Legislator Case Law & Legislation
d742669e-1dd6-487e-9f78-d077e7fdf7e2 AI generated

d742669e-1dd6-487e-9f78-d077e7fdf7e2 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Case Number d742669e-1dd6-487e-9f78-d077e7fdf7e2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 17 d. įsakymÄ Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ (toliau – ir Ä®sakymas); įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrÄ atkurti pareiÅ¡kėjai Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 15–18). Nurodo, kad kreipėsi į Migracijos departamentÄ prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), praÅ¡ydama atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jos senelis F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Ä®sakymu netenkino pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo.

Legislator headnote

AI generated

d742669e-1dd6-487e-9f78-d077e7fdf7e2 · Vilniaus apygardos administracinis teismas: R., pateikdamas praÅ¡ymÄ Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos pilietybės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiÅ¡kėja negali bÅ«ti laikoma asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuone, todėl neatitinka Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pažymi, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raÅ¡tas patvirtina, kad F.

Keywords

AI generated
valid documents withdrawal of legal petition State Secretariat for Migration lawful deportation prohibition of expulsion of nationals residence permits
AI generated

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Administracinė byla Nr. I2-5168-872/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03207-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.6; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 21 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos F. G. R. skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija nustatė: PareiÅ¡kėja F. G. R. kreipėsi į teismÄ su patikslintu skundu, praÅ¡ydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 17 d. įsakymÄ Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ (toliau – ir Ä®sakymas);

2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrÄ atkurti pareiÅ¡kėjai Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 15–18). Nurodo, kad kreipėsi į Migracijos departamentÄ prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), praÅ¡ydama atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jos senelis F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Ä®sakymu netenkino pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo.

Savo sprendimÄ motyvavo tuo, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raÅ¡tas patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) pateikdamas praÅ¡ymÄ Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus reikalavimus ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi, Migracijos departamentas daro iÅ¡vadÄ , kad F. R. (R. R., F. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę (duomenys neskelbtini) buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs. PareiÅ¡kėja nesutinka su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Ä®sakymu, mano, jog jis nėra pagrįstas jokiais faktiniais įrodomais, o tik prielaidomis.

Teigia, kad Migracijos departamentas neginčija, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau nesutinka, kad juo buvo iki 1940 m. birželio 15 d. PareiÅ¡kėjos teigimu, Migracijos departamentas remiasi tik Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raÅ¡tu (raÅ¡to Å¡ablonu ar formuliaru), kad asmuo atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės bei natÅ«ralizacijos byla. Jokių dokumentų, pagrindžiančių šį Å¡ablonÄ nėra. IÅ¡ raÅ¡to teksto matyti, kad tai nėra individualiai F.

R. (R. R., F. R.) surašytas dokumentas, jame tik įrašyta jo pavardė, o tekstas suformuotas kaip bet koks šablonas. Natūralizacijos byloje nėra jokio Lietuvos Respublikos dokumento, liudijančio, kad asmuo atsisakė Lietuvos pilietybės. Pažymi, jog 1932 m. galiojo 1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucija, kurios 10 straipsnyje įtvirtina nuostata, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios nors valstybės pilietis. Tačiau Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių patapęs Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas.

PareiÅ¡kėja teigia, jog Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai tokį sprendimÄ dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Tokį sprendimÄ ji galėjo priimti tik Vidaus reikalų ministro siÅ«lymu. Akcentuoja, kad Å¡ablonas, naudojamas Meksikoje, įgyjant jos pilietybę negali bÅ«ti laikomas įrodymu, kad F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka neteko Lietuvos pilietybės. Be to, jis turėjo jos netekti, prieÅ¡ priimdamas Meksikos pilietybę, tačiau pareiÅ¡kėja pateikė F.

R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikos pasÄ su kuriuo jis iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos bÅ«damas Lietuvos piliečiu. PareiÅ¡kėjos teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras priėmė Ä®sakymÄ , pažeisdama vienÄ iÅ¡ pagrindinių Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės principų – įstatymo galiojimas laike ir erdvėje. Nurodo, kad Ä®sakymu bandoma reglamentuoti teisinius santykius atgalia data. Teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, spręsdamas pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ privalėjo vadovautis pilietybės institutÄ reguliuojančiais įstatymais, galiojusiais 1932 m., t. y. tuo metu kada asmuo neteko Lietuvos pilietybės. Nurodo, kad nėra jokių įrodymų, kad asmuo neteko pilietybės 1932 m.

Atvirkščiai, pareiÅ¡kėja pateikė senelio (prosenelio) F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikos pasÄ Ä¯rodanti, kad jis yra Lietuvos pilietis. Jokių dokumentų apie pilietybės netekimÄ Lietuvos archyvuose nėra. Taigi, aplinkybė, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos pilietis ir nebuvo nustatyta tvarka jos netekęs, nėra paneigta. Teiginys, kad asmuo atsisakė Lietuvos pilietybės laisva valia niekuo neparemtas. Pažymi, jog buvo pažeistas teisėtų lÅ«kesčių principas, nes pareiÅ¡kėja, turėdama ir pateikdama Lietuvos Respublikos pasÄ , iÅ¡duotÄ josų seneliui 1926 m. ir nesant jokiems įrodymams, kad jis kada nors neteko Lietuvos pilietybės Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka, buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ir iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m kovo 11 d., teisėtai tikėjosi, kad atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 7 straipsnio 3 punkto bei 9 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pilietybė jai bus atkurta.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ patikslintÄ skundÄ , kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjų skundu ir praÅ¡o jį atmesti (b. l. 30). Nurodo, kad pareiÅ¡kėjos protėvis turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko dėl Lietuvos pilietybės atsisakymo, todėl nėra 1938 m. Konstitucijos ir 1939 m. Pilietybės įstatymo atgalinio taikymo problemos. Pagal protingumo ir teisingumo kriterijus, tai kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl jos atsisakymo procedÅ«ros, netraktuotina pareiÅ¡kėjos naudai: nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėjos protėvis bÅ«tų pranešęs Lietuvai apie atsisakymÄ Lietuvos pilietybės, o tokiÄ F.

R. (R. R., F. R.) valiÄ patvirtina Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. raÅ¡tas, kuriame nurodyta: „p. F. R. R. prisistatė Užsienio reikalų ministerijoje su praÅ¡ymu suteikti jam Meksikos Respublikos pilietybę natÅ«ralizacijos tvarka. Jis įrodė užpildęs visus teisinius rekvizitus ir oficialiai atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės bei prisiekė, kad laikysis, paklus ir bus pavaldus Jungtinių Meksikos Valstijų įstatymams ir valdžios organams.

Dėl Å¡ios priežasties suteikiu jam pilietybę natÅ«ralizacijos tvarka ir įteikiu šį dokumentÄ , įrodantį, kad jam yra suteikiamos Jungtinių Meksikos Valstijų piliečio teisės ir pareigos, remiantis Konstitucija ir kitais Respublikos įstatymais“. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ patikslintÄ skundÄ , kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjos skundu ir praÅ¡o jį atmesti (b. l. 37–39). Nurodo, kad Migracijos departamentas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad, remiantis Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raÅ¡tu, F.

R. R., pateikdamas praÅ¡ymÄ Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos pilietybės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiÅ¡kėja negali bÅ«ti laikoma asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuone, todėl neatitinka Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pažymi, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raÅ¡tas patvirtina, kad F.

R. R. pateikdamas praÅ¡ymÄ Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus teisinius reikalavimus ir atsisakė savo Lietuvos pilietybės, todėl darytina iÅ¡vada, kad F. R. R. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę 1931 metų lapkričio 19 d. jau buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs. Migracijos departamentas nesutinka su pareiÅ¡kėjos skunde iÅ¡dėstytais teiginiais, kad F.

R. R. nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Mano, kad pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs, susiję su bendrųjų teisės aktų citavimu. Pažymi, kad Įsakymas priimtas įvertinus konkrečios bylos įrodymus. Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas – Meksikos natūralizacijos dokumentas – buvo išduotas 1931 m. lapkričio 19 d. Minėtame rašte pažymėta, kad F. R. R. Meksikos valstybinei institucijai deklaravo, kad yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl 1940 m. birželio 15 d. jis Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo.

Nesutinka su skundo teiginiais dėl įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principo pažeidimo. Aplinkybė, ar pareiškėja gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal Įstatymo nuostatas. Nurodo, kad nėra reikalinga analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad F. R. R. pats atsisakė Lietuvos pilietybės. Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į su prašymu atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 90–92). Prašyme nurodė, kad jos senelis F. R. (R. R., F.

R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m., į MeksikÄ emigravo 1925 m. Migracijos departamentas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ , nustatė, kad 1940 m. birželio 15 d. F. R. (R. R., F. R.) buvo netekęs (atsisakęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiÅ¡kėja negali bÅ«ti laikoma palikuone pagal Ä®statymo 2 straipsnio 7 dalį ir neatitinka Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 16 d. teikimu Nr. 13P-331 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ pasiÅ«lė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, nes ji neatitinka Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sÄ lygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (b. l. 31–32).

Skundžiamu Įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 21). Pareiškėja su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Pagal Įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotÄ teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).

Ä®statymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Å¡io įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktÄ gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Ä®statymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali bÅ«ti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų: yra asmuo, iÅ¡tremtas iÅ¡ okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra Å¡io straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

Asmens, iÅ¡vykusio iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sÄ voka Ä®statymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. iÅ¡vykę iÅ¡ dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitÄ valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sÄ voka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos teritorijos į buvusiÄ Sovietų SÄ jungos teritorijÄ .

Taip pat Įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra:

1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.;

2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.;

3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybÄ Lietuvos kariuomenėje ar darbÄ valstybės tarnyboje;

4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė;

5) asmens liudijimai, iÅ¡duoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, iÅ¡duoti pagal dokumentus, iÅ¡duotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali bÅ«ti pateikiami dokumentai apie mokymÄ si, darbÄ , gyvenimÄ Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Ä®statymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Å¡ie duomenys gali bÅ«ti nustatomi teismo tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėja F. G. R. iki Ä®statymo įsigaliojimo nebuvo įgusi Lietuvos Respublikos pilietybės. PareiÅ¡kėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad jos senelis F. R. (R. R., F. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jie kreipėsi į atsakovę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, tačiau gavo neigiamÄ atsakymÄ . Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiÅ¡kėjos senelis F.

R. (R. R., F. R.) gali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Tam svarbu išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip:

1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiÅ¡kinimas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimÄ , kartu pasiliekant ir turimÄ kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų SÄ jungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys.

Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). Taigi, pagal paminėtÄ teismų praktikÄ akivaizdu, kad asmuo turi bÅ«ti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus Å¡iai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali bÅ«ti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tad tinkamam šio ginčo išsprendimui, svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjos senelis F. R. (R. R., F. R.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėja akcentuoja, kad jos senelis F. R. (R. R., F. R.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo išsaugojęs Lietuvos Respublikos pilietybę, net įgijęs kitos valstybės pilietybę, neprarado Lietuvos pilietybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja turėtai senelio F. R. (R. R., F. R.) Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti pateikė šiuos dokumentus:

1) Lietuvos Respublikos užsienio paso, iÅ¡duoto 1925 m. gegužės 8 d. Vidaus reikalų ministerijos Pasų skyriaus F. R., gim. 1906 m. Trakų aps. kopijÄ (b. l. 50–67);

2) Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. raÅ¡to, kuriame nurodyta, kad ,,p. F. R. R. prisistatė Užsienio reikalų ministerijoje su praÅ¡ymu suteikti jam Meksikos Respublikos pilietybę natÅ«ralizacijos tvarka. Jis įrodė užpildęs visus teisinius rekvizitus ir oficialiai atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės bei prisiekė, kad laikysis, paklus ir bus pavaldus Jungtinių Meksikos Valstijų įstatymams ir valdžios organams. Dėl Å¡ios priežasties suteikiu jam pilietybę natÅ«ralizacijos tvarka ir įteikiu šį dokumentÄ , įrodantį, kad jam yra suteikiamos Jungtinių Meksikos Valstijų piliečio teisės ir pareigos, remiantis Konstitucija ir kitais Respublikos įstatymais.

