2018-10-24 Nr. AB-19003-3-61-3-00393-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2190-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00393-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardos Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros buvo perpildytos, į kameras nepateko natūrali šviesa, nuolat degė dieninė ar naktinė šviesa. Atliekant gamtinius reikalus pareiškėjas buvo stebimas, nes sanitariniai mazgai tinkamai neatitverti. Nurodė, kad kameroje trūko spintelių maistui, asmeniniams daiktams sudėti. Be to, pareiškėjui trūko dantų pastos, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų. Pareiškėjas teigė, kad kameroje nebuvo karšto vandens bei tinkamos ventiliacijos, o dušu naudotis buvo galima tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo išduodama sintetinė patalynė, kuri sukelia alergiją, be to, yra nedezinfekuota, todėl joje daug blakių, blusų. Pareiškėjo teigimu, dėl jo laikymo Lukiškių TI-K neleistinomis sąlygomis, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, kad būtų užtikrinta asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatyti vidaus tvarkos reikalavimai, užkardytos konfliktinės situacijos ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimas įstaigoje. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktuose nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Taip pat pabrėžė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi pareigūnų etikos taisyklėmis, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K teigė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, pagal teisės aktus sanitariniame mazge tiekiamas tik šaltas vanduo.

7. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų, nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos, kilusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą bei atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus ir nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl pažeidimo šiuo atveju nenustatė.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su nuolatiniu kamerų apšvietimu, teismas atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 ir 14.3 punktus bei pažymėjo, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, o langų su grotomis įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus ir negali būti pripažįstama teisės aktų pažeidimu ar Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.

11. Atsižvelgęs į tai, jog Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys higienos reikmenimis aprūpinami pagal Aprūpinimo normas, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui išduodamų higienos priemonių nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad po 2017 m. sausio 1 d. būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl higienos priemonių išdavimo.

12. Nepagrįstais teismas laikė pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi dušu tvarkos. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 18 ir 44 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neprivalo leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems praustis po dušu dažniau ar įrengti karšto vandens teikimo sistemą kameroje.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentų dėl jam duotos nešvarios patalynės pagrįstumą, teismas atsižvelgė į HN 134:2015 42 punktą ir į Lukiškių TI-K paaiškinimą, kad kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai Lukiškių TI-K laikomiems asmenims skalbiami nemokamai bei padarė išvadą, jog pareiškėjui sudaryta tinkama galimybė gauti švarią patalynę, o jo nusiskundimus nešvaria patalyne vertino kritiškai. Teismas taip pat kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo maitinimo.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose buvo netinkama ventiliacija, teismas rėmėsi HN 134:2015 17 punkte nustatytais reikalavimais ir sprendė, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes Lukiškių TI-K kamerose yra langai, kurie Lukiškių TI-K teigimu, yra pritaikyti kameroms vėdinti, todėl kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą. Teismas pažymėjo, kad dėl baldų trūkumo asmenims gali kilti tam tikrų nepatogumų, tačiau padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog kamerų plotas yra gana mažas, papildomų spintelių, didesnių stalų ir pan. neįrengimas negalėjo sukelti pareiškėjui tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurios būtų pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

15. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bylose dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo bei atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeistos tik tuo atveju, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu, t. y. iš viso 65 paras. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismas sprendė, kad tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 65 paras.

16. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, teismas atsižvelgė į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, bei į aplinkybę, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie, jo teigimu, pablogėjusią sveikatą, žalą grindė abstrakčiais argumentais. Dėl paminėtų priežasčių teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 17. Pareiškėjas K. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už privatumo pažeidimą.

18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, jog jam neturtinė žala nebuvo atlyginta pinigais. Pareiškėjas pažymi, kad buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos, nes buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Pareiškėjas paaiškina, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnai stebėdavo pareiškėją, jam atliekant gamtinius reikalus. Pasak pareiškėjo, tokios gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė jam didelį dvasinį skausmą, dvasinę skriaudą, depresiją. Pareiškėjas paaiškina, kad jaučia nuolatinę baimę, jog yra stebimas.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.

20. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusia neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pasak atsakovo atstovo, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir turėtų būti vertinimas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti neturtinės žalos, patirtos dėl teisės į privatumą pažeidimo, atlyginimo pinigais.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pateikto apeliacinio skundo ribose, kadangi nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 65 paras. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Pareiškėjas, kaip minėta siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

25. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pažeidimų pobūdis, trukmė, vertybės, kurios buvo pažeistos ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

26. Konvencijos, kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai įpareigoja ir kardomąjį kalinimą vykdančias, ir jo tvarką užtikrinančias institucijas. Jei asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tai yra akivaizdus teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas. Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumas naudojantis tualetu priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu taip pat ir Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

31. Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 ir 8 straipsniai, t. y. buvo akivaizdus teisės pažeidimas, kuris, atsižvelgiant į pažeistų vertybių pobūdį (žmogaus orumas, privatumas) negali būti pateisinamas.

32. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas žalą grindė abstrakčiais argumentais ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenėje yra įsitvirtinusi nuostata, kad nepriimta stebėti tualetu besinaudojantį asmenį, todėl minėtas stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

33. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtas pažeidimas (dėl minimalaus pareiškėjo privatumo neužtikrinimo, jam naudojantis tualetu) iš viso truko 65 paras. Taigi, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį (akivaizdus ir nepateisinamas Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimas), į pažeistų saugotinų vertybių reikšmingumą (žmogaus orumas, minimalus privatumas), į nustatyto pažeidimo trukmę (daugiau nei 2 mėnesiai), nagrinėjamu atveju negalima išvada, kad vien tik pažeidimo pripažinimo faktas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

34. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

35. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 200 Eur suma. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nei asmens orumo, nei asmens privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, o neturtinės žalos atlyginimo pinigais paskirtis yra tik tam tikros kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

36. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius