėl to neužtikrino mokinių saugumo. Visgi, nepaisant nuteistojo T. B. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusysis E. Å . dalyvavo ketvirtoje bei penktoje pamokoje, tačiau niekuo nesiskundė, mokytoja K. S. jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo E. Å . nematė, kas akivaizdžiai rodo, jog nebuvo pagrindo, sÄ lygojančio privalomus mokytojos K.

S. veiksmus, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo E. Å . saugumÄ . Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog mokytoja K. S. nevykdė savo, kaip mokytojos pareigos, užtikrinti mokinių saugumÄ , byloje nėra. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde.

18. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliantas, bÅ«damas įsitikinęs, kad buvo pažeistos jo teisės ir siekdamas apginti jas, turi teisę kreiptis į teismÄ civilinio proceso tvarka.

19. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo iÅ¡samiai atsakyti į kiekvienÄ apelianto reiÅ¡kiamÄ abejonę dėl byloje surinktų įrodymų ar jų vertinimo, jei apelianto dėstomų abejonių aptarimas aukÅ¡tesnės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikÅ¡mės teismo daromoms iÅ¡vadoms. Pažymėtina, kad dauguma apelianto argumentų nėra tiesiogiai susiję su iÅ¡nagrinėtos baudžiamosios bylos procesiniu sprendimu ir vienareikÅ¡miÅ¡kai iÅ¡eina už nagrinėjamos bylos ribų.

20. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, daroma iÅ¡vada, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nukentėjusiojo E. Å . ir jo įstatyminio atstovo E. Å . apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė Danutė Å vitinienė Teisėjai Donatas Jatužis Evaldas Vanagas