IÅ¡duota Meksiko mieste, mano pasiraÅ¡yta, užantspauduota Valstybės antspaudu ir patvirtinta Užsienio reikalų ministro tÅ«kstantis devyni Å¡imtai trisdeÅ¡imt pirmų metų lapkričio mėnesio devynioliktÄ dienÄ â€œ, kopijÄ (b. l. 125). Teismas pažymi, kad pareiÅ¡kėjos pateikti dokumentai iÅ¡ esmės patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis tam tikru laikotarpiu, jam 1925 m. gegužės 8 d. buvo iÅ¡duotas Lietuvos Respublikos pasas. Tačiau pareiÅ¡kėjos dokumentai patvirtina ir tai, kad F.

R. (R. R., F. R.) buvo įgijęs Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę. Nors pareiškėja skunde nurodo, jog F. R. (R. R., F. R.) nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka ir pažymi, jog Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. rašte yra aiškiai nurodyta, kad ,,p. F. R. R. prisistatė Užsienio reikalų ministerijoje su prašymu suteikti jam Meksikos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka.

Jis įrodė užpildęs visus teisinius rekvizitus ir oficialiai atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės bei prisiekė, kad laikysis, paklus ir bus pavaldus Jungtinių Meksikos Valstijų įstatymams ir valdžios organams“. Taigi, pareiÅ¡kėjos senelis, siekdamas Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybės, atliko aktyvius ir nuo jo valios priklausančius veiksmus, kuriais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nors byloje ir nėra tiesioginių dokumentų, pvz., oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raÅ¡tų dėl atleidimo iÅ¡ Lietuvos Respublikos pilietybės ir pan., kurie patvirtintų, jog F.

R. (R. R., F. R.) buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau byloje esantis Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 1931 m. lapkričio 19 d. raÅ¡tas neabejotinai patvirtina, kad F. R. (R. R., F. R.) 1931 m. lapkričio 19 d. jau faktiÅ¡kai buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad F. R. (R. R., F. R.) nuo 1931 m. lapkričio 19 d. iki 1940 m. birželio 15 d. vėl tapo Lietuvos piliečiu. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkÅ«rimÄ siejama su Å¡ių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimÄ , galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali bÅ«ti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimÄ (10 straipsnis). Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimÄ pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iÅ¡ esmės draudė dvigubÄ pilietybę, t. y. tuo pačiu metu bÅ«ti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, iÅ¡skyrus iÅ¡imtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, bÅ«davo prarandama Lietuvos pilietybė.

Apibendrinus tai, kas iÅ¡dėstyta aukščiau, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nustačius, kad F. R. (R. R., F. R.) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., pareiÅ¡kėja negali bÅ«ti laikoma palikuone asmens pagal Ä®statymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. ji neatitinka Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Dėl pareiÅ¡kėjos argumento, kad buvo pažeistas įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principas, teismas sutinka su Migracijos departamento atsiliepime nurodytais argumentais, jog aplinkybė, ar pareiÅ¡kėja gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi bÅ«ti įvertinta pagal Ä®statymo nuostatas, nėra reikalinga analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad F.

R. (R. R., F. R.) pats atsisakė Lietuvos pilietybės. Teismas taip pat pažymi, kad skundžiamas Ä®sakymas, kurio turinį sudaro ir Migracijos departamento 2020 m. liepos 16 d. teikimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ iÅ¡ esmės atitinka Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati. SkundžiamÄ Ä¯sakymÄ priėmė kompetentingas subjektas (Ä®statymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iÅ¡ esmės buvo laikytasi esminių procedÅ«rinių reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad skundžiamas Ä®sakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Ä®sakymo panaikinimo, netenkinamas ir iÅ¡vestinis pareiÅ¡kėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiÅ¡kėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant Å¡iÄ administracinę bylÄ ir niekaip nekeičia Å¡iame sprendime padarytos iÅ¡vados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartÄ pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr., pvz., EŽTT 1997-12-19 sprendimas Helle prieÅ¡ SuomijÄ ;

LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011). Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjos F. G. R. skundÄ atmesti. Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai Saulius Jakaitis Iveta Pelienė Fausta Vitkienė